Ilgamečiai ir ciniškesni dalyviai žino paprastą taisyklę: tradicinis, kasmet netoli Trakų antrąją sausio savaitę vykstantis „Sniego susitikimas“ nebūtinai yra ta vieta, kur galima būtų tikėtis pribloškiančių, atviresnių pareiškimų, ypač, jei pašnekovai sutinka būti cituojami.
Ir nors oficialiai šis renginys vadinamas „neformaliu Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertų susitikimu, kuriame už uždarų durų aptariami Europai ir JAV kylantys iššūkiai“, dažniausiai susirinkę bendraminčiai mandagiais žodžiais tiesiog pritaria vieni kitų mintims.
Diskusijose aštriausių pareiškimų šiemet, kaip ir buvo galima tikėtis, sulaukta iš ukrainiečių, kurie pirštais badė į Europai skaudžias vietas: nerimaujate dėl rusų įtakos? O ką patys darote dėl to? Kodėl nestabdote Nord Stream 2 projekto? Tai korupcinis projektas, o korupcija Maskvai – tai naujasis komunizmas.
Beveik visa kita – „Sniego susitikimui“ akivaizdžios, nesyk girdėtos temos: Lenkijai reikia daugiau JAV pajėgų, „Fort Trumpo“, Baltijos šalims – NATO greitojo reagavimo pajėgų pratybų, amerikiečių karių Suvalkų koridoriuje.
Tiesa, viena karščiausių ir svarbiausių Vakarų Europai temų apeita lanku: JAV dar gruodį paskelbė apie ketinimus trauktis iš vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), kurią Vašingtonas su Maskva pasirašė dar 1987 m., tačiau rusai, amerikiečių teigimu, pastarąjį dešimtmetį sutartį įžūliai pažeidinėjo.
Tad malonia išimtimi tapo Karališkojo Melburno Technologijų universiteto (RMIT) profesorius, dešimčių knygų apie Šaltąjį karą autorius, Australijoje jau 45 metus gyvenantis J. Siracusa. Patyręs Šaltojo karo vilkas, nagrinėjęs 14-os JAV prezidentų biografijas, tyrinėjęs branduolinių ginklų istoriją nė nemėgino slėpti savo sarkastiško ir ciniško požiūrio į pasaulio įvykius ar į savo paties amžių.
„Man labai malonu čia būti, – įprasta mandagybe pasisakymą pradėjo J. Siracusa ir kaip mat sukėlė juoko bangą, – bet, kaip sakė prezidentas Ronaldas Reaganas, tokiame amžiuje man malonu būti bet kur“.
Atviro čikagiečio žinia: nebijokite
„Cituokit viską, man, blemba, nesvarbu, aš iš Čikagos“, – išskirtiniame interviu DELFI kitą rytą, po vos 8 valandų miego sakė J. Siracusa.
Patogiai įsitaisęs krėsle ir sriūbčiodamas stipresnę nei įprastai kavą, 74 metų profesorius nė vienu gestu neišdavė keliolikos valandų trukusių skrydžių iš Australijos nuovargio ir skvarbiu žvilgsniu gaudė kiekvieną klausimą – tai gera proga nesikuklinant pristatyti savo ir auklėtinių knygas.
„Kokių 20 minučių“ turėjęs trukti pokalbis užsitęsė pusantros valandos, kurios metu iš profesoriaus išgirdau daugiau keiksmažodžių, kandžių replikų, nei iš visų „Sniego susitikimuose“ besilankiusių generolų kartu sudėjus. O privačiai kalbantys generolai įprastai keikiasi nesivaržydami.
Keiksmai, kaip pripažįsta pats J. Siracusa – tai tik forma, būdas, siekiant pabrėžti esminius dalykus, kalbėti atvirai ir be užuolankų apie Europą, JAV, Rusiją ir Kiniją.
„O ko bijoti mano amžiuje?“, – kiek chaotiškai šokinėdamas nuo vienos temos prie kitos neslėpė ironiškos šypsenos mažas žilaplaukis profesorius. Ir nuolat kartojo: jūs ten, Europoje, turite ne šiaip atsibusti, sunerimti, bet ir pirmiausiai patikėti savimi.
