Plačiai besišypsantis L. Natkevičius buvusiame sovietiniame Kazlų Rūdos aerodrome jaučiasi puikiai ir beveik, kaip namie: visai netoli – jo gimtoji Marijampolė, kur gyvena jo mama. Tad parduotuvė jam nebuvo prioritetas.
„Vadas neprieštaravo, ji čia buvo atvykusi, pavaišino cepelinais. Atvežė tris ir visus turėjau suvalgyti“, – lengvai juntama suvalkietiška tarme lietuviškai pasakoja L. Natkevičius.
JAV karys grįžo į gimtinę
Dar prieš dešimtmetį jo tėtis laimėjo žaliąją kortelę ir tuomet 13-metis L. Natkevičius atsidūrė jam kiek svetimose JAV. Bet vaikinas priprato. Iš pradžių angliškai nedaug šnekėjęs vaikinas greitai tapo populiarus ir dabar lengvai peršoka prie anglų kalbos, girdisi švelnūs Naujojo Džersio akcento motyvai.
Apsigyvenęs Floridoje, vėliau Lukas persikėlė į Naująjį Džersį, kur baigė mokyklą ir tapo JAV piliečiu. Jei nežinai, kas prieš tave stovi, gali pamanyti, kad tai – dar vienas mandagus amerikiečių karys.
Iš tikrųjų viskas galėjo pakrypti kitaip, mat Lukas netgi buvo sulaukęs šaukimo į Lietuvos kariuomenę, tačiau į gimtinę atvyko jau kaip amerikietis, vilkėdamas JAV kario uniformą, kurią užsivilko prieš 3 metus.
Važinėjęs šarvuočiu „Stryker“ dabar jis patogiai jaučiasi vado „Humvee“ visureigyje ir yra štabo ginklininkas. Karštą vasarą važiuoti „Stryker“ ar „Humvee“ – šioks toks skirtumas, tiesa, konvojuje – visi lygūs. Jei kas nors pavargsta, vadas pasiteirauja, ar reikia poilsio. Jei bent du kariai išreiškia pageidavimą – konvojus gali stoti, vairuotojai pasikeičia ir vėl į kelią. O tualetas?
„Mes prisitaikome. Nieko negali padaryti, turi laukti“, – šypteli marijampolietis JAV karys. Jis čia ne vienas. Bet jei kas kolekcionuotų stereotipus apie amerikiečių karius, kurie esą negali gyventi be „Coca cola“, bulvių traškučių ir kitų užkandžių, toli pavyzdžių ieškoti nereikėtų.
Kazlų Rūdos poligone nuo praėjusio savaitgalio riaumoja šarvuočių „Stryker“, visureigių „Humvee“, kitos karinės technikos varikliai, skleidžiamos vienvietės palapinės, klega šimtai JAV karių. Prie įleidimo vartų, kuriuos kilnoja kiek nuobodžiaujantys lietuvių kariai, negali nepastebėti ginkluotų amerikiečių sambūrio.
Dešimtys jų rikiuojasi prie geltono konteinerio, kur sąjungininkų poreikius gerai pažįstantys lietuviai įrengė nedidelę parduotuvėlę: praėjusį savaitgalį čia galėjai įsigyti gaiviųjų gėrimų, užkandžių, vėliau – ir karšto maisto. Amerikiečiai nesismulkina: kas tempia visą dėžę „Coca cola“, kas ima visą glėbį traškučių pakelių.
Kasa viena, eilė ilga, juda lėtai, o skirtingų dalinių seržantai skambiais įsakymais pasirūpina, kad laukiantys neužsibūtų – į teritoriją vis dar rieda daugiau nei tūkstančio transporto priemonių vilkstinės dalys, stovykloje dar ne viskas įrengta. Tad ne visiems pasiseka – kai kuriems tenka susitaikyti: kola ir čipsai palauks.
Tačiau stereotipams čia ne vieta: po 1,3 tūkst. km maršo iš Vokietijos, šalia Vilseko miesto esančių 2-ojo kavalerijos pulko barakų iki Kazlų Rūdos, po mažiausiai šešių dienų maitinimosi sausais kariuomenės daviniais bet koks maisto ar gėrimų pakeitimas, bet kokia papildoma įvairovė yra sveikintina ir stiprina moralę.
„Kelyje valgai sausą maisto davinį. Kai esame misijoje, perkame daug, nes kodėl ne? Atsargos greitai išsenka. Kai čia atvykome – viską radome, ko norėjome“, – sako šalia eilės stovintis L. Natkevičius.
