Dar liepos 11 dieną oficialioje NATO „Twitter“ paskyroje pasirodė trumpametražinis 8 min. trukmės dokumentinis filmas „Miško broliai – kova už Baltijos šalis“.
Šiame įraše pasakojama latvių, estų ir lietuvių partizanų kovos su sovietiniais okupantais istorija, kurią pasakoja keli partizanai. NATO TV įraše pateikta subtili užuomina, kad grėsmę iš Maskvos vėl jaučiančios Baltijos šalys šį kartą taip pat aršiai priešintųsi bet kokiai agresijai, mat iš partizanų tradicijų iki šiol semiasi ir Lietuvos bei kitų Baltijos šalių specialiosios pajėgos.
„Mūsų istorija kildinama iš „miško brolių“. Jų taktika išsiskleidžiant mažomis grupėmis miške ir paskui susijungiant prieš mūšį su didesniu priešininku – tai yra, kam mes ruošiamės kasdien“, – NATO kanalui pasakojo Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų karys, vilkintis antsiuvą „žaliukas“.
NATO pataikė Rusijai į minkštą vietą
Lietuvos SOP yra ypač vertinamos NATO, o pats faktas, kad Aljansas nusprendė atvirai ir viešai pasauliui pademonstruoti, kad remia Baltijos šalių požiūrį į pokario pasipriešinimo judėjimą, anot ekspertų, yra ir tam tikra žinia Kremliui.
„NATO stiprina savo pajėgumus Baltijos valstybėse ne tik kariais ar technika, bet ir informacinėje erdvėje. NATO sąjungininkų kariai susipažįsta vieni su kitais karinių pratybų metu, informacinėje erdvėje susipažįstama su mūsų pasipriešinimo istorija. NATO sukurtas filmas yra natūralus to rezultatas. Be to, jis atlieka savotišką potencialaus agresoriaus atgrasymo funkciją“, – teigė Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius.
Informacinius karus daugiau nei dešimtmetį nagrinėjantis analitikas tikino, kad NATO greičiausiai nesitikėjo, jog šis trumpas vaizdo įrašas susilauks tokios audringos reakcijos. Tiesa, pats įrašas tapo vienu populiariausių, daugiausia peržiūrų, komentarų ir pasidalijimų susilaukusių Aljanso paskyros pranešimų pastaruoju metu. Be to, Baltijos šalių partizanus užstojo ir vienas Europos užsienio reikalų tarybos vadovų, buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas.
„Miško brolių istorija yra mūsų moderniosios istorijos ir Europos dalis. Ji buvo paslėpta pernelyg ilgai“, – komentavo C. Bildtas. Auganti parama Europoje Baltijos šalims, ypač pokario rezistencijos klausimais negalėjo nepraslysti pro Kremliaus pareigūnų akis.
Išties, pasirodžius įrašui ypač piktai sureagavo oficialioji Maskva. Pirmoji „iššovė“ kylančia Rusijos diplomatijos žvaigžde ir galbūt būsimąją Užsienio reikalų ministre vadinama Rusijos URM atstovė Marija Zacharova. Pernelyg nesirinkdama žodžių ji iškonveikė laisvės kovotojų atminimą, o „miško brolius“ pavadino nusikalstama organizacija.
„Šita organizacija, sukurta nepribaigtų fašistų pagrindu (iš esmės tų, kurie buvo nacių okupacinės valdžios pusėje: policininkai, administracijos pareigūnai, SS formuočių kariai ir karininkai) surengė daugiau, nei 3 tūkst. diversijų, kurių aukomis tapo tūkstančiai taikių gyventojų“, – rašė M. Zacharova. Tiesa, jos pirmasis komentaras buvo daugiau skirtas būtent latvių partizanams, iš kurių pasišaipiusi, M. Zacharova kreipėsi į karinės istorijos visuomenę, antifašistines organizacijas, istorikus, visuomenės veikėjus, politologus, žurnalistus ir ieškotojus.