„Mane žino dėl dviejų dalykų – diplomatijos ir branduolinių ginklų. Tai kalbėkime atvirai: mes laimėjome Šaltąjį karą, o dabar vyksta kiti dalykai, tiesiog mes nevartojame tinkamos kalbos.
Jei kalbame apie Vladimirą Putiną, tai turime suprasti, kad jis nenori karo, jis tik nori karo vaisių. Tik jei jam leisime – jis to sieks ir karu. Bet Putinas nėra Sovietų sąjunga, jis supranta griežtą „atsiknisk“. Taip, mes susiduriame su gangsterių politika, bet tai jau matėme ir anksčiau.
Aš nespėlioju, kuo rusai gali būti, bet mes galime pasakyti jiems, kuo jie negali būti. Mes galime pasakyti, kad jie yra nelaukiami mūsų vakarėlyje, mes galime suprasti, kad dabar – ne mūsų nuosmukio, o mūsų aukso amžiaus laikai, jei save išrasime iš naujo. JAV ir Rusija žaidžia žaidimą, bet jūs Europoje irgi jį galite žaisti, kodėl savimi netikite?“, – sake J. Siracusa.
Kaip suprasti priešą ir su juo elgtis
DELFI iškėlus INF sutarties likimo ir pasekmių klausimą, J. Siracusa neprašomas grįžo į pavojingą praėjusio amžiaus devintą dešimtmetį. Tuomet JAV ir SSRS turėjo dešimtis tūkstančių branduolinių ginklų, viena į kitą laikė nutaikiusios ne tik tarpžemynines balistines raketas, bet ir Europoje laikė vidutinio nuotolio balistines ir sparnuotąsias raketas. Šios iš sausumos paleidžiamos raketos buvo ypač pavojingos – pavojingesnės, nei kitos ir pirmiausiai Europai.
„Europiečiai, ypač Vakarų Vokietija labai nerimavo dėl šių raketų – vieną akimirką kalbi, o po šešių minučių į tave atskrenda raketa“, – pavojaus esmę pabrėžė J. Siracusa. Iki pat INF sutarties pasirašymo ši grėsmė buvo abipusė: sovietų raketos „RSD-10 Pioner“, dislokuotos ir Lietuvoje, netoli Karmėlavos, buvo nukreiptos į Vakarų Europą, amerikiečių „Pershing 2“ ir sparnuotosios garsiųjų „Tomahawk“ modifikacijos – GLCM – tiesiai į Kremlių.
„Europoje jau iki tol senokai buvo antibranduolinių judėjimų banga. JAV ši banga nepasiekė iki pat 9-ojo dešimtmečio vidurio, net jei pas mus nuo 1950-ųjų buvo atliekami branduoliniai bandymai su radiacija ir kitu mėšlu. Tad prezidentui reikėjo nuraminti europiečius, kurie jautėsi kaip tie, kurie nori būti kambaryje su suaugusiais ir palaikyti pokalbį, bet nežino kaip“, – sakė J. Siracusa. Dabar, jo nuomone, viskas pasikeitė.
„Būtent jūs, europiečiai branduolinėse derybose su Iranu vaidinote svarbų vaidmenį, o Šaltojo karo laikais derybos dėl, pavyzdžiui, INF buvo iš esmės dvišaliai pokalbiai.
Ir labai asmeniški: visai kaip ir šiame „Sniego susitikime“. Man pasakojo, kad žmones čia važiuoja jau keliolika metų. Sumautai patogu ir daug kas kartojasi, ar ne? Tai anuomet amerikiečiai su sovietais taip gerai vieni kitus pažinojo, kad užuodė, jei kas malė šūdą. Bent jau nešaudė vieni į kitus, o derybas naudojo garui atvėsinti – tai įprasta diplomatijoje.
Yra ir kitas dalykas: žinutės siuntėjas ir gavėjas. Reikia būti skirtingais, norint suprasti, kas vyksta, bet kalbėti ta pačia kalba. Pavyzdžiui, aš iš Čikagos. Pamenu, mes, būdami 14-os su broliu 7 dešimtmetyje žiūrime televiziją, o ten rodo rasines riaušes. Staiga brolis prideda pirštą man prie nugaros, imituodamas pistoletą ir sako: „sustink, močkrušy!“.
