Po to, kai M. Flynnas atsistatydino kilus skandalui dėl jo ryšių su Rusijos ambasadoriumi ir ypač dėl fakto, kad dar prieš tapdamas D. Trumpo patarėju jis melagingai nuslėpė pokalbių su ambasadoriumi detales, skubiai ieškota pamainos.
Tuo pat metu prezidentas eilinį sykį užsipuolė „nesąžiningą“ žiniasklaidą ir dar sykį pakartojo esąs už gerus santykius su Rusija, kurią vis daugiau Amerikos politinio ir karinio elito įvardija kaip agresyvią priešininkę. Analitikai pabrėžia, kad, ko gero, nėra geresnio žmogaus už H. R. McMasterį, kuris galėtų padėti pakeisti JAV administracijos požiūrį į Kremlių.
Prezidentas nenori klausyti patarėjų
Net ir po M. Flynno atsistatydinimo H. R. McMasteris nebuvo pirmasis D. Trumpo pasirinkimas. Buvęs JAV laivyno elitinių pajėgų dalinio vadas viceadmirolas Robertas Harwardas pripažino sulaukęs pasiūlymo, bet jo atsisakė.
Viešojoje erdvėje svarstyta, kad atsisakymo priežastis – nenoras veltis į chaotiškai dirbančios D. Trumpo administracijos intrigas. „Tai šūdinas sumuštinis“, – taip pasiūlymą užimti patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas privačiai esą įvertino tiesmukai kalbėti mėgstantis R. Harwardas.
Kalbos, kad D. Trumpas neklauso savo patarėjų ir į aukštus postus nepasitaręs su jų vadovais deleguoja sau artimus žmones, Vašingtone sklando jau kelias savaites.
Tačiau tuo pat metu auga ir buvusių amerikiečių kariškių įtaka. Tokie gerbiami ir patyrę karininkai, kaip du jūrų pėstininkų generolai – Pentagono vadovas, generolas Jamesas A. Mattisas, Nacionalinio saugumo departamento vadovas Johnas Kelly bei Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) direktorius Michaelas Pompeo drąsiai gina savo požiūrį ir netgi vadinami „suaugusiais“, lyginant su nepatyrusiais aikštingai besielgiančio D. Trumpo administracijos pareigūnais.
Vis dėlto naujausias H. R. McMasterio paskyrimas užimti patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas yra vertinamas ir kaip rizikingas, ir kaip signalas, jog karininkams aukštas pareigas administracijoje patikėjęs D. Trumpas vis dėlto gali atsižvelgti į savo įtakingų pavaldinių patarimus ar net spaudimą tais klausimais, kurių jis pats nelabai išmano.
Rizika susijusi su H. R. McMasterio charakteriu – jis yra pagarsėjęs, kaip žodžio kišenėje neieškantis karininkas, nebijantis drąsiai ir argumentuotai diskutuoti, netgi kritikuoti vadovybę.
Šios savybės D. Trumpui renkantis savo patarėją, be abejonės, buvo žinomos, o tai, kad H. R. McMasteris vis tiek pasirinktas, gali būti ne atsitiktinumas, o proga pasireikšti nekonvenciniais sprendimais garsėjančiam žmogui, kuris nepaiso autoritetų, net jei jam tai kenkia karjeroje.
Pavyzdžiui, 2003-2008 karo Irake laikais tuomet tik pulkininkas H. R. McMasteris pagarsėjo drąsiais siūlymais ir sprendimais, kurie ne ypač patiko tuometinei aukščiausiajai JAV karinei vadovybei. Spėjama, kad dėl savo būdo H. R. McMasteris kurį laiką netgi nesulaukė paaukštinimo pareigose ir kelis sykius praleido progas tapti generolu. Tačiau H. R. McMasteris laikėsi savo ir nebijojo viešai diskutuoti.
„Mes atėjome į Iraką nesuprasdami daugelio kompleksinių dalykų: ką reiškia gyventi diktatūrinėje šalyje su etninėmis ir religinėmis priešpriešomis. Kai mes ten atvykome, pridarėme daug klaidų. Buvome kaip aklas žmogus, norintis padaryti gerą, bet kartu daug ką sudaužantis.