„Nelikite abejingi šitam istoriniam iškrypimui, kurį sąmoningai skleidžia NATO, siekdama paminti Niurnbergo tribunolo išvadas, – ragino M. Zacharova, nors Niurnbergo tribunolo išvadose nė žodeliu neužsimenama apie Baltijos šalių partizanus, kaip nacių pakalikus, – juos reikia užkardyti! Jeigu šiandien Bandera – herojus, o „Miško broliai“ – partizanai, išgelbėję Baltiją, tai kas bus rytoj?“. Ji taip pat priminė, kad būtent partizanai dalyvavo Holokauste.
NATO pasirinko įdomų laiką
Griežto tono, leksikos ir užgaulių žodžių pasirinkimas nėra naujiena, kalbant apie Rusijos diplomatų pareiškimus. Tačiau šį kartą itin audringą Kremliaus reakciją iššaukęs NATO įrašas, regis, ne šiaip pataikė į minkštą Rusijos istorinių interpretacijų vietą.
Atkreiptinas dėmesys ir į įrašo platinimui pasirinktą laiką. Liepos 11 d. pasirodęs NATO filmas galėjo būti išleistas anksčiau arba vėliau, tačiau įdomu tai, kad jis išplatintas likus vos 2 dienoms iki NATO ir Rusijos tarybos posėdžio.
Tai buvo vos penktasis NATO ir Rusijos tarybos posėdis nuo pernai metų balandžio. Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pažymėjo, kad „dialogas gali būti sudėtingas, tačiau jis yra būtinas išaugusios įtampos laikais“.
„Todėl būtina laikyti ryšių kanalus atvirus, net jei NATO ir Rusijos nuomonės skiriasi“, - pabrėžė NATO vadovas, pažymėjęs, jog Aljansas kėlė aštrius ir tiesius klausimus Rusijos atstovams dėl Baltijos šalims nerimą keliančių pratybų „Zapad 2017“, kurios rengiamos rugsėjo mėnesį. Rusija tikina, kad pratybose dalyvaus vos 13 tūkst. karių ir tai nepažeis tarptautinių susitarimų, nors NATO šalys nerimauja, jog tikrasis skaičius bus dešimt kartų didesnis.
Tai, kad likus kelioms dienoms iki tokio svarbaus susitikimo NATO TV nusprendė parodyti Kremliaus istorines interpretacijas į šipulius malantį filmą apie antisovietinį pasipriešinimą Baltijos šalyse, taip pat gali būti laikoma visai ne atsitiktinumu.
Viešai Rusija niekaip nereagavo į būtent tokį sutapimą, kurį tyliai nurijo. Iš pradžių tribūna buvo suteikta tik Rusijos URM atstovei M. Zacharovai, o Rusijos URM socialiniuose tinkluose dalijosi jos įrašu. Kiek vėliau Rusijos diplomatai karštiligiškai ieškojo, kuo pagrįsti savo istorijos interpretacijas, turinčias atsverti NATO filmą. Vienas iš pasirinkimų buvo nuoroda į Vytauto Žalakevičiaus 1966 metų filmą „Niekas nenorėjo mirti“.
Tačiau netrukus pasipylė nenutrūkstamas Rusijos internetinės diplomatijos srautas, skirtas būtent aršiai sureagavusiai Lietuvai, o temai apie antisovietinį pasipriešinimą Kremlius dėmesio negaili iki šiol - nuo liepos 13-osios, jau pasibaigus NATO ir Rusijos tarybos posėdžiui, Rusijos užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje, kurios po lietuvių akcijos iki šiol negalima reitinguoti, kone kas antrą dieną pasirodo po įrašą skirtą Baltijos šalių istorijai. Paskutinis įrašas įkeltas liepos 26-ąją.
Tiesa, pastaruoju metu Kremliaus kritika atsiriboja nuo NATO ir skrieja į vis labiau netikėtas puses - dėl vaizdo įrašo apkaltintas ir JAV ambasadorės pavaduotojas Lietuvoje Howardas Solomonas, todėl įžvelgta ir JAV ranka. Be to, Kremliui užkliuvo NATO vaizdo įraše esą netiksliai pavaizduotos NKVD smogikų uniformos.
