Ką pirmiausiai darytų valstybė, jei kiltų grėsmė jos suverenumui ar teritorijų vientisumui? Tai ne šiaip teorinis klausimas, kuriuo būtų siekiama išprovokuoti diskusiją ar juo labiau bauginti karu.
Lietuva tai jau patyrė 1940-ųjų birželį, o už sprendimų priėmimą atsakingi aukščiausi šalies pareigūnai liko tarsi paralyžiuoti – negavusi įsakymo kariuomenė nepasipriešino, o šalis buvo okupuota beveik be šūvių. Tokia liūdna patirtis Nepriklausomybę prieš daugiau nei 27 metus atkūrusioje Lietuvoje privertė mokytis iš istorinių klaidų. Pirmiausia teisinėmis priemonėmis.
Lietuva, kaip, beje, ir kiekviena demokratinė šalis, karui rengiasi iš anksto: kariuomenė, kitos už šalies saugumą atsakingos institucijos rengia gynybos planus, įgūdžius tobulina pratybose. Tačiau dažnai pamirštama, kad yra numatytos ir labai svarbios formalios procedūros, apibrėžiančios, kas, kaip ir ką galėtų daryti karo atveju. Viena svarbiausių procedūrų – Karo padėties įstatymas.
Naujoji versija – po 17 metų
Jis numato, kad „šalyje ar jos dalyje gali būti įvesta karo padėtis, kuri įvedama prireikus ginti Tėvynę ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui ar jos teritorijos vientisumui, arba prireikus vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus siekiant užtikrinti valstybės gynybą ir kitas gyvybiškai svarbias valstybės funkcijas karo metu.“
Krašto apsaugos ministerija praėjusią savaitę išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad parengtas naujas Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo projektas ir jį lydintys įstatymų projektai, kuriais tobulinamas karo padėties režimo teisinis reguliavimas mūsų valstybėje. Viena priežasčių, kodėl prireikė keisti tvarką, yra ta, jog šiuo metu galiojanti Karo padėties įstatymo redakcija buvo patvirtinta 2000 metais.
„Per tą laiką Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, todėl galiojanti įstatymo redakcija nebeatitinka nei dabartinės geopolitinės padėties, nei pasikeitimų valstybės viduje, tad atnaujinamas įstatymas – visos su krašto gynyba susijusios įstatyminės bazės peržiūros dalis“, – teigė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Jo teigimu, dar 2000 m. patvirtintas įstatymas buvo nepakankamai išsamus, kai kurie karo metu svarbūs teisiniai santykiai buvo reglamentuojami fragmentiškai, nebuvo aiškiai apibrėžta valstybės gynybai vadovaujančių asmenų kompetencija, neaiškus ginkluotųjų pajėgų narių teisinis statusas, be to, kai kurios nuostatos neatitiko tarptautinės humanitarinės teisės ir ES teisės nuostatų.
„Naujoji redakcija, kuri šiuo metu yra pateikta derinti kitoms valstybės institucijoms, nustato atsakomybes ir procedūras ir aiškiai reglamentuoja valstybės funkcionavimą karo padėties atveju“, – sakė R. Karoblis.
Pranešime teigiama, kad naujajame projekte „detalizuojama valstybės gynybai vadovaujančių valstybės pareigūnų kompetencija bei sudaromos teisinės sąlygos greitai ir efektyviai pradėti valstybės gynybą bei papildoma ginkluotųjų pajėgų sudėtis. Pavyzdžiui, išskiriama, kad ginkluotosioms pajėgoms priskiriami kontržvalgybininkai – Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) darbuotojai. Bet tai – tik maža dalis pokyčių.
Įstatymo esmė nuo senosios, dabar galiojančios versijos ir jos pakeitimų 2014-2016 metais, kai po Rusijos agresijos prieš Ukrainą Lietuvos valdžia atvirai prabilo apie galimą karinę grėsmę, per daug nesikeičia: prireikus ginti tėvynę, prezidentas nedelsiant priima sprendimą dėl karo padėties įvedimo ir šį sprendimą teikia tvirtinti artimiausiame Seimo posėdyje.
