Vilniuje, katedros aikštėje lapkričio 23-ąją, Lietuvos kariuomenės dieną rikiuotėje stovėjo lietuvių bei sąjungininkų kariai, tarp jų ir ne kartą Lietuvoje matyti JAV armijos kariai.
Tačiau vienas prie svečių stovėjęs pasitempęs amerikietis išsiskyrė savo paradine uniforma. Jis – ne JAV karys, o jūrų pėstininkas.
Ne kariai, o jūrų pėstininkai
Ši, daugeliui lietuvių, regis, nereikšminga detalė, JAV karinėse pajėgose žymi esminę takoskyrą – JAV jūrų pėstininkai (US Marines) yra atskira pajėgų rūšis, turinti savo atskirą biudžetą, laipsnius, techniką ir ginkluotę. Neturi tik savo medikų – pastarieji būna iš laivyno. Jie taip pat išsiskiria savo kultūra, istorija, inovatoriškumu bei agresyvumu mūšyje ir netgi išvaizda.
Tai yra ypač gerai parengtų pėstininkų rūšis, kuri iki šiol didžiuojasi savo šūkiu – Nedaugelis, išdidūs, jūrų pėstininkai (angl. The Few, The Proud, The Marines), o kai kurie jūrų pėstininkai šypsosi ar net supyksta pavadinti kariais. Be to, anot D. Novickio, nėra buvusių jūrų pėstininkų, yra tik tie, kas dėvi, ir tie, kurie dėvėjo uniformą.
„Kadangi mūsų yra nedaug, tarp mūsų visada egzistuoja labai glaudus ryšys. Mes kaip šeima. Pavyzdžiui, važiuoju mašina, ant jos lango užklijuotas lipdukas su žodžiu „marines“. Iš galo policijos automobilis įjungia švyturėlius, privažiuoja, o pareigūnas sako semper fi (jūrų pėstininkų šūkis, sutrumpinta lotyniška frazė semper fidelis – visada ištikimi. - Red.). Mums nesvarbu, kur jis tarnavo, bet sykį tapęs jūrų pėstininku, visada juo būsi“, – sakė D. Novickis.
Lietuvybę išsaugojo šeimoje
Lietuvių kilmės amerikietis yra JAV jūrų pėstininkų Europoje ir Afrikoje štabo, kuris įsikūręs Vokietijoje, viršininko pavaduotojas. Tačiau save pulkininkas laiko lietuviu – šneka lietuviškai, moka skaityti ir rašyti.
„Nelankiau jokių šeštadieninių mokyklų, mane visko išmokė tėvai“, – išdidžiai sako D. Novickis, kuris į savo senelių ir tėvų gimtinę pirmą sykį atvyko prieš daugiau nei dešimt metų. Šiemet į Lietuvą D. Novickis atsivežė ir savo tėvus. Pastariesiems tai buvo pirmas kartas po 1944 m., kai artėjant frontui ir sovietams D. Novickio tėvai pasitraukė į Vokietiją, o iš ten – į JAV.
„Mano senelis Antanas Novickis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Vėliau jis tapo architektu ir suprojektavo kelis pastatus Kaune (Kauno miesto ligonių kasos rūmų (bendradarbiaujant su architektu V. Landsbergiu), Darbo rūmu, ligonių kasos sanatoriją Kulautuvoje) buvome ten nuvažiavę ir netgi kelis radome.
Mano mamos giminė kilusi iš Zarasų. Nuvažiavome į to miesto muziejų, ten vyko paroda. Mama pamatė seną nespalvotą nuotrauką ir joje atpažino kiekvieną žmogų“, – savo giminės istoriją pasakojo jūrų pėstininkas.
Vis dėlto D. Novickio tėvų namas iki šiol stovi Kaune, Žaliakalnyje, nors jie patys – jau seniai JAV piliečiai. Pabėgę į JAV, Novickiai apsigyveno Niujorke, o vėliau persikraustė į Kaliforniją, San Franciską. Bet ten Lietuva niekada nebuvo pamiršta.
„Turiu dvi jaunesnes ir vieną vyresnę seserį. Namuose visi kalbėjome lietuviškai, vaikai netgi tyčiojosi iš manęs, nes kalbėjau su akcentu.
Išmokau vertinti tą nepriklausomybės dovaną, nes Lietuva juk buvo okupuota, o aš gyvenau laisvoje šalyje. Pamenu, į San Franciską iš Vilniaus atvyko operos solistė. Aprodžiau miestą jos dukrai, bet atrodė, kad visą laiką ją kažkas prižiūrėjo, sekė. Ir aš supratau, kad tas mus sekiojęs žmogus buvo iš Sovietų sąjungos konsulato“, – prisiminė pulkininkas.
