Trečiadienį sukanka 13 metų, kai Lietuva tapo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) nare. Apie Lietuvos siekį prisijungti prie NATO prabilta jau Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu.
Oficialų Vilniaus pageidavimą jungtis prie Aljanso Lietuva išreiškė 1994 metais, o kvietimo pradėti derybas dėl prisijungimo Lietuva sulaukė 2002 m. tuomet Prahoje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu. NATO nare Lietuva tapo 2004 m. kovo 29 d., o po kelių dienų Trispalvė buvo iškilmingai pakelta prie Aljanso būstinės Briuselyje.
Žinoma, tokia glausta istorinių įvykių chronologija – tik viso Lietuvos kelio NATO link santrauka, kuri neatspindi milžiniškų teigiamų ir neigiamų pokyčių, reformų, ambicingų planų kūrimo bei žlugimo, tesėtų ir netesėtų pažadų.
Ir nors Lietuva formaliai mini 13-uosius narystės metus, neverta pamiršti ir 2002-ųjų lapkričio 21-osios NATO viršūnių susitikimo Prahoje, kai be Lietuvos prie Aljanso pakviestos prisijungti Estija, Latvija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija ir Bulgarija.
Būtent po šio pakvietimo į Vilnų kitą dieną atvyko tuometinis JAV prezidentas George’as W. Bushas, ištaręs legendinę frazę: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“.
Reformų ratas apsisuko
Išties 2002-ieji žymi tam tikrą atskaitos tašką. Ir ne tik dėl formalaus Lietuvos pakvietimo prisijungti prie Aljanso. Saugumo padėtis regione ir visame pasaulyje buvo kitokia, nors galima įžvelgti ir tam tikrų paralelių.
Apie Rusiją, kaip karinę grėsmę stengtasi nekalbėti net Lietuvoje, mat, tuo metu svarbiausiu saugumo iššūkiu buvo terorizmas. Tik ne „Islamo valstybė“ ar panašios grupuotės, kurios pastaraisiais metais kelia siaubą visam civilizuotam pasauliui, o Afganistane įsitvirtinusi teroristinė organizacija „Al Qaeda“, kuri surengė 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolius. Tuomet tik antraisiais Vladimiro Putino valdymo metais Rusija buvo viena pirmųjų, išreiškusi paramą Amerikai.
JAV savo ruožtu talžė „Al Qaeda“ ir jos rėmėjus Afganistane, o kruvinas Irako karas dar tebuvo priešakyje. Jei ne Rugsėjo 11-osios atakos, vargu ar „neapginamomis“ laikytos Baltijos šalys būtų sulaukusios dėmesio bei tokio greito pakvietimo į Aljansą.
Tiesa, narystei NATO Lietuva ruošėsi ilgai ir nuosekliai. 1998-aisiais kariuomenės vadu tapęs Amerikos lietuvis generolas Jonas Kronkaitis ėmėsi reikšmingų reformų. Jo pastangomis buvo pertvarkyta kariuomenės struktūra, sukurti nauji daliniai, jų infrastruktūra, įvesti vidinės tvarkos pakeitimai, rūpintasi vakarietiškos ginkluotės įsigijimu.
Planuota, kad kariuomenė turės tris pėstininkų brigadas, tačiau 2002 metais tapo aišku, kad šios minties teks atsisakyti, o pagrindinį dėmesį skirti ne teritorinei gynybai, bet karinių pajėgų modernizavimui, paruošimui ekspedicinėms operacijoms užsienyje.
2004-aisiais kalbėdamas Seime J. Kronkaitis pripažino, kad atsižvelgiant į turimus finansinius resursus, teko atsisakyti kai kurių didelių projektų: Vakarų ir Rytų karinių apygardų. Taip pat reikėjo gana radikaliai mažinti planuotą karių skaičių, reformuoti KASP funkcijas ir dydį. Generolas taip pat pabrėžė tai, ko iki šiol, regis, nesugeba įsisąmoninti kai kurie politikai.
„Nesu nei didelės, nei mažos kariuomenės šalininkas, nes kariniu požiūriu tai bereikšmiai žodžiai. Kariuomenės dydis ir koviniai pajėgumai turi atitikti jai keliamus uždavinius. Dažniausiai kariškiai ir politikai nesusikalba dėl skirtingo grėsmės vertinimo.
