Sekmadienį kilusi incidentų virtinė tėra kelis mėnesius brendusio konflikto kulminacija. Po to, kai sekmadienį Rusijos pasieniečių laivai neįleido trijų ukrainiečių laivų, bandžiusių Krymą skiriančiu Kerčės sąsiauriu iš Juodosios jūros įplaukti į Azovo jūrą, pasirodė vertinimų, kad prasidėjo tikras karas.
Iš tikrųjų jau penkerius metus trunkantis Rusijos ir Ukrainos konfliktas jau senokai vadinamas nepaskelbtu karu, tačiau šį kartą įvykių aplinkybės leidžia teigti, kad prasidėjo naujas etapas, kuris gali būti ir platesnė politinių žaidimų dalis.
Kas ir kur įvyko?
Iš Odesos sekmadienio rytą išplaukę trys ukrainiečių laivai – vienas buksyras ir du patruliniai kateriai turėjo pasiekti Mariupolį, kuris yra Azovo jūros pakrantėje.
Tačiau į Azovo jūrą laivai gali patekti siauru Kerčės sąsiauriu, kuris skiria Krymą ir Rusija. Be to, virš šio sąsiaurio šiemet Rusija atidarė prieš tris metus statyti pradėtą tiltą. Įprastai laivų navigacijos laisvę šiuo sąsiauriu reglamentuoja 2003 metų susitarimas, tačiau pastarojo, kaip ir kitų 2014 m. Krymą okupavusi ir aneksavusi Rusija nebesilaiko – nuo šių metų balandžio rusai sulaikė dešimtis ukrainiečių laivų, bandžiusių įplaukti į Mariupolį arba iš jo.
Tiesa, rugsėjį pro tiltą praplaukė ir į Azovo jūrą buvo įleisti keli nedideli ukrainiečių karo laivai. Šį kartą ukrainiečius pasitiko blokada – toje vietoje, kur po tiltu gali praplaukti laivai kelią buvo užkirtęs rusų tanklaivis.
Vėlesnė incidento eiga aiškinama skirtingai. Ukrainiečiai teigia, kad jų laivai apsisuko, o rusai – kad ukrainiečiai esą elgėsi agresyviai, provokavo konfliktą.
Iš pradžių Rusijos pasieniečių laivai taranavo vieną ukrainiečių buksyrą, virš tilto demonstratyviai žemai praskrido Rusijos aviacija – priešlaivinėmis raketomis ginkluoti atakos lėktuvai Su-25 ir atakos sraigtasparniai Ka-52. Konfliktas pasiekė kulminaciją, kai rusai paleido ugnį į ukrainiečių laivus ir juos užėmė.
Kitaip, nei 2014-siais Kryme, kai Rusija iš pradžių neigė, jog regione pasirodę „žalieji žmogeliukai“ tėra rusų kariai ar vėliau kilusiame kare Donbase, šį kartą tai buvo atviras Rusijos ir Ukrainos karinių pajėgų susirėmimas. Tai pripažino ir sekmadienio naktį skubų posėdį sušaukęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, pažymėjęs, kad incidentas yra atvira Kremliaus karinė agresija, į kurią jo šalis atsakys karinės padėties įvedimu, jei tam pirmadienį pritars Aukščiausioji Rada.
Ir nors taranuojamo ukrainiečių buksyro incidentas buvo nufilmuotas, vėlesnių įvykių aplinkybes ir pasekmes iki šiol gaubia migla. Abi pusės – tiek Ukrainos, tiek Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FST) pripažino, kad jūroje būtent rusai atidengė ugnį į ukrainiečių laivus, o vėliau juos užėmė.
Tiesa, nei kaip tai įvyko, nei koks trimis laivais – buksyru ir dviem patruliniais kateriais plaukusių 26 ukrainiečių jūreivių likimas kol kas nežinoma. Rusijos televizijos kanalai jau parodė, kad visi trys ukrainiečių laivai šiuo metu yra Kerčės uoste – apšaudymo ar kitų pažeidimų laivo paviršiuje nematyti.
Vis dėlto jau pasirodė garso įrašai, kuriuose užfiksuotos incidento akimirkos. Šaudyti įspėję rusai įsakmiu tonu reikalauja ukrainiečius stabdyti savo laivus, o iš pastarųjų sklinda desperatiški pagalbos signalai. „Gelbėkite, pas mus yra sužeistų“, – skamba vienas ukrainiečio balsas. Skirtingais duomenimis, per susišaudymą buvo sužeista nuo 3 iki 6 ukrainiečių.
Kodėl dabar ir kam tai naudinga?
Iš karto po šių incidentų pasipylė vertinimai. Viena vertus, pabrėžiama, kad tokios situacijos galima buvo tikėtis ne tik todėl, kad ukrainiečių laivų tikrinimai tęsiasi jau kurį laiką.
„Tiems, kurie seka Kremliaus politiką, toks elgesys atrodo pažįstamas. Pavyzdžiui, Maskva daug metų rengė provokacijas prieš Gruziją: pažeidinėjo oro erdvę, šaudė raketas į Gruzijos teritoriją – tokie incidentai sukėlė karą 2008 metais“, – antrino Eurazijos centro „Atlantic Council“ direktorius Johnas Herbstas.
