Per pastarąjį pusmetį blogas naujienas susijusias su Šiaurės Korėja keitė, regis, tik blogesnės. Iš pradžių kariniuose paraduose pademonstruotos, o vėliau ir bandomaisiais šūviais kaimynines valstybes krūpčioti privertusios balistinės Šiaurės Korėjos raketos tapo vizualiai atpažįstamu grėsmės simboliu.
Apie Šiaurės Korėjos lūžį vystant balistinių raketų programas kalbantys ekspertai jau be šypsenų vertina tulžingus Pchenjano pareiškimus dėl galimybių smogti ne tik kaimynėms, bet ir JAV.
Grasinimai ir realūs pajėgumai
Manoma, kad naujausios daugiapakopės balistinės raketos Hwasong-12 ir Hwasong-14 galėtų smogti JAV karinėms bazėms Pietų Korėjoje, Japonijoje, Guame, netgi žemyninėje JAV dalyje – Aliaskoje.
Tiksli informacija apie maksimalų Hwasong-14 skrydžio nuotolį nėra žinoma, bet pesimistai spėja, jog jis siekia iki 10 tūkst. km, o tai reiškia, kad ši išbandyta raketa gali smogti bet kuriam Europos taškui, išskyrus Portugalijos pietus ir JAV Vakarų pakrantę. O toliau bandoma balistinė raketa KN-08 gali pasiekti ne tik JAV Vakarų, bet ir Rytų pakrantę bei sostinę – Vašingtoną.
Galiausiai Šiaurės Korėja jau išbandė ir iš povandeninių laivų paleidžiamą 4 tūkst. km nuotolio raketą „Musudan“. Tokie ginklai yra ypač pavojingi, mat povandeniniai laivai yra mobilūs ir teoriškai gali nepastebėti nuplaukti didelį atstumą, kad ir arčiau JAV krantų, iš kur būtų galima suduoti netikėtą smūgį. O tai – tik blogų žinių pradžia.
Praėjusį savaitgalį seismologai Šiaurės Korėjoje užfiksavo žemės drebėjimą, kurį, kaip jau beveik neabejojama, sukėlė galingas sprogimas kalnuose. Pchenjanas džiūgavo ne veltui, mat tai buvo ne šiaip atominio ginklo bandymas.
Nuo 2006-ųjų penkis branduolinius užtaisus susprogdinusi Šiaurės Korėja šį kartą skelbė atlikusi termobranduolinio ginklo, kitaip vadinamos vandenilinės bombos bandymą. Tai ne tik sudėtingesnis, bet ir didesnės galios sprogmuo.
Jei ankstesnių testų metų sprogimų galia siekė nuo 0,2 iki 25 kilotonų, tai naujausio bandymo metu, kaip spėjama, detonuotas nuo 50 iki 120 kilotonų galios užtaisas. Savo branduolinius bandymus Šiaurės Korėja atlieka giliai kalnuose įrengtose šachtose ir tik vietoje dirbantys mokslininkai gali įvardyti tikslesnius skaičius.
Tačiau dar labiau nerimą turėtų kelti ne pavieniai raketų ir branduolinių ginklų bandymai, tačiau jų derinys. Savaime balistinės raketos, net ir tos, kurių nuotolis yra įspūdingas, nebūtinai kelia grėsmę JAV. Skrydžio metu gali nutikti dešimtys ar šimtai blogų dalykų, mat daugiapakopė raketa su konvenciniu arba masinio naikinimo ginklo, pavyzdžiui, biologiniu ar cheminiu užtaisu gali smarkiai nukrypti nuo kurso, subyrėti ore, pati galvutė gali sudegti atmosferoje arba nesuveikti.
Amerikiečių, rusų, britų, prancūzų ir kitų balistines raketas turinčių šalių mokslininkai dešimtmečius tobulino technologijas ir patyrė dešimtis nesėkmių, kol į ginkluotę buvo priimtos patikimos, konvencinius ar nekonvencinius užtaisus į norimą tašką bent kelių šimtų metrų tikslumu galinčios pristatyti balistinės raketos, galvutės bei jose įdiegtos technologijos. Šiaurės Korėja reikšmingą pažangą pasiekė vos per pastarąjį dešimtmetį.
Dar svarbiau yra tai, jog Šiaurės Korėja bent jau skelbia galinti montuoti branduolinį ginklą ant balistinių raketų. Tai taip pat būtų reikšmingas pasiekimas, nes pagaminti nedidelį veikiantį termobranduolinį užtaisą, kuris tilptų į raketos galvutę, yra mažiausiai dešimtmečio pastangų darbas.