Vaikystėje išmokytas lietuvių kalbos jis netgi yra dalyvavęs tautinių šokių vakarėliuose Klivlende bei Kanadoje. Lietuvybę saugoti buvo sunku.
„Los Andžele buvau lietuvis skautas Vytis, turiu violetinį kaklaryšį. Bet skautų stovyklose visi vaikai jau kalbėjo angliškai, nes lietuviškai tada šnekėti buvo uncool. Bet visada su šeima jautėmės lietuviais, nors formaliai buvome amerikonais. Buvome patriotai. Mama gamindavo kugelį, balandėlius, šaltibarščius. Tiesa, tais laikais jų nemėgau.
Tėvai manė, kad Lietuva bus išlaisvinta ir jie grįš. Daug kas taip galvojo. Kodėl? Sunku pasakyti. Mano tėvo šeima netgi užkasė savo turtą prieš išvykdami iš Lietuvos. Dar tada, kai žmones pradėjo vežti į Sibirą, jie vylėsi, kad Lietuva bus laisva. Ar amerikiečiai išvaduos, ar kiti – nesvarbu“, – pasakojo D. Novickis.
Šią vasarą į Lietuvą tėvus atsivežęs D. Novickis jų gimtinėje kartu praleido mėnesį – važinėjo po visą šalį, aplankė Vilnių, Zarasus, Jurbarką, Kauną. Pastarasis ypač patiko.
„Aš jiems parodžiau visą Kauną, ne tik senamiestį – ir tuos sovietinius daugiabučius, viską. O jiems atrodė, kad Kaunas – šiltas miestas, jie jautėsi namuose. Kipro Petrausko muziejuje mama gidei prasitarė pažinojusi K. Petrausko dukrą. Gidė surado tą dukrą Vilniuje ir jos abi valandų valandas kaip geriausios draugės kalbėjosi po 72 metų“, – džiaugėsi JAV jūrų pėstininkas.
Kovos krikštas – su JAV legenda
Savo sprendimą prisijungti prie tarnybos jis aiškina vaikystės svajone. Vartydamas knygas apie Antrąjį pasaulį karą D. Novickis prisimena save susidomėjusį JAV jūrų pėstininkų kovomis Ramiojo vandenyno salose.
„Aš klausiau tėvų – o kas yra tie jūrų pėstininkai? Man atsakė – jie pirmieji, kurie kaunasi. Tada ir pasakiau – noriu tarnauti. Užaugau tokioje šeimoje, kuri gynė nepriklausomybę, tai, ko gero, yra mano kraujyje. Ir nesvarbu, ar aš esu pėstininkas, ar vairuoju tanką, šarvuotį, man svarbi mano emblema, kurioje erelis, pasaulis ir inkaras. Mūsų paruošimas labai sudėtingas, taikomi aukščiausi standartai, tad būna sunku. Bet aš norėjau tarnauti.
Po Jėzuitų gimnazijos baigimo iškarto norėjo užsirašyti į tarnybą. Bet man mama sakė: „ne – pirma pabandyk pastudijuoti, jei nepatiks – tada gali eit tarnaut“. Įstojau, o 1989 metais baigiau Kalifornijos ir Los Andželo universitetą (UCLA) ir iš karto įstojau į Jūrų pėstininkus“, – savo tarnybos pradžią prisiminė D. Novickis.
Po alinančių šešių mėnesių jis pasirinko būti karininkų. Spėjo kaip tik laiku – tuomet jaunesnysis leitenantas D. Novickis, vienas iš 30 geriausių savo laidos karininkų buvo desantinių šarvuočių AAV-7A1 vadas. 1990-ųjų rugpjūčio pradžios tuometinio Irako diktatoriaus Sadamo Husseino pajėgos įsiveržė į nafta turtingą Kuveitą.
JAV reakcija buvo ryžtinga: Amerika pradėjo burti tarptautinę koaliciją ir dislokuoti savo pajėgas Saudo Arabijoje – iš viso pasaulio ėmė plūsti JAV kariai bei technika.
Pirmasis Persijos įlankos karas neaplenkė ir D. Novickio, o šiame konflikte užsimezgė svarbios pažintys, tarp jų – ir pažintis su generolu Jamesu Mattis, kuris šiuo metu minimas kaip realiausias kandidatas į JAV Gynybos sekretoriaus postą.
