Kvantike, JAV Virdžinijos valstijoje, esanti Jūrų pėstininkų korpuso bazė yra vienas svarbiausių šios JAV karinių pajėgų rūšies smegenų centrų.
Čia įsikūrusi Jūrų pėstininkų kovinio rengimo vadavietė, būtent čia ruošiami geriausi korpuso karininkai. Šiai vadavietei nuo 2005-ųjų daugiau nei metus vadovavo jūrų pėstininkų legenda vadinamas dabartinis JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas.
Būtent čia kalbėdamas apie tai, kas laukia būsimųjų karininkų galimoje tarnybos vietoje – Afganistane, J. Mattisas ištarė vieną garsesnių savo frazių apie talibus, kurie buvo įpratę mušti moteris vien už tai, kad jos nedėvi skarų.
„Žinote, tie vaikinai nebeturi vyriškumo. Tad juos velniškai smagu šaudyti“, – sakė J. Mattisas, taip sukeldamas kai kurių jautresnių amerikiečių pasipiktinimą.
Vis dėlto vienu intelektualiausių šiuolaikinių JAV karininkų vadinamas J. Mattisas – ne išimtis Kvantike, kur įprasta dalintis mintimis atvirai, nevyniojant žodžių į vatą.
Pralaimėjimas pirmosios karo valandomis
Tokiose atvirose karinės teorijos ir praktikos ekspertų diskusijose iškeltos idėjos – tarp jų ir revoliucinės, vėliau gali būti pritaikytos mūšio lauke. Ne veltui JAV karinės pajėgos pastaruosius dešimtmečius yra vadovavimo, naujų technologijų pritaikymo mūšio lauke lyderiai.
Tačiau aukšti amerikiečių karininkai įspėja, kad praėjus beveik 3 dešimtmečiams po Šaltojo karo pabaigos, JAV ne tik įgavo naujos, skaudžios patirties, bet ir prarado kai kuriuos įgūdžius ar net pajėgumus, būtinus konvencinio konflikto su lygiaverčiais priešininkais metu.
JAV ne tik skaudžiai atsiliepė karinės kampanijos Irake ir Afganistane, kur per partizaninio karo taktiką naudojančių grupuočių išpuolius žuvo tūkstančiai amerikiečių, bet ir labiau išaiškėjo spragos, apie kurias pastaraisiais metais kalba JAV generolai.
Pavyzdžiui, buvęs JAV pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas ir buvęs NATO vyriausiasis vadas, generolas Philipas Breedlove'as nesyk perspėjo apie pagrindinių, tiesa, kol kas potencialių amerikiečių priešininkių – Rusijos ir Kinijos – karinės galios augimą.
Savo pajėgas modernizavusios, gebėjimą greitai mobilizuoti, į norimą tašką koordinuotai perkelti didelius pajėgumus ir panaudoti modernią, didelę žalą galinčią sukelti ginkluotę išbandžiusios Rusija ir Kinija savaime dar negali karine jėga „vienas prieš vieną“ prilygti JAV. Tačiau Kvantike vykusios konferencijos metu nuskambėjo įspėjimas, kad tam tikrose teritorijose Rusija ir Kinija gali įgyti reikšmingą strateginį pranašumą, jį panaudoti, o amerikiečiai nesugebėtų laiku sureaguoti.
„Jei atgrasymas nesuveiks, mes negalėsime užkirsti kelio teritorijos ir gyventojų praradimui. Tik pažiūrėkite į Baltijos šalis, kur kiekvienas potencialus taikinys yra vos kelios valandos nuo Rusijos sienos. Didelė tikimybė, kad mes pralaimėtume pirmąsias tokio karo valandas“, – tinklapyje „Breaking defense“ cituojamas vienas aukšto rango pareigūnas iš JAV armijos, kuris pagal renginyje nustatytas Chatham house taisykles negalėjo būti įvardytas.
Ukrainos ir Irako pamokos
Didelė tikimybė, kad tai buvo JAV Armijos vadas, žodžio kišenėje neieškantis generolas Markas Milley, mat kalbėtojas nuolat pabrėžė frazę „pas mus Armijoje“. Prieš dvejus metus M. Milley išgarsėjo savo kalba, kurioje viešai pasiuntė nedviprasmišką žinutę Rusijai.
„Noriu pabrėžti labai aiškiai, ypač tiems, kas stoja skersai kelio JAV ir nori mums pakenkti, sugriauti mūsų sąjungininkų ir draugų gyvenimą. Nepaisant visų iššūkių, mes jus sustabdysime ir mes jus sumušime smarkiau nei kas kitas anksčiau“, – kasmetiniame JAV Armijos suvažiavime 2016-siais kalbėjo M. Milley.