Ambasadorių klampina vainikas partizanams
Vis dėlto daugelis neatkreipė dėmesio į tai, kad po M. Zacharovos išpuolio sureagavo ir Rusijos ambasada Lietuvoje.
Liepos 13-ąją, Vilniaus Antakalnio kapinėse minint „Vilniaus išvadavimo dieną“ pasirodė Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas, kuris padėjo gėlių ant „sovietų karių-išvaduotojų“ kapų bei paminklų. Jis taip pat nepamiršo paminėti, kad NATO vaizdo įrašas apie Baltijos šalių pasipriešinimo judėjimus „niekina atmintį tų, kurie žuvo vaduodami pasaulį nuo fašizmo“.
Toks pasirodymas bei pareiškimai skamba itin ironiškai, mat būtent pats A. Udalcovas dar gegužės 8-ąją lankėsi tose pačiose Antakalnio kapinėse, padėjo gėlių vainiką bei nusilenkė prieš paminklą.
Skulptoriaus Kazio Venclovos sukurtas ir 2015 metais atidengtas paminklas skirtas visų Lietuvos karių, kurie žuvo partizaninio karo metais, tremtyse, kalėjimuose ir kurių palaidojimo vieta nėra žinoma, atminimui. Užrašas ant jo skelbia: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“
Kitaip sakant, A. Udalcovas atidavė pagarbą ir prieš Sovietų Sąjungą kovojusiems Lietuvos partizanams – tiems patiems, kuriuos dabar Maskva oficialiai vadina „nepribaigtais fašistais“, „Holokausto vykdytojais“ bei „teroristais“.
Už Vilniaus primintą tiesą Rusijoje baudžia
Toks Baltijos šalių partizanų juodinimas, kone visiems užtraukiant nacių bendrininkų ir Holokausto vykdytojų dėmę, kaip reikiant suerzino lietuvius. Pirmieji sureagavo Lietuvos diplomatai – Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos strateginės komunikacijos „Twitter“ paskyroje pasirodė atsakymas Kremliui.
Žinutėje priminta, kad Kremliaus interpretacija, esą Baltijos šalių partizanai kovojo nacių pusėje, yra klaidinga. „Naciai buvo nugalėti 1945 metais, pasipriešinimas baigėsi 1953-aisiais“, – pabrėžė Lietuvos diplomatai. Be to, žinutėje taip pat įgelta ir pačiai Rusijai, mat priminta, jog būtent Sovietų sąjunga kovojo vienoje pusėje su naciais, užpuldama Lenkiją 1939 metais.
Tai dar labiau įsiutino Maskvą, mat Rusijoje dar pernai fiksuotas precendentas, kai teismo sprendimu nubaustas asmuo, priminęs, jog 1939 metais nacistinė Vokietija į SSRS buvo sąjungininkės, kai užpuolė Lenkiją.
Remiantis 2014 metais priimtu įstatymu prieš nacizmo reabilitaciją, tinklaraštininkas iš Permės Vladimiras Luzginas buvo nubaustas beveik 3 tūkst. eurų bauda už tai, kad savo paskyroje socialiniame tinkle „VKontakte“ pasidalino straipsniu apie karą.
Teismas nusprendė, kad tinklaraštininkas straipsniu pasidalino puikiai žinodamas, kad jame skelbiama neva melaginga informacija apie jungtinę invaziją į Lenkiją, kurią 1939 metais įvykdė Vokietijos ir sovietų pajėgos.
Teismas priėjo išvados, kad tinklaraštininkas, teigdamas, jog „komunistai ir vokiečiai kartu puolė Lenkiją ir taip pradėjo Antrąjį pasaulinį karą arba, kad komunizmas ir nacizmas nuoširdžiai bendradarbiavo“, suklastojo istoriją. Tad Rusija negalėjo sureaguoti ir šį sykį.