Karo padėtis gali būti įvesta visoje valstybėje arba jos dalyje. Sprendime būtina nurodyti karo padėties įvedimo pagrindas ir tikslas, taip pat teritorija, taip pat nustatoma, kokios teisės ir laisvės gali būti ribojamos.
DELFI susipažinus su naujuoju Karo padėties įstatymo projektu į akis krito tai, jog dokumentas yra gerokai išsamesnis, plačiau ir konkrečiau apibrėžiantis institucijų ir piliečių veiksmus, atsakomybę, vaidmenį, pareigas karo metu.
Pavyzdžiui, jei 2000 metais Lietuva dar galėjo tik pasvajoti apie narystę NATO, realią sąjungininkų paramą, tai dabar, kai Lietuvos, jau Aljanso narės teritorijoje yra dislokuotas sąjungininkų pajėgos – daugiašalis NATO batalionas, JAV karių kuopa. Tad įstatymas papildytas naujais aktualiai punktais. Pavyzdžiui, ar į šalį įleidžiami ir ją ginti gali padėti kitų valstybių – sąjungininkų kariniai vienetai.
„Aš šią redakciją laikyčiau visai nauju dokumentu. Tai yra labai svarbus ir naudingas įstatymas, nes atsiranda daugiau aiškumo – aiškiai surašyta civilinė pusė. Kita vertus, nemažu minusu laikyčiau faktą, kad šį projektą rengė, jei neklystu, vos ne metus ar daugiau.
Žinoma, daug ką reikėjo keisti, bet tai prioritetų klausimas – ar pirma rengi karinę strategiją, naują karinę doktriną, ar įstatymą, kuris realiai sukuria teisinius rėmus ir pasako, kokiai kovai ir kaip reikės kariauti“, – sakė su dokumentu susipažinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, karybos ekspertas Deividas Šlekys.
Išplėstos kariuomenės vado galios
Jis taip pat pastebėjo, kad naujojoje Karo padėties įstatymo redakcijoje itin daug vaidmens, atsakomybės ir galių suteikiama ginkluotųjų pajėgų, kitaip sakant, kariuomenės vadui.
Pastarasis ne tik vadovauja ginkluotosioms pajėgoms, bet ir gali pats „uždrausti arba riboti elektroninių ryšių tinklų naudojimą, arba pavesti tai daryti Lietuvos kariuomenės daliniams, jeigu yra pagrindo manyti, kad šiais tinklais platinama informacija ar elektroninių ryšių tinklų naudojimas gali kelti grėsmę valstybės ginkluotai gynybai ar viešajai tvarkai“.
Kitaip sakant, anot D. Šlekio, vaizdžiai kalbant, po karo padėties įvedimo kariuomenės vadas šalyje gali atjungti internetą. Tiesa, DELFI kalbinti su įstatymo projektu susipažinę šaltiniai, dėl klausimo jautrumo pageidavę likti anonimiški, patikino, kad ne viskas taip paprasta. Kariuomenės vadas esą vis tiek turėtų tartis su svarbiausiu žmogumi Prezidentūroje – vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgu vadu.
„Kai valstybės egzistencijai kyla grėsmė, kariuomenės vadas turi turėti įrankius, norint veikti greitai. Įstatymo projekte, kitaip, nei ankstesnėje redakcijoje, labai svarbus vadovavimo ir kontrolės veiksnys: kariuomenė reaguoja nedelsiant po prezidento dekreto ar Seimo nutarimo pasirašymo, nelaukiant, kol šie formalumai bus paviešinti“, – teigė DELFI šaltinis, pažymėjęs, jog ir prezidentui, kitaip, nei 2000-ųjų redakcijoje, taip pat priskirta daugiau funkcijų.
