Jurijaus Levados analitinis centras yra iš esmės vienintelė nepriklausoma Rusijos sociologinių tyrimų organizacija, kuri prieš pat Dūmos rinkimus buvo paskelbta „užsienio agentu“. Sugriežtinti Rusijos įstatymai apribojo centro veiklą, tačiau jo dar kol kas neužčiaupė.
Rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis Maskvoje vyko tarptautinė konferencija, kurią organizavo Vokietijos nevyriausybinė žiniasklaidos projektų organizacija „n-ost“. Joje L. Gudkovas dalinosi savo įžvalgomis apie propagandos raidą Rusijoje.
Esminiai lūžiai – per karus
L. Gudkovas priminė, kad didysis lūžis Rusijos žiniasklaidoje įvyko per Antrąjį Čečėnijos karą, kuris prasidėjo 1999 m. spalį. Šio karo metu Kremlius iš esmės perėmė žiniasklaidos kontrolę. Paskui prasidėjo intelektualų ir partijų tildymas. Anot „Levados“ centro vadovo, Kremliaus žygis buvo sėkmingas – palaipsniui įvyko V. Putino režimo legitimizacija ir augo jo populiarumas.
Kai Rusijoje vis dėlto atsirado prabudimo ženklų – žmonės išėjo protestuoti į gatves 2011 m. gruodį po Dūmos rinkimų, jie buvo brutaliai ir greitai nutildyti. Po to buvo įvesta dar daugiau kontrolės priemonių, nutaikius jas ir į užsienio organizacijas, sudarinėjant „užsienio agentų sąrašus“, kuriant biurokratines kliūtis nevyriausybinių organizacijų veiklai.
Tokiame klimate dar labiau propagandą įkaitino 2014 m. kovą įvykusi Krymo aneksija ir karas Ukrainoje. L. Gudkovas išskiria tris pagrindinius motyvus, kuriais grojo propaganda: buvo kalama į galvas, kad Maidaną surežisavo Vakarai, JAV Pentagonas; Ukrainoje perversmą vykdo fašistai „banderovcai“; šalyje pažeidžiamos rusakalbių teisės, ypatingai per rusų kalbos prizmę.
Demagogijos pikas buvo pasiektas pasitelkus antiamerikietiškus, antivakarietiškus motyvus ir vedant paraleles su Antruoju pasauliniu karu ir po jo sekusiu Šaltuoju karu, primityviai gąsdinant Trečiuoju pasauliniu karu. „Propaganda prabilo Antrojo pasaulinio karo natomis, o į tai labai jautriai sureagavo daug rusų, propaganda sėkmingai persmelkė pačius įvairiausius visuomenės sluoksnius“, – reziumuoja „Levados“ centro vadovas .
Rezultatai akivaizdūs – „Levados“ centro tyrimai rodo, kad per žiniasklaidos perėmimo Kremliaus kontrolėn metus priešiškumas Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV) išaugo nuo 15 iki 83 proc., Europai kiek mažiau, bet irgi stipriai – pasiekė apie 70-75 proc. Tie, kas mano kitaip, vadinami išdavikais, penktąja kolona, priešais.
„Po Maidano Rusija nustojo save laikyti Europa. Mes turime savo kelią“, – apie tokius posovietinės šalies traumų ir nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamus rusus kalbėjo L. Gudkovas.
Pasitikėjimas televizija krito, bet kas iš to?
Rusijoje propagandos aktyviausia sklaida užsiima televizija, kuri vis dar yra svarbiausia informavimo priemonė. Tačiau pasitikėjimas televizija stipriai sumenko. Ypač per paskutinius pusantrų metų. „Levados“ centro duomenimis, jei 2009-2010 pasitikėjimas TV svyravo tarp 75-85 proc., tai 2015 m. pabaigoje jis buvo nukritęs iki 49 proc.