Būtent jis organizavo skirtingų JAV karinių pajėgų rūšių vadų susitikimą. Ir ne bet kur, o Kvantike – tradicinių konkurentų – jūrų pėstininkų bazėje. JAV Armijos, Jūrų pėstininkų, Karinių oro pajėgų ir Laivyno tarpusavio konkurencija, nepaisant bendrų tikslų, yra legendinė.
Šių skirtingų pajėgų rūšių atstovai varžosi tarpusavyje, pašiepia vieni kitus, o yra pasitaikę ir trukdymo vieni kitiems atvejų. Būtent todėl buvo sukurta JAV jungtinių pajėgų vadovybė, kuri turėjo geriau koordinuoti skirtingų pajėgų veiksmus, veikti išvien operacijose ar pratybose.
M. Milley, nepaisant griežtų viešų pasisakymų ir įspėjimų Rusijai, kaip ir J. Mattisas vadinamas karininku-intelektualu. Viena yra įkvėpti savo ar draugiškų pajėgų karininkus, visai kas kita – pažvelgti į realybę. Konferencija Kvantike tapo būtent tokia proga.
O frazes apie tikėtiną pralaimėjimą pirmosiomis karo valandomis Baltijos šalyse galima vertinti kaip įspėjimą ir raginimą atmerkti akis.
Viena jau kurį laiką įvardijamų priežasčių – JAV pajėgų dydis ir išdėstymas. RAND ir kitų tyrimų centrų ataskaitose nuo 2016-ųjų nuolat pabrėžiama, kad amerikiečių pajėgų skaičius Europoje, nepaisant augančios kreivės, yra nepakankamas.
Taip pat trūksta priemonių – šarvuotosios brigados jaučia ugnies galios bei priešlėktuvinės ginkluotės stygių. Šaltojo karo laikais įprasti konvencinio karo prieš lygiaverčius ar skaičiumi pranašesnius priešininkus pastaraisiais dešimtmečiais buvo pamiršti arba net prarasti.
JAV tokias skyles lopo: į Europą pastaraisiais metais perkelta ne tik daugiau sunkiosios technikos, bet ir sustiprinti esami daliniai: Lietuvoje nesyk pratybas rengęs 2-asis kavalerijos pulkas pildomas naujais šarvuočių „Stryker“ modeliais, siekiant sustiprinti kovinę galią.
Vienas naujas „Stryker“ modelis ginkluotas 30 mm pabūklu ir prieštankinėmis raketomis „Javelin“, kitas – prieštankinėmis raketomis „Hellfire“ ir priešlėktuvinėmis „Stinger“ ar netgi AIM-9. Dešimtys naujų šarvuočių jau bandomi Vokietijoje dislokuotame pulke.
Be to, daugiau nei dešimtmetį partizaniniuose karuose tarp civilių besislepiančius priešininkus įveikti JAV bandę kariai rengia daugiau konvencinio karo pratybų, moko karius apie tai, kokią žalą šiuolaikiniame kare gali padaryti priešininkų artilerijos, raketiniai smūgiai ir elektroninio karo priemonės. Pastarosios gali sutrikdyti ar visiškai paralyžiuoti sklandžiai veikiančių ryšių ir vadovavimo grandinę. Tokias pamokas amerikiečiams priminė kruvinas karas Ukrainoje.
Nori būti mažiau nuspėjami
Ir nors Baltijos šalys priklauso NATO, kurių daugiašaliai batalionai jau daugiau nei metus dislokuoti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (o taip pat amerikiečių vadovaujamas batalionas Lenkijoje), tokio dydžio priešakinės pajėgos vertinamos tik kaip stabdomosios.
Stabdant ir prarandant teritoriją, kurios Baltijos šalyse ir taip nėra daug, kyla natūralus klausimas: o kas tada? Net jei nesėkmė pirmosiomis karo valandomis reiškia pralaimėtą mūšį, o ne karą, tolesnė įvykių eiga vis tiek gali būti prognozuojama: pagal visą karinę logiką toliau turėtų įvykti kontrataka, bandymas atkovoti prarastą teritoriją.
„Turėtume sutelkti išteklius ir kontratakuoti. Tačiau bandant tai padaryti šiandieniniai priešininkai nesuteiktų JAV keturių ar šešių mėnesių mobilizuoti ir dislokuoti pajėgas, kaip tai du sykius leido Saddamas Husseinas (1990-1991 metais ir 2002-2003 metais).
Mes esame nuspėjami, o jie – priešininkai, sukūrė sistemą, kuri pasinaudotų mūsų nuspėjamumu“, – teigė kitas konferencijos dalyvis.
