Miškuose virš Kazlų Rūdos nedažnai išvysi orlaivį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip C-130 – vienas populiariausių transporto lėktuvų pasaulyje. Ir vis dėlto dar keisčiau nei šio lėktuvo pasirodymas gali pasirodyti įgulos elgesys.
Iš lėtai nuobodžius ratus danguje sukančio ir į vieną šoną pakrypusio lėktuvo pasigirsta ritmingi duslūs garsai, kurių aidą permuša sprogimai ant žemės.
Transportinis C-130 „Hercules“ tokių garsų neskleidžia, sprogimų nesukelia. Tai gali tik AC-130. Po šiuo, regis, nereikšmingu vienos raidės skirtumu slypi mirtinas ypatingos paskirties lėktuvo pajėgumas: pabūklais, bombomis ir raketomis ginkluotas tiesioginės paramos orlaivis dažniausiai pasirodo ten, kur dirba elitiniai JAV arba artimiausių amerikiečių sąjungininkų kariai.
Mirtiną galią pajuto ir rusai
Pirmosios AC-130 modifikacijos užduotis pradėjo vykdyti dar praėjusio amžiaus 7-jame dešimtmetyje. Vietnamo karo metais, kur buvo numušti 6 senesnės modifikacijos orlaiviai, o Pirmojo Persijos įlankos karo metu 1991-ųjų sausį vienas toks lėktuvas su 14 žmonių įgula pražuvo po vienintelės raketos „Strela-2“ pataikymo.
Be to, į Lietuvą amerikiečiai atskraidino naujausią šio orlaivio modifikaciją – AC-130J „Ghostrider“, kuri aprūpinta moderniais jutikliais, kurie padeda efektyviai stebėti platų mūšio rajoną, atakuoti kelis taikinius vienu metu.
AC-130J yra tarsi skraidantis arsenalas: jis apginkluotas greitašaudžiu, itin taikliu 30 mm ir galingu 105 mm pabūklais – iš pastarojo paleistų 10 šūvių per minutę gali sunaikinti bet kokį taikinį.
Be to, AC-130J ginkluotas išmaniaisiais ginklais – raketomis „Griffin“ ir valdomomis mažo skersmens bombomis GBU-39 – abi jas AC-130J gali paleisti iš didelio atstumo jei dėl veikiančios priešo priešlėktuvinės gynybos negali priskristi arčiau ir panaudoti pabūklų.
Į šiuos lėktuvus savo priešlėktuvine gynyba besigiriantys rusai dar visai neseniai žiūrėjo su panieka: lėtas, žemai skraidantis orlaivis yra lengvas taikinys net nesudėtingas priešlėktuvinės gynybos priemones turinčioms pajėgoms.
Tačiau įprastai AC-130 skraido ten, kur amerikiečiai turi viršenybę ore ir gali nuslopinti priešlėktuvinės gynybos priemones. Naujasis modelis yra greitesnis ir taupiau naudojantis aviacinį kurą, tad dėl šių atnaujinimų veikimo nuotolis ir galimybė būti virš taikinio ženkliai padidėjo. Kuro papildymo ore lėktuvai vieną ar kelis AC-130 danguje gali išlaikyti ilgiau nei parą.
Šio lėktuvo galia rusai įsitikino šių metų vasarį, kai šimtai rusų samdinių mėgino atakuoti amerikiečių specialiųjų operacijų pajėgų bazę Sirijoje. Į pagalbą SOP atskrido dešimtys orlaivių, tarp kurių buvo ir AC-130J. Iš šio lėktuvo paleisti sviediniai ir raketos sunaikino dešimtis tankų, šarvuočių, kitų transporto priemonių ir, skirtingais duomenimis, nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų rusų samdinių.
Svarbus įvertinimas Lietuvos SOP
Lietuvoje AC-130J misija buvo ypatinga dėl kelių priežasčių – tiek amerikiečiams, tiek lietuviams. Virš Kazlų Rūdos besisukiojęs orlaivis dalyvavo tarptautinėse pratybose, pagal kurių scenarijų, AC-130J buvo pasitelkti „siekiant sunaikinti tariamas priešo priešlėktuvinės gynybos sistemas, pajėgumus, inventorių“.
Tokios ginkluotės, kaip priešlėktuvinė gynyba, naikinimas gali būti vertinamas ne tik kaip draugiškų pajėgų treniruotė, bet ir kaip signalas Rusijai. Mat nors ši šalis pratybose tiesiogiai neįvardyta (priešininke nurodomas „lygiavertis priešininkas“), būtent Rusijai priklausančioje Kaliningrado srityje dislokuotos modernios priešlėktuvinės gynybos sistemos S-400.
Įprastai priešlėktuvinės gynybos priemones skirtos būtent gintis, tačiau šalis agresorė mobilias priešlėktuvinės gynybos priemones gali dislokuoti ir užimtoje teritorijoje.