Jis teisus – daugiau tokių progų apsipirkti gali nebūti, mat prieš akis – pratybos „Kardo kirtis“: taktinės pratybos su lietuviais, latviais, koviniai šaudymai, persikėlimo per Nemuną operacija.
Sieną kirto šimtai šarvuočių
Būtent JAV pajėgų Europoje organizuojamose pratybose „Kardo kirtis“ (Saber strike) birželio 3–15 dienomis iš viso dalyvauja 18 tūkst. karių iš 19 NATO ir partnerių šalių.
Pratybų planavimas prasidėjo dar prieš 2 metus, o didelę dalyvių dalį – iki 7 tūkst. sudaro amerikiečiai. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvykę tūkstančiai JAV karių atvyko su britų ir vokiečių inžinieriais. Tiek iš tų kalbų, kad JAV apleidžia Europą.
Iš pirmo žvilgsnio – tai jau tradicinės, įprastos, kasmetinės pratybos, kurių metu JAV iš savo bazių Vakarų Europoje į Lenkiją ir Baltijos šalis permeta sausumos pajėgų elementus. 2-asis kavalerijos pulkas, dar vadinamas dragūnais, su „Stryker“ vilkstinėmis atrieda nuo 2015-ųjų.
Bet jei tuomet pirmuoju „dragūnų žygiu“ siekta simboliškai nuraminti sąjungininkes – Baltijos šalis, kurios sunerimo dėl savo saugumo po Rusijos agresijos prieš Ukrainą 2014-siais, tai šiemet „Kardo kirtis“ yra visai kitokio lygio pratybos. Ne tik savo dydžiu, bet ir ambicingesniais, civiliams ne visada matomais tikslais.
Civiliams ir netgi pratybas poligonuose stebintiems ypač svarbiems asmenims gali susidaryti įspūdis, kad JAV karių šalyje – dešimtys, daugiausiai šimtai.
Tiesa, dar gegužę pratybų organizatoriai įspėjo, kad keliuose pratybų „Kardo kirtis“ metu galima tikėtis didesnio karinės technikos judėjimo – viename ar kitame kelyje tarp Lenkijos ir Lietuvos šiomis dienomis neišvengiamai galima sutikti JAV ir kitų sąjungininkių karius bei techniką. Vis dėlto vienoje šarvuočių „Stryker“ vedamoje kolonoje – keliolika, daugiausiai keliasdešimt transporto priemonių. Poligonuose – taktinėse pratybose dalyvauja būriai, kuopos, eskadronai.
Tačiau tokių judėjimų regione – ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje beveik vienu metu vyksta dešimtys. Pavyzdžiui, pirmieji iš daugiau nei tūkstančio karinės technikos vienetų konvojus daliniai į Lietuvą pajudėjo dar gegužės pabaigoje.
Gavusi vos 36 valandas susiruošti, susidėti viską, ko reikia kelionei, pagrindinė kolonos dalimis surengė keturių dienų žygį iš Vilseko barakų ir nedideliais Vokietjos, Čekijos ir Lenkijos keliais ar net vieškeliais nuvažiavusi 1,1 tūkst. km birželio 6-ą jau įsikūrė Bemovo poligone Šiaurės Rytų Lenkijoje.
Pakeliui kariai su technika stojo panašiuose į Kazlų Rūdos aerodromuose – beveik nenaudojamuose arba apleistuose, tačiau tinkamuose išsiskleisti keliems tūkstančiams karių.
Tos pačios birželio 6-os vakarą pirmosios kolonos dalys kirto Lietuvos sieną, ties vadinamuoju Suvalkų koridoriumi – strategiškai svarbiu 100 km ilgio ruožu. Kaip ir žadėta, didžiausias technikos judėjimas vyko naktį.
Kitaip nei pastaraisiais metais, šį kartą sienos kirtimas vyko sklandžiau. Iš anksto pasirūpinus visais dokumentais ir suderinus reikiamas procedūras, JAV kolonas lydėję lenkų karo policininkai pasienyje atliko meistrišką rokiruotę su lietuvių kolegomis – amerikiečiai sienoje nė nestabtelėjo ir judėjo pirmyn.
DELFI žurnalistui vejantis koloną Lenkijoje sunkiau buvo važiuoti paskui civilinių sunkvežimių vilkstines – amerikiečiai judėjo drausmingiau.