Politikai apie grėsmės galimybes linkę kalbėti remdamiesi užsienio šalių politiniais ketinimais, o kariškiai – vertindami jų karinį potencialą. Ketinimai gali pasikeisti per gana trumpą laiką, o pajėgiai kariuomenei sukurti reikia ne vienerių metų“, – sakė J. Kronkaitis.
2017-siais ratas apsisuko. Kariuomenės vadas generolas Jonas Vytautas Žukas vėl kalba panašiai, kaip J. Kronkaitis. Po daugiau nei dešimtmečio įvairių reformų, pasirengimo ir dalyvavimo tarptautinėse misijose Lietuvos kariuomenė pagrindinius akcentus skiria krašto gynybai – įsigytos naujos bei papildomos prieštankinės, priešlėktuvinės gynybos priemonės, įsteigtos 2-oji ir 3-oji kariuomenės brigados, joms ruošiami nauji daliniai bei rezervas.
Vietoje taikos palaikymo – pasiruošimas karui
Nuo 2002 – 2004 metų pasikeitė ir Lietuvos kariuomenės pratybų pobūdis. Pastaraisiais metais Lietuvos kariuomenė intensyviai ruošiasi konvencinio ir hibridinio karo scenarijams – kariuomenė suformavo nacionalines greitojo reagavimo pajėgas, o pratybos vyksta bei planuojamos ne tik poligonuose, bet ir miestuose, kur imituojami Kryme ir Rytų Ukrainoje matyti scenarijai.
Be to, Pabradėje įrengtas ir „mūšio mieste“ kompleksas, kur savo įgūdžius kautis apgyvendintoje vietovėje tobulina Lietuvos bei sąjungininkų kariai. Apie tokį kompleksą prieš keliolika metų lietuvių kariai galėjo tik pasvajoti.
Be to, nors NATO šalių kariai, kurie dalyvauja Lietuvoje rengiamose pratybose nėra naujiena, šiemet dislokavus Aljanso batalioną su kartu čia esančiomis JAV pajėgomis lietuvių kariai jau ruošiasi veikti išvien konvencinio karo metu.
Pavyzdžiui, šių metų birželį Lietuvoje vyks tarptautinės pratybos, kurių metu, anot sausumos pajėgų vado, generolo Valdemaro Rupšio, pusantro tūkstančio NATO karių treniruosis ginti vadinamąjį Suvalkų koridorių – siaurą, pasienyje su Lenkija esantį sausumos ruožą, kurį atkirtus kiltų grėsmė visoms trims Baltijos šalims.
„Vyks teritorinė gynyba su Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariais pietinėje Lietuvos dalyje ties Suvalkų koridoriumi. Dar ten bus dislokuota JAV sraigtasparnių grupė oro paramai, amerikiečiai taip pat desantuos iš oro.
Šitoje operacijoje dalyvaus ir britų jūrų pėstininkai, o iš Lenkijos link Suvalkų žygiuos JAV, Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir Rumunijos kariai. Vėliau vyks visų šitų pajėgų susijungimas“, – interviu BNS sakė generolas. „Iš visos Suvalkų koridoriaus operacijoje dalyvaus beveik pusantro tūkstančio karių“, – pridūrė jis.
Tuo tarp prieš keliolika metų lietuvių kariai su tuomet būsimais sąjungininkais daugiausiai rengėsi taikos palaikymo misijoms bei panašioms tarptautinėms operacijoms.
Pavyzdžiui, 2002 metų kovą vienose didžiausių NATO pratybų „Strong Resolve 2002“ metu lietuvių kariai vadovavo tarptautiniam batalionui, kurio pagrindinė užduotis buvo taikos palaikymo operacija išgalvotoje šalyje, kur su saugumo situacija nesugebėjo susitvarkyti Jungtinių Tautų taikdariai.
Pabrėžtina, jog lietuvių, latvių ir estų karininkai vadovavo tuomet veikusiam Baltijos šalių batalionui BALTBAT, kuris pagal išgalvotą legendą veikė, kaip NATO intervencinių pajėgų dalis, nors tuo metu Baltijos šalys dar nepriklausė Aljansui.