Anuomet, kai abu kalbėjome ta pačia kalba, supratome, kad tai yra juokelis. Bet jei vakare Niujorke eini Centriniame parke ir tau tą patį pasako iš nugaros, o tu esi pareigūnas, ne tarnybos metu turintis ginklą, tai tu tą bičą nušauni – pasekmės yra tikros.
Taigi, amerikiečiai ir sovietai turėjo tą supratimą ir vystė dialogą. Tai buvo savotiškas kamanių šokis – kažką patrauki nuo stalo, grąžini ant stalo, tokios derybos dėl branduolinių ginklų buvo JAV ir SSRS santykių barometras, o europiečiai, išskyrus ekspertus, nė šūdo apie tai nežinojo. Net mūsų – amerikiečių ir sovietų ekspertai galėjo kalbėtis atvirai, nes žinojo, kad kalba už savo lyderius.
Tad būtent dabar europiečiai gali tarti savo žodį. Žinote, koks skirtumas tarp Baracko Obamos ir D. Trumpo? Pirmasis jautėsi patogiai kambaryje su europiečiais, antrasis ne.
Atėjo jūsų laikas veikti, nes jus ši INF sutarties griūtis turėtų bauginti, juk tos sumautos rusų raketos, kurios pažeidė sutartį, jos nutaikytos į Europą. Aš nesuprantu, kodėl jūs nieko nedarote? Taip, yra ir kitų svarbių temų Europoje, bet jei manote, kad branduolinės raketos jums nesvarbios, tai galvokite iš naujo“, – emocingai kalbėjo pašnekovas.
Priversti Kremlių jaustis nepatogiai
Jo nuomone, yra keli būdai tai pasiekti. Vienas – rizikingesnis: privačiai kelti šį klausimą pačiam V. Putinui ar jo aplinkai. Bet tai kartu yra ir spąstai, juk Kremlius nuo pat 1917-ųjų, anot J. Siracusa, siekia legitimumo.
„Kaip Šekspyro darbuose tas šunsnukis siekia legitimumo, kaip Trumpas, kurį apsėdęs legitimumas. Tad yra kitas būdas: leiskite rusams pasijusti taip, kad jie yra nelaukiami kambaryje“, – siūlė J. Siracuso.
Pajutęs skeptišką reakciją – kaipgi europiečiai gali ignoruoti Rusiją, kuri buvo ir yra čia, kaimynystėje, netgi dabar, kai abipusėmis sankcijomis apsikeitę Kremlius ir ES palaiko glaudžius pragmatinius ryšius, o dujotiekis Nord Stream 2 tėra viena ledkalnio viršūnių iš daugelio – pašnekovas vėl griebėsi pavyzdžių iš praeities kovų.
„Aš juk nesiūlau tvoti keptuve per galvą. Bet leiskime jiems pasijust nepatogiai. Pavyzdžiui, Šaltojo karšto įkarštyje R. Reaganas žinojo, kad derybose turi vieną ryškų pranašumą prieš Michailą Gorbačiovą: Strateginė gynybos iniciatyva (priešraketinės gynybos sistema, senatoriaus Tedo Kennedy pakrikštyta „Žvaigždžių karais“), nors visi, kas buvo susiję su technologijomis, žinojo, kad programa neverta šūdo.
Bet tai buvo pristatoma, kaip Mažino linija kosmose (Mažino linija – Prancūzijos gynybiniai įtvirtinimai palei Vokietijos sieną, nesustabdę vokiečių agresijos Antrojo pasaulinio karo metu) ir Reaganas privertė M. Gorbačiovą pasijusti nepatogiai.
Ir žinote kodėl? Nes amerikiečių tikėjimas technologijomis yra mūsų DNR ir paremtas tvirtais faktais. Edwardas Telleris – žmogus, kuris gavo tuščią čekį su norima suma Manhatano projektui, pagimdžiusiam atominę bombą 1945 m., dar vieną čekį – termobranduoliniam ginklui 1950-ais.
Ir štai 1982 metais jis gauna trečią tokį sumautą čekį Strateginės gynybos iniciatyvai. Sovietai turėjo patikėti, kad programa yra tikra. Rašiau knygą su Normanu Greabneriu „Reaganas, Bushas, Gorbačiovas: Šaltojo karo vertinimas“.
