Praėjusį savaitgalį, lyg tyčia po JAV ir Rusijos prezidentų - Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino telefoninio pokalbio atsinaujinę susirėmimai Rytų Ukrainoje, į šiaurę nuo separatistų kontroliuojamo Donecko esančiame Avdijivkos mieste pražudė mažiausiai 7 Ukrainos karius. Dar 35 buvo sužeisti.
Taip pat skelbiama apie mažiausiai kelis žuvusius civilius gyventojus. Be to, Avdijivkos gyventojai liko be elektros ir šildymo, o temperatūrai nukritus iki minus 18 laipsnių Celsijaus pradėta 9-12 tūkst. Avdijivkos gyventojų evakuacija.
Rusijos ginklais, technika, kariais ir politiškai remiami separatistai savo nuostolius viešina nenoriai, tačiau skaičiuojama, kad susirėmimų metu žuvo keliolika separatistų, tarp jų – garsus vietinis vadeiva Ivanas Balakajus, pravarde „Graikas“.
Abi konflikto pusės – Ukrainos vyriausybė bei Rusijos remiami separatistai tradiciškai kaltino vieni kitus dėl naujausio smurto proveržio, o Maskva prakalbo apie „agresyvius Ukrainos kariškių veiksmus“ ir paskelbė, kad ukrainiečiai nesilaiko Minsko susitarimų. Pastarieji numato ugnies nutraukimą ir sunkiosios ginkluotės, ypač artilerijos atitraukimą nuo fronto linijos.
Išties, apšaudymus vykdė abi konflikto pusės - į separatistų papliūpas visų turimų artilerijos sistemų ukrainiečiai atsakė toliašaudžių haubicų bei minosvaidžių ugnimi. Vieninteli ryškus skirtumas tas, jog separatistai naudojo teroristų taktiką - šaudė iš apgyvendintų vietovių.
2014 metų balandį pasidėjęs karas Rytų Ukrainoje jau pareikalavo mažiausiai 9,7 tūkst. gyvybių. Apie 1,7 mln. žmonių tapo pabėgėliais. Tačiau ši niūri statistika kinta ir, regis, dar kis. Mat būtent artilerija pastaruosius kelerius metus vaidina svarbiausią vaidmenį poziciniame kare, kuriame, nepaisant formalių Minsko paliaubų susitarimų, per apšaudymus toliau žūsta žmonės.
Ne išimtis – ir naujausias kovų atsinaujinimas, kai didžiąją dalį nuostolių tiek ukrainiečių kariai, tiek separatistų grupuotės patyrė nuo artilerijos apšaudymų.
Konflikto zonoje dirbantys ESBO stebėtojai fiksavo per 2,5 tūkst. sprogimų, o vienu metu šaudymas buvo toks intensyvus, kad buvo neįmanoma suskaičiuoti sprogstančių sviedinių, minų ir salvinės ugnies sistemų „Grad“ raketų.
Vis dėlto ekspertų nestebina intensyvus artilerijos naudojimas šiuolaikiniuose konfliktuose. Karo dievu vadinamos artilerijos vaidmenį Ukrainos kare jau ne pirmus metus atidžiai stebi ir analizuoja lietuviai, patys save galintys vadinti artileristais.
Jie pastebi, kad net XXI amžiuje, kai karuose, regis, turėtų dominuoti ypač pažangios ir kompiuterizuotos karinės sistemos, leidžiančios kariauti iš didelio atstumo, daugiausiai aukų nusineša primityvūs sviediniai ir raketos.
Praėjus šimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame milijonus gyvybių nusinešė būtent apšaudymai iš įvairaus kalibro pabūklų bei minosvaidžių, nuo tokių dabar jau gerokai patobulėjusių ginklų sistemų apsisaugoti vis dar yra ypač sunku.
Nuolat apšaudomas pafrontės miestas
Sausio 29-ąją aplink Avdijevką prasidėję susirėmimai truko kelias paras, o jų atgarsiai jaučiami iki šiol. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kai šis, dar prieš kelerius metus apie 35 tūkst. gyventojų turintis miestas nukentėjo nuo apšaudymų.
Po to, kai 2014-ųjų liepą Ukrainos pajėgos išlaisvino Avdijivką ir išvijo apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos kovotojus, miestas atsidūrė fronto linijoje ir yra nuolat apšaudomas bei puldinėjimas: artilerijos ugnis miestą niokojo pastaruosius du metus, bet netoliese esančio Donecko oro uosto netekę ukrainiečiai krauju aplaistytos Avdijivkos atiduoti separatistams neketina.
Avdijivka tiek Ukrainai, tiek separatistams rūpi ne tik dėl simbolinių priežasčių: šiame mieste veikia kokso gamykla, kuri iki karo pagamindavo per 12 tūkst. tonų šio iš akmens anglies gaminamo kuro, skirto metalo lydymo krosnims aprūpinti.