„Mes vėl tampame eilinio Lietuvos diplomatų bandymo abejoti Antrojo pasaulinio karo išvadomis liudininkais, kai bandoma prastumti „dviejų totalitarinių režimų – SSRS ir nacistinės Vokietijos bendradarbiavimo“ tezę. Visos šios spekuliacijos, mūsų požiūriu yra istorinė fantastika“, – teigiama Rusijos URM įraše.
Po lietuvių akcija feisbuke – grasinimai
Vis dėlto po to, kai tūkstančius sekėjų turintis žurnalistas Andrius Tapinas pakvietė lietuvius, latvius, estus lenkus ir kitus išsakyti viską, ką galvoja apie Maskvos požiūrį į Baltijos šalių partizanus, Kremliui kalbėti apie fantastiką sekėsi vis sunkiau.
„Jeigu jau Rusijos URM savo oficialiame puslapyje gali pilti purvą ant mūsų, tai ir mes galime atsakyti. Nueikite į jų puslapį Facebooke ir palikit mandagią grotažymę: „Kremliau, mūsų istorijos nesuklastosi“. Pamenat, koks efektyvus buvo toks metodas? Paskirkite minutę, apsilankykite Kremliaus irštvoje, išreikškite savo poziciją ir pakvieskite tai padaryti kitus!“, – savo „Facebook“ paskyroje rašo A. Tapinas.
Į masinę akciją „KremliauMūsųIstorijosNeperrašysi“ įsitraukė apie 12 tūkstančių „Facebook“ vartotojų. Akcijos tikslas buvo grotažyme #кремльнашуисториюнеперепишешь sureaguoti į Rusijos URM pateiktą versiją, kurioje partizanai vaizduojami kaip banditai nuo kurių nukentėjo tūkstančiai žmonių.
Be to, lietuviai vertino Rusijos URM paskyrą feisbuke – viena žvaigždutė reiškia blogą įvertį, penkios – gerą. Tūkstančiai itin blogų įvertinimų kaip mat numušė paskyros reitingą, o rusų diplomatai buvo priversti išjungti šią funkciją. Į tokią akciją tulžingai reagavusi Maskva pratrūko kaltinimų, sąmokslo teorijų ir istorinių interpretacijų tirada.
„Istorinių įvykių pritaikymu pagal dabartinio nacionalizmo išgalvotą „miško brolių“ mitologiją užsiiminėjama pirmiausiai Lietuvoje. Tikslas aiškus: išimti iš nacionalinės istorijos tą nemalonų faktą, kad 1944-1952 metais lietuviai (atviri galvažudžiai ir teroristai, save pavadinę „miško broliais“) su gyvulišku įniršiu, negailėdami nei vaikų, nei senelių, kaimuose pjovė kitus lietuvius, savo tautiečius, kurie tenorėjo ramiai gyventi SSRS“, – teigiama Rusijos URM atsakyme, kuris išplatintas oficialioje feisbuko paskyroje.
Tačiau, be pilamo purvo, Rusijos URM jau nebeslėpė ir grasinamų užuominų. Pavyzdžiui, lietuvius rusų diplomatai pažadėjo mokyti melagingos istorijos.
„Ačiū Andriui Tapinui už tai, kad už mus padarė mūsų darbą – padėjo surinkti daugiatūkstantinę lietuvių auditoriją, kurią mes supažindinsime su istoriniais faktais ir dokumentais apie „miško brolių“ nusikaltimus“, – grasinama Rusijos diplomatų pranešime. Rusų diplomatai nepaaiškino, kokiomis priemonėmis mokys kiekvieną iš tūkstančių pakomentavusių lietuvių, tačiau kaip mat pasipylė ir lietuvių – kaip žydšaudžių įvaizdį sustiprinti turintys įrašai.
Pavyzdžiui, kaip mat atsirado vaizdinė medžiaga – žemėlapis, neva įrodantis Baltijos šalių partizanų įvykdytus nusikaltimus prieš civilius. Antai Lietuvoje iš 25 tūkst. žuvusiųjų, anot Rusijos diplomatų, nebuvo nė vieno Rusijos saugumiečio, kario ar stribo – vien nekaltos aukos.