Normanas buvo realistas, jis tyrinėjo sovietų atsiminimus ir pastebėjo, kad sovietai tą programą pervertino. Reaganas tai žinojo, todėl spaudė Gorbačiovą, vertė jį jaustis nepatogiai, nenusileisdamas dėl tos sumautos programos“, – jau beveik juokdamasis pasakojo J. Siracusa.
Jo nuomone, amerikiečiai yra branduoliniai optimistai, o ir jis pats prisipažino esąs seno sukirpimo žmogus, kuris mano, kad branduolinių ginklų sklaida pasaulį paverčia saugesniu. Nes tai beverčiai ginklai.
Pamoka Šiaurės Korėjos diktatoriui
„Pamenat, kai 2017 m. judėjimas už branduolinį nusiginklavimą laimėjo Nobelio taikos premiją? O juk jie visiems malė tokį šūdą! Kosmologas Carlas Saganas dar 1980-siais įrodė, kad branduolinė žiema branduolinius ginklus paverčia beverčiais, o šitie vaikinai iš to judėjimo vaizdavo atradusius sumautą branduolinę žiemą!
Manęs niekas neįtikins, kad vienintelis dalykas, kuris užkirto kelią Trečiajam Pasauliniam karui nuo 1949 iki 1991 m. nebuvo branduoliniai ginklai. Kai kas sako, kad tai buvo sėkmė.
Aš taip nemanau – taip, buvo sėkmės istorijų: ir Kubos krizės metu, kai į JAV karius buvo nutaikytos raketos, apie kurias tada nežinojome, ir 1983 metais, kai NATO pratybos „Able Archer“ vertė sovietų vadovybę triesti į kelnes – jie manė, kad mes pulsime. Bet bendrai sėkmė čia ne prie ko.
Juk tu tiesiog negali panaudoti tų sumautų ginklų! Štai, Australijoje pas mus sako „oi oi, koks blogas Trumpas, jis neišsiderėjo iš Kim Jong Uno branduolinio nusiginklavimo“. Šūdas visa tai! Aš žinau, ką Trumpas per susitikimą pasakė Kimui: „gali pasilikti tuos savo sumautus branduolinius ginklus, bet jeigu tu juos nutaikysi į mane, tu lavonas“.
Trumpo kritikai, kurie sako, kad jis nieko nepasiekė, nesupranta, jog Kimui branduolinių ginklų atsisakymas prilygtų kiaušų nupjovimui. Ir čia mes grįžtame prie legitimumo: jei Kimas per derybas su JAV būtų atidavęs per daug – jį būtų nušovę jo paties generolai, jei būtų davęs per mažai – būtų rizikavęs karu su JAV.
Aš kalbėjausi su admirolu Harrisu (admirolas Harry Harrisas, iki šių metų balandžio – JAV pajėgų Ramiojo vandenyno erdvėje vadas, raginęs „įsivaizduoti neįsivaizduojama“ – smūgius Šiaurės Korėjai, o nuo pernai birželio, D. Trumpo sprendimu – JAV ambasadorius Pietų Korėjoje), tai jis pripažino, kad JAV buvo pasirengusios smūgiams: dvi lėktuvnešių smogiamosios grupės, „Ohio“ klasės povandeninis laivas su 154 sparnuotosiomis raketomis „Tomahowk“ laukė įsakymo.
Kita vertus, kinai mums atvirai pasakė: jeigu Šiaurės Korėja jus puls, jūs galite su ja daryti ką tik norite 100 mylių iki mūsų sienų. Bet jeigu jūs imsitės prevencinės atakos, tokios, kokias JAV naudojo George‘o W. Busho valdymo laikais, Pekinas to nepakęs – turėsite kariauti ir su Kinija“, – pabrėžė pašnekovas. JAV užteko strateginio spaudimo, o Kim Jong Unas gavo neįkainojamą pamoką.
Tukitido spąstai ir valios stoka
J. Siracusa nuomone, Europoje vis dar pernelyg mažai strateginio galvojimo į priekį, planavimo, bet per daug fatalizmo – esą mūsų likimas yra kitų rankose, ką gi mes patys galime?
