Dar vieną kadenciją rinkimuose užsitikrinęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš 14 metų po tuomet tik antrosios pergalės žadėjo: žurnalistų teisės turi būti apsaugotos. Jau tuomet, V. Putinui tik stiprinant savo režimą, persekiojimus, grasinimus patyrę žurnalistai žinojo, kad tokios prezidento kalbos tėra apgavystė. Būti V. Putino kritiku Rusijoje tapo pavojinga gyvybei.
Ana Politkovskaja, Natalija Estemirova – tai tik kelios V. Putino kritikų iš dešimčių žmonių sąrašo, kurį galima apibūdinti vienu žodžiu: nužudyti.
Stiprėjant V. Putino valdžiai , nepriklausomos žiniasklaidos padėtis tik prastėjo. Bauginimus, persekiojimus, reidus ar fizinę jėgą pajutę žurnalistai žinojo, kad norėdami išgyventi jie turi tik kelias išeitis: prisitaikyti, paklusti, išvykti iš šalies arba toliau rizikuoti – t. y. dirbti savo darbą.
Užlipo ant minos
„Nepriklausoma ir rimta žurnalistika Rusijoje šiandien – tai ėjimas per minų lauką. Gali atsargiai vaikščioti, bet kažkada užlipsi ant minos“, – sako internetinio leidinio „Fontanka“ vyriausiasis redaktorius Aleksandras Gorškovas. Jo valdomas interneto portalas – vienas populiariausių ir įtakingiausių Sankt Peterburge, antrame pagal dydį Rusijos mieste.
Visos Rusijos mastu kasdieninė 300 tūkst. skaitytojų auditorija gali pasirodyti ne itin didelė, žurnalistams iš Skandinavijos ir Baltijos šalių A. Gorškovas priminė, kad reikia konkuruoti su didžiaisiais valstybiniais informaciniais šaltiniai, kuriems Kremlius negaili šimtų milijonų dolerių.
Vis dėlto, A. Gorškovo teigimu,„Fontanka“ – pelningas portalas, mat pajamos iš reklamos auga. Dar 2008 metais „Fontanka“ įsigijo leidėjai iš Švedijos – „Bonnier Business Press“, tačiau Kremliui išleidus įsakymą, kad žiniasklaidos leidinių kontrolinio akcijų paketo negali valdyti užsienio subjektai, švedai savo akcijas pardavė. Dabar „Fontanką“ valdo trys pagrindiniai akcininkai – rusai ir patys žurnalistai.
Žinomumo portalui netrūksta, o jį didina tyrimai, kurių atgarsį per pastaruosius kelerius metus buvo galima išgirsti ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje.
„Dar 2013 metais rašėme apie Sirijoje neoficialiai veikiančius rusų karius ir samdinius. Tada Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida iš mūsų šaipėsi. „Na, žinote, čia juk „Fontanka“, juk nerimta“. O ir grupę „Vagner“ esą aš išgalvojau. Dabar viskas pasikeitė“, – sakė Denisas Krotkovas.
Būtent jis pirmasis dar prieš kelerius metus ryžosi prabilti apie tuomet slaptą Rusijos samdinių grupę „Vagner“, kuriai vadovauja buvęs Rusijos specialiųjų pajėgų pulkininkas Dmitrijus Utkinas.
Iki tol „Vagner“ vardas dažniau sietas su garsaus vokiečių kompozitoriaus pavarde. Bet praėjusį vasarį „Vagner“ pavadinta privati karinė bendrovė plačiai išgarsėjo, kaip asmeninė oligarcho Jevgenijaus Prigožino – mėgstamo V. Putino virėjo valdoma armija, kuri atlieka juodą darbą Sirijoje – kaunasi prieš sukilėlius, padeda režimo pajėgoms. Tiesa, išgarsėjo nesėkme.