2,2 mln. eurų vertės produkcija buvo ypač vertinga, tad kontroliuoti šią Ukrainos oligarchui Rinatui Achmetovui priklausančią gamyklą siekė ir separatistai, nors čia tebedirbantys žmonės yra suskaičiavę per kelis šimtus tiesioginių artilerijos pataikymų, per kuriuos būta ir aukų.
Karas kaip prieš 100 metų
Ir nors nepaisant apšaudymų civiliai Avdijivkos gyventojai iš paskutinių jėgų stengiasi gyventi įprastu ritmu, vienas dalykas ypač krenta į akis. Ukrainos karas, skirtingai nei daugelis šiuolaikinių konfliktų iš dalies primena būtent Pirmąjį pasaulinį karą ar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje vykusius Balkanų karus.
Ypač dabar, mat palei fronto liniją Rytų Ukrainoje driekiasi apkasai. Kilometrus besidriekiančios apkasų linijos jau daugybę metų buvo laikomos atgyvena, tačiau iš palydovų darytose nuotraukose matomi apkasai Ukrainoje gali tapti viena efektyvesnių apsisaugojimo priemonių.
Kartais Ukrainos vyriausybės pajėgų ir separatistų pozicijas skiria vos keli šimtai metrų, vadinamųjų pilkųjų zonų, kurių nekontroliuoja nei viena pusė. Pirmojo pasaulinio karo laikais tokios zonos vadintos niekieno žeme.
Daugiausiai lygumų dominuojamame Donbase, kaip ir prieš šimtą metų Flandrijoje, apkasai yra bene efektyviausia priemonė apsisaugoti nuo artilerijos ugnies. Pirmuoju pasauliniu karu besidomintis rašytojas ir scenaristas Aidas Puklevičius pripažino, kad to konflikto metu būtent artilerija kartu su kulkosvaidžiais pridarydavo daugiausiai gyvosios jėgos nuostolių.
Tiesa, jis pabrėžė, kad Pirmojo pasaulinio karo metu artilerijos vaidmuo, nepaisant sugriovimo mastų, yra kiek pervertintas, mat būtent sutvirtinti apkasai ir juose įrengti kulkosvaidžiai sustabdydavo masinius puolimus, prieš kuriuos vykdavo ilgi, iki savaitės trukmės apšaudymai.
Vis dėlto būtent artilerijos vaidmuo Pirmojo pasaulinio karo metu įstrigo tiek šiame konflikte dalyvavusiems žmonėms, tarp jų ir rašytojui Erichui Marijai Remarkui. Karo metu jis buvo sužeistas, o vėliau parašė vieną garsiausių knygų apie tą karą „Vakarų fronte nieko naujo“.
Viename knygos epizodų pagrindinio herojaus Pauliaus Boimerio draugas, patyręs karys Stanislavas Kačinskis yra sužeidžiamas skeveldros į blauzdą. Kita atistiktinė skeveldra „paklydėlė“ pataiko į galvą ir vienas geriausių dalinio karių žūsta. Panašūs atvejai realybėje yra pasikartoję ne kartą, o šiuolaikiniuose konfliktuose nuo skeveldrų ypač kenčia pėstininkai.
Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono vadas, pulkininkas leitenantas Aušrius Buikus sakė, kad Ukrainos karas patvirtina paprasą faktą: artilerija iki šiol vaidina vieną svarbiausią vaidmenų net ir šiuolaikiniuose karuose, o savo aukų nesirenka kaip ir anksčiau.
Pavojų kelia ne tik skeveldros
„Ukrainiečių statistika rodo, kad didžiausi nuostoliai patirti būtent nuo artilerijos ugnies. Ypač žūtys. Be to, artilerija labai smarkiai veikia karių motyvaciją“, – teigė karininkas.
Filmuose vaizduojami artilerijos veikimo principai realybėje yra kiek kitokie – šalia sprogus sviediniui greičiausiai nebus ryškaus ugnies kamuolio, o sprogimo banga neveiks kaip tramplinas, tik pakeliantis į orą žmogų, bet jo nežalojantis. A. Buikus trumpai papasakojo, kas nutinka žmogaus kūnui, kai šalia nukrenta sviedinys.
„Daugelis žino apie skeveldras, kurios lekia kelių šimtų metrų atstumu. Tačiau taip nutinka ne visada. Pavyzdžiui, kursų Danijoje metu buvo vykdoma demonstracija. Buvo pastatytas taikinys, šalia kurio už keliolikos metrų sprogo artilerijos sviedinio imitacija, bet nė viena skeveldra į taikinį nepataikė“, – pabrėžė bataliono vadas. Tiesa, jis priminė, kad skeveldros nėra vienintelis pavojus.