Tų pačių metų spalį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai pratybų „Geležinis vilkas 2002“ metu svečiams iš NATO šalių pademonstravo savo naują veidą – tuo metu neseniai įsigytą NATO standartus atitinkančią techniką, ginkluotę. Ir nors jau tuomet tiek šarvuočiai M113, tiek automatiniai šautuvai AK-4 buvo nors ir efektyvūs, bet morališkai atgyvenę, viešai, tarsi burtažodis dažnai pabrėžta frazė „NATO standartai“.
Išties, pažvelgus į lakoniškus to laikotarpio KAM pranešimus spaudai, galima pastebėti netgi savotišką nepilnavertiškumo kompleksą, bet kartu ir didelį norą pasirodyti kuo geriau tiek prieš savo šalies piliečius, tiek prieš sąjungininkus. „NATO vadas išgyrė Lietuvos karius“, Lietuvos kariai pratybose įrodė esantys pasiruošę vykdyti visas iškeltas užduotis“.
Be to, galima nepamiršti, kad stojimo į NATO iškilmes, kaip ir šiais laikais, temdė įvairūs skandalai. Pavyzdžiui, praėjus kelioms dienoms po oficialaus Lietuvos įstojimo į Aljansą, balandžio 2-ąją Vilniuje buvo surengtas bene pirmas didelis karinis paradas.
Tačiau iškilmes sutrikdė Konstituciją pažeidusio tuometinio prezidento Rolando Pakso šalininkų šūkaliojimai. Grupelė R. Pakso rėmėjų laikė jo portretus, šaukė „mes už prezidentą“, „Brazauską lauk“. Tiesa, jau kitą savaitę būtent R. Paksas buvo pašalintas iš pareigų.
Įdomu ir tai, kad metais anksčiau jo inauguracijos metu sostinės meras Artūras Zuokas pasisakė prieš lėktuvų skraidymą virš Vilniaus, mat tai esą gali kenkti vilniečių langams bei sveikatai, nors 2017-siais sostinė ir kiti miestai jau įprato tiek prie NATO naikintuvų gaudesio, tiek prie sąjungininkų pajėgų šalyje.
Vietoje labdaros – moderni ginkluotė
O ir Lietuvos kariuomenė per šiuos 13 metų pasiekė tokį lygį, kad kartais iš ginkluotės, ekipuotės ir technikos kai kuriems sunku atskirti, kurios NATO šalies kariai prieš jų akis. Tuo tarpu 2004 metais „NATO standartus“ realiai atitiko tik vienas kariuomenės batalionas. Tuo tarpu plačiai išreklamuoti technikos ir ginkluotės įsigijimai buvo ilgalaikiai.
Pavyzdžiui, 2002 metais Lietuva iš JAV įsigijo artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas „Stinger“, tačiau realiai raketas gavo tik 2006 metais. Nedideliais kiekiais kone neatlygintinai įsigytos priešlėktuvinės raketos RBS-70 arba tuomet moderniausiomis pasaulyje laikytos prieštankinės sistemos „Javelin“ taip pat dalinius pasiekė kiek vėliau.
Be to, didžioji dalis tuometinės kariuomenės ginkluotės ir technikos buvo seno modelio ir gauti už itin mažą kainą arba labdaros būdu.
Pavyzdžiui, Lietuvai Švedija perdavė automatinius šautuvus AK-4, kulkosvaidžius FN-MAG, nenaudojamus sunkvežimius ir 6-ąjį dešimtmetį menančius šalmus. Danija dovanojo 72 vienetus senutėlių buksyruojamų 105 mm. haubicų, kurios leido suformuoti artilerijos batalioną.
Šiandien Lietuvos kariuomenė, kaip prieš kelerius metus pabrėžė generolas J. V. Žukas jau perginkluojama visai kito kokybinio lygio technika ir ginkluote.
