1944-ųjų birželio 4-osios naktis Romoje buvo neįprasta. Amžinąjį miestą apgaubusią nejaukią tylą nutraukdavo tik iš okupuotos Italijos sostinės besitraukiančių vokiečių karių klegesys bei padriki susišaudymai su italų partizanais ir pirmaisiais sąjungininkų kariais, kurie skubėjo užimti Romą.
Oficialiai pirmieji į Romą įžengė amerikiečiai – vargais negalais išsikapstę iš Ancijo katilo jie skubėjo pirmi užimti atviruoju paskelbtą miestą, kuris buvo praktiškai neginamas, siekiant išvengti sugriovimų: ne tik sąjungininkų ir vokiečių generolai, bet net ir pats neprognozuojamas diktatorius Adolfas Hitleris nenorėjo pakenkti Romai ir jos nesuskaičiuojamoms kelių tūkstančių metų senumo kultūros, architektūros ir kito paveldo vertybėms.
Tačiau iš tikrųjų kilnojamas vertybes naciai skubėjo išgabenti iš miesto, tik visko nespėjo. Būtent taip gimė ir vėliau į užmarštį nugrimzdo legendos apie nacių paslėptą auksą – dalį jo rado anglies kasyklose Austrijoje ir Vokietijoje, tačiau nedidelė, nors ir itin vertinga brangenybių dalis taip ir nebuvo rasta. Bent jau oficialiai, mat kelių šaltinių duomenimis, su aukso ir kitų brangenybių dingimu siejamas būtent legendinis lietuvių plėšikas, 1944-ųjų birželį atsidūręs įvykių epicentre, o vėliau apie operaciją Romoje paslaptingai prabilęs tik sykį.
Operacija Romoje: legenda ir tikrovė
Pačiame Romos centre erdviame parke šalia imperatoriaus Klaudijaus statyto akveduko išsidėsčiusioje Vila Wolkonsky – viename gražiausių ir labiausiai saugomų objektų mieste nuo 3-ojo dešimtmečio veikė nacistinės Vokietijos ambasada.
Tiesa, viloje realią valdžią iš diplomatų jau kurį laiką buvo perėmę vietinio SS vado Herberto Kapplerio vadovaujami gestapininkai, kurie slėpė šimtus dėžių su auksu, prisiplėštus paveikslus, juvelyrinius, meno dirbinius. Neatsitiktinai Vila Wolkonsky kurį laiką praleido ir Nacistinės Vokietijos reichsmaršalas, Adolfo Hitlerio įpėdiniu iš pradžių laikytas Liuftvafės vadas Hermanas Goeringas, kolekcionavęs prabangius meno kūrinius, kuriuos naciai prisiplėšė okupuotose teritorijose.
Tai, kad po Italijos kapituliacijos 1943-ųjų rudenį naciams okupavus Italiją ir jos sostinę, šioje XIX a. viloje, kuri buvo pastatyta pagal rusų aristokratės, Riurikaičių dinastijos palikuonės ir caro Aleksandro I meilužės Zinaidos Volkosnkos užsakymą, virė ne tik diplomatinis darbas, žinojo ir italų partizanai, kuriuos čia tardė, kankino ir žudė esesininkai. 1944 birželio pradžioje skubaus atsitraukimo metu italų partizanai jau vengė Vila Wolkonsky.
Būtent tada, pasinaudoję chaosu ir galios vakuumu mieste, prie vilos vartų pasirodė britų komandosai – anksčiau už amerikiečius tyliai įvažiavę elitiniai britų kariai. Oficiali dingstis – iš belaisvio sužinota apie sprogmenų sandėlį Vila Wolkonsky.
„Pirmyn, Ramsay“, – Johnui Ramsay sukomandavo operacijai vadovavęs majoras. Jis žinojo eilinio J. Ramsay vertę – vos prieš metus iš kalėjimo paleistas ir į armiją užverbuotas kresnas žemaūgis buvo žinomas dar keliais vardais – John arba Johny Ramenskey, o dar prieš tai – Jono Ramanausko vardu.