„Buvau vienas pirmųjų jūrų pėstininkų, kuris buvo dislokuotas Saudo Arabijoje. Mano pirmas bataliono vadas buvo tuomet plk. lt. J. Mattis. Aš prisimenu, kad jis buvo tvirtas, tačiau džentelmeniškas“, – pirmąjį įspūdį apie J. Mattis prisiminė D. Novickis.
J. Mattis Amerikoje yra savotiška legenda. Jei JAV jūrų pėstininkai Pirmojo pasaulinio karo metu iš vokiečių yra pelnę „velnio šunų“ pravardę, tai generolas J. Mattiso dėl jo agresyvaus būdo mūšyje prigijo tipiška jūrų pėstininkui pravardė – „pasiutęs šuo“. Tiesa, jis jos nemėgsta, o jūrų pėstininkai žino generolą pagal šaukinį – chaosas.
Dėl savo aršumo, sumanumo, apsiskaitymo, karo istorijos išmanymo žinomas generolas kai kuriuos civilius baugina savo atvirumu, mat jis nevynioja žodžių į vatą. Jis niekada nebuvo vedęs, tad apie tokius Amerikoje juokaujama, kad jie yra „vedę korpusą“ – šiuo atveju „korpusas“ yra Jūrų pėstininko korpuso trumpinys.
„Ne veltui jį vadina kariu vienuoliu . Jis gerbė kiekvieną jūrų pėstininką, juo visiškai pasitikėjome. Aišku, buvau jaunas leitenantas, o čia bataliono vadas. Pamenu, ateinu naktį prie jo visureigio perspėti, kad artėja balistinės raketos „Scud“.
Na, įsivaizduokite – ateina kažkoks leitenantas žadinti bataliono vado. Bet aš buvau budintis karininkas. O jis labai ramiai reagavo, padėkojo, įsakė pranešti kitiems. Žinojome, kad jis nenuves mūsų šunkeliais.
Net kai manėme, kad karo patirsime didelių nuostolių, jis mums tiesiog parodė žemėlapį – 23 Irako divizijos prieš mūsų vieną. Ir kažkaip sugebėjo įkvėpti pasitikėjimo“, – apie galimą JAV gynybos sekretorių Donaldo Trumpo administracijoje kalbėjo D. Novickis.
Į karą iš Saudo Arabijos jis išvyko kankinamas dvejopų jausmų. Viena vertus, D. Novickis ir tada prisiminė savo lietuviškas šaknis ir ant savo šalmo nupiešė Jogailos kryžių bei užrašą „sveiks“.
„Iki šiol išsaugojau tą šalmą ir laikau jį namuose, Kalifornijoje. Bet pamenu, per radiją išgirdau žinias iš Lietuvos apie tai, kas dėjosi Vilniuje Sausio 13-ąją. Kad sovietai užmušė lietuvius prie bokšto. Ir man toptelėjo – Lietuva kariaus, o ką aš čia dykumoje veikiu?
Bet jau sausio 17-ąją, naktį atėjo seržantas, pažadino ir pasakė, kad prasidėjo karas. Buvome prie pat sienos. Neįsivaizduojate – kiek lėktuvų! Ir naikintuvai ir bombonešiai, girdėjau, kaip nuolat bombarduoja“, – savo pirmąjį kovos krikštą prisiminė lietuvis.
Iš tikrųjų tai buvo tik karinės kampanijos pradžia, o JAV vadovaujama koalicija daugiau nei mėnesį talžė Irako pajėgas iš oro – bombomis, raketomis, sviediniais, visiškai demoralizuodama režimo karius.
Visą tą laiką D. Novickis kartu su kitais jūrų pėstininkais neleido laiko veltui – intensyviai ruošėsi galimoms cheminio ginklo atakoms, mat beveik neabejota, jog S. Husseinas panaudos masinio naikinimo ginklus, kaip tai yra daręs anksčiau prieš kurdus.
Galiausiai prasidėjusi sausumos operacija tetruko kelias dienas, o D. Novickio daliniui pati pradžia nebuvo sėkminga, mat pirmasis pasienio pylimą kirtęs tankas užvažiavo ant minos.
„Jis nesprogo, tik vikšras nukrito, bet tai privertė mus kiek sustoti. Bet pirmą dieną vis tiek daug nuvažiavome, pakeliui sutikome daug baltomis vėliavėlėmis ar popiergaliais mojuojančių, pasiduodančių irakiečių. Trečią dieną jau pasiekėme Kuveito miestą“, – sakė D. Novickis.