Standartiniu pėstininkų ginklu tapo automatinis šautuvas G-36, papildomai įsigyta optikos priemonių, povamzdinių granatsvaidžių. Lietuvos karių galvas dengia ne Antrąjį pasaulinį karą menantys, o nauji šarvai su specialiais tvirtinimais, prie kurių kabinama naktinio matymo įranga.
Nauji snaiperiniai šautuvai FN-SCAR atsirado kone visuose pagrindiniuose sausumos pajėgų daliniuose, o priešlėktuvinės gynybos pajėgumus sustiprino raketos „Grom“, planuojama įsigyti vidutinio nuotolio sistemas NASAMS.
Lietuvos kariuomenės trūkumu buvęs autoparkas plečiamas ir stiprinimas – įsigyta papildomų vikšrinių šarvuočių, sunkvežimių, o svarbiausiu kone dešimtmečio projektu tapo naujas pajėgumas: pėstininkų kovos mašinos. Skirtingai, nei šiuo metu naudojami šarvuočiai M113, naujieji „Vilkai“ bus geriau ginkluoti, labiau apsaugoti ir galės vykdyti daugiau užduočių.
Artileristų galia išaugo kone keturgubai, senąsias haubicas keičiant vienomis moderniausių pasaulyje laikomomis savaeigėmis haubicomis PZH2000, kurios pranašesnės ir mobilumu, ir greitošauda, ir kalibru, ir šūvio nuotoliu, ir taiklumu. Daugiau nei prieš dešimtmetį tiesiog nerimtais žaisliukais ar neįkandamu pajėgumu vadinti bepiločiai orlaiviai jau naudojami Lietuvos kariuomenėje – jų ketinama įsigyti daugiau.
2002 metų lapkritį švenčiant Lietuvos pakvietimą į Aljansą mažiau pastebėta liko žinia apie Lietuvos specialiųjų pajėgų siuntimą į Afganistaną.
Ten iš kelių atskirų dalinių suformuotas eskadronas įgavo neįkainuojamos kovinės patirties, subrendo, įsigijo daugiau modernios ginkluotės bei įrangos. Medžiodami talibų ir kitų grupuočių kovotojus „Aitvaro“ kariai sulaukė tiek sąjungininkų, tiek nacionalinio įvertinimo – vienas eskadrono ir vėliau ir Specialiųjų operacijų pajėgų vadų, Darius Jauniškis vėliau tapo VSD vadovu.
Tiesa, 2002-ųjų pakvietimas į NATO medžiokle buvo pažymėtas ne tik Afganistane. Lietuvos pakvietimą į NATO tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas kartu su Lietuvos bei užsienio politikais atšventė medžioklėje Panevėžio rajone, kur buvo pakviesti garsus politologas Zbigniewas Brzezinskis, buvęs Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis. Tuometinis Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas. Jo teigimu, Z. Brzezinskis nušovė du šernus. Iš viso 18 žmonių kompanija komerciniame Pašilių miške nušovė 18 šernų, 4 elnius, 10 stirnų, 2 lapes, 1 kiškį ir 2 danielius.
2004-siais įstojusi į Aljansą Lietuva turėjo pasenusį radarų tinklą, aprėpiantį tik dalį šalies teritorijos ir nepajėgusį „medžioti“ pažeidėjų. Ir nors problemų netrūksta, nuo to laiko radarų tinklas tobulintas, planuojama įsigyti naujus radarus.
Tuo tarpu 2004 kovo 29-ąją į Lietuvą atskridę pirmieji NATO Oro policijos naikintuvai ėmėsi oro erdvės pažeidėjų medžioklės – savų naikintuvų neturėjusi ir neturinti Lietuva galėjo kliautis kitų Aljanso šalių orlaiviais. NATO Oro policijos misijoje dalyvaujantys naikintuvai kasmet kelis šimtus kartų kyla į orą nustatyti Rusijos orlaivių, kurie skraido palei Lietuvos sieną. 2014 metais misija buvo sustiprinta, o vėliau pradėta kalbėti apie infrastruktūros ir pačios misijos išplėtimą.
Pavyzdžiui, Rusijos propagandinis kanalas „Sputnik“ jau atkreipė dėmesį, kad Baltijos šalyse pratybose dalyvaujantys naikintuvai neseniai treniravosi skraidyti itin žemam aukštyje.
