Daug diskusijų ir nevienareikšmiškų vertinimų sukėlusi JAV prezidento D. Trumpo kelionė po Europą šią savaitę vis dar buvo dėmesio centre. Užgauliais pasisakymais, piktu tonu prasidėjęs ir gluminančiais optimizmo pliūpsniais pasibaigęs D. Trumpo pasirodymas NATO viršūnių susitikime Briuselyje skyrėsi nuo JAV vadovo susitikimo su Vladimiru Putinu Helsinkyje.
Rusijos prezidentui gerų žodžių negailėjęs, Kremliaus retoriką parėmęs, o vėliau savo žodžių išsižadėjęs D. Trumpas glumino, siutino ir baugino sąjungininkes Europoje.
Tad nenuostabu, jog dauguma apžvalgininkų vieningai smerkė D. Trumpą: jei JAV veiksmus būtų galima vertinti tik pagal prezidento kalbas Briuselyje ir Helsinkyje, galėjo susidaryti įspūdis, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išties nusileido Kremliui, pamynė rašytas ir nerašytas taisykles, kai kurių vertinimų – netgi išdavė sąjungininkus ir savo šalies žvalgybininkus, mažų mažiausiai suteikdamas V. Putinui pergalę diplomatiniame bei informaciniuose frontuose.
Bet kol D. Trumpas priverstas teisintis, linkęs toliau plūsti jį kritikuojančią žiniasklaidą, JAV prezidento žodžiai apie Rusiją – kaip varžovę, kurios vadovą ateityje galbūt galėtų pavadinti draugu, neliko nepastebėti.
Greitai į bet kurį pasaulio tašką
Pabrėžtinai tyliai vizitų metu elgęsis Pentagono vadovas Jamesas Mattisas, regis, toliau rikiuoja JAV karinės galios pajėgumus.
Remiantis dar vasarį JAV Gynybos sekretoriaus išdėstytu planu, „amerikiečių pajėgos turėtų tapti mažiau nuspėjamos operacine prasme, greičiau dislokuojamos į bet kurį pasaulio tašką“.
Ir nors galingą JAV karinę mašiną greitai apsukti, pritaikyti pokyčiams nėra paprasta, juo labiau tuo metu, kai šalies prezidentas kalba apie „sutarimą su Rusija“, Pentagonas įrodinėja, kad būtent Rusija yra viena svarbiausių JAV varžovių, keliančių grėsmę amerikiečių interesams. Tokių įrodymų rusai gali ieškoti ne Briuselyje ar Helsinkyje, o šaltuose Šiaurės Atlanto vandenyse.
Dar šių metų gegužę paskelbta, kad JAV iš Šaltojo karo užmaršties prikelia 2-ąjį laivyną. Kitaip, nei daugelis pasaulio valstybių, JAV turi ne vieną, o daugiau laivynų.
Kiekvienam laivynui gali būti priskirtas vienas ar net keli JAV lėktuvnešiai. Visose šiose erdvėse JAV turi savo laivynų bazes, reikiamą infrastruktūrą ir interesų sritis, kurių pagrindinės – saugūs laivybos keliai, amerikiečių ir sąjungininkų saugumas.
Iš 12 turėtų Šaltojo karo laikais pastaruoju metu JAV beliko mažiau, nei pusė: 3-asis ir 7 laivynai atsakingai už Ramiojo vandenyno erdvę nuo JAV krantų iki Pietryčių Azijos, 4-asis – už Pietų Ameriką, 5-asis, pastaruosius kelis dešimtmečius vadintas svarbiausiuoju – už Persijos įlankos regioną, 6-asis yra atsakingas už Viduržemio jūrą ir iki šiol dar buvo atsakingas už strategiškai svarbią Atlanto vandenyno atsakomybės erdvę.
Būtent pastarojoje erdvėje, o tiksliau – Šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje atkurtas 2-asis laivynas prieš pat D. Trumpo kelionę į Europą surengė dideles pratybas vandenyse, kurie tokios JAV karinės galios nematė dešimtmečius.
