Miunchenas Europos saugumo kontekste nėra pačias maloniausias asociacijas keliantis žodis. Jis primena ir apie liūdnai pagarsėjusį Miuncheno suokalbį 1938-siais, kai Vakarų šalys atidavė tuomet vienintelę Vidurio ir Rytų Europoje demokratiją – Čekoslovakiją į nacių rankas, siekdamos išsaugoti taiką ar bent jau atitolinti karą. To padaryti iš esmės nepavyko – karas kilo jau po metų.
2007-ųjų vasarį savo garsiojoje kalboje toje pačioje Miuncheno saugumo konferencijoje Vladimiras Putinas liejo nuoskaudas Vakarams, ypač JAV, NATO. Ši jo kalba vadinama pranašiška, mat joje V. Putinas išdėstė savo būsimosios užsienio politikos viziją. Tarp eilučių paslėptų grasinimų Vakarai neišvydo.
Jau po metų Rusija tarptautinę teisę pamynė Sakartvele: po 5 dienų karo atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją, trumpam okupavo kitas provakarietiškai nusiteikusio Sakartvelo teritorijas. Dar po 4 metų Rusija užėmė ir aneksavo Ukrainai priklausantį Krymą, sukėlė karą Donbase, įsivėlė į karą Sirijoje. Pastaroji šalis tapo Rusijos karinės galios bandymų poligonu.
Kokių nemalonių siurprizų pateiks šiemetinėje Miuncheno saugumo konferencijoje išsakyti įspėjimai – kurie jų pasitvirtins, o kurie ne? Lietuva, regis, nenusiteikusi stebėti ir laukti. Raginami dviejų svarbiausių šalies sąjungininkų – JAV ir Lenkijos, lietuviai jau rengia planus, kaip sustiprinti savo saugumo garantijas. Viena jų skirta sustiprinti realius pajėgumus regione po NATO vėliava. Kitas planas – dar ambicingesnis.
Įspėjo apie Rusijos grėsmę, bet dėmesys kitur
Viena vertus, išdavysčių ar tragedijų Miunchene ar prieš tai vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime neįvyko. Čia V. Putinas nebuvo laukiamas ar pageidaujamas, kitaip nei 2007 m., kai į Rusijos ambicijas žiūrėta su neslepiamu skeptiškumu ar net šypsena. Bet jau tada akylesni galėjo įžvelgti kerštingas Kremliaus nuotaikas, kurios dar prieš tai buvo išsakytos įvairiuose formatuose.
2005 metais Rusjos lyderis Vladimiras Putinas, įsiutintas Latvijos diplomatų siūlymo susitarti dėl valstybinės sienos, spaudos konferencijoje atrėžė: „Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija neteko dešimčių tūkstančių nuo istorinių teritorijų. Ko jūs dabar norite? Viską pradėti dalyti iš naujo? Grąžinti mums Krymą, kitų sovietinių respublikų teritorijų dalis? Tuomet susigrąžinsime Klaipėdą. Pradėkim Europoje viską dalyti. Ar jūs to norite? Tikriausiai, ne.“
Ilgai besipriešinusi Baltijos šalių narystei NATO ir pralaimėjusi šią kovą 2004 metais, Rusija sutelkė savo nepasitenkinimą į amerikiečių veiksmus Irake, kur tuomet vyko nuožmūs karo veiksmai bei į tuometinės JAV prezidento George‘o W. Busho administracijos kurtą priešraketinės gynybos skydą. Galiausiai 2007-ųjų vasarį įsidrąsinęs V. Putinas Miunchene ne tik išsakė nuoskaudas, bet ir suformulavo savo viziją.
„Niekas nesijaučia saugus. Noriu tai pabrėžti – niekas nesijaučia saugus. Todėl, kad niekas negali pasislėpt už tarptautinės teisės, kaip už akmens sienos. Tokia politika skatina ginklavimosi varžybas. (...) Labai dažnai aš girdžiu mūsų partnerių Europoje, kad Rusija turėtų vaidinti didesnį vaidmenį pasaulio politikoje. Čia aš leisiu sau pasakyti – vargu ar verta mus raginti tai daryti.
Rusija yra šalis su tūkstančio metų istorija ir praktiškai vykdo savarankišką užsienio politiką. Šios tradicijos nekeisime.