Kaip ir daugeliui JAV sausumos pajėgų narių, jam neteko panaudoti ginklo – vienintelė situacija, kai atrodė, jog viskas baigsis susišaudymu buvo, kai jūrų pėstininkų koloną norėjo apšaudyti pasaloje buvę du irakiečių šarvuočiai.
„Aš jau įsakiau paruošti prieštankinę raketą „Dragon“ – tuomet tokios buvo, bet tada atskrido du atakos sraigtasparniai „Cobra“ ir sunaikino taikinius“, – prisiminė D. Novickis.
Iš Somalio į Holivudą, o tada vėl į karą
Po šio karo JAV ištiko patriotizmo priepuolis – beveik visi amerikiečių karinę uniformą vilkintys asmenys buvo iškilmingai sutikti, kaip didvyriai, su kariniais paradais. Anot D. Novickio, tai buvo savotiška Amerikos duoklė ir skola karinių pajėgų nariams, prisimenant tą neigiamą požiūrį į Vietnamo karo veteranus, kurie neretai buvo sutinkami su panieka.
„Po Persijos įlankos karo grįžau į JAV, vėliau buvau dislokuotas Okinavoje, Japonijoje, o po to išvykau į Somalį“, – savo antrąją kovinę patirtį prisiminė D. Novickis. JAV jūrų pėstininkai vėl buvo vieni pirmųjų amerikiečių, išsilaipinusių karo nuniokotame Somalyje, kuriame JAV vykdė operaciją „Restore hope“ („Gražinti viltį“).
Tiesa, JAV karinė operacija Somalyje, kuri vėliau tapo žinoma dėl garsiojo „Blackhawk down“ epizodo, prasidėjo ne ypač sėkmingai, mat visą JAV jūrų pėstininkų išsilaipinimą nufilmavo apie jį iš anksto sužinoję žurnalistai.
„Mano dalinys nebuvo pirmasis, kuris atvyko į Somalį. Pamenu, vykome ten kaip pėstininkai tik su savo ginklais, nes technika buvo plukdoma kitu transportu ir buvo labai juokinga, nes į Somalį atskridome „Pleasant Hawaiian Holidays“ avialinijų lėktuvu. Vėliau po žygio į sostinę patruliavome Mogadiše, buvo susirėmimų dar iki garsiojo „Blackhawk down“ incidento, kai buvo numušti keli JAV sraigtasparniai“, – prisiminė JAV pulkininkas.
Vėliau jis buvo perkeltas į gimtinę, kur pasekė J. Mattis pėdomis – Los Andžele dirbo verbavimo punkte, kur kur buvo vado pavaduotojas, atsakingas už beveik šimto žmonių darbą. Galiausiai D. Novickis pasitraukė į rezervą ir kurį laiką dirbo privačiame sektoriuje. Vis dėlto nuo jūrų pėstininkų jis nenutolo ir nuo 1999 m. dirbo Jūrų pėstininkų ryšių su visuomene skyriuje, Filmų ir televizijos biure.
Tuomet jau majoras D. Novickis buvo ryšių palaikymo pareigūnas, tad jam tekdavo vertinti ir kai kurių Holivudo filmų scenarijus. Holivudo prodiuseriai dažnai kreipdavosi į JAV karines pajėgas pagalbos, norėdami konsultacijų kariniais klausimais. Kai kurie filmai sulaukdavo ne tik konsultantų, bet ir kitos dosnios paramos, pavyzdžiui technikos. D. Novickis prisidėjo prie „Bornas: sunaikinta tapatybė“ („The Bourne Identity“) filmo scenarijaus pataisymų.
„Tai yra vienas mano mėgiamiausių filmų. Galbūt kiek perdėčiau, jei sakyčiau, kad prisidėjau prie kūrybos, bet pataisiau kelias detales, kad jūrų pėstininkai tikroviškiau atrodytų“, – kuklinosi D. Novickis. Galiausiai po dviejų metų jis nusprendė grįžti į aktyviąją tarnybą, o jo noras sutapo su tragiškais 2001 m. Rugsėjo 11-osios įvykiais. Jis iš karto pasisiūlė į aktyviąją tarnybą.
„Mane paskyrė ryšių su Baltaisiais rūmais palaikymo karininku. Sakau generolui: kiekvienas jūrų pėstininkas įvykdys jam pavestą užduotį, bet, sere, jūs žinote, kad aš nesu viešųjų ryšių karininkas?