Viena vertus, tai logiška – pratyboms organizatoriai ruošėsi ilgai, kita vertus gali stebinti ir įspūdingi skirtingų pratybų koordinavimo mastai – viskas sustyguota, tarsi baleto spektaklis: prieš koloną pirmieji vyko priešakiniai žvalgų daliniai, konvojams buvo priskirti keliomis vietos šalių kalbomis kalbantys vertėjai, kurių pagalba ypač pravertė Lenkijoje.
Incidentai – išimtis iš taisyklės
2-ojo kavalerijos pulko daliniai judėjo taikos metų sąlygomis, tačiau JAV Armijos Europoje generolas majoras Johnas Gronskis DELFI patikino, kad kariai judėjo taip, tarsi vyktų į tikrą kovinę operaciją.
„Ar rengiesi taikos metu, ar vykdai operacijas karo metu, saugumas mums yra svarbiausia. Esu buvęs mūšyje ir ten nori būti tikras, kad kariai bus saugūs, todėl mes laikomės standartų“, – sakė generolas, bet iš karto pripažino – kaip ir kovinių operacijų metu, taip ir pratybose ne viskas vyksta sklandžiai.
Incidentų išvengti nepavyko ir šį sykį. Birželio 7-ąją netoli Prienų įvykusio eismo įvykio metu susidūrus 4 šarvuočiams „Stryker“ nukentėjo 13 JAV karių, kitą dieną per dar vieną incidentą netoli Kazlų Rūdos nukentėjo dar keli amerikiečiai. Siauri, nepažįstami keliai, sekundę trukęs neatidumas, viena klaida ar kitos nuo karių nepriklausančios aplinkybės gali pridaryti daug bėdų.
Pavyzdžiui, Pentagono užsakytame tyrime nustatyta, kad nuo 2003-ųjų iki 2014-ųjų iš 30 tūkst. kovinėse operacijose Irake ir Afganistane sužeistų amerikiečių net trečdalis susižeidė nelaimingų atsitikimų metu.
„Būtent todėl mūsų užduotys per pastaruosius kelerius metus rengiamų panašių pratybų metu beveik nesiskiria. Elgiamės kaip amerikietiško futbolo komanda: tobuliname procedūras, šlifuojame savo veiksmus, nepasitenkiname esamais standartais, siekiame aukštesnių.
Per pastaruosius metus išmokome kelias pamokas: prieš leidžiantis į tokį žygį labai svarbi vietovių žvalgyba, žinojimas, koks yra kelių plotis, kokia tiltų keliamoji galia. Jau kalbėjau su kariais – jie daug išmoko apie vietovę, šis žygis jiems padėjo identifikuoti sunkumus kai kuriuose keliuose“, – sakė gen. J. Gronskis.
„Vairuodamas „Stryker“ daug nematai. Jei esi neatidus, gali nutikti blogų dalykų. Bet jei važiuotume teritorija, kuri būtų priešiška, arba joje vyktų konfliktas, būtume dar atidesni ir važiuotume greičiau.
Dabar važiavome 60-70 km/h greičiu, įprastai bazėje važinėjame 30-40 km/h. O dabar viskas paruošta, ramu, nereikia žvalgytis aplinkui, nors yra žvalgų, pėstininkų, kurie tarnavo karo zonose, jie dairosi atidžiau“, – antrino L. Natkevičius.
Į Lietuvą jis grįžti iš pradžių nesitikėjo, bet po bazinio karinio kurso jį paskyrė būtent į Vokietiją, tad dabar jis dažnai atvažiuoja į gimtinę – vos 12 valandų nuosavu automobiliu.
Tačiau vilkstinėje viskas trunka ilgiau. Net iš anksto suplanavus maršrutą, išžvalgius kelius, pasitaiko netikėtumų. Pavyzdžiui, nuo pasienio iki Kazlų Rūdos aerodromo – kiek daugiau, nei valanda kelionės automobiliu, tačiau dėl kelių darbų JAV karių kolonos tokį atstumą įveikė per 5 valandas – negalima pasukti į kairę.
Žemėlapis rodo, kad reikėtų sukti, o statybose tokios galimybės nėra. Be to, susiaurėję keliai pridarė ir daugiau smulkių nuostolių – viena JAV karininkė važiuodama tvarkomu keliu neteko šoninio veidrodėlio.
Todėl žinios apie vietovę ir jos ypatumus, gyventojų nuotaikas yra neįkainojamos. Pavyzdžiui, Lenkijos keliuose, netoli sienos su Lietuva prie tiltų prieš kelias savaites atsirado nauji geltoni ženklai, žymintys karinės technikos judėjimą.
