Kovo mėnesį Lietuvoje bus organizuojamos kelių dienų krizių simuliacijos pratybos, kuriose dalyvaus būrys ekspertų, politikų, kitų sprendimų priėmėjų iš Lietuvos ir sąjungininkų šalių.
Jei iki šiol panašiose pratybose buvo imituojamos karinės intervencijos situacijos, tai dabar bus telkiamas dėmesys į konflikto išvakares, mokomasi atpažinti pirmuosius krizės ženklus, stengiantis dar prieš kylant konfliktui suvaldyti situaciją ir išvengti blogiausio.
Pratybos, kokių dar nebuvo
„Tai bus kitokio pobūdžio pratybos. Jei anksčiau buvo fokusuojama į invazijos scenarijus, kurie prasideda žaliųjų žmogeliukų, tankų pasirodymu ir panašiai, tai šį kartą mes norime sutelkti dėmesį į eskalacijos kopėčias – į tą pilkąją zoną, kurią rusai sukuria regione.
Kokie metodai, priemonės, pavyzdžiui, korupcija, informacinis, kibernetinis karas, naudojami, siekiant sukelti sąmyšį demokratinėje šalyje ir sukurti pažeidžiamumą dar iki kylant realiai agresijai“, – sakė Vilniuje apsilankęs Josepho R. Bideno diplomatijos ir tarptautinių santykių centro prie Pensilvanijos Universiteto direktorius Michaelas Carpenteris.
Rugsėjį parengiamojoje diskusijoje prieš pat „Zapad“ pratybas apsilankęs ekspertas iš savo praktikos puikiai žino, ką reiškia naiviai žiūrėti į Kremlių.
Nuo 2014-ųjų M. Carpetneris buvo JAV Gynybos sekretoriaus pavaduotojas, atsakingas už Ukrainos, Rusijos, Eurazijos klausimus ir nepritarė daugeliui buvusio JAV prezidento Baracko Obamos administracijos sprendimams švelninti santykius su Maskva.
Jo teigimu, kovo mėnesį krizių simuliacijos pratybose bus gvildenamas realistinis scenarijus. Jis prasidės krizės užuomazgomis, įtampa kais, o konflikto veiksnių eskalacija bus paremta realiais įvykiais bei numanomomis operacijomis, galiausiai pratybos gali baigtis „žaliųjų žmogeliukų“ pasirodymu – ypač, jei pratybų dalyviai leis situacijai pasiekti tokią kritinę ribą.
„Mes vertinsime, kokių veiksmų ėmėsi pratybų dalyviai ir taip galėsime atpažinti mūsų silpnybes, trūkumus, gebėsime geriau pasiruošti sprendimams, kurių, kilus tokiai krizei, turėtų imtis politinių sprendimų priėmėjai“, – sakė M. Carpenteris.
Vertingos pamokos politikams
Jo teigimu, pratybų dalyviai bus išskaidyti į kelias grupes, o pačios pratybos vyks kelias dienas. Pirmoji diena bus skirta naujai institucijai – Vyriausybės kuriamai nacionalinio saugumo komisijai ir jos ekspertams, kitą dieną planuojama, kad krizes suvaldyti bandys Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai.
„Dalyvaus realūs žmonės, realūs ekspertai ir politikai, diskutuos apie kiekvieną scenarijaus punktą: kokių veiksmų ir kada imtis, kodėl? Kaip bus užtikrinamas ryšio palaikymas, ką darys kitos institucijos? Apie šiuos veiksnius reikia pagalvoti iš anksto, o mes norime realistiškų scenarijų.
Žinoma, nesiekiame kurti nereikalingų įtampų ir vesti akivaizdžių sąsajų, mėtyti užuominų apie, pavyzdžiui, sutampančius scenarijaus ir realaus gyvenimo korupcijos atvejus“, – sakė ekspertas.
Remsis realiai pavyzdžiais
Jo manymu, tokiose krizių simuliacijos pratybose galima remtis pavyzdžiais, kurie iš šono gali pasirodyti tarsi aprašyti įtempti siužeto trileriuose, tačiau yra realūs. Pavyzdžiui, naudojant trečiosios šalies, kuri kursto vietos radikalus pavyzdį, galima prisiminti Rusijos paramą kraštutinių dešiniųjų partijai „Alternatyva Vokietijai“, kuri išties gerai pasirodė parlamento rinkimuose.