Pabrėžiama, kad būtent pats J. Mattisas pažadėjo JAV paversti „strategiškai prognozuojamomis sąjungininkams, tačiau operacine prasme neprognozuojamomis priešininkams“. Pastarojo neprognozuojamumo dalis yra koncepcijos sukūrimas. Viena tokių koncepcijų – pastaraisiais metais ribotai jau naudojamos daugiaerdvinės operacijos.
Planavimui – ne savaitės, o valandos
Todėl konferencijoje nuskambėjo ir kita mintis: JAV mokosi ne tik iš Ukrainos pamokų, bet ir pačių amerikiečių bei sąjungininkų vykdomų karinių kampanijų Sirijoje ir Irake prieš „Islamo valstybę“.
Būtent šios kampanijos metu JAV karinės oro pajėgos, jūrų pėstininkai, laivynas ir armija dirbo išvien, siekdami padaryti kuo didesnę žalą „Islamo valstybei“.
Pavyzdžiui, teroristų taikinius atakavo JAV karinių oro pajėgų orlaiviai, kurie teikė ir žvalgybą, jūroje ar sausumoje dislokuoti JAV laivyno ar jūrų pėstininkų orlaiviai rengė antskrydžius, JAV armijos ir jūrų pėstininkų daliniai kovėsi sausumoje. Tam prireikė milžiniškų koordinacinių pajėgumų.
Kaip daugiaerdvinės operacijos pavyzdys nurodomas žvalgybos ir karinių pajėgumų veikimo išvien atvejis. Karinės operacijos prieš „Islamo valstybę“ pradžioje žvalgyba nurodė pagrindines priešininkų vadavietes. Tačiau vietoje to, kad iš karto bombarduotų šiuos taikinius, amerikiečiai prieš juos panaudojo kol kas nepaviešintinus „kosminius ir kibernetinius pajėgumus“.
Šie sutrikdė „Islamo valstybės“ ryšių sistemas pagrindinėse vadavietėse, tad teroristai persikėlė į atsargines vadavietes. Tokiu būdu teroristų judėjimą sekę žvalgybiniai pajėgumai aptiko atsargines priešininkų vadavietes, kurios kitu atveju galėjo būti ir nesusektos. Ir tik po to surengti antskrydžiai prieš atsargines ir pagrindines vadavietes.
„Tai yra daugiaerdvinės operacijos pavyzdys. Pirmieji šūviai buvo skaičiai. Kietai, ar ne? Tačiau štai kabliukas: visa operacija truko 4-5 dienas, bet planavimas užtruko tris savaites.
Kodėl tiek ilgai? Pirmiausia, JAV neturi visų būtinų pajėgumų, tai verčia kliautis sąjungininkais. Antra, net JAV pajėgose informacija neteka laisvai“, – sakė su operacijos detalėmis susipažinęs konferencijos dalyvis.
Vienoje vadavietėje vadai gali matyti keturis skirtingus paveikslus ir remiantis jais priimti išvadas. Vienas informacijos šalinis pateikia draugiškų pajėgų pozicijas, kitas rodo draugiškas oro, bet ne sausumos pajėgas, trečias rodo žvalgybinę informaciją apie priešininkus, tačiau nerodo draugiškų pajėgų sausumoje ar ore. O galiausiai yra socialinės žiniasklaidos žemėlapis – „Twitter“, „Facebook“ ir kitų socialinių tinklų žinutės, kurios praneša apie įvykusius mūšius.
Pastarasis veiksnys tik pastaraisiais metais tapo ypač svarbiu, mat kiekvienas, turintis mobilų telefoną, prisijungimą prie interneto, gali įkelti ne tik nuotraukas ar vaizdo įrašus su tikslia informacija, bet ir tiesiogiai transliuoti, komentuoti įvykius.
Tai gali tapti lobiu tiek draugiškų, tiek priešiškų pajėgų žvalgyboms. O svarbiausia – socialinių tinklų žinutės gali būti tikslesnės ir greičiau pateikiamos nei tradicinių žvalgybinių pajėgumų išanalizuota informacija. Ji gali būti netiksli, tyčia ar netyčia klaidinanti, bet gali būti aukso vertės.
Tačiau jei toks informacijos surinkimo, analizavimo ir perdavimo mechanizmas gerai suveikė prieš kuklius pajėgumus turinčią „Islamo valstybę“ – teroristinę grupuotę, kuri neturi savų oro, jūrų, kosminių, elektroninės kovos ar kitų, dideles konvencines pajėgas turinčių šalių pajėgumų, tai prieš pastarąsias, konferencijos dalyvių teigimu, tokia trijų savaičių planavimo procedūra būtų nepatenkinamai lėta.