„Būtent todėl ir sakiau, ir kartosiu – jūs esate stipresni, nei jums atrodo. Prieš kelis mėnesius lankiausi Prahoje, vėliau – Vienoje ir svarsčiau: kaip tos mažos šalyse, kurias priešiškos pajėgos okupavo jau nekartą, naviguoja per dideles bangas.
Visi kalba apie Tukidido spąstus (amerikiečių politologo Grahamo Allisono išvystyta teorija, skirta senovės Graikijos istoriko Tukidido minčiai, kad auganti karinė galybė bijo jau esamos galybės, o tai galiausiai priveda prie neišvengiamo konflikto) su kinais.
Bet o ko jūs norite iš amerikiečių saugumo garantijų? Kai žmonės Europoje ar Australijoje dejuoja, kad esą nebegalime pasikliauti Amerika, tai ko jie nori, sumautos garantijos, kad pateks į dangų? Turite numanyti, kad garantijos suveiks, tikėti jomis. Kai 1919 metais Kongresas pasiuntė prezidentą Wilsoną ir pasakė, kad daugiau į Europos reikalus mes nesikišime, jūs, europiečiai, kurį laiką tvarkėtės patys. Tada pasirodė Adolfas Hitleris ir niekas nieko nenorėjo daryti.
Tas fatalizmas! Vos prieš 7 dešimtečius Vermachtas valdė Europą nuo Lamanšo sąsiaurio iki Maskvos vartų. Ir kodėl? Nes nebuvo valios kautis. Gal istoriškai, kai tave tiek kartų sumuša, pripranti, bet man vis tiek nesuprantama, kodėl europiečiai vėl vengia kištis?
Maniau, kad Europa nebeleis kilti grėsmei, bet dabar, kai grėsmė kyla jums patiems, darote per mažai. Manau, kad reikia pradėti apie tai kalbėti, spausti politikus, kad jie kalbėtų, nes karas ir vėl bus kariaujamas tiek Ukrainos, tiek Vokietijos žemėse.
Aš nesuprantu tokių žmonių, kaip Johnas Mearsheimeris (agresyvus realistas, pasisakantis už Ukrainos neutralumą, savotišką buferinę zoną) ar pervertintų, tokių, kaip Henry Kissingeris – kokį šūdą jie ten mala apie NATO? Juk NATO iš esmės tėra draudimo politika.
Ir ar ne ironiška, kad europiečiai noriai ir aktyviai ėmė dalyvauti derybose dėl Irano branduolinės programos, kuri šiaip jau nekelia grėsmės Europai, o dėl rusų raketų, kurios nutaikytos į Europą, tyli?“, – retorinį klausimą vėl ir vėl zulino J. Siracusa.
Jo nuomone, V. Putino branduolinis ar bet koks kitas šantažas veikia tik tol, kol kiti jam leidžia veikti. Net turėdama silpnesnę ekonomiką, nei kai kurios Europos šalys ar kai kurios JAV valstijos, Rusija sau leidžia bauginti pasaulį branduoliniais ginklais. Bet net ir turėdama stipresnę ekonomiką šalis turi žinoti savo ribas.
Kinai ir rusai lipa ant japonų grėblio
Pavyzdžiui, Kinija, kurios įtakingi kariškiai, apžvalgininkai ir politikai pastaruoju metu svaidosi vis drąsesniais pareiškimais, kad JAV esą silpsta ir nieko negalėtų padaryti rimto konflikto atveju. Todėl kilus karui dėl ginčytinų teritorijų Pietų Kinijos jūroje, aplink Taivaną ar Japoniją, kinai esą jau dabar galėtų suduoti triuškinantį smūgį amerikiečiams, pavyzdžiui, nuskandinti kelis lėktuvnešius.
Toks požiūris, anot J. Siracusa, primena japonų elgesį praėjusio amžiaus 4 dešimtmečio pabaigoje, prieš pat ataką Pearl Harbore. Trumpai tariant – kinai kartoja japonų klaidas, manydami, kad gali įveikti JAV laivyną.
„Turėjau studentą – Peterį Mauchą, kuris parašė puikią knygą apie japonų admirolą ir diplomatą Nomurą Kichisaburo. Nomura suprato Vakarus, jis žinojo, kad jų japonai nenugalės, bet Tokijas vis tiek skyrė daug pinigų laivynui ir iškėlė užduotį: sunaikinti JAV laivyną.