Nes aš tik dariau tą darbą, nors nesimokiau tokios specialybės – net koks pėstininkas gali skaityti scenarijus, o aš juk iš šarvuočių dalinio. Bet galiausiai mane nusiuntė į Pakistaną o vėliau į Afganistaną, Bagramo bazę. Mano užduotis buvo palaikyti ryšį tarp Valstybės departamento, ambasados ir Baltųjų rūmų – jei kas atvykdavo iš ten, aš padėdavau organizuoti vizitus, derinti maršrutus“, – savo trečiąją karinę misiją prisiminė D. Novickis.
Tuo metu milžiniškoje Bagramo bazėje tarnavo ir lietuvių kariai, tačiau jų D. Novickis nespėjo sutikti. Tiesa, jis susidraugavo su britų jūrų pėstininkais, o būtent ši pažintis jam buvo lemtinga ir paskatino atvykti į tėvų gimtinę.
Lietuvoje užplūdo emocijos
„Po Afganistano labai norėjau išeiti iš viešųjų ryšių ir grįžti į šarvuočių dalinius. Ne tik grįžau, bet ir perėjau į tankų batalioną, galiausiai tapau „Abrams“ tankų kuopos vadu, o dar vėliau – bataliono vado pavaduotoju. Su tais pažįstamais britais nuskridau į Angliją. Po grįžau dar sykį.
O galiausiai 2006 metais per eilinę kelionę į Londoną pagalvojau, kodėl man iš ten nenuskridus į Lietuvą? Kodėl visur keliauju po pasaulį, bet niekada – į Lietuvą? Juk moku lietuviškai!
Nusipirkau bilietą ir skridau su tuometinėmis „Lietuvos avialinijomis“. Įlipu į lėktuvą, atsisėdu, o šalia dvi laisvos vietos. Nežinau kieno jos, tą ir pasakau lietuviškai dviem lietuviams. Vienas prisistatė Kaizeriu, kitas Mindaugu, abu statybininkai, užsisakė alaus. Vienas pasisuka į mane ir klausia: „iš kur jūs taip lietuviškai mokate?“ Taip ir susidraugavome“, – apie pirmąjį kontaktą su savo tautiečiais juokdamasis kalbėjo D. Novickis. Tik atskridęs į Vilnių jis išėjo pasivaikščioti.
„Atsimenu, atvykau labai vėlai vakare. Buvau vienas. Einu nuo stoties Pilies gatve link Katedros ir man kyla tas jausmas, kurio net negali paaiškinti“, – sunkiai rinkdamas žodžius prisiminė D. Novickis. Po to nesyk į Lietuvą grįžęs JAV pulkininkas netgi bandė teisiniu keliu atgauti savo tėvų namus, tiesa, nesėkmingai.
Vis dėlto D. Novickis dėl to pernelyg nesikremta – dažnai į tėvų gimtinę atvykstantis JAV pulkininkas jau gerai pažįsta Vilnių, turi savo mėgstamas vietas, skaito naujienas tiek Lietuvoje, tiek gimtinėje ir nė kiek nesijaudina dėl to, kad JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas.
Prieštaringi pastarojo pareiškimai, ryšiai su Kremliumi bei Rusijos liaupsės išrinktajam JAV lyderiui, kuris prezidentu prisieks kitų metų sausio 20-ąją, pakurstė baimes, kad Lietuva bei kitos Baltijos šalys netgi gali būti išduotos. Nesileisdamas į politines diskusijas D. Novickis išliko ramus.
„Galiu kalbėti tik kaip karininkas. Jei negali pasitikėti NATO, tai tikrai blogai. Per kariuomenės dieną klausiausi jūsų prezidentės, gynybos ministro, generolo Žuko kalbų – visi paminėjo sąjungininkus, jų reikšmę, svarbą.
Šitos pratybos „Iron Sword“, kur dabar dalyvauja keli šimtai JAV jūrų pėstininkų, todėl ir vyksta, kad būtų gerinama sąveika skirtingų šalių karių. Svarbiausia, kad toks NATO šalių veiksmų suderinamumas vyktų ir toliau.
Bet, pavyzdžiui, Barackas Obama Graikijoje sakė, kad D. Trumpas laikysis įsipareigojimų ginti visus sąjungininkus. O ir D. Grybauskaitė interviu CNN pabrėžė, kad nesvarbu kas vadovauja JAV administracijai – Lietuvos santykiai su Amerika yra labai svarbūs, mes pasitikime Amerika, jos žmonėmis. Aš irgi taip manau“, – sakė D. Novickis.