Finansiniai, žmogiškųjų, gamtinių ir technologinių išteklių veiksniai kone pusbadžiu gyvenančioje ir atsilikusioje Šiaurės Korėjoje, siekiant pasigaminti tokią galvutę ir pradėti masinę jų gamybą, yra ypač svarbūs. O galimybė iš mobilios platformos per trumpą pasiruošimo laiką paleisti balistinę raketą su termobranduoliniu 50-120 kilotonų galios užtaisu, kuris taikinius gali pasiekti per keliasdešimt minučių, yra visiškai naujas grėsmės veiksnys, kurį JAV vertina itin rimtai.
Kelių smūgių pasekmės – milijonai aukų
Norint suprasti, ką reiškia tokių pajėgumų turėjimas, galima pažvelgti į Stevenso technologijų instituto mokslininko sukurtą aplikacijas „NUKEMAP“ ir „MISSILEMAP“.
Branduolinių ginklų istoriją tyrinėjantis mokslininkas sukūrė universalias aplikacijas, kurios, įvedus tam tikrus pasirinktus duomenis Google maps žemėlapyje leidžia pažvelgti į balistinių raketų galimybes ir branduolinių sprogimų poveikį bet kuriame pasaulio taške.
Aplikacija automatiniu būdu apskaičiuoja aukų skaičių pagal gyventojų skaičių, sprogimo galią, radiacijos poveikį ir kitus veiksnius. Pavyzdžiui, įvedus apytikslius duomenis apie Šiaurės Korėjos balistinių raketų ir termobranduolinių ginklų galimybes galima nesunkiai apskaičiuoti smūgio žalą virš pasirinkto miesto, pavyzdžiui, Vilniaus. Vien nuo 50-120 kilotonų galios užtaiso sprogimo pasekmių žūtų nuo 152 tūkst. iki 229 tūkst. gyventojų. Bet tai – tik pradžia, mat nuo sukeltų gaisrų, sugriovimų, radiacijos poveikio ir kitų pasekmių aukų skaičius neabejotinai išaugtų.
Žinoma, Vilnius ar kitas Lietuvos miestas greičiausiai nėra Šiaurės Korėjos režimo taikinių sąrašuose. Vis dėlto sąrašai egzistuoja, mat remiantis 2013 metais Šiaurės Korėjos paviešintomis nuotraukomis, kuriose matomas prie žemėlapių palinkęs šios šalies lyderis Kim Jong Unas, galima spręsti apie Pchenjano pasirinktus taikinius. Pirmieji taikiniai yra komunistinio režimo kaimynystėje – Pietų Korėjoje, su kuria ir jos sąjungininkais Šiaurės Korėja kariavo 1950-1953 metais. Šis karas oficialiai nesibaigė ir tėra sustabdytas paliaubomis.
Pietų Korėjoje iki šiol dislokuota per 27 tūkst. amerikiečių karių – būtent jie, remiantis paviešintų žemėlapių duomenimis, taptų pirmaisiais taikiniais. Jais taptų sostinė Seulas ir jo priemiesčiai, kur, be 10 mln. civilių, įsikūrę amerikiečių kariai, taip pat karinių bazių supamas Tegu miestas, dėl kurio 1950 metais virė aršios kovos, bei strategiškai svarbus Busano uostas. Tokiam smūgiui Šiaurės Korėja net neprivalo naudoti ilgojo nuotolio balistinių raketų, mat atstumas nuo raketų paleidimo aikštelių iki Seulo ar Busano – vos keli šimtai kilometrų.
Kitais taikiniais Šiaurės Korėja atvirai įvardija JAV bazes Japonijoje – Tokijuje ir netoli jo esančioje Jokosukoje, kur įsikūręs JAV 7-asis laivynas, turintis mažiausiai vieną lėktuvnešio grupę. Smūgis taip pat numatytas JAV karinėms bazėms Okinavos saloje – Kadenai ir Futenmai, o taip pat Ramiajame vandenyne esančiai Guamo salai, kur įkurta JAV strateginių bombonešių bazė.