Anot analitiko, tai yra dviguba Kremliaus provokacija, nepraleidžiant karinių laivų ir įbauginant prekybinius plaukti pro sąsiaurį.
„Šį pavojingą žaidimą Kremlius pradėjo žaisti balandį, kai ėmė tikrinti prekybinius laivus, plaukiančius iš rytinių Ukrainos uostų. Nuo to laiko rusų pajėgos patikrino per 150 laivų. Tokiais veiksmais siekiama pakenkti Ukrainos ekonomikai – išaugę kaštai lems didesnes kainas, mažesnį eksportą ir bendrą ekonomikos lėtėjimą. Be to, tai pakenks rytinei ukrainos daliai, kur gyvena daug etninių rusų. Kitas tikslas – išprovokuoti Ukrainą imtis karinių veiksmų“, – teigė J. Herbstas.
Antra vertus, ką reiškia nesiimti jokių veiksmų ir nereaguoti į Kremliaus agresiją ukrainiečiai jau patyrė 2014-siais.
Tuomet į Krymą permesti „žalieji žmogeliukai“ pamažu ir beveik be šūvio perėmė pusiasalio kontrolę, nors ten buvo dislokuoti keliolika tūkstančių ukrainiečių kariškių. Blokuoti savo bazėse ukrainiečiai nesipriešino, net kai jų objektus – tiek pastatus, tiek laivus šturmu užėmė rusų kariškiai.
Kai panašūs rusų mėginimai pasikartojo Rytinėje Ukrainos dalyje, Ukrainos ginkluotosios pajėgos reagavo – taip prasidėjo jau 10 tūkst. gyvybių nusinešęs karas Donbase. Ir nors ukrainiečiai neteko teritorijų Donecko ir Luhansko srityse, kur buvo suformuotos prorusiškos separatistinės „liaudies respublikos“, pavyko išsaugoti didesnę dalį pramonės Charkove, Mariupolyje bei Dniepropetrovske, į kuriuos taip taip taikėsi Rusijos aktyviai remiami separatistai.
Tad šį kartą ukrainiečių laivų apšaudymas ir greitas užėmimas galėjo priminti būtent 2014-ųjų situaciją, kai Kremlius nusprendė dar kartą surizikuoti – krentant Rusiją jau beveik du dešimtmečius valdančio prezidento Vladimiro Putino reitingams surengiama karinė avantiūra.
„V. Putinas žaidžia tradiciškai rizikingą žaidimą. Man tai panašu į rusų priešrinkiminę kampaniją, kai Porošenka pasirodo visišku nevykėliu. Tokioje strategijoje pagrindine prielaida yra Kremliaus iniciatyva ir ukrainiečių nenoras eskaluoti karinėmis priemonėmis (tą tradiciškai skatina ir Vakarai).
Jei tokia Putino partija pasiteisins, jis gaus du pranašumus – priešrinkiminėje situacijoje Ukrainoje Porošenka vaizduojamas kaip silpnavalis kandidatas, o Rusija atiduos laivus tada ir tokiomis sąlygomis, kokios bus palankios V. Putinui“, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius, užsiminęs apie kovo pabaigoje vyksiančius prezidento rinkimus Ukrainoje. Kol kas išrinkto ir populiariu buvusio prezidento reitingas yra rekordiškai mažas ir siekia vos 9 proc.
Todėl neatsitiktinai pasirodė spėlionių, kad pastarieji incidentai galėjo būti ne tik Rusijos, bet ir pačios Ukrainos provokacija. Žinodami, kad rusai gali nepraleisti ukrainiečių karo laivų, pastarieji vis tiek plaukė vadovaudamiesi tiek tarptautine teise, tiek nacionaline teise – ukrainiečiai nepripažįsta Krymo okupacijos. Kita vertus, ukrainiečių ir rusų pranešimuose pripažįstama, kad trys Ukrainos laivai buvo užimti, nors galimybių priešintis turėjo – laivai ginkluoti 30 mm pabūklais.
„Prieš dvi savaites su studentais informacinių karų kurse kaip tik analizavome tokį scenarijų. Visa tai turėjo būti šimtą kartų išanalizuota ukrainiečių ir rusų“, – stebėjosi N. Maliukevičius, vertindamas viešą ukrainiečių reakciją – nuostabą dėl esą netikėtų rusų veiksmų ir greitą pasidavimą rusams.
Analitikas atkreipė dėmesį, kad vidinėse kovose paskendę ir dėmesį Donbasui sutelkę ukrainiečiai galėjo tiesiog „pramiegoti“ besikeičiančią Azovo jūros situaciją, nors apie tai juos ne kartą įspėjo amerikiečiai.
Tai, kad rusai statys tiltą per Kerčę buvo žinoma nuo 2014-ųjų pabaigos, tačiau iš pradžių ne itin sėkmingos tilto statybos ukrainiečiams kėlė tik juoką. Vėliau jau iš pačių ukrainiečių aidėję perspėjimai dėl galimos Azovo jūros ir Ukrainos uostų blokados nesulaukė deramo dėmesio bei praktinių veiksmų – prieš kelis patrulinius katerius Rusija vien Azovo jūroje turi sutelkusi bent 8 karinius laivus.
