Lėktuvnešis „USS Harry Truman“ dar balandžio viduryje sulaukė didelio žiniasklaidos susidomėjimo. Tuomet, dar prieš JAV, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės smūgius Sirijai, spėliota, kad iš nuolatinės dislokacijos vietos Norfolke per Atlanto vandenyno pajudėjusios lėktuvnešio grupės tikslas – prisidėti prie karinės operacijos.
Tiesa, oficialiai pabrėžta, kad „USS Harry Truman“ kelionė tėra JAV lėktuvnešiams įprasta rotacija: jis turėjo pasiekti Persijos įlanką ir ten pasilikti kurį laiką. Dabar aiškėja, kad tikrieji lėktuvnešio „USS Harry Truman“ grupės tikslai gali būti visai kiti.
Įspūdinga karinė galia
„USS Harry Truman“ vien savaime yra plaukiojanti karinė bazė, kurio galia pranoksta daugelio šalių karines oro pajėgas: šis lėktuvnešis gabena apie 90 orlaivių, iš kurių bent trečdalis gali atakuoti sausumos, oro ir jūrų taikinius išmaniosiomis bombomis bei raketomis.
Likę orlaiviai skirti žvalgybos, elektroninio karo, kovos su povandeniniais laivais, degalų papildymo ore, gelbėjimo ir paieškos bei kitoms misijoms.
Vienas iš 10 JAV laivyno turimų lėktuvnešių niekada neplaukioja vienas. Jį įprastai visuomet lydi dar mažiausiai keli karo laivai, kurių pagrindinis tikslas – lėktuvnešio apsauga. Pavyzdžiui, USS Harry Truman“ lydi net 7 karo laivai. Be to, vieną lėktuvnešio grupę beveik visuomet lydi mažiausiai vienas povandeninis laivas, taip pat galintis suduoti raketinį smūgį.
Tokie laivai gali naikinti taikinius ore ir vandenyje, be to, jie ginkluoti sparnuotomis raketomis „Tomahawk“, kurios gali suduoti smūgį taikiniams, esantiems už 1600 km.
Ir nors „USS Harry Truman“ smogiamoji grupė savo tikslą – Viduržemio jūrą pasiekė tik pirmadienį, praėjus daugiau nei savaitei po smūgių Sirijos režimui, tokių JAV karo laivų pasirodymas regione neliko nepastebėtas.
Viena vertus, šis lėktuvnešis čia jau buvo pasirodęs prieš 2 metus, kai dalyvavo operacijoje prieš „Islamo valstybę“. Kita vertus, ilgesnis tokios lėktuvnešio grupės pasirodymas viename regione yra neeilinis įvykis.
Turi ne vieną, o penkis laivynus
Kitaip, nei daugelis pasaulio valstybių, JAV turi ne vieną, o daugiau laivynų. Kita tokia valstybė yra Rusija, kuri turi 4 laivynus. Tiesa, tik vienam jų priskirtas vienintelis Rusijos turimas lėktuvnešis – „Admiral Kuznecov“, kuris 2016-ųjų pabaigoje ne itin sėkmingai dalyvavo antskrydžių kampanijoje prieš taikinius Sirijoje.
Iš 12 turėtų Šaltojo karo laikais šiuo metu JAV turi penkis laivynus, kurie pasidaliję atsakomybės zonas visame pasaulyje. 3-asis ir 7 laivynai atsakingai už Ramiojo vandenyno erdvę nuo JAV krantų iki Pietryčių Azijos, 4-asis – už Pietų Ameriką, 5-asis, pastaruosius kelis dešimtmečius vadintas svarbiausiuoju – už Persijos įlankos regioną, 6-asis iš 2-ojo perėmė Atlanto vandenyno atsakomybės erdvę ir yra atsakingas už Viduržemio jūrą. Kiekvienam laivynui gali būti priskirtas vienas ar net keli JAV lėktuvnešiai.
Visose šiose erdvėse JAV turi savo laivynų bazes, reikiamą infrastruktūrą ir interesų sritis, kurių pagrindinės – saugūs laivybos keliai, amerikiečių ir sąjungininkų saugumas.
Tačiau vienu metu visi 10 lėktuvnešių nebūna nuolatinėje parengtyje – bent keli tokie laivai visuomet yra pagrindinėse JAV laivyno bazėse, pavyzdžiui, Norfolke, San Diege arba Jokosukoje, Japonijoje. Vidutinis šiuo metu JAV laivyne esančių lėktuvnešių amžius siekia kelis dešimtmečius, pavyzdžiui, „USS Harry Truman“ į tarnybą priimtas prieš beveik 20 metų.