Prezidentas priima valstybės ir savivaldybių institucijoms privalomus sprendimus valstybės gynybos klausimais, koordinuoja diplomatines valstybės gynimo priemones. Pastaroji veikla numatyta ir krašto apsaugos ministrui, kurio vaidmuo apibrėžta aiškiau, pašalinant neaiškumus.
„Dalyvavimas sprendimų priėmimo grandinėje trumpinamas, efektyvinamas, negaištant laiko. Ministro stiprybė išryškinta per kitas sritis – jis rūpinasi asignavimais, ryšiais su sąjungininkais, pati ministerija karo metu turi dirbti ginkluotosioms pajėgoms“, – pridūrė šaltinis.
Taip pat pažymima, jog suvokiant šiuolaikinio karo realijas, pavyzdžiui, itin tikslius, didelio nuotolio ir kaunamosios galios ginkluotės panaudojimą – raketų smūgį ne tik karinės infrastruktūros, bet ir šalies politinės vadovybės objektams, Lietuva jau yra pasirūpinusi valdžios tęstinumo grandine. Ryškiausiu, tiesa, taikos meto pavyzdžiu galima laikyti prezidento funkcijų priskyrimas Seimo pirmininkui po to, kai iš prezidento pareigų buvo nušalintas Rolandas Paksas.
Be to, pabrėžiama, kad karo atveju šalies politinės vadovybės Vilniuje greičiausiai neliktų – ji taptų mobili ir sunkiai pasiekiama priešininkui, bet ir toliau galėtų duoti nurodymus. O net ir tada, kai, pavyzdžiui, iš sprendimų priėmimo eliminuojamas prezidentas ar jį pavaduojantis Seimo pirmininkas arba kai atsakomybės už sprendimą nenorintis prezidentas brenda per upelį ir pasitraukia iš šalies, kariuomenė bei visi šalies piliečiai vis tiek turi teisę ir pareigą priešintis.
„Jei nėra minėtos politinės grandinės, įsakymą priešintis gali duoti tiek kariuomenės, tiek bataliono vadas ar tiesiog kariai, nes tai numato kitas, beje, taip pat 2000 metais priimtas Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo įstatymas. Jis gimė išmokus tarpkario pamokas, kai kariuomenė nieko nedarė ir neiššovė nė vieno šūvio. Todėl 1940-ųjų situacija neturėtų pasikartoti“, – teigė šaltinis.
Savivaldybių „carai“ gali neskubėti džiūgauti
Į akis krito ir plačiai aprašytos civilinių ir karinių bei kitų valdžios institucijų bendradarbiavimo detalės. Jei 2000-ųjų įstatymo redakcijoje apie šį bendradarbiavimą kalbama tik fragmentiškai, paliekant daug erdvės interpretacijoms, tai naujajame įstatymo projekte išsamumo netrūksta. Pavyzdžiui, Vyriausybei priskiriamos galios riboti ūkinę ir komercinę veiklą.
„Iš ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijų, maitinimo, krovinių gabenimo, energijos tiekimo paslaugas, vykdančių ginklų, šaudmenų, jų dalių, karinės technikos, jos įrangos, vaistų (vaistinių preparatų), medicinos pagalbos priemonių, medicinos priemonių (prietaisų), geriamojo vandens, žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir (ar) prekybą sudaromas sąrašas “, – rašoma projekte.
Vyriausybė gali įsakyti vykdyti reikalavimus: paskirti savo atstovus, drausti vieną ar kitą veiklą, numatyti privalomąsias užduotis. Be to, karo padėties metu iš Lietuvos bėgti sugalvoję karo prievolininkai turėtų gauti karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos leidimą, o atvykus į karo prievolininko karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos sistemos institucijai nurodytą užsienio valstybę – užsiregistruoti Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje.
Karo padėties metu vyriausybė taip pat „gali reguliuoti geriamojo vandens, būtiniausių maisto produktų, kitų prekių ir paslaugų kainas“, o taip pat laikinai perimti privatų turtą ar jį rekvizuoti, už tai numatytos kompensacijos. Nesilaikantiems įsipareigojimų grėstų ir baudžiamoji atsakomybė.
