Apie lenkų ir lietuvių tarpusavio nesutarimus Lietuvoje žino kone kiekvienas besidomintis istorija ar aktualijomis. Nuo senųjų laikų konfliktų iki kovų dėl Vilniaus krašto ir pastaraisiais dešimtmečiais vis paūmėjančių ginčų dėl mokyklų, lenkiškų rašmenų pasuose, W raidės – buvusioms Abiejų Tautų Respublikos seserims, regis, lemta nesutarti. Bet, kaip pažymi Vilniuje vykstančioje NATO karininkų kursuose dalyvaujantis diplomatas, nesutarimai dingsta kilus bendram pavojui.
Mano priešo priešas man – draugas
1919-ųjų spalis, Nepriklausomybės kovų įkarštis. Rugpjūtį lenkų karinės organizacijos POW sąmokslą nuversti Lietuvos valdžią išaiškinę lietuviai vis dažniau susišaudo su lenkais, vyksta nepaskelbtas karas dėl Vilniaus krašto ir pietinės Lietuvos. Tačiau Lietuvos ir Latvijos pasienyje nutinka kai kas netikėto.
Latvių iš šiaurės, lietuvių iš vakarų ir lenkų iš pietų nustumti, tačiau Daugpilio tvirtovėje įsitvirtinę raudonosios armijos kariai pradeda kontrpuolimą prieš lenkus.
„Lenkams paprašius pagalbos, buvo pasiųstas kulkosvaidžių būrys. Visai temstant lenkų pasipriešinimas buvo palaužtas ir raudonarmiečiai, manydami, kad už lenkų buvusių pozicijų nieko nėra, drąsiai ėjo į priekį.
Jiems iki pulko karių užimtų pozicijų likus maždaug 100 metrų, puolantiesiems netikėtai buvo paleista sutartinė ugnis“, – taip apie šiais laikais beveik nežinomą lietuvių ir lenkų bendradarbiavimo epizodą dar prieš 90 metų rašė vienas Lietuvos kariuomenės karininkas.
Nepaisant tarpusavio nesutarimų kitose fronto linijose, Daugpilio fronte lietuviai su lenkais derino veiksmus, ugnimi dengė vieni kitus – po mūšio lietuviai, kuriems tuo metu vis dar trūko ginkluotės, netgi grąžino lenkams jų paliktus ginklus.
Tiesa, jau po metų tarp tų pačių karių virė aršios kovos Suvalkuose, kuriuos nesėkmingai užimti mėginę lietuviai vėliau prarado ne tik daug karių, teritorijos, bet vėliau ir Vilnių, dėl ko kelis dešimtmečius lenkus vadino mirtiniausiais priešais.
Tačiau būtent ties tais pačiais Suvalkais šiandien brėžiama riba, kuri dar vadinama Aljanso Achilo kulnu arba viena svarbiausių NATO gynybos linijų – 100 km ilgio Suvalkų koridoriumi.
Tai yra gyvybiškai svarbus sausumos ruožas, jungiantis ne tik Lietuvą, bet ir likusias Baltijos šalimis su Lenkija ir visa NATO.
Po 2014-ųjų Rusijos įvykdytos agresijos prieš Ukrainą, Suvalkų koridoriaus terminą žino beveik visi aukšto rango NATO karininkai, kaip Šaltojo karo laikais žinojo Fuldos koridorių. Išlaikyti šį siaurą ruožą ir užtikrinti nenutrūkstamą Aljanso pajėgų judėjimą sausumą – strateginė NATO užduotis, o tam pirmiausiai būtina svarbiausia sąlyga: lietuvių ir lenkų bendradarbiavimas.
Nesutarimai – jau praeityje?
„Santykiai niekada nebuvo tokie puikūs, kaip šiandien“, – dar lapkričio viduryje Lenkijos televizijai pareiškė šios šalies Senato pirmininkas Stanisławas Karczewskis. Pabrėžęs, kad Lietuvai, Lenkijai ir Ukrainai bendrą grėsmę kelia priešiška propaganda bei kitos provokacijos iš Rusijos jis pripažino, kad nors ir bendra istorinė atmintis, tautinių bendrijų problemos yra svarbios, „tai nėra priežastis leisti kam nors manipuliuoti šiomis temomis ir mus supriešinti“.