Mes suprantame, kad pasaulis pasikeitė ir mes turime realų savo galimybių bei potencialo suvokimą“, – prieš 12 metų atviravo V. Putinas. Priekinėje eilėje sėdėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Ukrainos tuometinis vadovas Viktoras Juščenka, JAV senatorius Johnas McCainas.
Pastarasis vienas pirmųjų įspėjo apie Rusijos grėsmę, bet Vakarai pabudo tik 2014 metais, po įvykių Ukrainoje. Nuo to laiko ne visada artikuliuota, dažnai diplomatiniais kompromisais sušvelninta Vakarų pozicija atsakant į Rusijos keliamas grėsmes pastebima kiekviename svarbesniame saugumo renginyje.
Jau pernai Miuncheno saugumo konferencijoje daug kalbėta apie hibridines, kibernetines grėsmes, kurias kelia Rusija. O šiemet tapo akivaizdu, kad Vakarai vėluoja – šios XXI a. diskusijos pasislinko į antrąjį planą – dabar vėl prabilta apie niūriausias Šaltojo karo dienas, ginklavimosi varžybas.
Ypač po to, kai Rusija oficialiai apkaltinta sulaužiusi Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF) – vasario pradžioje apie savo įsipareigojimų laikymąsi paskelbė JAV, motyvuodamos Kremliaus vykdomais pažeidimais. Paskui JAV pasekė ir Rusija, o Vokietijos žiniasklaida atskleidė, kad Rusija jau dabar turi mažiausiai keturis batalionus su 64 INF sutartį pažeidžiančiomis raketomis.
Dar daugiau, kaip skelbia „The Daily Beast“, remdamiesi šaltiniais Centrinėje žvalgybos agentūroje (CŽA), šių metų sausio pabaigoje Rusijos gynybos ministerijoje surengtas raketos 9M729 pristatymas buvo ne šiaip akių dūmimas ir spektaklis žiniasklaidai. Pristatyme rusų kariškiai parodė raketos konteinerį bei paleidimo platformą ir tikino, kad šios sparnuotosios raketos šūvio nuotolis – 480 km., t.y. 20 km mažiau, nei leistina riba, numatyta INF sutartyje.
Tačiau, kaip teigia „The Daily Beast“, rusai pademonstravo visai ne tą raketą, kurią pagal NATO klasifikaciją amerikiečiai įvardija kaip SSC-8. Tokią informaciją slaptame ataskaitos pristatyme pateikė CŽA ir JAV Nacionalinės geoerdvinės žvalgybos agentūra – pastaroji analizuoja palydovines nuotraukas ir kitą žvalgybinę informaciją, gauta būtent iš palydovų.
Dabar teigiama, kad tikroji rusiška sparnuotoji raketa, kuri pažeidė INF sutartį, yra 3M14, geriau žinomos kaip „Kalibr“ sausumos modifikaciją. Apie tokių raketų būsimą gamybą jau yra užsiminęs Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu.
Įdomu ir tai, kad amerikiečiai sykį jau buvo įvardiję šią raketą 2017 m. Nacionalinis Oro ir kosmoso žvalgybos centras (NASIC) savo ataskaitoje užfiksavo, kad būtent „Kalibr“, kurios šūvio nuotolis – 2,5 tūkst. km gali būti paleidžiama ir iš sausumos. Tų metų birželį pristatyta ataskaita liepos mėnesį buvo pakoreguota – minėtas sausumos pajėgumas ištrintas. Ar tai buvo klaida, ar netyčia atskleista žvalgybinė informacija, nesutariama iki šiol.
„Per tam tikrą laiką mes surenkame žvalgybinės informacijos dėlionę – kartais detalės tikslios, kartais neteisingai interpretuojamos, bet mes mėginame suprasti esmę. Tai nereiškia, kad Rusijos pažeidimo teorija kinta, tik mūsų suvokimas apie to pažeidimo detales“, – aiškino Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktorius Hansas Kristensenas.