Savo ruožtu, šalyje gali būti paskirti kariniai komendantai, kurie, kaip teigiama projekte „užtikrina sąveiką tarp kariuomenės vado ir savivaldybių“, jie taip pat gali „laikinai vykdyti savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijas.
Pastarieji, net jei jie yra taikos metu paskirti civiliai, taip pat įgauna nemažai galių. Savivaldybių vadovai gali skelbti informaciją apie uždaras ir pavojingas teritorijas, įvesti komendanto valandą, priimti sprendimą laikinai paimti/rekvizuoti turtą, skirti privalomuosius darbus, nustatyti privalomąsias užduotis ūkio subjektams, apriboti politinių partijų/asociacijų garantijas.
Tiesa, jau dabar kai kuriose savivaldybėse tarsi savo asmeninėse feodalinėse valdose carais pasijutę jų vadovai gali neskubėti džiaugtis karo metu išaugusiomis daliomis.
Mat įstatymo projekte 9-ojo straipsnio 6-joje dalyje numatyta, kad „kai savivaldybės administracijos direktorius nevykdo šiame straipsnyje numatytų funkcijų ar jas vykdo neatsižvelgdamas į valstybės gynybos tikslus, Vyriausybė ar jos įgaliotas ginkluotųjų pajėgų vadas teikia savivaldybės tarybai (...) siūlymą atleisti savivaldybės administracijos direktorių iš pareigų“.
Pagaliau prisiminė kontržvalgybininkus
Tad bent jau valstybės institucijų tarpusavio kontrolės mechanizmai įstatyme lyg ir yra įtvirtinti. Kita vertus, daugiausiai erdvės interpretacijoms palieka dalis, kuri svarbiausia šalies gynyboje – 11, 12 ir 13 įstatymo projekto straipsniai.
Pirmajame apibrėžta, kas karo padėties metu gali priklausyti ginkluotosioms pajėgoms. Lyginant su 2000-ųjų įstatymo redakcija, akivaizdu, jog ginkluotųjų pajėgų sąrašas yra gerokai išplėstas.
Be kariuomenės, vidaus reikalų ministerijai pavaldžių dalinių (išskyrus policiją), pasieniečių, ginkluotosioms pajėgoms priskirtas AOTD bei kovinių šaulių būriai, partizanai ir ginkluoto pasipriešinimo dalyviai.
Dėl AOTD pareigūnų įtraukimo, DELFI šaltinio teigimu, viskas yra tarsi aišku, tiesa, iš pradžių neišvengta nesusipratimų, mat anksčiau manyta, kad ši kontržvalgybine veikla užsiimanti institucija automatiškai priskirta ginkluotosioms pajėgoms. Tik rengiant įstatymo projektą paaiškėjo, kad taip nėra ir AOTD reikia atskirai priskirti ginkluotosioms pajėgoms.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo, tarsi formalumas – regis, koks skirtumas, ar viena grupė bus priskirta, ar ne. Tačiau, ekspertų teigimu, tai yra labai svarbu, mat ginkluotųjų pajėgų narys įgauna kombatanto statusą, kitaip sakant, patekus į nelaisvę juos gina tarptautinė teisė, o priešininkų pusė su ginkluotųjų pajėgų nariu turi elgtis pagal numatytas tarptautinės teisės normas
Neteisėtais kombatantais laikomi asmenys, kurie nėra ginkluotųjų pajėgų nariai, tad paimti į nelaisvę jie neįgyja karo belaisvio statuso, juos leidžiama traukti baudžiamojon atsakomybėn, kaip, pavyzdžiui, nusikalstama ar teroristine veikla užsiimančius asmenis.