Toks pastaruoju metu iš Varšuvos sklindantis tonas gerokai skirasi nuo dar visai neseniai prešiškai skambėjusių pareiškimų. Pavyzdžiui, pernai paviešintame 2014 m. vykusiame privačiame buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio ir buvusio „PKN Orlen“ vadovo pokalbyje apie Lietuvą skambėjo ir necenzūriniai žodžiai. Vagimis ir sukčiais lietuvius išvadinęs ir spausti norėjęs R. Sikorskis ne kartą aštrino Varšuvos ir Vilniaus konfliktus, nepaisant Valdo Adamkaus, Aleksandro Kwasniewskio ir Lecho Kaczynskio laikais užmegztų puikių asmeninių santykių.
Tačiau 2014-ųjų įvykiai, regis, vėl privertė lietuvius ir lenkus suartėti bei į šoną atidėti nesutarimus. Jei 1920-ųjų rugpjūtį lietuviai ir lenkai negailestingai kovojo dėl Suvalkų krašto miestelių ir kaimų – dalis jų ėjo iš rankų į rankas kelis sykius, tai 2018-ųjų rudenį abiejų šalių politiniai lyderiai kalba, kaip sustiprinti bendradarbiavimą ekonomikos ir ypač saugumo srityse.
Pavyzdžiui, šią savaitę atidaryta rekonstruota magistralės „Via Baltica“ dalis tarp Kauno ir Marijampolės tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti vietinės reikšmės projektas, finansuotas ES. Iš tikrųjų šios keturių juostų magistralės, kuria galima lėkti 130 km/h greičiu tikslas – ne tik avaringumo sumažinimas, didesnis krovininių transporto priemonių pralaidumas, bet ir karinio mobilumo stiprinimas.
Krizės atveju, siekiant atgrasyti priešininką tai būtų vienas iš dviejų sausumos kelių, kuriuo galėtų judėti NATO karinė technika, skirta pajėgų sustiprinimui, o kilus būtinybei – ir tiesioginei Baltijos šalių gynybai. Dar pernai abi šalys kartu su NATO sąjungininkėmis pratybose „Kardo kirtis“ mokėsi ginti Suvalkų koridorių.
Tuomet ne mažiau svarbi ir sudėtinė „Kardo kirčio“ dalis buvo specialiųjų operacijų pajėgų pratybos „Trojan Footprint“. Lietuvos, Lenkijos ir JAV SOP kariai vykdė tolimąją žvalgybą, nurodydami priešininko priešlėktuvinės gynybos taikinius, juos naikindami, padėdami susiorientuoti vietovės nepažįstantiems sąjungininkų pilotams. Be to, lietuvių Oro atakų vadovai vykdė svarbią taikinių koordinačių žymėjimo funkciją, užvesdami bombonešius B-1B, naikintuvus F-16 ir Lietuvos KOP lengvąjį atakos orlaivį L-39.
Šiemet „Kardo kirtis“ buvo dar didesnės – iš viso pratybose dalyvavo per 18 tūkst. karių, iš kurių didelė dalis buvo amerikiečiai, pajudėję iš Vokietijos, pervažiavę visa Lenkiją jie kirto Suvalkų koridorių.
Tiesa, pratybų metu neišvengta incidentų – judėdami siaurais keliais kariai vėlavo, o viena amerikiečių šarvuočių kolona pateko į avariją. Ši tapo ir dezinformacijos taikiniu – paskleista melaginga naujiena apie avarijos metu esą nutrenką berniuką.
Lenkijoje taip pat netrūko melagingų naujienų atakų. Pavyzdžiui, po praėjusią savaitę Juodojoje jūroje kilusio incidento, kai rusų laivas apšaudė ukrainiečių laivus šalia rusų okupuoto Kerčės sąsiaurio Ukraina paskelbė apie karo padėties įvedimą. Lenkijoje tūkstančiai žmonių gavo SMS žinutes, kuriose lenkai raginami prisistatyti į karinius komisariatus – esą mobilizacija skelbiama ir Lenkijoje. Tačiau tokią paniką kurstančią žinutę greitai demaskavo šalies Gynybos ministerija, o tyrimo ėmėsi ir policija.