Tūkstančius samdinių, ginkluotų ne tik lengvaisiais ginklais, bet ir sunkiąja technika – tankais, artilerija, turėjusi „Vagner“ grupė pamėgino šturmuoti JAV ir kurdų sukilėlių pajėgų pozicijas. Į tai amerikiečiai atsakė galinga artilerijos aviacijos antskrydžių kontrataka, kuri, skirtingais duomenimis, pražudė nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų „Vagner“ samdinių. Dabar apie „Vagner“ žino ir JAV ir Europos šalių žiniasklaida.
V. Putino virėjas paskelbė karą
Tik nuo to „Fontanka“ žurnalistams, kelerius metus rašiusiems išsamius straipsnius apie „Vagner“ veiklą, narius, vadovybę ir ryšius su Kremliumi – nė kiek nelengviau. Priešingai, nuolatinis domėjimasis detalėmis apsunkino nuo 1999-ųjų veikiančio portalo gyvenimą.
„Po išleistų straipsnių apie „Vagner“, kuri priklauso J. Prigožinui, prieš mus paskelbtas karas, ypač iš jo valdomos žiniasklaidos grupės“, – DELFI pasakojo A. Gorškovas.
Jis priminė, kad nuo kuklaus virėjo, kelių restoranų savininko, V. Putino dėka iki maisto ir aptarnavimo paslaugų imperijos oligarcho iškilęs J. Prigožinas taip pat užsiima ir kita veikla.
Be jau minėto „Vagner“, J. Prigožinui priklauso ir vadinamasis „trolių fabrikas“ – įstaiga, kurioje dirba šimtai samdytų komentatorių, šlovinančių V. Putino režimą ir niekinančių jo priešininkus. Būtent dėl samdytų trolių veiklos J. Prigožinas ir dar keli jo valdomose bendrovėse dirbę žmonės neseniai įtraukti į JAV sankcijų sąrašą.
Bet jei dauguma amerikiečių apie J. Prigožiną ir trolių fabriką išgirdo pirmą sykį, tai A. Gorškovui ir visai „Fontanka“ redakcijai su V. Putino oligarcho galia teko susidurti ne sykį. Jie puikiai žino vieną adresą istoriniame Olgino rajone Sankt Peterburge.
Nuo netoli Fontankos upės įkurtos kuklios ir ankštos portalo redakcijos iki Olgine, Savuškino gatvėje esančio namo, pažymėto 55-uoju numeriu – apie 11 kilometrų ir mažiausiai pusvalandis kelio.
Niūriame biurų pastate šiandien trolių jau nebėra – išsikraustė į naują stiklinį biurų pastatą kitame rajone. Tačiau tiksli pačios trolių buveinės vieta, kaip teigia A. Gorškovas, ne tokia ir svarbi – šimtai, galbūt tūkstančiai samdytų komentatorių gali būti įsikūrę įvairiuose pastatuose.
Svarbiausia tai, ką jie daro. Po „Fontanka“ publikacijų apie J. Prigožino, trolių, „Vagner“ ir V. Putino administracijos ryšius, žurnalistai sulaukė pirmosios keršto akcijos. J. Prigožino įkurtų šimtų melagingas naujienas platinančių tinklapių informacinė ataka tebuvo pradžia.
„Iš pradžių pasirodė straipsniai, kuriais siekta mus sukompromituoti, – sakė A. Gorškovas. Išties, po socialinius tinklus platinamų straipsnių turinys nebuvo itin subtilus – „Fontanka“ vadinta pinigų plovykla, JAV įtakos agente. – Tada prasidėjo spaudimas iš vietos valdžios, kibernetinės atakos, sekimas, finansinės informacijos vagystės, netgi mėginta fiziškai spausti mūsų darbuotojus – grasino susidorojimu. Turime savo šaltinių teisėsaugos struktūrose, jie kartais suinteresuoti tekinti informaciją savais tikslais. Tad turėjome patikimos informacijos, kad taip išties ir gali nutikti. Be to, bandyta spausti mūsų verslo partnerius“.