Taip pat didesnių klausimų nekelia pastaraisiais metais išaugęs kovinių šaulių būrių vaidmuo. Kai kurie šauliai, anot vieno aukštųjų technologijų bendrovės Brolis Semiconductors įkūrėjų Kristijono Vizbaro, niekuo nenusileidžia kariams savanoriams savo ginkluote, įranga ir paruošimu.
Išskirtinis dėmesys šauliams
Tiesa, DELFI šaltinis atkreipė dėmesį į 9-ąjį 12-ojo straipsnio punktą, kuris pažymi, jog „Karo padėties metu negalimas šaulio, tarnaujančio Lietuvos Šaulių sąjungos koviniuose būriuose, išstojimas iš Lietuvos šaulių sąjungos savo noru“.
Tokiu būdu primenama, kad 2014 metais kilus krizei Ukrainoje į Šaulių sąjungos gretas masiškai stoti ėmę Lietuvos piliečiai, tarp jų ir visuomenei žinomi asmenys, karo atveju gali būti pasitelkti realiems koviniams veiksmams.
„Daug žmonių mėgsta uniformą taikos metu, tai reprezentatyvu, o kas, jei atsitiks kažkas netikėto? Šaulių būrys turi suplanuotas užduotis, numatytas veikimas su kariuomene, o staiga pusė būrio pareiškia, jog nenori kariauti“, – teorinę tikimybę iškėlė DELFI šaltinis.
Žinoma, rimto pagrindo abejoti šaulių atsakomybe ginti šalį, kuri pažymima ir priesaikos metu, gali ir nebūti. Bet kas nutiktų, jei, pavyzdžiui, vienas buvęs ministras – Šaulių sąjungos narys – sugalvotų karo padėties metu išvykti į Lenkiją „telkti pagalbos“?
Čia verta pažymėti, jog ginkluotosioms pajėgoms priskiriami tik koviniai šauliai, tuo tarpu didesnioji 10 tūkst. narių turinčios Šaulių sąjungos narių nėra koviniai. Vis dėlto ir jiems valstybė ar jos įgalioti asmenys, pavyzdžiui, savivaldybių vadovai, galėtų patikėti užduotis – viešojo saugumo užtikrinimą, apsaugos funkcijas, net veiklą informacinėje ar kibernetinėje erdvėse.
„Veiklos ir nišų gali būti daug, dabar kaip tik dėl to vyksta diskusija tarp karių ir šaulių, juk galima kad ir suburti šaulius, kurie, tarkime yra vertėjai ar kitos srities specialistai – jie savo veikla gali būti labi naudingi valstybei, todėl neatmestina, kad jų sąrašai bus įslaptinti“, – tikino DELFI šaltinis.
Klaustukai dėl partizanų ir ginkluotų civilių
Vis dėlto daugiausiai klaustukų sukėlė būtent formalus partizanų bei ginkluoto pasipriešinimo dalyvių įtraukimas avansu į ginkluotųjų pajėgų sudėtį. Šios dvi grupės yra išskirtos: neokupuotose Lietuvos teritorijose ginkluotosioms pajėgoms būtų priskiriami organizuoto pasipriešinimo vienetai, o okupuotuose teritorijose – veikiantys partizanų vienetai.
Naujoje įstatymo redakcijoje suvienodinamas visų Ginkluotųjų pajėgų narių statusas, atsakomybės bei socialinės garantijos. Jos taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, partizanams, kurie veikia prieš užnugaryje – okupuotoje teritorijoje, nemokamas kario atlyginimas, jie pagal išgales remiami ginklais, kitomis partizaniniam karui reikalingomis priemonėmis arba lėšomis, bet nereguliariai.
Tuo tarpu ginkluoto pasipriešinimo dalyvių laukia ne tik kariams prilyginamas atlyginimas, bet ir 13 straipsnyje numatytos išskirtinės teisės, kurias įgyja tiek kariai, tiek partizanai.
Pavyzdžiui, minėtieji ginkluoto pasipriešinimo dalyviai gali „duoti privalomus vykdyti nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ir jų padaliniams, kiek tai reikalinga valstybės ginkluotos gynybos tikslams pasiekti, persekioti ir sulaikyti asmenis, nevykdančius nurodymų arba įtariamus padarius ar darančius nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą“.