Stiprina pajėgas pasienyje
Pačioje Lenkijoje susirūpinimas saugumo padėtimi nuo 2014-ųjų – ne ką mažesnis, nei Lietuvoje. Įspūdingais tempais vykdoma karinė reforma leido didinti tiek reguliariąsias šalies ginkluotąsias pajėgas, tiek įkurti savanoriškąsias pajėgas. Pavyzdžiui, simboliškai šių metų rugsėjo 17-ąją – dieną, kai 1939 m. Josifas Stalinas prisijungė prie Adolfo Hitlerio surengtos invazijos į Lenkiją, Varšuva paskelbė atkurianti 18-ąją diviziją.
Be to, Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas pridūrė, kad būtent Suvalkų koridoriuje šalies pajėgos bus trigubinamos. Suvalkuose bus įkurtas naujas pulkas. Tai yra jau ne vienerius metus pajėgų šalies Rytuose stiprinimo dalis. Lenkija, kaip ir Lietuva turi sieną su Rusijai priklausančia Kaliningrado sritimi, kur pernai atkurtas 11-asis Rusijos armijos korpusas.
Prieš jį sudarančias dvi rusų brigadas ir vieną pulką Lenkija netoli Kaliningrado sienos laiko visą 16-ąją Pomeranijos diviziją, kurioje – 9-oji „Stepono Batoro“ šarvuotoji kavalerijos brigada, dvi mechanizuotosios brigados, po artilerijos bei oro gynybos pulką. Lenkai atnaujina ginkluotę – į NATO daugiašalio bataliono sudėtį ir pratybas šiemet dar siuntė tankus PT-91 „Twardy“, tačiau jau po kelerių metų netoli sienos su Kaliningradu gali stovėti atnaujinti tankai „Leopard II“, kurių kone pusvelčiui gavę iš Vokietijos lenkai dabar turi daugiau už pačius vokiečius.
Be to, kilus konfliktui Lenkija Rusijos pajėgas galėtų naikinti iš didelio atstumo. Iš JAV Varšuva yra įsigijusi sparnuotųjų raketų JASSM, o 11-asis Mozūrijos artilerijos pulkas Vengoževe (Unguroje) jau perginkluotas moderniomis lenkiškomis savaeigėmis haubicomis „Krab“, kurios gali taikytis į Černiachovske dislokuotą 152-ąją raketinę brigadą – pastarojoje jau kelis sykius bet laikinai buvo dislokuotos balistinės raketos „Iskander M“, galiausiai pakeisiančios „Točka –U“.
Bendrų veiksmų dar trūksta
Toks pajėgų stiprinimas turėtų testis, o Lenkijos ir Baltijos šalių bendradarbiavimas – stiprinamas. Būtent tai lapkričio pradžioje pažymėjo ekspertai iš minimų šalių, pristatę Estijoje įkurto Tarptautinio gynybos ir saugumo studijų centro parengtą ataskaitą.
„NATO Šiaurės Rytų kvartetas“: Baltijos šalių ir Lenkijos perspektyva ir bendradarbiavimo galimybės“ – taip pavadintame dokumente analizuojami veiksniai, kurie stiprina arba atvirkščiai – trukdo keturių šalių koordinuotiems veiksmams. Pažymima, kad būtinybė stiprinti bendradarbiavimą ypač išryškėjo 2014-siais, tačiau bendri veiksmai vykdyti ir iki tol.
„Lietuva ir Lenkija, nepaisant politinių įtampų periodo dėl lenkų tautinės mažumos, sukūrė stiprius partnerystės projektus – bendrą batalioną LITPOLBAT (veikė iki 2007 m.), o nuo 2014-ųjų – bendrą brigadą su ukrainiečiais, LITPOLUKRBRIG“, – pažymima dokumente, kur vardijami ir sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžiai: Lietuvos įsigytos lenkiškos trumpojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemos GROM leido lietuvių kariams treniruotis Lenkijoje, kur taip pat treniruojasi ir latvių Oro atakų vadovai.