Pasak „Sputnik“ cituojamo generolo Vladimiro Popovo, tokių skrydžių 100-150 metrų aukštyje ar žemiau metu treniruojamasi pralaužti priešininko priešlėktuvinės gynybos sistemas.
Pažemiui skraidančius orlaivius sunkiau aptikti iš didelio atstumo, iš kur orlaiviai gali paleisti savo raketas į antžeminius taikinius. Rusijos dislokuotas priešlėktuvinės gynybos tinklas šalia Baltijos šalių jau kurį laiką įvardijamas, kaip viena pagrindinių problemų konflikto su NATO metu. Be to, pastaraisiais metais NATO Oro policijos misijose dalyvaujantys orlaiviai naudoja optinę įrangą, kuria galima aptikti ir pažymėti tiek sausumos, tiek oro taikinius.
Ir nors suintensyvėjusi Rusijos propagandos kampanija dažniausiai Lietuvos karinei galiai skiria nedaug dėmesio, o ir pranešimuose dažniausiai vyrauja pašaipos, menkinančios visų Baltijos šalių kariuomenes (įtraukiant tik taikos meto karinių pajėgų skaičius), pastebimas ir išaugęs susidomėjimas naujiems Lietuvos kariuomenės įsigijimams.
Ypač negatyviai sutiktas prieštankinių, priešlėktuvinių pajėgumų stiprinimas, pėstininkų kovos mašinų įsigijimas, gynybos išlaidų didinimas bei, žinoma, JAV karių ir NATO bataliono dislokavimas.
Dėl gynybos biudžeto apgaudinėjo save
Vis dėlto galima pripažinti, kad toks kokybinis šuolis ypač pastebimas tik pastaraisiais metais, o jį lėmė smarkiai išaugęs dėmesys Krašto apsaugai. Kitaip sakant, kariuomenė atsigriebia tai, ką prarado per pastarąjį dešimtmetį – lėšas, žmones, patirtį. Mat norint turėti realius pajėgumus, kurie galėtų vykdyti konkrečias šalies gynimo užduotis, pirmiausiai reikia turėti pakankamai karių.
Jau minėtame 2004 Seimo posėdyje kalbėjęs generolas J. Kronkaitis dar tuomet perspėjo, jog „politikų sluoksniuose vis dažniau kalbama apie kariuomenės perėjimą prie profesionaliosios karo tarnybos atsisakant šauktinių.
„Esu įsitikinęs, kad dar 5-7 metus Lietuvai to nereikėtų daryti, nes privalomoji karinė tarnyba padeda Lietuvoje išspręsti karinio rezervo rengimo, socialinio nestabilumo, jaunuolių pilietinio ir patriotinio ugdymo problemas.
Kita vertus, pereinant prie tik profesines karo tarnybos reikia gerai apgalvoti kariuomenės atsinaujinimo mechanizmą, priemones, kurios padėtų išlaikyti karių motyvaciją“, – įspėjo J. Kronkaitis. Tačiau jo nebuvo išklausyta ir 2008 metais šaukimas į kariuomenę sustabdytas.
Po Krymo aneksijos kariuomenės vadas Valstybės gynimo tarybai aiškiai įvardijo savotiškos J. Kronkaičio pranašystės išsipildymą: kariuomenė paskubėjo pereiti prie profesinės karo tarnybos, trūksta rezervo ir nuolatinės tarnybos karių – kai kurių batalionų užpildymas nesiekė 20 proc.
Būtent todėl nuspręsta sugrąžinti šaukimą į kariuomenę, kuris, nepaisant išankstinių nepasitenkinimo pliūpsnių, pasiteisino – šauktinių sąrašai buvo užpildyti daugiausiai savanoriais.
Be to, nepaisant įsipareigojimų, imta mažinti išlaidas Krašto apsaugai. Ir nors Lietuvos partijos dar 2001 metais pasirašė susitarimą, kuriame numatyta skirti 2 proc. BVP „gynybos išlaidoms“, šis skaičius niekuomet nebuvo pasiektas. Išties, netgi bandyta gudrauti.