Tad nenuostabu, jog praėjusį savaitgalį INF žlugimas buvo viena svarbiausių Miuncheno saugumo konferencijų temų. Tačiau šį kartą net ir oficialiai paremti amerikiečiai plojimų nesulaukė, išskyrus Joe Bideną. Buvęs JAV viceprezidentas sulaukė ovacijų pareikšdamas, kad „Amerika sugrįš“, kai baigsis pirmoji D. Trumpo kadencija 2020 metais, taip bandydamas įtikinti, jog D. Trumpui tai bus ir paskutinioji kadencija. Regis, tokia laukimo atmosfera gyvena didžiųjų Europos šalių lyderiai – palaukti, neįžeisti, neišprovokuoti D. Trumpo ir viskas gal kaip nors susitvarkys. Bet kol kas JAV ir europiečių dialogas vis labiau primena aklojo ir kurčiojo pokalbį.
„Miuncheno konferencijoje pagrindinis naratyvas atrodė sulūžęs. Jie kalba teisingomis temomis, bet skirtingomis kalbomis“, – sakė diskusijas stebėjęs „Amnesty International“ vadas Kumi Naidoo.
„Dauguma svarbių grėsmių, apie kurias svarstėme – ar tai būtų klimato kaita, daugiašališkumo principas, Kinijos galios augimas, terorizmas, karas Sirijoje, prekyba – kad ir kur žvelgtum, visur nesutarimai su JAV. Tai vertybių skyrybos“, – leidiniui „Politico“ skundėsi Ispanijos užsienio reikalų ministras Josepas Borrellis.
Jo žodžiai atkartojami Vokietijoje, kurioje socialdemokratų partija atnaujino kalbas apie JAV taktinių branduolinių ginklų saugojimą šalyje. Vokietijoje iki šiol saugomos amerikiečių branduolinės bombos B-61, kuriomis karo atveju galėtų naudotis ir vokiečių pilotai. Vienintelė A. Merkel pasipriešino tokiems socialdemokratų planams, tačiau kiek ji atlaikys spaudimą nežino ir patys vokiečiai – JAV saugumo politika ir ypač D. Trumpas Vokietijoje vis nepopuliaresni.
Dar vienas neoficialiai kalbėjęs Vokietijos pareigūnas pabrėžė, kad niekas daugiau nebetiki, kad D. Trumpui rūpi sąjungininkų interesai.
Laimingas rusas, karštas latvis ir sumani estė
Kremliui tokie sąjungininkų tarpusavio nesutarimai galėjo kelti nebent pašaipią šypseną. Netgi įprastai paniurėliu „ponu Ne“ vadinamas Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas negalėjo suvaldyti savo džiugesio, kalbėdamas apie braškančius euroatlantinius santykius.
„Matome besiformuojančius naujus įtrūkius ir senus, kurie gilėja“, – džiaugėsi S. Lavrovas. JAV ir Europos kaltinimai vieni kitiems dėl įsipareigojimų nevykdymo, nesąžiningo naštos pasidalijimo, vienašališkų sprendimų, koordinuoto atsako stokos neliko nepastebėti ir Baltijos šalyse.
Pavyzdžiui, Latvijos užsienio reikalų ministras Edgars Rinkevičius karštai gynė JAV sprendimą trauktis iš INF, nes „Rusija turi dislokavusi tas raketas, ji pažeidžia Šaltojo karo laikų INF sutartį, tad kam mums jos reikia – jei kažkas ją pažeidžia, ji mirusi“.
Tuo metu Estijos vadovė Kersti Kaljulaid buvo nuosaikesnė. Vienoje Miuncheno aludžių improvizuotame interviu leidiniui „Politico“ ji prisipažino dalyvavusi diskusijoje apie INF žlugimą, kaip stebėtoja. Jai diskusijų salė pasirodė tuštoka – o tai turėtų kelti nerimą.
„Aš ten ėjau, nes norėjau pasimokyti. Manau, kad mums visiems reikėtų atsibusti ir daug ko išmokti. Mano kartos politikams neteko susidurti su tokiomis diskusijomis, kaip branduolinis saugumas, kaip suvaldyti šias rizikas, nes iki šiol tos sutartys galiojo“, – prisipažino Estijos prezidentė.
Iš viešosios erdvės galėjo susidaryti įspūdis, kad Lietuvos balsas galėjo pasimesti bendrame vertinimų fone, nors Miuncheno saugumo konferencijoje dalyvavę Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministrai taip pat dalijo interviu į kairę ir į dešinę.