Be to, tokie dalyviai gali „patekti į fiziniams ir juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ir jų padaliniams priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, kitus objektus ir juos apžiūrėti, patekti į uždarą teritoriją ir iš jos išvykti be specialaus savivaldybės administracijos direktoriaus išduoto leidimo, laikinai apriboti galimybę patekti į tam tikrą teritoriją ar patalpą, įpareigoti atlaisvinti teritoriją ar patalpą, sustabdyti teritorijoje ar patalpoje vykdomus darbus, tam tikroje teritorijoje apriboti ar uždrausti transporto priemonių eismą“.
Kaip ir kariai, jie gali „tikrinti asmenų, transporto priemonių, ginklų ir kitų daiktų dokumentus, atlikti asmens apžiūrą ir jo turimų daiktų patikrinimą, esant karinei būtinybei, priimti sprendimą laikinai paimti ir rekvizuoti turtą, sulaikyti asmenis, neteisėtai dėvinčius ginkluotųjų pajėgų ar kitų valstybių karių uniformas ar jų dalis, esančius viešojoje vietoje komendanto valandos metu ar uždaroje teritorijoje ir neturinčius tam specialaus leidimo ar teisės pagal šį įstatymą“. Ginkluotųjų pajėgų narių nurodymai yra privalomi visiems asmenims, tad kyla nemažai klausimų.
Pirmiausiai – kas gali tapti to abstrakčiai išreikšto „ginkluoto pasipriešinimo dalyviu“ ir kaip jį atpažinti. Aiškėja, kad jais gali būti kone kiekvienas norintis ir ginklą turintis pilietis.
„Tie asmenys, kurie neturi karinio parengimo arba, pavyzdžiui, yra vyresnio amžiaus, bet tarnavę sovietinėje armijoje, jei tik jie yra iniciatyvūs patriotai ir mato, kad negali būti mobilizuojami, o laiko ir vietos juos rengti greičiausiai nebus galimybės, jei tik jie turi ginklus, jie gali tapti ginkluoto pasipriešinimo dalyviais“, – teigė DELFI šaltinis.
Šiuo atveju esą mokomasi iš Ukrainos karo pamokų, kai šalies ginti stojo ne tik kariuomenė, bet ir stichiškai į savanorių būrius susikūrę, bet kartu ir nemažai problemų sukėlę asmenys. Lietuvoje siekiama apsidrausti ir išvengti galimų nesusipratimų, automatiškai įtraukiant tokius asmenis į ginkluotųjų pajėgų grandinę su aiškia vadovavimo struktūra.
Esą visiškai nesvarbu, kuo tie asmenys buvo civiliniame gyvenime – ar kiek daugiau žinių apie ginklus turintys medžiotojai, ar apie mažų dalinių taktiką šį bei tą nutuokiantys šratasvydininkai, tai gali būti ir mokytojai, ir studentai, ir futbolo fanai, ir biurokratai ar netgi moterų biatlono rinktinės narės - taip ironiškai patvirtinančios Rusijoje kelis dešimtmečius sklandančią vadinamųjų baltųjų pėdkelnių legendą.
Tiesa, DELFI šaltinio teigimu, nėra taip, kad bet kas pasiskelbęs ginkluoto pasipriešinimo dalyviu tokiu automatiškai ir taps, galės pretenduoti į kario atlyginimą „arba veržtis pas bobutę rekvizuoti turto“.
„Jie vis tiek yra ginkluotųjų pajėgų, tad įgydami teises, jie taip pat prisiima ir atsakomybę. Jie veikia neokupuotoje teritorijoje, todėl privalo palaikyti ryšį su reguliariąja kariuomene, jos vadovybe. Tai yra viena sąlyga, nes jie taip pat privalo turėti struktūrą, savo grupės vadą ir nurodyti kas jie tokie ir kokioje teritorijoje veikia“, – teigė DELFI šaltinis.