„Sprogus sviediniui pirmiausiai susidaro sprogstamoji banga. Priklausomai nuo kalibro, ji siekia nuo penkių iki dvidešimties metrų. Tai yra mirtina zona. Būnant arti galimi baisūs sužalojimai, sumaitojami vidaus organai, o net ir stovint kiek tolėliau – beveik garantuota kontūzija“, – perspėjo A. Buikus.
Ukrainos karas parodė, kad sviediniai krenta ne tik fronto linijose, bet ir miegamuosiuose rajonuose tarp gyvenamųjų namų – tokių pačių, kaip ir Lietuvoje. O ką daryti, kai pradeda kristi sviediniai?
„Jei matai, kad aplinkui pradeda kristi sviediniai, pirmiausiai reikia griūti ant žemės ir nejudėti – esi ne toks geras taikinys skeveldroms. O jei įmanoma – rasti priedangą. Jei esate namuose – atsitraukti nuo langų“, – sakė A. Buikus.
Lietuviai išmoko pamoką – jų ginklai yra pranašesni
Suprasdamas kokią galią turi tokie ginklai A. Buikus neslėpė pasididžiavimo dėl savo darbo – mat jo vadovaujamame dalinyje jau pernai pasirodė Lietuvos iš Vokietijos įsigytos vienomis moderniausių pasaulyje vadinamos savaeigės haubicos PzH 2000. Be to, jos bus modernizuotos – įdiegta nauja ugnies valdymo sistema, ryšiai, pakeisti varikliai, vamzdžiai.
„Daugelis žmonių mano, kad haubica – tai tik vamzdis. Ne, tai yra visa sistema – svarbu ir ugnies valdymas, ir logistika, ir priešakiniais stebėtojai. Aš vadovauju vienetui, kuris toliausiai šaudo ir gali padaryti didžiausią žalą, todėl galiu pritarti teiginiui, kad artilerija – vis dar karo dievas“, – sakė Buikus, pasidžiaugęs, jog naujosios haubicos Lietuvos kariuomenę pakėlė į visai kitą lygį.
„Mūsų savaeigių haubicų privalumai – geras šarvas, mobilumas, šaudymo nuotolis, tikslumas, galima naudotis įvairius, pavyzdžiui išmaniuosius, padidinto nuotolio šaudmenis. Su pastaraisiais PzH2000 šūvio nuotolis gali padidėti iki 60 km. Tai yra esminiai skirtumai nuo iki šiol turėtų buksyruojamų 105 mm haubicų. Su naujomis keturiomis haubicomis mes galime atstoti kone visą 18-os senų haubicų batalioną. “, – pabrėžė bataliono vadas.
Jo teigimu, būtent Ukrainos karo pamokos buvo viena dingsčių Lietuvai skubiai įsigyti savaeiges haubicas. Mat poziciniame kare itin daug ką lemia įgulos apsauga, pačios haubicos mobilumas, šaudymo nuotolis ir tikslumas. Įsigijusi PzH 2000 Lietuva įgijo tam tikrą persvarą, mat šios haubicos yra pranašesnės ir už ukrainiečių, ir už rusų naudojamas haubicas.
Ir nors artilerija savaime, pagal teoriją yra labiau gynybinis, pozicinio karo ginklas, skirtas kovai su pėstininkais, o ne tankais, A. Buikus priminė, kad su pabūklais kartais galima pridarti žalos net ir priešininko šarvuotajai technikai.
„Mūsų turimos haubicos galėtų mažų mažiausiai trukdyti, varžyti potencialaus priešininko šarvuotųjų dalinių judėjimo laisvę, demoralizuoti karius“, – pabrėžė artileristas.
Vienas pavyzdžių – Gruzijos ir Rusijos karas 2008 metų rugpjūtį. Tuomet į Gruzija besiveržusi Rusijos armijos kolona buvo apšaudyta iš minosvaidžių bei čekiškų 152 mm savaeigių artilerijos pabūklų „Dana“. Rusijos kariai patyrė nemenkų nuostolių, o sužalojimus patyrė net Rusijos 58-osios armijos vadas generolas Anatolijus Chruliovas.
Kitas pavyzdys – iš tos pačios Ukrainos, kai 2014-ųjų liepą ukrainiečiai sėkmingai kariavo manevrinį karą ir buvo jau beveik perskėlę apsišaukėliškas Donecko ir Luhansko liaudies respublikas. Bet tuomet tiesiogiai įsikišo Ruusijos armija – su savo tankais ir ypač su savo artilerija.
Atmušta ir iš trijų pusių apsupta Ukrainos kariuomenės grupė privalėjo trauktis, o Vladimiras Putinas asmeniškai pažadėjo „saugų koridorių“ ukrainiečių kariams. Tačiau Rusijos prezidentas melavo ir atsitraukusius ukrainiečius Rusijos artileristai prie Ilovaisko tiesiog išskerdė, komuliatyviniais sviediniais sunaikindami didžiąją dalį šarvuotosios technikos.