Užgožė lietuviams rūpimas temas
Vis dėlto Lietuvos pareigūnai pripažįsta, kad tokia nesutarimų atmosfera Vakaruose, nepaisant visų optimistinių, poliruotų ir atsargių diplomatinių pareiškimų, Lietuvai kelia egzistencinį nerimą. Būtent tai pabrėžė aukščiausi šalies pareigūnai, surengę neoficialių pokalbių su gynybos tema besidominčiais žurnalistais seriją.
„Dėl INF temos Vakaruose dar esame žiūrinčių pro rožinius akinius. Juo labiau, kad tos idėjos į naują INF susitarimą įtraukti ir Kiniją sulaukė labai aiškaus kinų atsako: labai gaila, kad ši sutartis žlunga, bet mes prie naujos neprisijungsime, nes mums reikia šių pajėgumų. Bet bendrai Miunchene buvo ir daugiau susikirtimų.
Pavyzdžiui, vokiečiai įsižeidę, kad juos spaudžia JAV dėl ir „Nord Stream 2“ ir gynybos finansavimo – tokia „kaipgi amerikiečiai drįsta mums nurodinėti?“ pozicija“, – sakė vienas aukštas pareigas užimantis Lietuvos pareigūnas, glaudžiai susijęs su nacionalinio saugumo klausimais.
Įtampa Miunchene buvo ypač juntama dėl vieno žmogaus, kurio ten net fiziškai nebuvo – JAV prezidento Donaldo Trumpo. Skeptiškas požiūris į jo administraciją Europoje buvo juntamas taip, tarsi nuo D. Trumpo sveikinimus atvežęs JAV viceprezidentas Mike‘as Pence‘as, kartu atsivežė visų nemėgstamo svečio atvaizdą. Vakarų šalių lyderiai dar nepamiršo aikštingo D. Trumpo būdo, kurį bene geriausiai simbolizuoja 2018-ųjų birželį užfiksuota nuotrauka iš G7 susitikimo.
Tiesa, svarbiau tai, kad visi tie nesutarimai, aštrūs ginčai visų pirma kiek užgožė kitas, Lietuvai aktualias temas. Tuo metu, kai Bavarijos parlamente vietoje planuotų plojimų mirtina tyla sutiktas M. Pence‘as vėlėsi į diplomatinį žodžių mūšį su Vokietijos kanclere A. Merkel dėl spaudimo Iranui, įsipareigojimų NATO laikymosi, sprendimo trauktis iš INF sutarties, lietuviams rūpėjo geografiškai artimesni ir žemiškesni klausimai.
O kaip dėl kadenciją baigiančio NATO vyriausiųjų pajėgų vado (SACEUR) politinių gairių, kur tarp esminių punktų numatyta kuo spartesnė Aljanso greitojo reagavimo pajėgų įgyvendinimo koncepcija: 30 batalionų, 30 laivų ir 30 oro pajėgų eskadrilių per 30 dienų? Šaltinių duomenimis Lietuvai rūpi šlietis prie britų, kurie kartu su prancūzais žada skirti po 10 proc. pajėgų indėlį (JAV – 50 proc.), tačiau pajėgų priskyrimo, formavimo, vadovavimo klausimai juda lėtai – pernelyg lėtai.
„Papildomų pajėgų perdislokavimo strategija juda į priekį, bet kol kas matome pernelyg mažai ambicijų“, – pripažino minėtas Lietuvos pareigūnas. O kaip dėl Oro gynybos? Šis veiksnys ypač svarbus Lietuvai, kuri teturi artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos pajėgumus ir tik artimiausiais metais ketina stiprinti juos vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemomis NASAMS.
Anot šaltinių, Lietuva jau siekė ir tebesiekia iki liepos mėnesio dokumentuose įtvirtinti „labiausiai pažeidžiamų NATO regionų“ formuluotę, į kurią patektų Lietuva. Galiausiai tai reikštų, kad į tokius regionus Aljansas galėtų dislokuoti bendrus priešlėktuvinės gynybos priemonių pajėgumus, pavyzdžiui raketų sistemas „Patriot“. Tačiau kol kas nėra nei politinių sprendimų, nei laisvų raketų.
„Dauguma šalių Aljanse jau mano, kad situacija rytiniame NATO sparne suvaldyta, kad tiek daugiašaliai NATO batalionai dislokuoti Baltijos šalyse užtikrina atgrasymą. O jei neužtikrins? Koks tada planas? Mums atrodo, kad čia per mažai ambicijų. Mes norime konkrečių dalykų – daugiau judėjimo, daugiau pajėgų regione“, - teigė pareigūnas.