Nuspėti veiksmus bus sunkiau
Praėjus vos 3 mėnesiams nuo išplaukimo iš laivyno bazės Norfolke, JAV lėktuvnešio „USS Harry Truman“ kovinė grupė šiuo metu jau veikia senose 2-ojo laivyno atsakomybės erdvės ribose.
Šis lėktuvnešis dar balandžio viduryje sulaukė didelio žiniasklaidos susidomėjimo. Tuomet, dar prieš JAV, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės smūgius Sirijai, spėliota, kad per Atlanto vandenyno pajudėjusios lėktuvnešio grupės tikslas – prisidėti prie karinės operacijos.
Oficialiai pabrėžta, kad „USS Harry Truman“ kelionė tėra JAV lėktuvnešiams įprasta rotacija: jis turėjo pasiekti Persijos įlanką ir ten pasilikti kurį laiką. Tačiau pabuvojęs Viduržemio jūroje „USS Harry Truman“ ir jam priskirti laivai praktiniu būdu pademonstravo, kaip greitai amerikiečiai gali nutraukti kelis dešimtmečius trukusią ramybę.
„Nacionalinės gynybos strategija įpareigoja mus būti neprognozuojamais operacine prasme. Todėl dalis lėktuvnešiui priskirtų dalinių grįš į nuolatinę bazę Norfolke, kur bus 100 proc. pasiruošę vykdyti naujas misijas, jei tik to prireiktų“, – teigė JAV admirolas Christopheris Grady.
Pažymima, kad tokiems laivams, kuriuose tarnauja apie 6 tūkst. žmonių, būtina nuolatinė priežiūra ir ne vieną mėnesį – kartais iki pusės metų trunkantis remontas. Be to, įgulos turi keistis, pailsėti. Todėl įprasta, kad JAV lėktuvnešiai, kaip ir, pavyzdžiui, Lietuvoje dislokuotos NATO Oro policijos misijos naikintuvai su įgulomis keičiasi rotaciniu principu: vieną pakeičia kitas.
Dėl pastaraisiais dešimtmečiais išaugusių lėktuvnešių poreikių vienu metu vykdyti įvairias operacijas skirtinguose pasaulio taškuose, pavyzdžiui, dalyvauti kovinėse operacijose Artimuosiuose rytuose, Afganistane ar dalyvauti pratybose bei išlaikyti aukštą parengtį Ramiojo vandenyno erdvėje, rotacijų laikas išaugo nuo įprastų 6 mėnesių iki 10 ar net daugiau.
Toks tempas gali neigiamai atsiliepti senstančios ar net naujos technikos, įrangos bei įgulos darbui. Kita vertus, Ch. Grady pažymėjo, kad jau veikiantis Optimizuotas laivyno reagavimo planas reiškia, jog nuo šiol lėktuvnešių grupės veiks kitaip.
Vietoje ilgų mėnesių dislokavimo ir maždaug metų remonto, modernizavimo ir budėjimo laikotarpio vos po trijų mėnesių intensyvių operacijų „USS Harry Truman“ ir dar keli laivai gali grįžti į bazę, iš kurios būtų pasiruošę bet kada išplaukti per trumpesnį laiką, nei būdavo įprastai.
Dėmesys nukrypo į rusus
„USS Harry Truman“ vien savaime yra plaukiojanti karinė bazė, kurio galia pranoksta daugelio šalių karines oro pajėgas: šis lėktuvnešis gabena apie 90 orlaivių, iš kurių bent trečdalis gali atakuoti sausumos, oro ir jūrų taikinius išmaniosiomis bombomis bei raketomis.
Likę orlaiviai skirti žvalgybos, elektroninio karo, kovos su povandeniniais laivais, degalų papildymo ore, gelbėjimo ir paieškos bei kitoms misijoms.
Po trumpų kovinių operacijų prieš „Islamo valstybės“ likučius Sirijoje, „USS Harry Truman“ pajudėjo būtent į Šiaurės Atlantą – šiuose vandenyse pastaraisiais metais, anot Pentagono, ypač suaktyvėjo būtent Rusijos povandeniniai laivai.