Galiausiai numatyta smogti Havajams ir čia esančiai JAV pajėgų Ramiajame vandenyne vadavietei, įkurtai Pearl Harbore, o taip pat svarbiai JAV laivyno bazei San Diego mieste, jau žemyninėje Amerikos dalyje. Tolimojo nuotolio balistinėmis raketomis siekiama pasiekti Luizianos valstijoje esančią Barksdeilo oro pajėgų bazę – čia įsikūrus JAV Globalaus smūgio vadavietė ir pagrindinė strateginių bombonešių grupė. Paskutiniu taikiniu įvardijamas politinis ir karinis JAV centras – sostinė Vašingtonas, kurį Šiaurės Korėjos balistinės raketos galėtų pasiekti tik teoriškai.
Bet kuriuo atveju, kelios teorinės simuliacijos, kuriose dalyvavo gynybos studijų centro CNI direktorius Harry J. Kazianis, parodė, kad karo atveju, kai būtų naudojami branduoliniai ginklai, galima tikėtis mažiausiai 8 mln. žuvusiųjų.
Grasina, nes nori atgrasyti?
Į akis turėtų kristi ne tik tokie iškalbingi ir bauginantys skaičiai, bet ir pati Pchenjano retorika. Pasaulis jau įprasto prie tulžingų Šiaurės Korėjos propagandos ruporų pareiškimų, tad naujausias Šiaurės Korėjos ambasadoriaus Jungtinėse Tautose Hano Tae Songo pažadas, kad jo šalis yra „paruošusi daugiau dovanų paketų JAV“ gali būti laikomas tik dar vienu grasinimu.
Vis dėlto iškalbingu galima laikyti faktą, kad pastaruoju metu Šiaurės Korėja itin demonstratyviai siunčia žinias apie savo pasiekimus. Tai, jog per trumpą laiką nufilmuotus balistinių raketų bandymus lydi seisminiai branduolinių bandymų signalai, nuotraukos, kuriose prie vandenilinės bombos užfiksuotas Kim Jong Unas – ne atsitiktinumas.
Viena vertus, ekspertai kartais netgi bando paaiškinti tokį Šiaurės Korėjos elgesį, kaip derybinę taktiką – režimas tvirtina savo pozicijas, provokuoja savo artimiausią sąjungininkę Kiniją ir tokiu būdu šantažuoja tiek priešininkus, tiek draugus. Vaizduojant tariamą beprotišką pamišusio režimo elgesį sudaromas nenuspėjamumo įvaizdis, tikintis, kad Pchenjanui bus daromos nuolaidos.
Kol kas bandymai nubausti Šiaurės Korėją sankcijomis, diplomatiniu spaudimu ir kitomis „švelniomis“ priemonėmis nesuveikė, o JAV prezidnetui Donaldui Trumpui netgi užsiminus apie karinių priemonių panaudojimą viešai abejojama, kad būtų pasirinktas toks kelias: be branduolinių ginklų, Šiaurės Korėja turi dideles biologinių, cheminių ir konvencinių ginklų atsargas, kurias gali panaudoti prieš savo kaimynę Pietuose bei regiono valstybes. Tokio panaudojimo pasekmės būtų milijonai žuvusiųjų, dešimtys milijonų pabėgėlių bei šimtai milijardų dolerių nuostolių.
Kita vertus, bauginimais bei ginkluotės bandymais Pchenjanas stiprina savo atgrasymo laikyseną. Šiaurės Korėjos propaganda dešimtmečius kala į savo šalies piliečių galvas, jog JAV ir jų sąjungininkės yra agresorės, kurios siekia sunaikinti „komunistinį rojų“.
Nuolatinės priešų apsupties ir neišvengiamo karo sąlygomis gyvuojanti šalis kryptingai kursto paranojines ir apokaliptines nuotaikas. Šiaurės Korėjos logika esą paprasta: šantažu siekiant savo tikslų, stiprinamas baugios alternatyvos įvaizdis – kas bus, jei priešininkai užims kietesnę poziciją.
Ypač Pietų Korėja, kurios atstovai nors ir vengė pripažinti, jog išbandydamas termobranduolinį ginklą Pchenjanas peržengė raudoną ribą, kartu atsakė savomis karinėmis pratybomis: Seulas demonstratyviai atliko antskrydžių pratybas bei išbandė savo balistines raketas. Tokių pratybų per pastaruosius kelerius metus Pietų Korėja su JAV surengė keletą iš eilės.