Amerikiečiams Ukrainos nesėkmės prarandant įtaką Azovo jūroje yra svarbios ir žiūrint į platesnį – visos Juodosios jūros kontekstą, mat šiame regione Rusija stiprina savo pajėgumus: Kryme dislokuotos priešlėktuvinės, priešlaivinės gynybos sistemos ir balistinių raketų kompleksai. Blokavus Mariupolį ir visa Azovo jūrą rusai galėtų dar daugiau pajėgumų skirti vakarinei krypčiai.
Neatsitiktinai šalia Krymo kiekvieną savaitę tarptautinėje oro erdvėje sukiojasi JAV žvalgybiniai lėktuvai P-8 „Poseidon“, elektroninės žvalgybos orlaivis RC-135 ir didelius sausumos bei jūrų plotus iš 400 km atstumo galintis stebėti bepilotis „Global Hawk“.
Pastarasis pirmadienio rytą sukiojosi virš Donbaso – manoma, kad amerikiečiai norėjo patikrinti sekmadienio pranešimus apie neva atsinaujinusius mūšius fronto linijoje bei telkiamą techniką. Vėliau orlaivis pasuko į Azovo jūros pusę – vienu metu dešimtis taikinių galintis sekti ir iš Sicilijos saloje esančios bazės valdomas „Global Hawk“ skraido mažiausiai 18 km aukštyje.
Kokios incidento pasekmės?
Iškart po taranavimo ir laivų apšaudymo bei užgrobimo Ukrainos pusė pasauliui priminė apie Rusijos agresiją. Krymo aneksijos formaliai nepripažįsta didžioji dauguma pasaulio valstybių. Toks incidentas ne tik privertė vėl prabilti apie 2014 metais Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją, dėl ko Kremliui taikomos Vakarų sankcijos, bet ir keisti teisinę konflikto padėtį.
„ Jau kelis mėnesius Rusijos pajėgos stengėsi Azovo jūrą paversti Rusijos teritoriniais vandenimis, siekiant atkirsti rytinius Ukrainos uostus ir įtvirtinti Rusijos įtaka Kryme. Tai yra šliaužianti agresija, kurią mes matėme Gruzijoje 2008 metais – mažais žingsneliais įtvirtinami Rusijos strateginiai siekiai. Šiandien Rusija eskaluoja situaciją, siekdama įbauginti Ukrainą ir atsisakyti prieigos prie savo uostų ir tarptautinių vandenų“, – teigė Atlantic council vieprezidentas Damonas Wilsonas.
Kito „Atlantic Council“ analitiko – Anderso Aslundo teigimu, Ukrainą palaikančios NATO šalys, pirmiausiai JAV galėtų reaguoti griežtai ir ne vien tik žodžiais – JAV karo laivų pasirodymas Azovo jūroje esą ne tik užtikrintų, kad Azovo jūra atvira tarptautinei prekybai, bet ir atitiktų Jungtinių Tautų Jūrų konvenciją bei Montro konvenciją dėl sąsiaurių.
Kita vertus, nors sprendimas nesipriešinti bei prarasti tris laivus ukrainiečius verčia atrodyti, kaip silpnus, nepajėgius kautis prieš tą pačią taktiką naudojantį agresorių, todėl ir nekompetentingus, pasaulio akyse ukrainiečiai gali atrodyti kaip auka ir dar kartą priminti apie save bei nelegalią Krymo aneksiją.
Be to, jau pasirodė vertinimų, kuriuos noriai pasigavo ir Kremliaus kontroliuojama propagandinė žiniasklaida, kad tokia provokacija P. Porošenka esą tyčia siekia atitolinti rinkimus – Radai patvirtinus karinę padėtį šalyje, gali būti apribotos kai kurios laisvės. Tiesa, prezidentas pats pažymėjo, kad karo padėties įvedimas nereiškia karo.
„Ukraina neplanuoja su kuo nors kariauti. Karo padėtis įvedama išskirtinai gynybiniais, Ukrainos teritorijos suverenumo ir nepriklausomybės apsaugos tikslais“, – teigė P.Porošenka. Iki šiol Ukraina nesiėmė tokių veiksmų net ir kariaudama Donbase – ten iki šių metų buvo vykdoma antiteroristinė operacija prieš separatistus.
Karo padėties statusas viską gali pakeisti, mat tokiu būdu Rusija pagaliau būtų oficialiai įvardyta priešininke. Tiesa, abejojama, kad nuo karo Donbase ir taip nukraujauvusi, ekonominių sunkumų ir korupcijos vis dar kamuojama Ukraina galėtų stoti į tiesioginį karinį konfliktą su Rusija. Pavyzdžiui, po incidento su trimis laivais Ukraina neteko trečdalio savo karinių jūrų pajėgų, nors neseniai įsigyti laivai neiššovė nė šūvio.