„Nors pasitikėjimas TV krito, tačiau ji vis dar išlieka labai galinga ir daug kam perteikia neva „realybę“, – sako L. Gudkovas ir turi paaiškinimą, kodėl krito pasitikėjimas televizija. – Galima būtų aiškinti, kad žmonės tiesiog pavargo nuo propagandos monotonijos, tačiau tai nėra labai tikslu. Greičiau jau grįžtama prie sovietmečiui būdingo nepasitikėjimo monopoline, agresyvia propaganda. Tačiau tai neiššaukia priešinimosi, tik abejones ir distancijavimasi. Socialiniai psichologiniai mechanizmai sukelia paralyžių, užsidarymą.“
Apskritai situacija žiniasklaidos rinkoje yra, pasak L. Gudkovo, apverktina. Maskvoje gali rinktis iš daugiau leidinių, bet provincijoje beveik nėra pasirinkimo. Spaudos skaitomumas nuo pirmųjų posovietinių metų krito 3 – 3,5 karto, radijo – apie 2 kartus per pastaruosius 10 metų. Nors internetu, pagal naujausias „Levados“ centro apklausas, naudojasi vis daugiau žmonių (bent kartą per dieną apie 73 proc.), tačiau internetinė žiniasklaida nesugebėjo užpildyti kylančio informacinio deficito. „Internetinė žiniasklaida nėra autoritetas. Ji vykdo tam tikrą fragmentaciją, bet nekuria pasitikėjimo“, – sako L. Gudkovas.
Neieško alternatyvų
Kita didžiulė problema yra ta, kad nors fizinis priėjimas prie informacijos yra, tačiau juo nesinaudojama. „Susidarė kažkoks pseudokonsensusas, paremtas šovinistine, patriotine mobilizacija,“ – apgailestauja L. Gudkovas ir pateikia pavyzdžius, kad tokie aštrūs klausimai, kaip antai karštieji konfliktai – karas Sirijoje, karas Donbase – lieka grynai rusiškame informaciniame lauke. Pasak jo, nors apie 30 proc. žmonių, o tarp jaunimo dar daugiau, moka užsienio kalbą, informaciniais užsienio šaltiniais naudojasi vos 0,5 – 1,5 proc.
„Gali nuvesti arklį prie vandens, bet gerti jo nepriversi“, – liūdnai reziumuoja L. Gudkovas ir priduria, kad žmonės linkę naudotis ir tikėti tomis priemonėmis, kurios atitinka jų nuomonę.
„Levados“ centro vadovas apgailestauja, kad dėl finansinių resursų, paklausos trūkumo ir režimo kuriamų apsunkinimų praktiškai neliko nepriklausomos žiniasklaidos. L. Gudkovas išvardija paskutinius laisvos žiniasklaidos ramsčius: Dožd, Slon.ru, Colta.ru, „Novaja gazeta“, „Vedomosti“, dar keli. Tačiau anksčiau laisvo žodžio etalonu buvusi „Echo Moskvy“ jam nebeatitinka nepriklausomos žiniasklaidos standartų. „Situacija tapo labai dviprasmiška, galiu sakyti, kad kažkada „Echo moskvy“ buvo nepriklausomas kanalas“, – sakė L. Gudkovas, kuris, beje, renginyje pakeitė paskutinę akimirką diskusijoje dalyvauti atsisakiusį „Echo Moskvy“ vyriausiąjį redaktorių Aleksejų Venediktovą.
Dar viena problema, vakarietiška žiniasklaida traukiasi iš Rusijos, tokie transliuotojai, kaip „Golos Ameriki“ ir „Radio Svoboda“ Rusijoje nebetransliuoja radijo dažniais, apsiriboja tik internetu.
„Vakarietiškų, demokratinių vertybių sklaida tapo labai apsunkinta,“ – pastebi L. Gudkovas.
„Levados“ centro vadovo duomenimis, apskritai nepriklausoma žiniasklaida kartu sudėjus pasiekia vos 5-6 mln. auditoriją, o tai yra niekis šalyje, turinčioje apie 140 mln. gyventojų. Paskirų mažų nepriklausomų kanalų džiūgavimas, kad jų auditorija auga, neįžiebia bendrai šviesos tunelio gale.
Potencialas – ribotas
„Problema yra didesnė, nei atrodo. Tiesą sakant, nežinau ir kaip ją spręsti“, – apie režimo, besiremenčio žmonių frustracija ir kompleksais, sukeltas pasekmes pesimistiškai atsiliepė L. Gudkovas.