Ateitis – labai miglota
Vis dėlto A. Gorškovas pripažino, jog praėjo pusmetis nuo pirmųjų grasinimų, o „Fontanka“ vis dar dirba. Tiesa, tai gali būti tik tyla prieš audrą. Pokalbis su A. Gorškovu vyko likus vos dienai iki Rusijos prezidento rinkimų, o tai, anot A. Gorškovo, itin svarbu.
„Viena priežasčių, kodėl su mumis dar nesusidorojo – tai rinkimai. Galbūt ne visi buvo suinteresuoti, kad prieš rinkimus įvyktų didelis skandalas. Bet tai nereiškia, kad mums bus lengviau.
Manau, atvirkščiai – bus tik sunkiau, padėtis tik sunkės. Prognozės liūdnos“, – atsargiai rinkdamas žodžius liūdnai šyptelėjo A. Gorškovas. Jį keliolika metų gerai pažįstantis patyręs švedų žurnalistas Malcomas Dixelius vėliau pripažino, jog pirmą kartą mato savo kolegą tokį pesimistiškai nusiteikusį, netgi įbaugintą ir palaužtą.
Tiesa, pats A. Gorškovas tikina, jog neketina pasekti kai kurių rusų žurnalistų pavyzdžiu ir bėgti iš Rusijos, pavyzdžiui į Baltijos šalis. „Jos per mažos, o mūsų – per daug“, – vėl šyptelėjo A. Gorškovas. Tačiau surimtėjęs jis patvirtino, kad ir „Fontankai“ tenka prisilaikyti tam tikrų nerašytų taisyklių.
Peržengė dvigubą ištisinę juostą
„Buvusi „Vedomosti“ vadovė Jelizaveta Osetinskaja, kuri dabar JAV dirba „The Bell“ kadaise gerai pasakė, kad Rusijos žurnalistikoje, kaip keliuose yra tokia dviguba ištisinė juosta, kurios nevalia kirsti, jei nenori, kad tau būtų problemų.
Prieš 22 metus tokių linijų nepriklausomai žurnalistikai Rusijoje nebuvo, o dabar ji tikrai egzistuoja. Tad priimant sprendimus dėl straipsnių leidimo mums tenka tai prisiminti, nes kalbame apie darbovietės egzistavimą, kur dešimtys žmonių dirba ir uždirba pragyvenimui“, – sakė A. Gorškovas.
Tiesa, jis kaip mat paneigė, kad užsiima savicenzūra, tiesiog „tenka pasverti pasekmes“ prieš vieno ar kito straipsnio publikavimą. Tai, kad „Fontanka“ išdrįsta parašyti daugiau, nei tai sau leidžia kiti, esą rodo ir straipsnių apie „Vagner“ ciklas.
„Jų bus ir daugiau, kaip tik dabar tikriname informaciją, laukite“, – pasalūniškai šyptelėjęs tvirtino A. Gorškovas. Vis dėlto jis pripažino, kad net ir tos ištisinės linijos dabar nesimato taip aiškiai, kaip anksčiau.
„Jei anksčiau buvo aiškiai pasakyta, kad asmeninis Putino gyvenimas – neliečiama tema, o visa kita yra leidžiama, tai dabar ta riba labai išblukusi. Nes negalime nuspėti, kas, kaip ir kokią informaciją priims. Po „Vagner“ istorijos žinojome , kad einame į minų lauką, bet štai – kojas dar turime.
Kitaip nebūtų „Fontankos“, jei nepublikuotume. Aišku, mes nenorime, kad mus uždarytų, bet žinome, kad teks sumokėti kainą. Yra gera rusiška patarlė: „daryk, ką reikia, o kas nutiks, tas“, – po tokio tradicinio rusiško fatalizmo pliūpsnio dar kartą liūdnai šyptelėjęs A. Gorškovas panarino galvą.