Rusija tą jau pademonstravo Ukrainos karo metu 2014-siais, kai separatistams buvo perduota arba pačių rusų kariškių valdomi priešlėktuviniai gynybos kompleksai. Vienas jų numušė „Malaysia Airlines“ keleivinį lėktuvą, o kitais buvo numušinėjami Ukrainos karinių oro pajėgų orlaiviai.
Priešlėktuvinės gynybos naudojimas puolamosiose operacijose nėra nauja, tačiau vis dar efektyvi taktika: tokiu būdu stengiamasi sutrikdyti pagrindinio besiginančiosios pusės ar jų sąjungininkų turimus pranašumus.
Pavyzdžiui, vienu svarbiausių NATO pajėgumų laikomos karinės oro pajėgos gali būti pažeidžiamos, jei šalis agresorė kaip skėčiu savo sausumos invazijai naudojasi tokiomis sistemomis, kaip S-400. Todėl pademonstravimas, kad Lietuva ir sąjungininkai turi gebančių naikinti tokias sistemas ir „išvalyti kelią“ sąjungininkų aviacijai yra viena svarbiausių užduočių. Jas gali vykdyti ne bet kas.
„Faktas, kad JAV siunčia į Lietuvą paskutinės modifikacijos tokio tipo orlaivį rodo pasitikėjimą mūsų SOP, jų pratybų planavimo galimybėmis ir efektyvumu. SOP šio lėktuvo atskridimą į Lietuvą vertina kaip mūsų profesionalumo ir stiprios kovinės draugystės su JAV SOP įvertinimą.
Be to, tai yra Lietuvos mokymo bazės testavimas tokio tipo paramos užduočių vykdymui. Tokio orlaivio pasirodymas stiprina sąjungininkų supratimą apie Lietuvos saugumo iššūkius, leidžia susipažinti su šalies geografiniais niuansais“, – teigiama SOP atsakyme DELFI.
Lietuvos ir JAV specialiųjų operacijų pajėgų glaudus bendradarbiavimas kovinėse misijose užsimezgė dar prieš 16 metų Afganistane. Amerikiečių paramą iš oro mūšiuose nesyk kvietę lietuviai sėkmingai padėjo naikinti priešininkų taikinius, kurie galėjo kelti grėsmę JAV bei kitų sąjungininkų kariams.
Tikslas – reaguoti žaibiškai
Kazlų Rūdoje AC-130J pasirodymas iš pradžių buvo neviešinamas, nors pačių amerikiečių kariškių Lietuvoje birželį netrūksta.
Šiomis dienomis netoli Kazlų Rūdos ūžia čia besirenkančių JAV armijos 2-ojo kavalerijos pulko šarvuočių „Stryker“ varikliai, į buvusio sovietinio aerodromo teritoriją plūsta logistų, ryšių specialistų sunkvežimiai, visureigiai „Humvee“. Pamiškėje stovyklą plečia šimtai amerikiečių karių. Jie – vieni iš 18 tūkstančių Lenkijoje ir Baltijos šalyse rengiamų tarptautinių pratybų „Kardo kirtis“ dalyvių.
JAV organizuojamose pratybose treniruojamasi greitai permesti pajėgas į Baltijos šalis jūrų, oro ir sausumos keliais. Pastarieji tėra du – keliai iš Lenkijos per Kalvariją ir Lazdijus pro vadinamąjį Suvalkų koridorių.
Jau ne vienerius metus kalbama, kad šis siauras, vos 100 km ilgio sausumos ruožas, jungiantis Lenkiją ir Lietuvą yra pažeidžiamiausia ir viena iš galimų konflikto vietų. Jos gynimas yra aktualus ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims.
Pagal pratybų scenarijų buvo imituojama įvykių eskalacija nuo lokalaus incidento su hibridinio karo apraiškomis iki plataus masto ginkluoto konflikto. Šiemet siekta platesnės ir sudėtingesnės pratybų integracijos, todėl nuspręsta į vieną nenutrūkstamą mokymų grandinę sujungti net kelias pratybas.
Dar prieš „Kardo kirtį“ gegužės 21-ąją prasidėjo Lietuvos SOP pratybos „Liepsnojantis kalavijas 2018“, kurios, savo ruožtu integruotos į JAV organizuojamas specialiųjų operacijų pajėgų pratybas „Trojan Footprint“ ir į didžiausias istorijoje Lietuvos kariuomenės pratybas – „Perkūno griausmas 2018“. Pastarosiose Lietuviai mokosi gintis vieni su Lietuvoje dislokuotais sąjungininkais iki kol ateis pagalba.
Lyginant su „Perkūno griausmu“ ar „Žaibo kirčiu“ SOP pratyboms dėmesys neatsitiktinai buvo minimalus. Tačiau kaip ir prieš kiekvieną tikrą konvencinę sausumos ar oro pajėgų operaciją, pirmieji užduotis vykdo būtent SOP kariai.
Lietuvos SOP treniravosi kartu su sąjungininkais iš Danijos, Estijos, JAV, Kanados, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų, Norvegijos, Portugalijos, Sakartvelo, Švedijos ir Ukrainos.