Tokiems laivams, kuriuose tarnauja apie 6 tūkst. žmonių, būtina nuolatinė priežiūra ir ne vieną mėnesį -kartais iki pusės metų trunkantis remontas. Be to, įgulos turi keistis, pailsėti. Todėl įprasta, kad JAV lėktuvnešiai, kaip ir, pavyzdžiui, Lietuvoje dislokuotos NATO Oro policijos misijos naikintuvai su įgulomis keičiasi rotaciniu principu: vieną pakeičia kitas.
Dėl pastaraisiais dešimtmečiais išaugusių lėktuvnešių poreikių vienu metu vykdyti įvairias operacijas skirtinguose pasaulio taškuose, pavyzdžiui, dalyvauti kovinėse operacijose Artimuosiuose rytuose, Afganistane ar dalyvauti pratybose bei išlaikyti aukštą parengtį Ramiojo vandenyno erdvėje, rotacijų laikas išaugo nuo įprastų 6 mėnesių iki 10 ar net daugiau. Toks tempas gali neigiamai atsiliepti senstančios ar net naujos technikos, įrangos bei įgulos darbui.
Keis nusistovėjusią tvarką
Toks sudėtingas rotacijų tempas, regis, netenkina JAV karinės vadovybės. Ir ne tik dėl minėtų iššūkių technikai bei įguloms. Tinklapyje „Defence News“ tikinama, kad, remiantis šaltinių informacija, planuojama sulaužyti nusistovėjusią tvarką ir kurį laiką nedislokuoti JAV lėktuvnešio grupės Artimuosiuose rytuose, t. y. Persijos įlankoje.
Vietoje to „USS Harry Truman“ smogiamąją grupę ketinama kurį laiką palikti Viduržemio jūroje, taip atsakant į Rusijos veiksmus regione. Rusija tulžingai reagavo į JAV perspėjimus Sirijos režimui, tačiau nesutrukdė amerikiečiams ir sąjungininkams suduoti raketų smūgio trims su cheminio ginklo gamyba siejamiems objektams balandžio 14-ąją.
Ir nors Kremlius skelbė, kad amerikiečių, britų ir prancūzų raketų smūgiai nekėlė tiesioginės grėsmės rusų kariniams objektams Sirijoje, Rusija pastarąją savaitę į Siriją pasiuntė kelis papildomus transportinius karinius laivus, kurie gabeno didelius karinės technikos krovinius.
Rusija neslepia, kad Sirijai perduotos papildomos priešlėktuvinės gynybos sistemos, tarp jų modernios S-300 ir smūgių metu išeikvotų sistemų „Pancyr“ raketų atsargos.
Apie kovinės operacijos pabaigą ir pasitraukimą iš Sirijos jau ne kartą skelbusi Rusija iš tikrųjų tvirtina savo pozicijas pilietinio karo nuniokotoje šalyje: čia iki šiol dislokuota Rusijos aviacijos grupė, kuri dalyvauja antskrydžių kampanijoje prieš Basharui Al Assadui besipriešinančias grupuotes. Tartuso uoste ir Hmeimino bazėje sutelkta Rusijos kovinė grupė JAV pajėgoms regione nekelia ypač didelės grėsmės, tačiau amerikiečiai neturi didelių aviacijos pajėgumų.
Ženklai Rusijai ir Sirijai
Balandžio 14-osios smūgiai Sirijoje parodė, kad JAV smūgius vykdė iš didelio atstumo – sparnuotąsias raketas leido amerikiečių karo laivai iš Raudonosios, Viduržemio jūrų ir iš Kataro pakilę strateginiai bombonešiai.
Paramą šiems smūgiams teikė ir iš oro JAV bei sąjungininkų laivus pridengė iš Europos atskridę naikintuvai. Pastaruosius ore degalais papildė specialūs orlaiviai, tad visa operacija buvo ypač sudėtinga ir brangi. Tuo metu nei Viduržemio, nei Raudonojoje jūrose, nei Persijos įlankoje nebuvo nė vieno JAV lėktuvnešio. O pastarųjų aviacija taip pat imli aviaciniams degalams – ne veltui kiekvieną JAV lėktuvnešį lydi ir neišvaizdūs laivai, gabenantys degalų atsargas.