Artilerijos svarbą pabrėžė ir apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Jis taip pat yra artileristas – tarnybos Sovietinėje armijoje metu A. Bačiulis buvo parengtas buksyruojamų haubicų D-30 ugnies būrio vadu.
„Ukrainoje artilerija nuo pat pradžių buvo kovinių pajėgų stuburu – pradžioje, kol ukrainiečiai neturėjo pėstininkų, o separatistai – artilerijos, Ukrainos artilerija buvo pagrindine tiek smogiamąja, tiek gynybine jėga. Kai separatistai gavo iš Rusijos pirmą artileriją, paskui ir artilerijos ugnies planuotojus bei valdytojus, jau sustygavusi Ukrainos artilerija tapo pagrindiniu sulaikomuoju veiksniu mūšio lauke. Žinoma, svarbu ir tai, kad Donbase neveikia aviacija“, – pabrėžė A. Bačiulis.
Jo manymu, mažesnį strateginį gylį turinčioms šalims, kaip Lietuva, artilerija gali atstoti aviaciją. Anot apžvalgininko, izraeliečiai bandė padaryti atvirkščiai ir prieš 1973-ųjų Jom Kipuro karą bandė sumenkinti artilerijos vaidmenį, ją pakeičiant būtent aviacija – žydų valstybė nuo to smarkiai nusvilo, mat Izraelio aviacija iš pradžių nukentėjo nuo priešlėktuvinių raketų ir buvo nuslopinta.
„Artilerija dirba visada ir, jei mobili, žymiai atsparesnė priešo atsakomajam poveikiui“, – pabrėžė apžvalgininkas. Žinoma, artilerija taip pat yra pažeidžiama, ypač jei ji nepridengta iš oro priešlėktuvinės gynybos priemonėmis. Vienas ryškesnių pavyzdžių - 2011 metų karo veiksmai Libijoje, kai šios šalies savaeiges 155 mm haubicas " Palmaria" sunaikino Prancūzijos aviacija.
Vis dėlto priešlėktuvinės gynybos sistemomis apsaugota artilerija tebėra mirtinas ginklas. Ypač tai svarbu šiais laikais, kai haubicos šaudo 40 km ar didesniu atstumu, reaktyvinės salvinės sistemos leidžia GPS ar inerciniu būdu valdomas raketas su nusitaikančiais kasetiniais elementais iki 100-150 km. atstumu, o taktines balistines raketas galima leisti iki 300 km. Be to, taikinių paieška ir ugnies valdymą atliekama per bepiločius orlaivius ar iš palydovų teikiamų duomenų, kuriais, kaip rodo karo Sirijoje patirtis, mūšio lauke gali naudotis net ir nepatyrę kariai.
Tiesa, A. Buikus pažymėjo, kad jam, kaip artilerijos bataliono vadui, svarbu turėti „akis“ – priešakinius stebėtojus, bepiločius orlaivius bei radarus, kurie gali identifikuoti priešininko artileriją iš sviedinių skriejimo krypties.
Jo teigimu Lietuvos kariuomenėje vienu prioritetų tapo priešakiniai artilerijos stebėtojai, o kiekvienas dalinio vadas, pavyzdžiui leitenantas privalo sugebėti nurodyti priešininko koordinates.
Be to, artilerijos kare ypač svarbu atsakomoji ugnis – susekus priešininko artileriją smogiama iš savų pabūklų ir ją stengiamasi sunaikinti ar bent jau nutildyti.
DELFI apžvalgininkas Rimvydas Valatka tarnybos Sovietinėje armijoje 1980-1982 metais dalinyje, buvo 122 mm haubicos vadas. Ir nors sovietinės artilerijos pajėgumai buvo įspūdingi, sovietų karininkai dideliu optimizmu dėl savo galimybių netryško, mat NATO artileristų gebėjimai aptikti ir sunaikinti sovietų pabūklus buvo žinomi.
„Mums sakydavo, kad vieną kartą iššovei – gerai, o jei antrą kartą iššausi, jau bus laimėjimas, nes paskui tave suseks ir viskas. Jei girdi švilpiantį sviedinį, jis greičiausiai skirtas ne tau. Sau skirto sviedinio paprastai negirdi“, – sakė R. Valatka. Jis pripažino, kad ankstesnių konfliktų metu, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais artilerija išties buvo karo dievas.
„Vokiečių karių prisiminimai siaubingi, jie rašė apie tai, kaip juos tiesiog padengdavo metalu. Šiais laikais artilerija, aišku irgi svarbu, ypač gynybiniuose veiksmuose – jei žinai, kur priešininko apkasai, tai ir lupi iš visų pabūklų į tą mažą plotą“, – teigė apžvalgininkas.