Pavyzdžiui, tokiems ginkluoto pasipriešinimo dalyviams gali būti patikėtos užduotys, tiesiogiai nesusijusios su pasipriešinimu – svarbių objektų apsauga, kuria negali pasirūpinti ir taip daug darbo turintys policijos pareigūnai ar juo labiau kariškiai.
Tiesa, DELFI šaltinis pripažino, kad įstatymo projekte numatyta per mažai saugiklių, kai kalbama apie ginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Lietuvoje dar yra pokario laikus atsimenančių žmonių, kurie kentėjo nuo partizanais persirengusių ar tiesiog pasivadinusių NKVD provokatorių, stribų ar smogikų. Tad kas sukliudytų panašius atvejus šiuolaikinio karo metu?
„Tokių atvejų, kai bus prasižengimų, neteisėtų veiksmų, provokacijų ir panašiai, išvengti, greičiausiai nepavyks, kad ir kaip gražiai viskas būtų sudėliota įstatyme.
Gyvenime taip nebūna, kad visi visada laikosi taisyklių. Kita vertus, ginkluotųjų pajėgų vadas prisiima atsakomybę už jam pavaldžius vienetus, o ir pastarieji neveikia vaakume – jiems skiriamos konkrečios užduotys“, – teigė DELFI šaltinis.
Be to, esą reikėtų suprasti ir atlyginimų mokėjimo mechanizmą ginkluoto pasipriešinimo dalyviams – juk jie dėl bendro tikslo galimai meta darbus ir jiems reikia išlaikyti šeimas.
Vis dėlto DELFI šaltinis pripažino, jog kai kurie įstatyme numatyti reikalavimai galimai yra pertekliniai, nors ir atitinka tarptautinės teisės normas, pavyzdžiui, Ženevos konvenciją, numatančią kombatanto statusą.
Pagal jį bei Karo padėties įstatymo projektą ir partizanai įpareigoti atitikti vieną svarbiausių kombatanto kriterijų – atvirai nešiotis skiriamuosius ženklus bei ginklus. D. Šlekio manymu, tai galima vadinti absurdišku reikalavimu, mat šiuolaikinio partizaninio karo sąlygomis tai gali pasirodyti nelogiška ir net pavojinga, turint omeny, kad partizanai veiktų slapta.
Taip pat nelogiškai skamba ir įstatymo 12 straipsnyje, 2-oje dalyje numatytas reikalavimas krašto apsaugos ministrui pateikti sąrašą asmenų, kurie yra ginkluotųjų pajėgų dalis. Reikalaujama nurodyti vardus, pavardes, asmens kodus, pareigas, laipsnius. Kadangi partizanai prilyginti ginkluotųjų pajėgų nariams, bet veikia okupuotoje, priešo kontroliuojamoje teritorijoje, toks reikalavimas, anot DELFI šaltinio, netgi gali sukelti pavojų partizanų ar jų šeimos narių saugumui.
Tiesa, krašto apsaugos ministras R. Karoblis suskubo pažymėti, jog kol kas naujoji Karo padėties įstatymo projekto versija tikrai nėra galutinė – ji išsiuntinėta kelioms ministerijoms ir kitoms atsakingoms institucijoms, kurios gali siūlyti patobulinimus.
„Įstatymo projektas nuo galiojančios redakcijos gerokai skiriasi savo mastu ir kompleksiškumu: jis atspindi išmoktas pamokas po Rusijos agresijos Ukrainoje ir apima visos valstybės gynybą karo padėties atveju. Esu tikras, kad po diskusijų ir derinimo turėsime iš esmės naujos kokybės įstatymą“, – sakė R. Karoblis.
Pažymima, kad įstatymą Seimui svarstyti planuojama jau pavasario sesijoje, o priėmus šį įstatymą, jis įsigaliotų nuo 2019-ųjų.