Ši Atlanto vandenyno dalis jau šimtą metų yra ypač svarbi transatlantinio ryšio linija – laivais JAV į Europą gali permesti karius, technika, kitas Europos gynybai būtinas priemones. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikais Šiaurės Atlantas buvo tapęs nuožmių mūšių vieta, o Šaltojo karo laikais tai buvo milžiniškas „medžioklės plotas“, kur NATO ir Sovietų sąjungos laivynai žaidė pavojingus katės ir pelės žaidimus, medžiodami vieni kitų laivus.
NATO užduotis buvo užtikrinti savo prekybos ir karinių laivynų saugumą, stebėti, o kilus konfliktui su sovietais – neprileisti pastarųjų povandeninių laivų ir aviacijos, jei reikėtų – juos sunaikinti. Sovietų laivyno ir aviacijos užduotis taip pat buvo aiški: Barenco, Arkties ir Norvegijos jūrose įgyti pranašumą, išvesti savo laivus bei aviaciją į Šiaurės Atlantą ir ten stabdyti NATO laivus.
Šaltajam karui pasibaigus tokia priešprieša kurį laiką buvo prislopusi, mat finansinių sunkumų kamuojamos Rusijos karo laivynas nepajėgė mesti rimtesnio iššūkio NATO.
Tačiau pastaraisiais metais atsigaunančios Rusijos karinės galios stiprinimas yra akivaizdus ir Aljanso šalių pastebimas faktas: vis aktyviau veikiantis galingiausias iš Rusijos turimų Šiaurės laivynas į Šiaurės Atlantą kasmet siunčia daugiau antvandeninių, povandeninių ir kitų karo laivų, bombonešių.
Be to, pernai rugsėjį vykusių pratybų „Zapad“ metu Rusijos Šiaurės laivynas aktyviai treniravosi puolamosioms ir gynybinėms operacijoms: imituota kova su priešininko antvandeniniais ir povandeniniais laivais, ypač didelis dėmesys skirtas elektroninio karo priemonėms bei kovai su priešininko aviacija ir sparnuotomis raketomis.
Imitavo Islandijos invaziją?
Galiausiai Norvegijos žvalgybiniai šaltiniai pernai kone atvirai pabrėžė, kad Rusijos karo laivai pratybų metu smogė tariamai priešininko amfibinei grupei. Pastaroji imitavo NATO šalių desantines pajėgas, gabenančias pastiprinimus užpultoms Aljanso šalims.
Galiausiai stebėtojų dėmesį atkreipė dėmesį ir pačios Rusijos desantinių laivų pratybos Arkties jūroje – toli nuo oficialiosios pratybų „Zapad“ teritorijos dalies. Iš Kolos pusiasalio išplaukusios Rusijos desanto pajėgos – jūrų pėstininkų ir naujai suformuotų arktinių brigadų daliniai.
Persigrupavusi Dudinkoje – Rusijos Šiaurėje, Krasnojarsko krašte esančiame mieste, kur 1941-1945 metais į lagerius buvo ištremti ir mirė daug lietuvių, visa Rusijos amfibinė grupė leidosi į 2 tūkst. km kelionę. Desantinės operacijos tikslas – tarp Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų esanti Kotelno sala, kurioje išsilaipinę ir įsitvirtinę rusų jūrų pėstininkai bei arktinių brigadų kariai atrėmė tariamą priešininko kontrataką.
Įdomu tai, kad minėtas 2 tūkst. km atstumas bei visa desantinė operacija lyg tyčia sutampa su dar sovietų laikais parengtais karinės invazijos į Islandiją planais. Ši strategiškai svarbi NATO narė neturi oficialios kariuomenės, tik kuklias savigynos pajėgas, kurias sudaro keli šimtai lengvai ginkluotų pareigūnų.
Šaltojo karo laikais Islandijos kontrolė NATO leido stebėti sovietų laivyno ir aviacijos judėjimą, neprileisti jų prie Aljanso konvojų. Būtent todėl JAV Islandijoje įrengė milžinišką Keflaviko karinių oro pajėgų bazę, kur galėjo leistis strateginiai bombonešiai bei naikintuvai. Pastarieji 2007 buvo palikę Islandiją, tačiau regione suaktyvėjus Rusijos karo laivynui bei aviacijai buvo sugrąžinti.