Turi įsiklausyti, ką kalba žmonės“, – perspėjo H. R. McMasteris, kurio vadovaujamos pajėgos sugebėjo palaipsniui pelnyti vietos gyventojų pagarbą ir pasitikėjimą, nors tai H. R. McMasteriui ir negarantavo generolo žvaigždutės atlape.
Galiausiai įsikišo kitas garsus JAV generolas Davidas Petraeusas, kuris taip pat buvo minimas kaip kandidatas į patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas. D. Petraeusas laikomas 2008 metais sėkmingos karinės kampanijos Irake architektu.
Tuo metu, regis, beviltiškai įklimpusios JAV sugebėjo perlaužti pasipriešinimo judėjimus, atkurti sąlyginę tvarką, o tai leido amerikiečiams išvesti pajėgas iš Irako. Tiesa, už naujos strategijos sukūrimą bei įgyvendinimą D. Petraeusas gali būti dėkingas būtent H. R. McMasteriui, kuris asmeniniu pavyzdžiu įrodė savo argumentų svarumą.
Dabar H. R. McMasteris turės įrodyti, kad jo patarimai gali įtikinti netgi sunkiai sukalbamą D. Trumpą, kuris viešai išgyrė generolą, kaip „nuostabų pasirinkimą“. Ir šį kartą panašiais epitetais žarstytis pernelyg mėgstantis JAV prezidentas, regis, nesuklydo.
Idealaus karininko pavyzdys
H. R. McMasteris ne veltui yra laikomas vienu intelektualiausių JAV šiuolaikinės karinės minties mąstytoju bei praktiku. Anot Vilniaus universiteto dėstytojo, karybos eksperto Deivido Šlekio, H. R. McMasteris gali būti laikomas idealaus intelektualaus karininko pavyzdžiu.
„Žmogus po karo akademijos tarnavo ir dalyvavo tikroje kovoje, jo juk vadovautas mūšis Persijos įlankos kare yra vadovėlinė klasika“, – priminė D. Šlekys. Išties, H. R. McMasteriui Pirmojo Persijos įlankos karo metu 1991 metų vasarį „73 Easting“ mūšyje tuometinio kapitono H. R. McMasterio vadovaujami tankai „Abrams“ pasiekėme triuškinamą pergalę prieš gerokai gausesnes irakiečių pajėgas – vos 9 H. R. McMasterio tankai sunaikino per 80 priešininko tankų ir šarvuočių.
Kaip vėliau pastebėjo pats H. R. McMasteris, pergalę lėmė ne tik technologinis amerikiečių pranašumas, bet ir geresnis įgulų paruošimas, mokėjimas žaibiškai reaguoti į situaciją. Jau tuomet H. R. McMasteris pasižymėjo gebėjimu puikiai analizuoti tiek savo, tiek priešininko veiksmus.
„Po karo jis grįžta i studijų suolą, rašo knygą, straipsnius, vėl tarnauja ir mato tikros kovos. Tai karininkas, kuris pritaiko savo tarnyboje tai, ką perskaitė ir išanalizavo, o svarbiausia – jis savo mintimis dalijasi viešai, kviečia kitus diskutuoti, bet daro tai korektiškai“, – pabrėžė D. Šlekys.
Išties, elitinės Vest Pointo akademijos profesoriaus H. R. McMasterio knyga „Pareigos vengimas“ vadinama vienu įtakingiausiu šiuolaikinės karinės minties veikalu, kuris studijuojamas karo akademijose ir įtraukiamas į privalomos literatūros sąrašus.
1997-ųjų knygoje apie Vietnamo karo laikus H. R. McMasteris kritikavo tuometinius sprendimų priėmėjus – tiek neryžtingus politikus, kurie nesugebėjo nustatyti aiškių tikslų, tiek aukščiausiąją karinę vadovybę, kuri stengėsi prisitaikyti, įtikti politikams ir išsaugoti savo sveiką kailį.
Priešingai nei dažnai teigiama mituose, Vietnamo karą JAV galiausiai pralaimėjo ne mūšio lauke, kur komunistų partizanai buvo sutriuškinti, net ne kritiškoje JAV žiniasklaidoje ar protestais šalį išjudintuose universitetuose, o būtent Vašingtone. H. R. McMasterio nuomone, karininkai turi nebijoti įsikišti ir laikytis savo profesionalios nuomonės, kai mato, jog politikai klysta.