Be to, labai svarbus yra ir kitas pastaraisiais metais JAV ir sąjungininkių pabrėžiamas veiksnys. Biurokratiniuose dokumentuose tai vadinama priimančios šalies parama. O paprastai kalbant, tai yra lenkų, lietuvių ir kitų amerikiečius į pratybas priimančių karių ir civilių organizaciniai gebėjimai, kur svarbi – kiekviena detalė.
Kas, kur ir kada lydės amerikiečius? Kas ir kaip spręs iškilusias problemas, tokias, kaip dėl nenumatytų kliūčių arba nelaimingų incidentų susidariusias spūstis? Juk į Lietuvą iš Lenkijos veda vos du ne ypač platūs keliai, kuriais ir taip vyksta intensyvus transporto eismas. Ir tai – tik dalis taikos meto iššūkių. O jei būtų karas, vyktų apšaudymas iš artilerijos ar kitų sistemų?
Atvyko geriau pasiruošę
Ne paslaptis, kad į šiuos iššūkius taip pat atkreiptas dėmesys. Kartu su įprastais „Stryker“, kurie ginkluoti 12,7 mm kulkosvaidžiais, į Lietuvą atriedėjo ir naujausi „Stryker“ modeliai su bokšteliais ir 30 mm pabūklais. Vos per du metus sukurti ir pernai per rekordiškai trumpą laiką į JAV armiją pristatyti šarvuočių modeliai tokį greitošaudį pabūklą turi neatsitiktinai.
JAV generolai perspėjo, kad nedidelio intensyvumo konfliktams, pavyzdžiui, taikos palaikymo misijoms kurti mobilūs įprasti „Stryker“ yra nepakankamai apsaugoti nuo potencialaus priešininko – Rusijos ginklų.
Naujesni ir masiškai gaminami arba modernizuojami rusų šarvuočiai turi silpnus šarvus, bet yra ginkluoti 30 mm pabūklais, kurie gali prakirsti „Stryker“ šarvą. O amerikiečių šarvuotis su 12,7 mm kulkosvaidžiu vargu ar iš didelio atstumo įgeltų rusiškam. Todėl naujieji „Stryker“ su 30 mm pabūklu yra ir geriau apsaugoti.
Kita pastaraisiais metais JAV karinės technikos konvojuje rečiau sutinkama technikos priemonė – sistema „Avenger“. Iš esmės tai yra tas pats visureigis „Humvee“ su artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistema „Stinger“. Tokias raketas turi ir Lietuvos kariuomenė.
„Pačius „Avenger“ turėjome daug metų, bet ne paslaptis, kad pastaraisiais metais daug dėmesio skyrėme Irakui ir Afganistanui, kur mums nekilo grėsmės iš oro. Dabar nagrinėjame scenarijus, kur trumpojo oro gynyba yra labai svarbi“, – reikšmingą detalę pažymėjo generolas J. Gronskis.
Artimojo nuotolio priešlėktuvinė gynyba karo metu – aktuali saugantis nuo pažemiui skraidančių orlaivių, pavyzdžiui, atakos sraigtasparnių, kurie, jei tik sugebėtų prasmukti pro JAV oro viršenybę užtikrinančių naikintuvų saugomas zonas, galėtų pridaryti didelių nuostolių.
Tačiau pratybose žygio metu nebuvo matyti kitų amerikiečių pajėgumų. Pavyzdžiui, Lenkijoje JAV dislokavo papildomą ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos bateriją „Patriot“. Estijoje, Emario oro pajėgų bazėje buvo dislokuota 120-oji JAV karinių oro pajėgų eskadrilė su naikintuvais F-16.
Sausumoje JAV ir kitų sąjungininkų kariai taip pat ilgai neužsibūna vienoje vietoje: pastarųjų metų konfliktai, ypač karas Ukrainoje parodė, kad artilerija vis dar yra karo dievas ir gali pridaryti itin didelių nuostolių. Tad nuolatinis judėjimas yra savotiška plano dalis: vieni daliniai numatytame rajone susitelkia, išsiskleidžia, juda į skirtingas vietoves, juos keičia kiti: į dalis Kazlų Rūdą atvykę amerikiečių pajuda į Ruklą, kita – į Pabradę, Vilnių, Kauną, Panevėžį ar Latviją.