Šiuo metu Islandijoje veikia NATO oro policija, be to, JAV yra dislokavusi tolimosios žvalgybos orlaivius, kurie vis dažniau kyla stebėti Rusijos laivyno ir aviacijos judėjimą regione.
Tačiau JAV pripažįsta, kad vien stebėsenos neužtenka – stebėti įsisiautėjusius Rusijos povandeninius laivus, jų treniruotes, kur atakos vektoriais rusai „skandina“ NATO konvojus yra viena, o pademonstruoti karinę galią yra visai kas kita.
Šaltojo karo laikais viena pagrindinių šalių, kuri skyrė didžiausius pajėgumus kovai su povandeniniais laivais buvo Jungtinė Karalystė. Tačiau šiuo metu Karališkasis Laivynas yra apverktinos būklės – trūksta ir laivų, ir sraigtasparnių, ir orlaivių, ir apmokyto personalo.
Tiesa, prie amerikiečių jau ne pirmą kartą prisijungė ir Prancūzijos laivynas, kurio naikintuvai Rafale-M leidosi ant JAV lėktuvnešio denio. Suprantama, didelės pratybos pritraukė ir daugiau dėmesio iš „varžovų“ pusės – amerikiečius ir prancūzus sekė rusų povandeniniai laivai.
Niekada neplaukioja pavieniui
Būtent todėl „USS Harry Truman“ lydėjo daugiau, nei įprastai „Arleigh Burke“ klasės laivų, kurie gali iš didelio atstumo pastebėti ir kautis su povandeniniais laivais. Net ir pratybų ar tiesiog taikos metu pastebėtas varžovo priešininko povandeninis laivas pastarojo pusei reiškia pralaimėjimą.
„Mūsų vaikinams reikia galimybės treniruotis prieš gerus povandenininkus. Arba jie tai daro prieš britus ir prancūzus, arba tikisi sutikti rusų povandeninį laivą. Reikia ypatingų pastangų, norint juos prisikviesti“, – JAV laivyno Instituto straipsnyje cituojamas Strateginių ir biudžetinių vertinimų centro tyrėjas Byranas Clarkas.
Ir nors pats lėktuvnešis turi ribotas kovos su povandeniniais laivais galimybes – tik specializuotus sraigtasparnius, jis niekada neplaukioja vienas. Jį įprastai visuomet lydi dar mažiausiai keli karo laivai, kurių pagrindinis tikslas – lėktuvnešio apsauga.
Pavyzdžiui, „USS Harry Truman“ iš pradžių lydėjo net 7 karo laivai bei mažiausiai vienas povandeninis laivas, taip pat galintis suduoti raketinį smūgį. Kita vertus, lėktuvnešio aviacija gali atbaidyti arba bent jau atvėsinti JAV varžovų norą veikti agresyviau. Be to, denio naikintuvai veikia ir kaip priedanga draugiškų šalių laivams bei orlaiviams.
Kita vertus, po mažiausiai dešimtmečio operacijų Persijos įlankoje, čia nebeliko nė vieno JAV lėktuvnešio, o tuo metu nauji operaciniai tempai turėtų leisti net keliems JAV lėktuvnešiams vienu metu pajudėti į norimą regioną. Tokie pajėgumai sukurtų dar daugiau galimybių stipriau ir aiškiau, nei kieno nors žodžiai, pasiųsti JAV signalus.
„Vos kelios valstybės pasaulyje gali permesti kelias smogiamąsias grupes, o mes dabar norėtume treniruoti savo lėktuvnešių įgulas vienas prieš kitas ir pagaliau galėsime tai sau leisti, arba dar pakviesime draugiškų laivynų, pavyzdžiui, Prancūzijos lėktuvnešio grupę jau šiemet“, – teigė operacijų jūroje vadas, JAV admirolas Johnas Richardsonas.