Prie pratybų prisidėjo ir Valstybės saugumo departamentas, Vadovybės apsaugos departamentas, Lietuvos policija ir jos antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, greitoji medicinos pagalba, Lietuvos šauliai bei miestų savivaldybės.
O Baltijos jūrose regione vykusių „Trojan Footprint“ mastas buvo dar platesnis – jose dalyvavo per 2 tūkst. karių. Būtent šių pratybų metu sąjungininkų SOP vykdė greitą jungtinių pajėgų persidislokavimą iš daugelio NATO ir partnerių šalių į regioną siekiant įvertinti sąjungininkų SOP gebėjimus perdislokuoti kaip jungtinės SOP.
Be to, „Trojan Footprint“ vyko keliose šalyse. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Dolaševo miestelyje amerikiečių Sop vos per tris paras įrengė veikiantį SOP štabą, kuris koordinavo keliolikos valstybių SOP operacijas skirtinguose Baltijos jūros regiono taškuose.
SOP tikslas, anot JAV 10-osios Specialiųjų pajėgų grupės vado pulkininko Lawrence'o Fergusono, buvo „išvalyti kelią“ konvencinėms pajėgoms.
„SOP vienos neišvys priešininko iš Baltijos šalių. Mūsų tikslas – paruošti mūšio lauką konvencinėms pajėgoms. Tai reiškia taikinių identifikavimą ir jų silpnųjų vietų išnaudojimą“, – teigė JAV pulkininkas, pabrėžęs, kad svarbiausia pratybų žinute pirmiausiai reikėtų vadinti atgrasymo elementą.
„Kariauti su Amerika – ne juokas“, – pabrėžė jis. 33-oje Lenkijos oro pajėgų bazėje šalia Povidzo, šalies Vakaruose amerikiečiai greitai paruošė laikiną bazę savo technikai. Netrūko ir chaoso, taip stengtasi sukurti kuo realistiškesnę atmosferą.
Pavyzdžiui, kitų pajėgų rūšių dėl išlepimo ir pripratimo prie komfortiškų tarnybos sąlygų pašiepiami JAV karinių oro pajėgų pilotai turėjo tenkintis eiliniais maisto daviniais, neturėjo visos išankstinės žvalgybinės informacijos, turėjo leistis jiems nepažįstamose vietovėse.
Pratybose dalyvavo ir CV-22 – Jungtinėje Karalystėje dislokuoto 352-ojo SOP sparno orlaiviai, kurie gali kilti kaip sraigtasparniai ir skristi apie 500 km/h greičiu, kaip lėktuvai.
Virš 100 mln. dolerių vertės orlaiviai gali nuskraidinti kelias dešimtis SOP karių už 700 km, tačiau pratybose ir misijose dalyvaujantys kuro papildymo ore lėktuvai užtikrina, kad CV-22 skrydžio nuotolis gali būti dvigubai didesnis.
Pastarąsias savaites iš Lenkijos pusės į Lietuvą pro Suvalkų koridorių skraidančius ir SOP pratybose dalyvaujančius CV-22 galėjo stebėti ir lietuviai.
Vis dėlto vienu svarbiausių pratybų elementu tapo Lietuvos ir sąjungininkų Jungtinių taktinių oro atakos valdymo grupių (JTAC) treniruotės Kazlų Rūdos poligone.
Pratybų metu lietuvių SOP karių iškviesti AC-130J tiesiogine ugnimi naikino sunkvežimius ir jūrinius konteinerius. Po kelių valandų AC-130J pasirodymo 30 mm, 105 mm pabūklų sviedinių, raketų „Griffin“ suvarpyti taikiniai liko sunkiai atpažįstami.
Be to, pratybose dalyvavo ir strateginis bombonešis B-1B Lancer“, kuris mėtė 900 kg svorio bombas, o atakas imitavo specialios modifikacijos naikintuvai F-16 „Wild Weasel“, kurių paskirtis – pralaužti arba elektroninės kovos priemonėmis sutrikdyti priešininko priešlėktuvinės gynybos sistemą.
SOP Teigimu, tai buvo puiki galimybė treniruoti nacionalinius JTAC pajėgumus Lietuvos teritorijoje su pažangiausia tokio tipo ginkluote pasaulyje. Be to, orlaivių pilotai prieš tai šaudyklos nebuvo matę, o atskridę pirmą kartą ir iš karto su koviniais šaudmenimis nepažįstamoje vietovėje vykdė koordinuotas atakas į Oro atakos vadovų nurodytus taikinius.
„JTAC nėra didelio skirtumo su kuo dirbti. Aišku, kai pratybos trunka kelias valandas ir iškart gali matyti efektą skirtingiems taikiniams, vėliau yra lengviau planuoti palaikymą iš oro. Kadangi AC-130J „dirbo“ kartu su F-16 ir B-1B, buvo ką veikti dekonfliktuojant oro erdvę ir skirstant taikinius“, – teigiama SOP atsakyme.