Lietuvių imigrantų sūnus nuo vaikystės pasirinko nusikaltėlio kelią ir jau iki 1944-ųjų birželio buvo spėjęs pagarsėti Britanijoje, kaip geriausias šalies seiflaužys. Apie šią kvapą gniaužiančią J. Ramanausko gyvenimo istoriją, paremtą autoriaus Roberto Jeffrey knyga „Džentelmenas Džonis Ramenskis“ DELFI jau skelbė anksčiau.
Tačiau dalis informacijos apie tai, kaip britai išnaudojo lietuvio seifų plėšiko įgūdžius iki šiol yra įslaptinta, tad nenuostabu, kad J. Ramanausko tarnybos metus (1943-1946) gaubia ne tiek konkrečios legendos, kiek pasakojimų, faktų ir užuominų mišinys.
Gandus apie lietuvio pasiekimus kurstė ir jis pats, ir jo bičiuliai, tačiau patvirtintų faktų apie operaciją Romoje 1944-ųjų birželį tėra lakoniškos nuotrupos. Pavyzdžiui, neabejojama, kad J. Ramanauskas išties buvo Vila Wolkonsky ir ten, anot pasakojimų, „per vieną dieną ištuštino 14 seifų“.
Ar tikrai jis sugebėjo įsilaužti į tiek seifų ir kas juose buvo, tebėra spėlionių objektas – slapti dokumentai, asmeniniai nacių lyderių laiškai, brangenybės, auksas – tai tėra kelios pasakojimuose minimos detalės, neretai susipinančios su akivaizdžiai pramanytomis istorijomis.
Abejojama, ar J. Ramanauskas Šiaurės Afrikoje išplėšė legendinio vokiečių generolo Erwino Romelio seifą, nors lietuvis Šiaurės Afrikos kampanijoje 1941-1942 m. nedalyvavo, nes sėdėjo kalėjime. Jis taip pat vargu ar galėjo įsilaužti ir apiplėšti griežtai saugomą privačią H. Goeringo vilą – Karinghalą, į Šiaurę nuo Berlyno.
Vis dėlto tikrai žinoma tai, kad J. Ramanauskas po karo iš tikrųjų namo atsigabeno suvenyrų, tarp kurių buvo H. Goeringui priklausiusios šilkinės servetėlės, vėliavos, prieš tai gulėjusios Vokietijos ambasadoje Romoje.
Be to, iš asmeninių daiktų, kuriuos po mirties 1972 m. paliko lietuvis, buvo beretė ir išskirtinis peilis – tokius pelnydavo tik komandosai. Bet J. Ramanauskas nebuvo tiesiog eilinis komandosas.
Galėjo tapti Džeimso Bondo prototipu
Viena priežasčių, kodėl J. Ramanausko – Johny Ramsay arba Ramensky legendą gaubia tiek paslapčių – tarnybos vieta. Įdomu tai, kad kitaip susiklosčius aplinkybėms lietuvis galėjo tapti ne kariu, o slaptuoju agentu.
1942-ųjų lapkritį britų vidaus žvalgybos, dar žinomos MI5 pavadinimu karininkas persiuntė kalėjimo pareigūno Johno Westlando laišką Slaptąjai žvalgybos tarnybai (SIS), dar žinomai MI6 pavadinimu.
Laiške minimas būtent lietuvių imigrantų sūnus Johnas Ramensky. Jis apibūdintas, kaip ramus, nesikeikiantis, nerūkantis, negeriantis, sportiškos išvaizdos 37-metų vyras, švariausias seifų plėšikas tuo metu.
„Jis seifus atidarinėja su sprogmenų pagalba norėdamas vien pasigėrėti savo darbu, kuris atliekamas puikiai. Nepaisant dviejų bausmių po penkis metus kalėjimo, aš į jį žiūriu kaip į džentelmeną, asmenį, kuris taptų puikiu komandosu“, – teigia J. Westlandas. Tiesa, tokios rekomendacijos SIS/MI6 neužteko, o britų žvalgybininkai išreiškė apgailestavimą, kad J. Ramensky „temoka lietuvių ir anglų kalbas ir nėra galimybės jo panaudoti“.