Ir japonų laivynas paėmė tuos pinigus, puikiai suprasdamas, kad ilguoju laikotarpiu amerikiečių laivyno nenugalėsi. Jei spiri amerikiečiams į kiaušus, niekada jų neatsikratysi.
Dabar panaši situacija Kinijoje: didelės lėšos nukreipiamos iš armijos į laivyną, o užduotis ta pati – įveikti amerikiečių laivyną. Ir vėl Azijos šalis kartoja tą pačią klaidą“, – aiškino J. Siracusa. Beliko nusistebėti – nejau kinai nepasimokė iš kaimynų praeities klaidų? Iš kur ta drąsa, pasitikėjimas savo jėgomis, o gal šių pervertinimas?
„Kelis sykius lankiausi Pekine ir sakiau jiems: žiūrėkite, aš suprantu, ką jus bandote daryti Pietryčių Azijoje, graibstote naftą, dujas, elgiatės, kaip vagys. Viskas gerai, man nerūpi – mes darėme tą patį, britai prieš mus. Bet kai jūs kėsinatės į JAV laivyną, turite suprasti, kad mes žaidžiame pagal taisykles, tai irgi užkoduota mūsų DNR. Laivynas turi išskirtinį mąstymą, jiems nerūpi, kad prezidentas bus nepasiekiamas trečią valandą nakties – jei į jų laivus pasikėsins, jie suduos atgal.
Ar tai būtų Šiaurės Korėja, kuri, anot admirolo Harriso yra kortų namelis su 70 tūkst. lojalių karių ir milijonu kitų, kurie neatlaikytų dvi savaites nuolatinių sparnuotųjų raketų atakų, ar kita šalis.
Bet štai, regis, suaugęs, išsilavinęs žmogus, akademikas iš Kinijos man rimtu veidu aiškina, kad mes bandome juos – kinus pažeminti. Tai lyg rasistinė korta! Man juokinga, nes mes nemėginame jų pažeminti, pasaulis yra didelė vieta, galite imti, ką norite. Bet panašu, kad jie tiesiog nebegali prarasti veido. Kaip ir rusai“, – stebėjosi J. Siracusa.
Kvailys, bet su žvėries instinktais
Tad jei JAV žvilgsnis vėl nukryps nuo Europos į Kiniją, kuo išties galės pasikliauti europiečiai? Ką jiems reikš INF sutarties žlugimas? J. Siracusa negailestingas – nieko keisto, kad sutartis žlunga. Europiečiai turėtų tai suprasti.
„Sutartys tėra mūsų nuotraukos iš praeities, kuriose mes užfiksuoti tam tikrą dieną darantys veiksmus, kurie tuomet atitinka mūsų interesus. Vieną dieną sutartis neatitinka mūsų interesų ir ji žlunga. Pažiūrėkite į įvairius susitarimus praėjusio amžiaus 4 dešimtmetyje.
Aišku, pati INF mums yra vertinga, kaip ir bet kuris kitas strateginis dialogas. Kita vertus, yra apie 30 didelių kompanijų, kurios susijusios su branduolinių ginklų – raketų, bombonešių ir t.t. modernizavimu. Nesakau to, kaip apie kažkokį blogį – prezidentas Eisenhoweris minėjo, kad tai nėra blogis, tai tiesiog yra.
Tos raketos amerikiečiams parduodamos, kaip „priemonės, kurios paverčia Ameriką saugesne“, nors branduoliniai ginklai – viskas nuo tyrimų iki pačių platformų yra didžiausia investicija po socialinio saugumo. O ar jie to verti? Nemanau, kad, pavyzdžiui, D. Trumpui tai rūpi ar kad jis ką supranta. Kodėl turėtų? Jis verslininkas.
Lyginti jį su R. Reaganu, kaip tai daro kai kurie, nėra tikslu. R. Reaganą sovietai ar bent jau jų propaganda laikė pamišėliu kauboju, kuris laiko pirštą ant branduolinio mygtuko. O D. Trumpas yra kvailesnis už Reaganą ir bjauresnis už Richardą Nixoną. R. Reaganas klausėsi patarimų, jis užbaigė ginklavimosi varžybas ir laimėjo Šaltąjį karą, bet nesugriovė Sovietų sąjungos kaip sako kai kurie – SSRS subyrėjo dėl vidinių priežasčių.