Be to, liepos 18-ąją Rusijos URM feisbuko paskyroje priminta ir prieštaringai vertinama Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Ir nors įraše Holokausto mastą Lietuvoje atskleidusi knyga tiesiogiai nesiejama su lietuvių partizanais, anksčiau laidytos užuominos apie Baltijos šalių partizanus – nacių bendrininkus ir dar vienas pranešimas apie Joną Noreiką – generolą „Vėtrą“ nesunkiai sukuria prielaidas rasti ryšį. Rusijos diplomatų teigimu, dėl šios knygos R. Vanagaitė susilaukė grasinimų susidoroti, o knyga esą pavadinta „Putino projektu“ bei „grėsme nacionaliniam saugumui“.
Tiesa, pati knygos autorė atsikirto Rusijos URM.
„Nenoriu, kad tai ką pasakiau ar parašiau apie mūsiškius, tarnautų propagandai. Ir tikiu kad netarnauja. Tiesa nėra kažkieno tarnaitė“, – pakomentavo R. Vanagaitė.
Rusija isteriją kelia ne atsitiktinai
N. Maliukevičiaus nuomone, tokia isteriška Rusijos atstovų reakcija buvo prognozuojama, mat tai buvo proga Kremliui pasireikšti ir papasakoti savo istorinių įvykių interpretaciją. Tačiau tuo pat metu jis atkreipė dėmesį į aršesnį nei įprastai Kremliaus toną.
„Niurnbergo tribunolo tema ir rusų kalbos statusas – tradiciniai pasikartojantys štampai. Man labiau krito į akis tonas ir pagieža – tai rodo, kad akcija juodai išerzino.
NATO filmo pasakojimas griauna šiuolaikinę valstybinę Kremliaus mitologiją apie savanorišką respublikų įsijungimą į Sovietų Sąjungą. Be to, filmas sukurtas oficialaus NATO TV padalinio, transliuotas per NATO interneto kanalus. Įsijungė oficialios Rusijos institucijos, veikėjai bei valstybinės televizijos, kurios neatsilaikė pagundai naujam gyvenimui prikelti sovietinio agitpropo „paruoštukus“ apie „fašistų pakalikus“, „fašistų koloborantus“. Visas šis agitpropas dabar adaptuojamas internetinei terpei, socialiniams tinklams“, – teigė N. Maliukevičius.
Jo nuomone, visiškai nesvarbu, kad beveik niekas jau rimtai nebetikti Rusijos skleidžiamomis interpretacijomis, nors vis dar pasitaiko ir naivuolių. Analitiko teigimu, Rusijai tiesiog svarbu skleisti kad ir absurdiškiausias istorinių interpretacijų versijas, mat tai yra sena Maskvos tradicija.
N. Maliukevičius priminė, kad Kremlius lygiai taip pat elgėsi ir Šaltojo karo laikais, kai apie Vakarų Vokietiją skleidė galybę mitų – esą ši valstybė yra fašistų priebėga, tęsia nacių tradicijas ir kelia grėsmę „socialistiniam pasauliui“.
„O ir dabar, kai Lietuvoje dislokuoti sąjungininkų kariai, ypač iš Vokietijos, bandoma visomis priemonėmis sukelti abejonių, sukurstyti, supriešinti, vystant tą „fašistinių Baltijos šalių“ mitą“, – teigė ekspertas.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad savo įraše Rusija pažadėjo „laukti dar daugiau“, o tai esą reiškia, kad iš Maskvos galima laukti ir naujų provokacijų, todėl joms reikia būti pasiruošus. Vis dėlto, N. Maliukevičiaus teigimu, šį kartą pasiruošę buvo ir Lietuvos diplomatai, kurie operatyviai reagavo į Kremliaus skleidžiamus melus, ir eiliniai piliečiai, kurie, paraginti įtakingo apžvalgininko surengė Kremlių sutrikdžiusią akciją.