Vien šis faktas, kad Škotijoje gimęs, užaugęs ir klampiu Glazgo akcentu kalbėjęs J. Ramanauskas nepamiršo lietuvių kalbos rodo, kad jo šeimoje jis buvo auklėjamas lietuviškai kalbėjusių tėvų. O lietuvių kalbos įgūdžiai jam pravertė gerokai vėliau, tačiau būtent gebėjimas greitai ir švariai atidaryti seifus labiausiai domino komandosus.
Iš pradžių iš kalėjimo paleistas lietuvis dar kartą pasikeitė vardą ir oficialiai armijos dokumentuose minimas kaip Johnas Ramsay. Įstojęs į eilinį karališkųjų šaulių pulką iš ten jis greitai buvo perduotas komandosams. Praėjęs ypač sudėtingus apmokymus jis išmoko artimos kovos įgūdžių, topografijos, valdyti įvairius šaunamuosius ir šaltuosius ginklus, tarp jų – legendinį komandosų peilį, atliko ne vieną šuolį parašiutu iš lėktuvų.
1944 metais jis buvo paskirtas į elitinio 30-ojo puolamojo junginio 34-ąją sekciją, kurią iš pradžių sudarė vos kelios dešimtys kruopščiai atrinktų karių ir karininkų. Čia jį likimas dar kartą suvedė su britų slaptąja tarnyba ir netgi tiesiogiai su legendiniu agento Džeimso Bondo „tėvu“.
Mat vienas iš 30-ojo puolamojo junginio – oficialiai neegzistavusio žvalgybinio specialiųjų pajėgų dalinio vadų buvo legendinis Ianas Flemingas. Būsimasis Džeimso Bondo autorius įkvėpimo karo metais išties sėmėsi būtent iš 30-ojo junginio vyrų, kurių savybes panaudojo ir kuriant savo personažus, tarp jų ir patį agentą 007.
Dalis 30-ojo puolamojo junginio operacijų iki šiol yra įslaptintos, o apie kitas taip pat netrūksta prieštaringos informacijos. Nuo išsilaipinimų Šiaurės Afrikoje, Sicilijoje, žemyninėje Italijos dalyje, iki sąjungininkų operacijos Normandijoje ir veikimo priešo užnugaryje kartu su italų, graikų, prancūzų ir jugoslavų partizanais bei garsių nacių mokslininkų pagrobimo operacijų karo pabaigoje, pačioje Vokietijoje – dalyje tokių operacijų teko dalyvauti ir J. Ramanauskui, tačiau dokumentai apie jo vaidmenį apsiriboja daugiausiai lakoniškais pasakymais, pavyzdžiui: „Johnas Ramsay buvo desantuotas Italijoje ir kovėsi su italų partizanais prieš vokiečius“.
Liudijimas apie paslaptingas dėžes
Vis dėlto būtent operacija Romoje ir J. Ramanausko atidaryti seifai vėliau pakurstė daugiausiai spėlionių. Kitas garsus Škotijos seifų plėšikas, J. Ramanausko draugas Williamas „Sonny“ Leitchas yra prasitaręs, kad sykį jam yra tekę aptikti dėžes su A. Hitlerio, Evos Braun, H. Goeringo ir kitų garsių nacių portretais. Tai esą nutiko viename kalėjime dar prieš pažintį su lietuviu. Be šių įprastų dėžių jis esą vienoje buvusioje ir apleistoje mirtininkų kameroje aptiko ir sunkias amunicijos dėžes su numeriais. Jų atidaryti jis tą kartą nesiryžo.
Tačiau nusikaltėlis labai nustebo lygiai tokias pačias vokiečių amunicijos dėžes aptikęs Karališkojo Laivyno sandėliuose Karfino mieste. Su sėbrais įsilaužęs į sandėlius tikino atidaręs kelias dėžes ir vietoje amunicijos jos buvo prikimštos aukso, papuošalų, kitų brangenybių.