Prieš Maskvą telkiasi buvusios ATR galia
Vis dėlto jis pripažino, kad vien kalbomis apie saugumo stiprinimą Lietuva nebus patenkinta – darbas jau vyksta keliomis kryptimis. Pirmiausia dairomasi pietų kryptimi – konkrečiai į Lenkijos pusę.
Būtent į Lenkiją šią savaitę rengiamas oficialus prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas. Be visų formalių susitikimų didžiausias akcentas skiriamas būtent gynybinio bendradarbiavimo stiprinimui.
„Dvišaliame Prezidentų susitikime numatyta daug dėmesio skirti strateginės partnerystės, bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityse stiprinimo klausimams.
Abi šalys patiria iš Rytų kylančią grėsmę, Lietuvą ir Lenkiją vienija ne tik bendra istorija, tradiciniai istoriniai ryšiai, bet ir bendri tikslai, užtikrinant šalių ir viso regiono saugumą. Vizito metu taip pat planuojama pasirašyti keletą dvišalių susitarimų saugumo ir gynybos srityje“, – teigiama prezidentūros pranešime.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad po tokiomis formuluotėmis būtų sunku ką įžvelgti konkretaus. Juo labiau, kad vizitas apipintas simbolizmu: prezidentė vyksta į Lenkiją, kurioje šiemet bus minimos Liublino unijos 450-osios metinės.
Abiejų tautų respubliką, vienodas bajorų teises ir Lenkijos karūnos teisę įtvirtinusi 1569 metų unija leido Lietuvos didžiajai kunigaikštystei atsikvėpti po varginančių karų su Maskva ir sulaukti lenkų paramos. Kaip ir anuomet, pagrindinę grėsmę abejoms šalims kelia Kremlius.
Be to, Lietuva šiemet mini 15-ąsias, o Lenkija – 20-ąsias narystės NATO metines – priklausymas Aljansui suteikė beprecedentes saugumo garantijas, kurias įtvirtino nuo 2017-ųjų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje dislokuoti daugiašaliai NATO batalionai. Lietuvoje tokiam vadovauja vokiečiai, Lenkijoje – amerikiečiai.
Tiek lenkų, tiek lietuvių kariškiai, tarp jų – elitiniai SOP pajėgų kariai pastaraisiais metais intensyviai moko Rusijos agresijai besipriešinančias Ukrainos pajėgas. Tad stiprinamas šalių, kurių teritorijoje prieš 450 metų gyvavo Maskvą atsvėrusi Abiejų Tautų Respublika įgauna didelį simbolinį svorį.
Vis dėlto net ir pažymėjimas, kad prezidentė vyks į Liubliną, kur „kartu su Lenkijos ir Ukrainos vadovais aplankys ten įsikūrusį bendros trijų valstybių LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio karinės brigados LITPOLUKRBRIG štabą“ gali atrodyti įprasto, daugiau ceremoninio pobūdžio.
Tačiau šį kartą, anot prezidentės atstovų, galima kalbėti ne šiaip apie bendrą valstybių deklaraciją, kurios akcentas – gynybos bendradarbiavimo turinys, bet ir apie labai konkrečias detales.
Pirmiausiai numatyta užfiksuoti bendradarbiavimo stiprinimą vadinamajame Suvalkų koridoriuje – siaurame sausumos ruože, esančiame tarp Lenkijos ir Lietuvos. Šaltinių teigimu, iš lenkų pusės matomas ir ne be JAV palaikymo jaučiamas geranoriškumas realiais pajėgumais ginti šį strategiškai svarbų ruožą.
Tai – tik dar vienas simbolis, kad Lietuva ir Lenkija ketina kartu didinti praktinių pratybų skaičių, mokytis kartu ginti Suvalkų koridorių – teritoriją, dėl kurios abi šalys prieš 100 metų kariavo. Būtent Suvalkų apylinkėse 1919-1920 m. virė nuožmūs lietuvių ir lenkų mūšiai, o teritorija ėjo iš rankų į rankas.