„Kamuolys dabar yra mūsų pusėje. Mes turime pasakoti savo istoriją, ypač anglų kalba, tarptautinei auditorijai, nes Rusija tai daro už mus“, – sakė N. Maliukevičius. Tiesa, jis pripažino, kad nei estai, nei latviai taip audringai nereagavo į Kremliaus bandymus perrašinėti istoriją, kaip lietuviai.
Lietuvoje gyvenančių rusų dūris Maskvai
Galiausiai, įdomu tai, kad dar vienu dūriu į istoriją klastojančios Rusijos nugarą tapo pačių rusų reakcija. Iš Rusijos į Lietuvą persikėlęs ir šioje leidimo gyventi prašantis žurnalistas Jevgenijus Titovas paskelbė Rusų europinio judėjimo (REJ) pareiškimą.
„Mes, rusakalbiai Lietuvos gyventojai, prisijungiame prie socialinės akcijos, vykstančios socialinio tinklo „Facebook“ Rusijos užsienio ministerijos puslapyje“, – rašoma pareiškime. Tulžingą Rusijos URM atsaką J. Titovas įvertino, kaip Kremliaus bandymą pradėti tą pačią informacinę kampaniją, kurią taikė prieš ukrainiečius.
„Sovietų karinės pajėgos užėmė Baltijos šalis, Stalinas pradėjo masinius vietos gyventojų trėmimus į Sibirą. Per represijas vien iš Lietuvos buvo ištremta apie 300 tūkst. žmonių, trečdalis jų mirė. Pažymime, kad buvo tremiama pagal nacionalinius požymius. Tai Stalino nusikaltimą stato į vieną gretą su hitlerinės Vokietijos nusikaltimais, taip pat vykdžiusios genocidą pagal tautinius požymius. Mes remiame Lietuvos, Estijos ir Latvijos nepriklausomybę. Istorijos iškraipymą laikome pavojingu ir nepriimtinu“, – teigiama REJ pareiškime.
Pats J. Titovas DELFI tikino, kad Rusijos retorika gali būti tik pradžia to informacinio revanšo, kuriuo galima būtų pateisinti netgi karinę agresiją prieš Baltijos šalis. Jis pripažino, kad tokios audringos reakcijos iš Rusijos URM nesitikėjęs, tačiau pasitaręs su kitais rusais, priklausančiais REJ, jis nusprendė paremti lietuvių akciją.
„Normalūs rusai, kurie nenori, kad Lietuvoje šaudytų į jų namus rusų tankai, palaiko akciją feisbuke ir pasisako už Lietuvos nepriklausomybę“, – teigė J. Titovas. Tačiau jo palaikymą Rusijos propagandinis kanalas „Rosyja 24“ ne tik supeikė, bet ir patį J. Titovą su bendražygiais tiesioginio eterio metu išvadino „nusikaltėliais ir Rusijos išdavikais“.
„Tokia Rusijos žiniasklaidos reakcija yra neadekvati. Panašu į bauginimą. O priežastis paprasta – Kremlius turi agresijos prieš Baltijos šalis scenarijų. Tokį, koks buvo ir prieš Ukrainą. Šiame scenarijuje itin svarbus vaidmuo skirtas vietos rusams. Bandoma tikėtis jų nepasitenkinimo Lietuvos valdžia, jų nuoskaudų. Ruošiamasi valandai X, o pagrindinis Kremliaus instrumentas – vienybės nebuvimas Lietuvos visuomenėje ir tikėjimas, kas „vietos rusai yra prieš Lietuvą“.
Bet štai atsiranda REJ, kuri sako: ne, vaikinai, Lietuvoje rusai yra visokie. Yra ir tų, kurie nenori karo ir palaiko Lietuvos nepriklausomybę. O tai kertasi su Maskvos scenarijumi, rusakalbius paverčia ne monolitine mase, griauna planus. To Kremlius leisti negali ir todėl putininiai propagandistai išsigando, nukreipdami prieš mus savo informacinio karo ginklus. Bet nieko jiems neišdegs“, – pareiškė J. Titovas.