Be to, pažymima, kad Lenkija dar nuo 2006 metų reguliariai – jau net 7 kartus dalyvavo Baltijos šalyse vykdomoje NATO Oro policijos misijoje, o savo ekspertus skyrė į NATO strateginės komunikacijos, kibernetinio saugumo ir energetinio saugumo centrus Rygoje, Taline ir Vilniuje.
„Lenkų dalyvavimas karinėse pratybose Baltijos šalyse buvo aktyvus, įvertintas teigiamai, sukuriant papildomas bendradarbiavimo iniciatyvas. Tačiau nepaisant šio pozityvaus paveikslo, yra bendras sutarimas, kad galima padaryti dar daugiau“, – teigiama dokumente.
Iš tokių sričių išskiriama geresnė daugiašalių NATO batalionų koordinacija – JAV vadovaujamas batalionas galėtų rengti daugiau pratybų su Lietuvoje vokiečių vadovaujamu batalionu, o taip pat pabrėžiamas karinio mobilumo stiprinimo klausimas.
„Lenkijos ir Baltijos šalių bendradarbiavimui iššūkius kelia ir skirtingi politiniai, ekonominiai ir kariniai pajėgumai. Lenkijos gyventojų skaičius – daugiau nei septynis kartus didesnis, o BVP – 5 kartus, nei Baltijos šalių kartu sudėjus. Lenkijos gynybos biudžetas taip pat 5 kartus didesnis, nei Baltijos šalių kartu sudėjus (9,9 mlrd. dolerių prieš 1,87 mlrd.), o lenkai turi keturis kartus daugiau karių, nei Lietuva, Latvija ir Estija“, – pažymima centro ataskaitoje, kur taip pat pabrėžiama, kad minimos trys šalys su Lenkija kartais konkuruoja dėl matomumo bei svarbos regione – būtent Lenkijoje dislokuoti tūkstančiai JAV karių, o iš Baltijos valstybių amerikiečių kuopos buvo išvestos.
Vis dėlto pripažįstama, kad būtent be Lenkijos neįmanoma Baltijos šalių gynyba – Varšuvai pritaikytas NATO gynybos planas „Eagle guardian“ tik po tam tikrų įkalbinėjimų ir lenkų pasipriešinimo buvo pritaikytas ir Lietuvai, Latvijai bei Estijai.
Kita vertus, neslepiama, kad Baltijos šalims taip pat trūksta tarpusavio vienybės, mat nors amerikiečių vaidmuo bei investicijos regione auga, žiūrėjimas į Lietuvą, Latviją ir Estiją, kaip vienalytį regioną kartais yra klaidingas, ypač kalbant apie bendrus įsigijimus. Tiek JAV, tiek lenkai esą būtų suinteresuoti tokiais bendrais įsigijimais, tačiau iki šiol Baltijos šalys tesugėbėjo sutarti dėl prieštankinės amunicijos įsigijimo.
O numatyti planai ir paskirstytos lėšos artimiausiems 5 metams neleidžia kalbėti apie bendrus keturių valstybių projektus. Vis dėlto dokumento rekomendacijose išskiriamos tos sritys, kuriose bendradarbiavimą esą galima stiprinti jau šiandien, neplanuojant didelių įsigijimų: didesnė koordinacija ir geresnė komunikacija tarp štabų, strateginės komunikacijos vienetų, daugiau bendrų pratybų – tiek tarp karininkų, tiek tarp puskarininkių, reguliariųjų pajėgų, specialiųjų operacijų pajėgų, o ypač savanoriškų karinių organizacijų, tokių, kaip KASP, kurių kariai Lietuvos ir Lenkijos pasienyje vieni pirmųjų galėtų reaguoti į grėsmę ir koordinuoti veiksmus su lenkų savanoriais.
Be to, teigiama, kad Lenkija ir Baltijos šalys galėtų stiprinti bendradarbiavimą kibernetinio saugumo, žvalgybos srityse ir pagalvoti apie bendrus interesus bei veiksmus NATO Pietiniame sparne.