Šiaurės Korėja dar 2013 metais leido suprasti, kad neleis JAV turėti pirmojo smūgio monopolio. „Pirmojo smūgio“ doktrina numato branduolinių ginklų panaudojimą ne atsakomuoju smūgiu, o žaibišku, siekiant visomis priemonėmis, tarp jų ir branduoliniais ginklais sunaikinti karinę, politinę priešininko vadovybę, strateginius objektus ir palaužti bet kokią valią priešintis.
Priežastis, kuri svarbi ir Lietuvai
Vis dėlto yra dar viena teorija, apie kurią iki šiol kalba nedaugelis. Kol visas dėmesys sutelktas į Pietryčių Azijos regioną bei Ramųjį vandenyną, kur esą gali kilti branduolinis konfliktas, viena šalis – Iranas labai atidžiai stebi tiek Šiaurės Korėjos balistinių raketų, tiek branduolinius bandymus.
Ši šalis jau kurį laiką nesulaukia dėmesio dėl savo ginklavimosi programų, nors dar prieš kelerius metus apie ją buvo kalbama daugiau kaip apie grėsmę JAV interesams Artimųjų Rytų regione bei Europoje keliančią šalį. Būtent dėl jos amerikiečiai oficialiai dislokavo priešraketinės gynybos pajėgumus Europoje – Rumunijoje, o artimiausiu metu – ir Lietuvos pašonėje, Lenkijoje.
Irano ir Šiaurės Korėjos karinis bendradarbiavimas balistinių technologijų srityje prasidėjo dar praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Nuo to laiko abi šalys pasistūmėjo į priekį kurdamos savo balistinių raketų pajėgumus, tačiau pastaruoju metu Šiaurės Korėja lyderiauja.
„Tik ryžtingas tarptautinis atsakas Šiaurės Korėjai užkirs kelią kitoms šalims elgtis taip pat“, – šis pareiškimas nuskambėjo iš Izraelio Užsienio reikalų ministerijos.
Ir ne atsitiktinai – Izraelis pasauliui jau ne vienerius metus praneša apie Irano keliamą grėsmę: teroristines grupuotes finansuojantis ir ginkluojantis Iranas turi ne tik balistines raketas, bet, kaip spėjama, taip pat siekia pasigaminti ir branduolinį ginklą.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu dar prieš kelerius metus perspėjo, kad dėl Šiaurės Korėjos nesiėmus griežtų veiksmų, Iranas elgsis lygiai taip pat.
„Kaip ir Iranas, Šiaurės Korėja iš pradžių aiškino, kad savo branduolinę programą vysto taikiais tikslais. Kaip ir Iranas, taip ir Šiaurės Korėja sutiko su beprasmiškomis nuolaidomis, mainais į sankcijų nuėmimą“, – dar 2013 metais Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje kalbėjo B. Netanyahu.
„Pagrindinis klausimas Izraeliui yra paprastas: ko Iranas pasimokys iš dabartinės krizės. JAV ir tarptautinės bendruomenės elgesys duos ženklą Iranui ar verta kurti branduolinius ginklus“, – sakė Herclijoje įsikūrusio Politikos strategijos instituto tyrimų departamento vadovas Shaulius Shay.
Jis yra buvęs Izraelio Nacionalinio saugumo tarybos narys ir aršiai kritikavo 2015 metais tarp šešių pasaulio valstybių pasiektą susitarimą dėl Irano branduolinės programos. Ją nuspręsta sustabdyti, bet tik laikinai.
„Jeigu JAV nereaguos ir priims Šiaurės Korėją kaip branduolinę valstybę bei leis jai toliau kurti balistines raketas su branduolinėmis galvutėmis, aš nerimauju, kad Iranas nuspręs, jog tai yra geras pavyzdys“, – sakė Sh. Shay.
Be to, ekspertas įspėjo, kad Iranui galbūt net nereikės padaryti viso to darbo, kurį per dešimtmetį atliko Šiaurės Korėja – turint omeny abiejų šalių karinius-prekybinius santykius, pinigų stygių jaučiantis Pchenjanas gali tiesiog parduoti branduolinius ginklus bei balistines raketas Iranui.
O visi pastaruoju metu aidintys grasinimai JAV, raketų ir branduolinių ginklų bandymai tėra niekas kita, kaip viena didelė reklaminė akcija. Lyg tyčia šiomis dienomis Irane lankosi antrasis pagal rangą Šiaurės Korėjos asmuo – parlamento pirmininkas Kim Yong Namas kartu su aukštais armijos, sausumos pajėgų ir laivyno karininkais.