Be to, panašiu metu suplanuotos nacionalinės Lietuvos kariuomenės pratybos „Perkūno griausmas“ – didžiausios tokio pobūdžio per keliolika metų. Jų sudėtinė dalis – specialiųjų operacijų pajėgų pratybos „Liepsnojantis kalavijas“ kurios, savo ruožtu, yra ir regioninių SOP pratybų „Trojan Footprint“ dalis.
Jūroje – dešimtys laivų birželio pradžioje dalyvavo pratybose „Baltops“, kurių metu Lenkijoje bei netoli Klaipėdos išsilaipino desantas. Ir tai – tik matoma, vieša regione vykstančių pratybų dalis.
Pavyzdžiui, aviacijos mėgėjų tinklapiuose šiomis dienomis galima stebėti žvalgybinių orlaivių skrydžių suintenstyvėjimą: virš Lietuvos, Lenkijos ir Baltijos jūros visą savaitę kone kasdien sukiojasi elektroninės žvalgybos orlaiviai RC-135 ir žvalgybiniai „Global Hawk“, kurie gali perimti įvairius elektroninius signalus, stebėti draugiškų (ir ne tik) pajėgų judėjimą sausumoje, jūroje.
Be to, prie „Baltops“ prisijungė ir JAV lėktuvnešio „USS Nimitz“ aviacija. Iš Adrijos jūroje patruliuojančio lėktuvnešio pakilę naikintuvai „F/A-18 Super Hornet“ ir elektroninės kovos lėktuvai „E/A-18 Growler“ atskrido iki pat Baltijos jūros. Pastarųjų orlaivių pasirodymas ypač svarbus - moderniausiais pasaulyje jutikliais jie gali ne tik sekti radarų signalus, bet ir prireikus juos nuslopinti.
Realūs ir simboliniai tikslai
Pagal suplanuotas operacijas ir jų dinamiką, pratybos „Kardo kirtis“ gali priminti gerokai mažesnę Šaltojo karo laikų pratybų REFORGER versiją.
Šaltojo karo laikais strateginės pratybos REFORGER (Return of Forces to Germany) vykdavo kone kasmet. Nuo 1969-ųjų iki 1993 metų vykusios pratybos buvo įspūdingas logistinis ir organizacinis iššūkis pratybų dalyviams, o pajėgos būdavo dislokuojamos ir treniruodavosi Vakarų Vokietijos lygumose, mažuose miesteliuose bei miestuose.
1988-ųjų pratybos „Reforger“ buvo didžiausios Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – mokymuose buvo dislokuota per 125 tūkst. karių. Tai buvo ne tik galios demonstravimas ar treniravimasis – realaus konflikto atveju turėjo būti aktyvuoti realūs REFORGER planai, kurių metu JAV permestų milžiniškus pajėgumus į Europą.
„Kardo kirtis“ tokiais skaičiais pasigirti tikrai negali, tačiau tam tikri elementai atkuriami. Pavyzdžiui, įprastos rotacijos metu 1-osios šarvuotosios brigados batalionas buvo permestas per Atlanto vandenyną, iškrautas Antverpeno uoste ir tada pajudėjo iki Lenkijos.
Be to, Lenkijoje parašiutais nusileido šimtai desantininkų – ne tik amerikiečių iš 173-jai oro desanto divizijai priskirto Teksaso Nacionalinės gvardijos dalinio, bet ir Izraelio.
Latvijoje ir Lietuvoje išsilaipino 82-osios oro desanto divizijos kariai – Rukloje savaitgalį leidosi iš pat JAV Šiaurės Karolinos valstijos keliolikos valandų skrydžiu lėktuvu C-17 atskraidinti parašiutininkai.
Toks išankstinis nemažų pajėgų dislokavimas įprastai vykdomas siekiant ne tik sustiprinti regiono, kuriam kilo grėsmė saugumą, bet ir atgrasyti potencialų priešininką.
Sėkmingos pratybos sustiprintų gebėjimus greičiau perdislokuoti pajėgas – tai, ką neseniai pabrėžė buvęs JAV pajėgų Europoje vadas, generolas Benas Hodgesas.
Be to, realių, o ne štabo pratybų metu pastebėtos klaidos leistų jų išvengti ateityje ir padėtų šalinti biurokratines, technines ar kitas kliūtis. Galiausiai treniravimasis sklandžiai įvykdyti sudėtingą logistinę operaciją šalyse, kurios dar prieš 10 metų vadintos neapginamomis, be praktinės naudos gali rodyti ir JAV bei kitų NATO šalių ryžtą sugriauti tokį mitą.