„Mes turime tai atlikti per valandas, o ne savaites. Ir tokia koordinacija turi tapti ne epizodine išimtimi, o taisykle“, – sakė konferencijos dalyvis, pabrėžęs, kad norint pasiekti tokį koordinavimą, būtinas visiškai naujas požiūris į vadovavimo ir kontrolės mechanizmą. Vietoje įprastų, nekintančių ryšių turėtų veikti lankstesnė vadovavimo struktūra, mat vieną dieną daliniui vadovaujantis karininkas gali prašyti paramos, o jau kitą – pats tą paramą suteikti.
„Uber“ principai karyboje
„Armijoje mes mėgstame paišyti linijas žemėlapiuose: ši brigada pajudės čia, ši divizija laikys pozicijas ten. Tačiau tai neveiks prieš priešininkus, kurie turi ilgojo nuotolio ginkluotę, kuri gali pasiekti mūsų tvarkingai sudėliotas dėžutes“, – pabrėžė JAV Armijai atstovaujantis kalbėtojas.
Pavyzdžiui, Rusijos turimos ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemos arba trumpojo nuotolio balistinės raketos „Iskander“ jau kurį laiką kelia nerimą amerikiečiams.
Kaliningrade ar Pskovo srityje dislokuotos raketos gali padengti visas Baltijos šalis ir smogti strateginiams ar taktiniams taikiniams. Ir nors priemonių neutralizuoti tiek Rusijos priešlėktuvinę gynybą, tiek balistines raketas arba įprastas ilgojo nuotolio salvinės ugnies bei kitas artilerijos sistemas JAV turi, tokiai operacijai (be paties karo fakto, žinoma) būtina koordinavimo sąlyga.
Tad, pavyzdžiui, JAV bataliono vadas atsidurtų situacijoje, kai jis negali pajudėti tol, kol nebus neutralizuota priešininko baterija, šaudanti iš už šimtų kilometrų. Tačiau ta baterija gali neatskleisti savo buvimo vietos, ją keisti arba iššauti tik JAV pajėgoms pajudėjus.
„Kas atsakingas už šios problemos sprendimą? Mums reikia funkcinio sprendimo, integruojant pajėgumus, tokius kaip sausumos manevrinė grupė ir ugnies galia visoje karo zonoje“, – teigė konferencijos dalyvis, pabrėžęs, kad JAV karinės oro pajėgos savo viduje jau naudoja tokius sprendimus. Tačiau tai vis tiek sukelia problemų.
Pavyzdžiui, jei vienas nedidelis sausumos pajėgų dalinys arba didesnis vienetas – brigada – prašo oro paramos, prašymas eina per ilgą ir sudėtingą koordinuojančių karininkų grandinę, kol galiausiai priimamas sprendimas.
Vėlgi, tokiuose karštuosiuose taškuose kaip Afganistanas, sprendimai priimami pakankamai greitai – įpročiai ir bendros, statinės vadavietės leidžia geriau koordinuoti veiklą. O didelėje, mobilaus karo veiksmų zonoje, kur priešininkai gali kelti tiesioginę grėsmę tiek manevrinėms grupėms, tiek vadavietėms, koordinavimas gali būti ne toks sklandus.
Vienas iš nuskambėjusių pasiūlymų – pritaikyti civilinio gyvenimo sistemą. Pavyzdžiui, „Uber“. Vežimo paslaugas teikianti sistema veikia paprastai ir efektyviai: užsisakai automobilį, kuris atvyktų į norimą vietą ir arčiausiai esančio automobilio vairuotojas patvirtina užsakymą.
Tik karinio „Uber“ atveju atvažiuotų ne buvęs sostinės meras ar susikompromitavęs naujienų redaktorius, o atskristų tankų naikintojai – „Apache“, A-10, o gal gelbėjimo ir paieškos misiją vykdantis sraigtasparnis „Blackhawk“.
„Sausumos dalinių vadai galėtų įvesti savo prašymą ir norimą paramos rūšį – antskrydį, elektroninio karo, žvalgybos pajėgumą ir taip toliau, o centralizuota sistema automatiškai parinktų artimiausią, užduotų atlikti galintį pajėgumą“, – teigė konferencijos dalyvis.
Kol tai tėra pasiūlymai, konferencijos dalyviai pripažino, kad kol kas operacijų sinchronizavimas kaunantis su lygiaverčiais priešininkais gali būti visai ne tobulas.
„Reikės susitaikyti su ne tokiu tiksliu sinchronizavimu, bus sunkiau, viskas labiau primins puolimus Antrojo pasaulinio karo metais nei žaibišką Bagdado puolimą 2003-siais. Tad teks remtis iniciatyvumu ir improvizacija – savybėmis, kurių amerikiečiams netrūksta“, – teigiama straipsnyje.