Be to, ketinama įkurti abiejų šalių gynybos ministrų tarybą, kuri aktualius klausimus spręstų du kartus per metus – tai padėtų vertinti pažangą, šalinti trūkumus, palaikytų nuolatinio ryšio būseną. Taip pat ketinama šalinti karinio mobilumo kliūtis, kad kilus krizei sąjungininkai reaguotų žaibiškai.
Dabar be politinės deklaracijos ketinama pasirašyti dvi papildomas praktinio bendradarbiavimo sutartis: vienoje jų būtų numatyta keistis pasienį ir svarbiausia – Kaliningrado sritį dengiančių radarų duomenimis.
Ekspertų vertinimu, keitimasis duomenimis saugiu ryšiu ir realiuoju laiku padėtų geriau matyti vaizdą virš vis labiau militarizuojamos Kaliningrado srities. Nacionaliniame grėsmių vertinime VSD ir AOTD šį mėnesį pabrėžė, kad būtent Kaliningrade Rusija be kitų pajėgumų stiprina ir aviacijos pajėgas.
Informacija būtų dalijamasi ne tik tarpusavyje, bet ir su JAV sąjungininkų vadaviete Ramšteino oro pajėgų bazėje, Vokietijoje. Bet svarbiausia bendradarbiavimo ašimi turėtų tapti daugiašalės divizijos „Šiaurės Rytai“ (MND-NE) projekto praktinis įgyvendinimas. Pernai pilną operacinį pajėgumą pasiekusi, kitaip sakant – sertifikuota, kaip veikti galinti divizija įkurta Elbingo mieste yra pavaldi NATO Šiaurės rytų korpusui – vadavietei, įkurtai Šcecine.
Netoli Lietuvos sienos esantis Oržycas – dar viena simbolinę prasmę turinti vieta, šalia kurios, anot vienos teorijos buvo užmuštas Šv. Brunonas, siejamas su pirmuoju Lietuvos paminėjimu 1009 metais –ne tik Lenkijos 15-osios mechanizuotos brigados namai, bet ir sąjungininkų – JAV vadovaujamo NATO bataliono bazė.
Planuojama, kad divizijos sudėtyje galėtų veikti ne tik šie du vienetai – lenkų brigada, priskirtas amerikiečių batalionas, bet ir Lietuvos mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“.
Tiesa, pastaroji nuo pernai jau yra priskirta Vokietijos divizijai – vis daugiau vokiškos ginkluotės (savaeigės haubicos PzH2000, šautuvai G-36, pėstininkų kovos mašinos „Boxer“) įsigyjanti Lietuva su vokiečiais palaiko ne šiaip glaudžius santykius. Vieno aukšto Lietuvos kariuomenės atstovo teigimu, „Geležinio vilko“ brigadai priskirtas ir jai pavaldus vokiečių vadovaujamas NATO batalionas yra visiškai integruotas į planavimo veiksmus.
„Vokiečiai mumis pasitiki ir teturi du ryšių karininkus, kurie užtikrina sąveiką – visa kitą darbą patiki mums, lietuviams. Tai yra didelis įvertinimas, kurio nesulaukė Latvijos ar Estijos kariuomenės, prie kurių priskirti NATO batalionai, o sąveiką su vietos pajėgomis užtikrina dešimtys štabo karininkų“, – teigė Lietuvos kariuomenės karininkas.
Tiesa, jis kartu pažymėjo, kad toks „Geležinio vilko“ priskyrimas dviems skirtingoms divizijoms nesikerta su gynybiniais planais ir neišskaido turimų žmogiškųjų išteklių. Tai DELFI patvirtino ir Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Vytautas Jonas Žukas.
„Atsižvelgiant į NATO vadovavimo ir valdymo grandinę Lietuvos „Geležinio vilko“ brigada ir Lenkijos Pomeranijos 15-a brigada, kurių pavaldume atitinkamai yra Vokietijos ir JAV vadovaujamos pajėgos, bus MND-NE operaciniame pavaldume. Įsipareigojimai Vokietijai susiję tik su kovinio rengimo organizavimu, – sake kariuomenės vadas, vaizdingai pabrėžęs, kad nuo vokiečių tokie planai nėra slepiami, – tai tikrai nereiškia, kad draugaujame su 2 panom vienu metu“.