Anot M. Carpenterio, taip verta neužmiršti ir pernai metų įvykio, kai Rusijos karinės žvalgybos agentai, su remliumi siejami oligarchai ir jų remiamos politinės jėgos Juodkalnijoje bandė surengti valstybės perversmą. Jį užkirsti padėjo per pastaruosius kelerius metus „išvalyta“ Juodkalnijos žvalgyba, į pagalbą pasitelkusi informatorių. Kitomis situacijomis, anot M. Carpenterio, aplinkybės galėtų susiklostyti ne taip palankiai.
Šiuo metu, anot pašnekovo, dar net nėra išgrynintas pratybų scenarijus – jis gali būti pristatytas nebent sausio mėnesį. Tačiau jau dabar galima tikėtis pratybų legendos, kurioje neakivaizdžiai bus minima Rusija ir jos įtaka bei veiksmai.
„Pavyzdžiui, įsivaizduokite scenarijų, kai vienos savivaldybės mero rinkimų kampaniją finansuoja su Rusija siejamas verslas. O minėtas meras taip pat turi verslą – gamina traktorius arba autobusus ir parduoda juos Rusijoje. Taip atsiranda priklausomybė ir galimas pažeidžiamumas.
Įsivaizduokite, kad toje savivaldybėje įvyksta nelaimė, pavyzdžiui, gamtinė katastrofa – kyla krizė ir Rusija pasinaudoja šia situacija, ima šantažuoti merą. Tarkime, nutrūksta elektros tiekimas arba ima stigti maisto produktų ir meras priima sprendimą, kuris atrodo, kaip visiška nesąmonė – nesuderinęs sprendimų su Vilniumi, galbūt spaudžiamas prašo Rusijos pagalbos. Vilniuje, politikai, žinoma stebisi, sako „palaukit, palaukit, ką jis išdarinėja?“
Ir taip nuo šio laiptelio krizė tik gilėja, eskaluojame ją, įvedame etninės mažumos veiksnį – nepatenkintieji ima protestuoti prieš valdžią, kuri esą nesiima veiksmų, suaktyvėja nusikalstamos grupuotės, žvalgyba praneša, jog yra maža arba vidutinė grėsmė, jog čia nagus prikišo Rusija – niekada arba labai retai sulauksite 100 proc. garantijų, juk viskas vyksta chaotiškai, galima interpretuoti įvairiai, o kol tai darote – situacija gali tapti nekontroliuojama.
Todėl ties kiekvienu punktu mes sustosime ir klausiame pratybų dalyvių: kokių veiksmų imatės ir kodėl? Teisinių ar jėgos veiksmų? Kaip valdote ryšius, jei šalis patiria kibernetinę ataką, prieš jus stiprėja informacinio karo puolimas? Ir aš čia kol kas tik teorizuoju, realus pratybų scenarijus dar gali kisti“, – pabrėžė M. Carpenteris.
„Mūsų tikslas yra paprastas: stiprinti atsparumą, rasti praktinius problemų sprendimus. Būtent todėl šiose pratybose bus dirbama su politikais – juos tiesiog būtina šviesti. Žinoma, kai kurie jau dabar labai apsišvietę, pavyzdžiui Rasa, niekaip jos pavardės neištariu ( Rasa Juknevičienė) – mes taip pat siesime jų įžvalgų, juk norime ne tik susirinkti ir pakalbėti, bet ir rasti konkrečius sprendimus.
Sukursime sudėtingas sąlygas, o pratybose nebus lengvų sprendimų, reikės priimti iššūkius ir ieškoti netradicinių išeičių. Juk iššūkiai bus ne pavieniams politikams, kurie gali sužibėti, bet pačiai sistemai – kaip ji veikia, kokių pokyčių reikia, kuriant prielaidą, jog Lietuva, kaip ir bet kuri kita šalis gali būti pažeidžiama?“, – pridūrė M. Carpenteris, kuris kartu pabrėžė, jog sudėtingu pratybų scenarijumi, kuriame, greičiausiai galima tikėtis reikšmingo korupcijos šešėlio vaidmens, nesiekiama juodinti Lietuvos ar kelti isteriją – esą tokios grėsmės aktualios ir pačiose JAV.