Visgi, jo nuomone, 10-15 proc. Rusijos gyventojų dar galima palenkti į Europos, Vakarų pusę, potencialas gali išaugi netgi iki 30-35 proc. Tačiau tai daryti labai sunku, nes dusina alternatyvos ir finansų trūkumas. Ir išlieka klausimas, ar net ir toks kiekis žmonių gali imtis vertybių įgyvendinimo. Opozicija per Dūmos rinkimus skaudžiai pralaimėjo, nes jau šiemet buvo apribotos jų galios, pasirodymas eteryje, o ateityje bus tik sunkiau.
L. Gudkovas taip pat pabrėžia, kad daug rusų nėra akli, jie supranta, kad kyla kainos, kad egzistuoja korupcija, o politikai meluoja – tai yra tapę norma. Tačiau kai Rusijos piliečiams pateikiami klausimai apie užsienio politiką – santykius su JAV, dažnai stokojama supratimo – belieka priimti arba atmesti propagandos stumiamą žinią. Čia, pasak jo, vėl ratas apsisuka – jei nėra kitų informacijos šaltinių, požiūris nepasikeis.
„Esmė glūdi ne baimėje, nors ji irgi per pastaruosius 7-8 metus išaugo. Bet tai nėra nauja baimė, o tik sovietinės aktualizavimas. Esmė glūdi posovietiniame mentalitete – geriau patylėt, nesakyt savo nuomonės,“ – mano L. Gudkovas ir pastebi, kad nuotaikos visuomenėje ir jos laikysena kažkuo primena Vokietiją prieš ateinant Hitlerio režimui.
Pasak jo, bendrą visuomenės apatiją parodė įvykę Dūmos rinkimai, kurie į istoriją įeis rekordiškai mažu rinkėjų aktyvumu. Jis pasiekė vos tik 47,8 proc. rinkėjų, o 2011 metais rinkėjų aktyvumas buvo 60 procentų. Ypač pasyvūs šiemet buvo didžiųjų miestų gyventojai – rinkėjų aktyvumas Maskvoje ir Sankt Pterburge nesiekė net 30 proc.
„Levados“ centro atliktos apklausos parodė, kad apie 70 proc. apklaustųjų iš šių rinkimų nieko nesitiki – nei gero, nei blogo, nesieja lūkesčių nei dėl savęs. „Tai tiesiog valdžios ritualas. Matome politinės ir informacinės konkurencijos apmirimą ir bendrą apatiją. Ta apatija veda savo vaisius“, – sako L. Gudkovas ir priduria, kad apatija anaiptol nėra nenaudinga režimui. Jo manymu, mažas rinkėjų aktyvumas buvo valdžios taip pat ir kurstomas. Pasak jo, apatija yra viena iš diktatūras palaikančių konstrukcijų.
O kur tas pasaulį matęs Rusijos jaunimas? L. Gudkovas siūlo nedėti per daug vilčių į vakarietiško gyvenimo ragavusius rusus. Didelė dalis tų, kurie išvyksta mokytis į Vakarus, nebegrįžta, niekaip nedalyvauja tėvynės gyvenime. Kita dalis, kurie grįžta, netgi tampa pavojingesniais: „Dalis virto netgi aršiais putinistais, atmetę vakarietiškas vertybes, nes neįveikė savo nepilnavertiškumo kompleksų. Dalis buvusių potencialių liberalų virto Putino rėmėjais. Kiti įsipaišė į įvairias struktūras, pavyzdžiui, verslo, bet nesireiškia nei viešame gyvenime, nei tuo labiau aktyvioje politikoje.“
Pasak jo, intelektualai, literatūra, švietimas yra išstumti iš viešojo gyvenimo, neturi poveikio svertų, tuo tarpu propaganda yra perėmusi istorinį, karinį ir pasididžiavimo naratyvą.
„Kažkada turės įvykti lūžis, bet sunku pasakyti kada. Kol kas ryžto nesimato,“ – sako „Levados“ centro vadovas.