Pavyzdžiui, 2004 metais stojant į NATO, Seimo patvirtintu biudžeto įstatymu krašto apsaugai ketinta skirti 2,01 proc. BVP. Tuomet šio rodiklio finansinė išraiška sudarė 1,147 mlrd. litų ( 332,5 mln. Eurų). Tačiau tiesiogiai KAM, o tuo pačiu – ir visos kariuomenės išlaidos realiai skirta tik 1,52 proc. BVP, arba 868,5 mln. Litų (251,7 mln. Eurų).
Likusioji krašto apsaugos sistemai skiriamų lėšų dalis – vadinamoji „delta“ arba 0,49 proc. BVP skirta kitoms institucijoms – Valstybės sienos apsaugos tarnybai, tuometiniams Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-jam ir 2-jam pulkams. Tokią gudrybę 2004 metų Seimo posėdyje kritikavęs J. Kronkaitis pacitavo Lietuvoje dirbusio karinio eksperto gen. mjr. Davido Bice’o rekomendacijas.
„Nagrinėdami kariuomenės plėtrą 10 metų laikotarpiu (iki 2014), numatėme tris kasmetinio finansavimo augimo scenarijus. Su 1 proc. augimu Lietuva neįvykdytų įsipareigojimų NATO, nepasiektų jokių užsibrėžtų tikslų. 3 proc. augimas sudarytų prielaidas įvykdyti metų planus (asignavimai negali kaitaliotis, kad nesudarytų kritinių situacijų).
5 proc. augimas ( mūsų skaičiavimais, 5 proc. kasmet didinant lėšas, 2014 m. jos sudarytų tik 1,7 proc.BVP), bet leistų modernizuoti kariuomenę, kad kiekvienas lietuvis galėtų ja didžiuotis,“- sakė JAV korporacijos „Cubic Applications“ karinių ekspertų grupės atstovas.
Tuo pačiu jis paminėjo, kad NATO planuotojai pastebi Lietuvos gynybos lėšų skyrimą su ja tiesiogiai nesusijusioms struktūroms. Taigi, partijų susitarimas ir oficialus deklaravimas, kad krašto apsauga gauna 2 proc. ilgainiui taps nepriimtinas tarptautinei bendruomenei, nes jie mato realius skaičius.
Formalus susitarimas dėl Krašto apsaugos finansavimo buvo darsyk atnaujintas – įsipareigota 2005-2008 metais pasiekti minėtus 2 proc. BVP. Tačiau realiai šis procentas ne tik neaugo, bet ir mažėjo. Skirtingais skaičiavimas 2009 metais jis siekė vos 1,01 ar 1,09 proc. nuo BVP.
Dugną Lietuva pasiekė 2010-2013 metais, kai Krašto apsaugai skirta 0,88, o vienu metu ir 0,77 proc. nuo BVP. Pinigine išraiška su 244,8 mln. eurų 2010 metais ir 267,3 mln. eurų 2013-aisiais Lietuva buvo antra nuo galo valstybė Aljanse ir netgi atsiliko nuo Estijos.
Netgi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė 2011 metais aiškino, kad apie „neva esančius tarptautinius įsipareigojimus“ ji negali kalbėti, mat „niekur, jokiose sutartyse 2 proc. nėra“. Tiesa, 2014 metais Rusijos įvykdyta karinė agresija prieš Ukrainą, Krymo atplėšimas viską apvertė aukštyn kojomis.
Prezidentė tvirtai pasisakė už 2 proc., tam pritarė ir visos pagrindinės politinės partijos – nuo 2014-ųjų Lietuvos gynybos biudžetas augo po keliasdešimt procentų kasmet, o šiemet jis siekia 725,3 mln. Eurų arba 1,8 proc. Nuo BVP. Jau kitais metais žadama skirti 2 proc., o nuo 2020 – galbūt ir dar daugiau. Vis dėlto pabrėžiama, kad viskas priklausys nuo realios saugumo situacijos.
Kita vertus, paradoksalu, kad mažinti gynybos išlaidas dabar Lietuva vargu ar galėtų. Ir ne tik dėl sudėtingos saugumo situacijos regione, bet ir įsipareigojimų bei suplanuotų ilgalaikių įsigijimų.