Be to, jis pažymėjo, kad veiksmų su LITPOLUKRBRIG neplanuojama koordinuoti, nes tai yra atskiras trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos iniciatyva sukurtas bendras projektas, neįeinantis į NATO vadovavimo ir valdymo operacinę grandinę.
Amerikiečiai lietuviams padės auginti raumenis
Kita vertus, Gen. Ltn. V. J. Žukas atskleidė ir dar ambicingesnį planą. Europoje tvyrant neužtikrintumo atmosferai kai kurios šalys ne tik siekia didinti NATO pajėgumų sąveiką, jų mobilumą ir kitus gebėjimus, bet ir stiprina dvišalį bendradarbiavimą su svarbiausia Aljanso nare – JAV.
Jei Lenkijoje kurį laiką kalbama apie „Fort Trump“ – lenkų pasiūlytą pavadinimą JAV bazei, kurios įkūrimą finansuoti padėtų ir pati Varšuva, tai Lietuvoje kurį laiką privačiuose pokalbiuose buvo juntama nuoskauda dėl 2017 m. iš šalies išvestos amerikiečių karių kuopos, kuri rotaciniu pagrindu čia buvo dislokuojama nuolat nuo 2014-ųjų. Bet greitai viskas gali pasikeisti į priešingą pusę.
Itin rimtai Lietuvos kariuomenę vertinantys amerikiečiai, gen. ltn V. J. Žuko teigimu, pasiūlė projektą, kuris šalies pajėgumams suteiktų neregėtas galimybes.
„Bendradarbiaujant su JAV kariniais specialistais, pradėtas rengti divizijos lygmens štabo vystymo projektas, kuris bus pristatytas KAM ir LK vadovybei tvirtinti.
Jame numatomas glaudus bendradarbiavimas su JAV Pensilvanijos Nacionaline Gvardija (toliau – PANG) bei jos 28-ąją divizija. Svarbu tai, kad 2019 m. gegužės mėn. planuojamas SP ir PANG 28-osios divizijos štabo bendradarbiavimo sutarties pasirašymas. Šios sutarties pagrindu bus kuriamas Sausumos pajėgų valdymo elementas, kuris ilgainiui turėtų virsti Divizijos lygmens vadaviete.
Taip pat sutartyje bus numatomi svarbiausi Kovinio rengimo renginiai, PANG karininkų parama rengiant tokio lygmens štabą (pirmųjų specialistų atvykimas numatomas 2019 m. kovo mėn.).
Pažymėtina, kad visi veiksmai yra tampriai derinami su JAV Sausumos pajėgų vadovybe Europoje, kuri yra pasiryžusi suteikti visokeriopą pagalbą rengiant divizijos lygmens specialistus, gebėjimus bei kompetencijas“, – sake Lietuvos kariuomenės vadas.
Šiuo metu didžiausias Lietuvos karinis vienetas yra brigada. Divizijas Lietuvos kariuomenė turėjo dar Tarpukariu, pavyzdžiui, 1939 m. paskelbus dalinę mobilizaciją Lietuva sumobilizavo dvi pilnas divizijas ir kitus papildomus dalinius – iš viso 90 tūkst, karių, o karo metu buvo pajėgi suformuoti 5 divizijas, arba apie 122 tūkst. karių. Tačiau tarp Tarpukario divizijų ir šiuolaikinių dalinių – ne tik skaičių, bet ir pajėgumų bei karininkų gebėjimų ir galimybių skirtumai.
Pažymima, kad pilnavertė divizija tai būtų galingas ir visaverčiais pajėgumais remiamas vienetas – tokių, turi būtent amerikiečiai, kurie ir pažadėjo paramą – jei tik lietuviai pademonstruos gebėjimą ir iniciatyvą.
„Amerikiečiai nekariauja be galingos oro, ugnies/artilerijos, žvalgybos pajėgumų. Jau šiuo metu yra skirti keli JAV karininkai, kurie mums padės padėtis įgyvendinti tokį projektą, o Lietuvoje kitais metais vyksiančios pratybos „Defender 2020“ bus jo išbandymas“, – sakė kariuomenės vadas.
Šaltinių duomenimis, jau dabar Lietuvą itin domina amerikiečių pajėgumų buvimas šalyje –pirmiausiai čia jau dislokuoto JAV specialiųjų pajėgų komponento sustiprinimas, žvalgybinių, logistinių pajėgumų dislokavimas.