Pastaruoju metu H. R. McMasteris buvo vadinamas vienu iš JAV armijos reformų autorių, o 2014 metais žurnalas „Time“ jį įtraukė į šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. H. R. McMasteris ypač išgarsėjo dalyvaudamas aktyviose diskusijose kartu su savo buvusiu tiesioginiu vadu pulkininku Douglasu Macgregoru iš 1991-ųjų karo Irake.
D. Macgregoras yra dar radikalesnis šiuolaikinių JAV pajėgų kritikas, aiškinantis, kad dabartinė JAV sausumos pajėgų sistema, paremta Brigados kovinių grupių principu, yra neefektyvi.
Pasitelkdamas galimą Rusijos invazijos į Baltijos šalis invazijos scenarijų D. Macgregoras pernai teigė, kad JAV brigados būtų nepajėgios sulaikyti rusų pajėgų, kurios turėtų tiek kiekybinį, tiek kokybinį pranašumus. D. Macgregoro siūloma nauja JAV pajėgų koncepcija - žvalgomųjų smogiamųjų grupių sukūrimas, kuriose amerikiečiai naudotų ir užsienietišką techniką, sukėlė nemažai audringų diskusijų JAV kariniuose sluoksniuose.
Įspėjo apie Rusijos keliamą grėsmę
H. R. McMasteris su D. Macgregoru sutinka, kad JAV daliniams išties trūksta kovinės galios bei mobilumo, tačiau su išvadomis, jog dabartinės amerikiečių brigados kare prieš Rusiją būtų sutriuškintos, naujasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ne visiškai sutinka.
Vis dėlto nuosaikesnis generolo tonas nepaslėpė perspėjimo signalų JAV karinei vadovybei. Eidamas Armijos pajėgumų integracijos centro vadovo ir Ateities mokymų bei doktrinų vadovo pavaduotojo pareigas H. R. McMasteris pagarsėjo ne mažiau skambiais pareiškimais, o jo diskusiją su D. Macgregoru su dideliu susidomėjimu stebėjo visas JAV karinis elitas.
„Akivaizdu, kad kol mūsų armija kariavo Afganstane ir Irake, Rusija studijavo JAV pajėgumus, silpnybes ir pradėjo ambicingą bei iš dalies sėkmingą modernizavimo kampaniją.
Pavyzdžiui, Ukrainoje, kur bendras bepiločių, elektroninio karo bei kibernetinių pajėgumų veikimas rodo aukštą technologinės pažangos lygį“, – teigė H. R. McMasteris, kuris atidžiai išstudijavo Rusijos „naujos kartos karo“ koncepciją, kitaip vadinamą Gerasimovo doktriną.
H. R. McMasterio išvada buvo nemaloni ir išsakyta itin atvirai prieš Senato narius: Amerikos priešininkai kai kuriose srityse jau lenkia JAV, o amerikiečiai priversti vytis tokias potencialias priešininkes kaip Rusija. Būtent ši šalis įvardyta ne kaip galima sąjungininkė, ką bando įtikinti D. Trumpas, o kaip potenciali priešininkė, su kuria Rusijai gali tekti susidurti ateityje.
„Rusija naudoja strategiją, kuri jungia konvencines pajėgas ir nekonvencinius veiksmus, pavyzdžiui, organizuotą nusikalstamumą. Rusija siekia pasėti abejones ir sąmokslo teorijas mūsų aljanse. Tai nėra gynybiniai, o agresyvūs tikslai.
Rusija siekia sugriauti po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią tvarką Europoje ir pakeisti dariniu, kuris atitiktų Rusijos interesus“, – apie dabartinius Rusijos veiksmus dar pernai kalbėjo H. R. McMasteris, kuris taip pat apkaltino Kremlių remiant kraštutinių dešiniųjų partijas Europoje, Sirijos, Irano režimus ir kurstant pabėgėlių krizę.