Netikėtą lobį aptikę nusikaltėliai, anot „Sonny“ Leitcho, pabandė pavogti ir sunkvežimį, tikėdamiesi išgabenti laimikį, tačiau tuomet pasirodė apsauga ir plėšikai buvo sulaikyti. Tik patekęs į kalėjimą ir ten susipažinęs su eilinį kartą nuteistu J. Ramanausku W. Leitchas papasakojo istoriją apie keistas amunicijos dėžes su brangenybėmis.
„Johnny į mane taip pasižiūrėjo ir tarė: „aha, tai štai kur viskas nugulė“, – mįslingą lietuvio užuominą tikino išgirdęs W. Leitchas. Jam J. Ramanauskas esą prisipažino, kad brangenybes nušvilpė būtent jis, 1944-ųjų birželį Romoje.
Po šios operacijos J. Ramanauskas toliau dalyvavo kovos veiksmuose ir sėkmingai žvalgė Toskanos pakrantę, o kartu su 30-ojo puolamojo junginio vyrais įsikūrė netoli Imprunetos miestelio, garsėjančio geriausia toskanietiška terakota – molio spalvos keramika. Epizodas su seifais Romoje tarsi išnyko iš raportų, vietoje to atsirado žymos, rodančios, kad J. Ramsay mokė kitus karius seifų laužimo meno. O jame svarbu atkreipti į menkiausias detales.
„Aš atsiminiau amunicijos dėžių skaičius iš Karališkojo laivyno sandėlio – tai buvo tie patys skaičiai, kuriuos minėjo ir Johnny, iškart vienas kitą supratome. Buvo aišku, kad veikdamas priešo užnugaryje ir atidarinėdamas seifus Johnny iš ten ėmė ne tik slaptus dokumentus, bet ir leido sau pasiimti šiek tiek brangenybių“, – pasakojo nusikaltėlis. Iki šiol nėra žinoma kaip nacių pavogtos brangenybės pateko į britų karinius sandėlius ir ar iš tikrųjų ten trūko kelių dėžių, kurias sau pasiėmė būtent J. Ramanauskas.
Žinoma tik tai, kad eiliniu iki karo pabaigos ištarnavęs lietuvis sulaukė privačios padėkos iš aukšto rango karininkų, medalio ir palinkėjimo prasmingai įsidarbinti civilinėje tarnyboje.
Pasibaigus karui jis dar kurį laiką tarnavo armijoje, Britų kontroliuojamose okupacinėje zonoje Vokietijos šiaurėje, kur netrūko lietuvių karo pabėgėlių – 70 tūkst. jų buvo pasitraukę į Vakarus nuo sovietų armijos, o J. Ramanausko lietuvių kalbos įgūdžiai pravertė šalia Liubeko įkurtose karo pabėgėlių stovyklose, kur laikinai glaudėsi šimtai lietuvių.
Keista, škotišku akcentu atskiesta J. Ramanausko lietuvių kalba tautiečiams galėjo pasirodyti neįprastai, tačiau sąjungininkų uniformą vilkintis vyras visada buvo draugiškas, be to, jis niekada nepamiršo ir namiškių bei jį prižiūrėjusių pareigūnų – iš J. Ramsay dovanų sulaukė ir jo artimieji, ir jį į armiją pasiūlęs J. Westlandas.
Glazge, ant vieno iš J. Ramanausko pamėgtų barų sienos iki šiol puikuojasi jo atvaizdas – piešinys darytas pagal karo metų nuotrauką.
Tuo metu Vila Wolkonsky likimas taip pat susiklostė netikėtai – vieta, kurioje įvykdytos, kaip spėjama, kelios brangenybių plėšimo operacijos po karo atiteko britams.
Po to, kai Romoje žydų valstybės sukūrimo radikaliomis priemonėmis siekę teroristai susprogdino Britanijos ambasados pastatą, Italijos vyriausybė britams perdavė Vilą Wolkonsky, kurioje iki šiol įsikūrusi ambasadoriaus rezidencija. Čia esančiame sodelyje rekonstrukcijos metu išties buvo rasta užkastų brangenybių, tiesa, ne nacių aukso, o senovės romėnų laikų marmuro dirbinių – kolonų, statulų, kitų meninę vertę turinių vertybių.