D. Trumpas nieko nesiklauso, jis neturi pasaulio supratimo, kaip R. Reaganas. D. Trumpas yra kvailiausias šūdo gabalas Baltųjų rūmų istorijoje.
Dar 1920 m. garsus žurnalistas ir apžvalgininkas Henry Louis Menckenas rašė, kad „kai demokratija taps tobula, prezidento postas atspindės vidinę žmonių sielą ir vieną gražią dieną Baltuosiuose rūmuose šeimininkaus kvailys“, ką keli D. Trumpo administracijos pareigūnai apie jį atvirai taip ir yra pasakę“, – kritikos JAV prezidentui negailėjo J. Siracusa.
Tiesa, kitaip, nei daugelis Vakarų akademinio pasaulio atstovų, jis neskubėjo vien sutrinti D. Trumpo su miltais. Jo manymu, D. Trumpas nėra ypač gudrus, bet turi puikius žvėriškus instinktus. Dar daugiau – pasiūlė žvelgti plačiau ir vertinti ne vien dabartinio JAV vadovo įvaizdį.
„Turėkite omeny, kad jis yra iš to paties audeklo, kaip ir B. Obama. Pastarasis buvo išrinktas du kartus su viltimi, kad mes išsinešdinsime iš Artimųjų Rytų. Jis buvo kaip Didysis Getsbis – roko žvaigždė, žmonės į jį žiūrėjo su didelėmis viltimis, bet kaip ir Getsbis, jis nieko nepasiekė.
O ką D. Trumpas padarė kitaip? Jis irgi signalizuoja JAV pasitraukimą iš Artimųjų Rytų, kaip ir B. Obama, jis yra perteklinio JAV įsitraukimo į užsienio reikalus likvidatorius. O tai kažkas naujo?
Nuo XIX a. pradžios iki pat 1949-ųjų NATO buvo pirmasis aljansas, į kurį JAV įsitraukė taikos metu. Dauguma amerikiečių supranta, kad JAV negali išspręsti visų pasaulio problemų. Pavyzdžiui, R. Reaganas nebuvo suinteresuotas jėgos naudojimu ir tai darė tik kartą – Grenadoje, jis žinojo, kad turi jėgą ir galėjo vykdyti politiką iš jėgos pozicijų.
Trumpas jėgą naudojo irgi tik kartą – Sirijoje. O dėl NATO jis nepasakė nieko naujo, ko nėra pasakęs R. Nixonas, kuris, kuris skundėsi, kad europiečiai neskiria deramo dėmesio gynybai, nors, kitaip, nei amerikiečiai gali sau leisti nemokamą mokslą ir sveikatos apsaugą. D. Trumpas iš NATO nesitrauks, nes Europoje pernelyg daug JAV interesų. Jei rusai ar kinai pajudės prieš JAV sąjungininkus, amerikiečiai jau ten yra – jie pradės šaudyti be didesnių diskusijų su vyriausiuoju karinių pajėgų vadu“, – neabejojo profesorius.
Tiesa, jis neslėpė ir dar vieno įsitikinimo: 2019-ieji taps paskutiniaisiais metais D. Trumpui JAV prezidento pareigose. Iš ten jis esą jau šiemet pasitrauks pats arba bus pašalintas per apkaltą.
„Jam jau 72-eji, ar jis nori likusius penkerius metus kautis su Nancy Pelosi, tverti apkaltos procedūras, aukoti savo šeimą?
Manau, kad jis išeis pats, kaip ir R. Nixonas, net neabejoju, kad tokiu atveju sakys, jog per šiuos tris metus jis padarė daugiau, nei kiti prezidentai per dvi 4 metų kadencijas. Europai gal ir nuobodu kas rytą tikrinti Trumpo „Twitter“ žinutes, bet visi iki šiol kažkodėl dar kalba apie 2016-ųjų rinkimus. Aš labiau nerimaučiau dėl viceprezidento Mike‘o Pence‘o – jis tikrai kvailas“, – rėžė J. Siracusa.