„Jis su savo komanda turėjo vertinti ir analizuoti Rusijos veiksmus Ukrainoje. Tad tikrai, manau, kad jis yra gerai susipažinęs su Rusijos karinių pajėgų taktikos puse, o tai yra gerai Lietuvai, nes jis yra kompetentingas specialistas“, – teigė D. Šlekys.
Vis dėlto H. R. McMasteris perspėjo, kad skirtingai, nei Rusija, JAV iki šiol tik mažino ir silpnino savo pajėgas. Šiuo požiūriu D. Trumpo ir H. R. McMasterio nuomonės sutampa – JAV turi didinti savo ginkluotąsias pajėgas, kurios pernai buvo nusmukusios iki mažiausio lygio nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Mokosi iš karo istorijos
Ir nors dabartinis tiesioginis generolo viršininkas D. Trumpas savo viešais pareiškimais jau sukėlė abejonių dėl santykių su ištikimiausiais sąjungininkais NATO, H. R. McMasterio pozicija yra aiški: jis pasisako už glaudų bendradarbiavimą, išankstinį reikiamų priešakinių pajėgų dislokavimą, kurių esmė – efektyvus atgrasymas. H. R. McMasterio teigimu, svarbiausia – iš anksto turėti aiškų planą, kam ir kokios pajėgos bus naudojamos, užtikrinti jų pranašumą, ir ne tuščiais žodžiais, o realiomis priemonėmis. Be to, svarbu nepervertinti savo galimybių bei nenuvertinti priešininko.
Kaip ir Gynybos sekretorius J. Matisas, H. R. McMasteris ypač atidžiai tyrinėja karo istoriją. Vienu pavyzdžiu jis laiko 1973 metų Jom Kipuro karą, kuriame Izraelis iš pradžių vos nepralaimėjo.
Anot H. R. McMasterio, izraeliečiai pernelyg pasitikėjo savo jėgomis ir neįvertino priešininko prieštankinių pajėgumų. Ši klaida skaudžiai atsirūgo – per pirmąsias karo dienas buvo sunaikinta šimtai tankų. Tuo metu amerikiečiai dar nebuvo atsigavę po partizaninio Vietnamo karo, tad dideli Izraelio nuostoliai konvenciniame kare prieš sovietų techniką tapo nemaloniu skambučiu JAV. Panašiu skambučiu dabar, anot H. R. McMasterio turėtų tapti ir Rusijos karinė kampaniją Ukrainoje, kai Amerika tik bando atsigauti po partizaninių kovų Irake bei Afganistane.
Paties H. R. McMasterio patirtis Irako kare, anot generolo, taip pat turėtų rodyti, jog klaidinga pernelyg pasitikėti savo technologiniu pranašumu bei manyti, kad šiuolaikiniuose bei ateities karuose viską nulemia aviacija.
„Mes manėme, kad informacinių, stebėjimo sistemų pažanga, automatinių sekimo prietaisų įdiegimas karą pavers greitu, pigiu, efektyviu procesu be didesnės rizikos, kad technologijos išsklaidys karo rūką ir pavers mūšį treniruote, kurioje priešininkas matomas iš saugaus atstumo. Tai nėra tiesa. Šiuolaikiniame kare ypač svarbus žmogiškasis veiksnys“, – teigė generolas.
Anot H. R. McMasterio, net pats faktas, kad jo vadovaujami devyni tankai 1991 metais laimėjo prieš šimtus irakiečių šarvuotosios technikos vienetų rodo ne tik JAV technologinio pranašumo svarbą. Šis pranašumas tėra tik laiko klausimas, mat, pasak generolo, dabar turimi tankai bei šarvuočiai greitai beviltiškai pasens.
„Ateities mūšiai greičiausiai vyks prieš gerokai pajėgesnius priešininkus dar sudėtingesnėmis sąlygomis, tad galima pasimokyti ir iš mūšių, kurie vyko prieš kelis dešimtmečius.
Gerai paruošti, savimi pasitikintys būriai ir kuopos kloja pamatus armijos ir jungtinių pajėgų gebėjimui kautis“, – įspėjo H. R. McMasteris, pabrėžęs, kad ypač svarbus yra net mažiausių kovinių dalinių, pavyzdžiui, skyrių, kurių keli sudaro būrį, paruošimas bei aprūpinimas.