Tad nors, pavyzdžiui, iš Indijos vandenyne dislokuoto lėktuvnešio kylantis orlaiviai gali smogti net taikiniams Afganistane, vienai tokiai vieno orlaivio kelionei pirmyn ir atgal būtinos bent kelios degalų papildymo ore operacijos. O tai reiškia, kad regione būtina dislokuoti būrį specialių „skraidančių degalinių“ – lėktuvų KC-135 ar KC-10.
O jei lėktuvnešio aviacija vykdo operaciją be šių orlaivių, degalais naikintuvus „F/A-18E Super Hornet“ papildyti gali turbosraigtiniai orlaiviai C-2A Greyhound arba tie patys naikintuvai, skraidantys su papildomais degalų bakais. Tačiau ir tokia operacija yra sudėtinga bei riboja antskrydžiuose dalyvauti galinčių lėktuvų skaičių.
Vis dėlto, net vienos lėktuvnešio grupės pasirodymas regione, pavyzdžiui Viduržemio jūroje, yra reikšmingas JAV karinės galios signalas ir realios karinės galios demonstravimas, į kurį jokia priešiškai Vašingtono atžvilgiu nusiteikusi valstybė negali nekreipti dėmesio. Ypač Sirija, kuriai JAV prezidentas Donaldas Trumpas po operacijos balandžio 14-ąją leido suprasti: „galime pakartoti“.
Tad viena „USS Harry Truman“ likimo Viduržemio jūroje priežasčių gali būti dėmesys Damaskui ir jį ginantiems rusams – pastarąsias savaites šalia Sirijos krantų nuolat sukiojasi ir viską atidžiai fiksuoja JAV bei sąjungininkų žvalgybiniai orlaiviai RQ-4 Global Hawk, RC-135 ir kiti.
Nori tapti mažiau prognozuojamais
Kita trijų dešimtmečių praktiką griaunančių pokyčių priežastis – naujoji JAV Nacionalinio saugumo strategija. Pastarojoje skelbiama, kad didesnę grėsmę JAV nacionaliniams interesams šiuo metu kelia ne teroristinių grupuočių, o dideles konvencines pajėgas turinčių ir su Amerika varžytis linkusių valstybių, pavyzdžiui, Rusijos karinė galia. Strategija taip pat numato JAV karinėms pajėgoms būti mažiau nuspėjamoms, todėl vietoje įprastų ir tradicinių pusę metų trunkančių JAV lėktuvnešių grupių rotacijų siekiama pereiti prie lankstesnio modelio.
JAV Gynybos sekretorius Jimas Mattisas dar balandžio 12-ąją, liudydamas Kongrese pareiškė, kad ketina keisti lėktuvnešių dislokavimo tvarką. Anot J. Mattiso, dabartinė tvarka leidžia amerikiečių varžovams tiksliai nuspėti, kur JAV lėktuvnešis bus po trijų metų.
„Tai puikus būdas vadovauti laivybos bendrovei, bet ne laivynui“, – sakė Pentagono vadovas, pridūręs, kad nuo šiol galima tikėtis trumpesnių, iki 3 mėnesių trukmės ir iš anksto sunkiau prognozuojamų dislokavimo terminų. Pavyzdžiui, vienu metu JAV gali sutelkti tris lėktuvnešius strategiškai svarbioje ir ginčais dėl teritorijų priklausomybės garsėjančioje Pietų Kinijos jūroje, o po dviejų savaičių ten palikti tik vieną lėktuvnešį, kitus du siunčiant į kitą vandenyną.
Šiuo metu tokį planą svarstanti JAV karinė vadovybė taip pat siekia vienu šūviu nušauti du zuikius. Mat netoli Europos šalių teritorinių vandenų atsiradus papildomam JAV lėktuvnešio grupės pajėgumui, amerikiečiai ne tik gali prikaustyti rusų dėmesį viename regione, bet ir patys skirti daugiau išteklių kitiems regionams. Pavyzdžiui, Baltijos šalims.
„Niekas nesako „aš tave myliu“ taip, kaip lėktuvnešis“, – komentavo buvęs JAV laivyno kapitonas Jerry Hendrixas, kuris dirba Naujojo Amerikos saugumo centre. Šią vasarą JAV planuoja Europoje dislokuoti daugiau karių pratyboms, kurių dalis vyks ir Lietuvoje.