Birželio 12 dieną minima Rusijos diena. Iki 2002 metų vadinta Deklaracijos dėl Rusijos TFSR valstybinio suvereniteto paskelbimo diena, mat 1990 metų birželio 12 dieną buvo priimta Deklaracija dėl valstybinio Rusijos TFSR suvereniteto, paspartinusio Sovietų sąjungos griūtį.
Rusijoje ši valstybinė šventė kasmet minima nuo 1992 metų, o pastaruosius 15 metų tokia šventė rengiama ir Vilniuje. Šiemet renginys vyks birželio 9-ąją. Renginyje tradiciškai dalyvauja Rusijos diplomatai, pastebima ne tik rusiškos, bet ir sovietinės simbolikos.
Tiesa, šį kartą šventei dar net neprasidėjus jau kilo nemažų aistrų. Jei anksčiau Rusijos dienose kreivų žvilgsnių sulaukdavo uždraustais sovietiniais simboliais, Vladimiro Putino simbolika ar Šv. Georgijaus juostelėmis pasipuošę, kartais netgi agresyviai nusiteikę žmonės, tai dabar nepasitenkinimą sukėlė šventės atlikėjų sąrašas.
Atlikėjai šlovino Kremliaus agresiją
Antradienį apžvalgininkas Andrius Tapinas atkreipė dėmesį į tai, kad renginio organizatoriai ir Rusijos ambasadai vėl nepavyko išvengti kultūros ir politikos painiojimo.
„Vienas atlikėjas – Olegas Pogudinas – pernai dėjo koncertinį turą okupuotame Kryme. Pervažiavo nuo Sevastopolio iki Jaltos. Kitas – Viktoras Saltykovas – dar geresnis. Viešai baisisi tuo, kad sugriuvo Sovietų Sąjunga ir respublikos buvo paleistos“, – rašė A. Tapinas.
Išties, O. Pogudinas, pernai yra surengęs koncertinį turą Rusijos okupuotame Kryme, o V. Slatykovas dar prieš 3 metus interviu aiškino, jog „Krymas visada priklausė rusams, o buvo prarastas tik prieš 25 metus“.
„Tai, kas nutiko per tuos metus, dėl to nekaltas nei komunizmas, nei socializmas, o tik žmonių kvailumas. Galima buvo palikti valstybę, kažką pagerinti, o tik pablogino, viską sugriovė.
Manęs niekas neklausė nuomonės tada, kai griovė Sovietų sąjungą, aš su nostalgija prisimenu tuos laikus. Sovietų sąjungos sugriovimas – didžiausia klaida. Krymas visada istoriškai priklausė mums, kaip ir Ukraina“, – sakė V. Saltykovas.
„Gal iš tikrųjų be reikalo tokią šalį sugriovėm?“, – kreipdamasis į Vilniaus merą Remigijų Šimašių kreipėsi A. Tapinas, mat būtent jo sprendimu savivaldybė birželio 9-ąją vyksiančiai šventei, kurią remia Rusijos ambasada Lietuvoje, suteikė globojamo renginio statusą.
Vilnius liks atviras visiems?
Tokiu sprendimu pasipiktinęs savivaldybės tarybos narys konservatorius Adomas Bužinskas, pabrėžė, kad šį kartą Vilniaus miesto savivaldybė ne šiaip rems tradicinį renginį, bet ir pirmą kartą taps Vilniaus miesto rusų šventės globėju būtent tuo metu, kai ten pasirodys prieštaringai vertinami atlikėjai. Toks R. Šimašiaus sprendimas esą yra itin keistas.
„Ne rusų dramos teatrą jis rems ir ne rusų opoziciniams demokratams siūlys prieglobstį Vilniuje. Ne, Šimašius padės organizuoti Tomaševskio vasaros sąskrydį. Ir visa tai dar darys miesto vardu. Ir būtent tai parodo, apie ką yra šitas meras“, – piktinosi A. Bužinskas.
Kiek vėliau agentūrai BNS jis sakė, kad frakcija nėra prieš, jei organizuoti rusų kultūros renginius imtųsi pati savivaldybė, kviestų Rusijos opozicijos atstovus, intelektualus.
„Bet ten tikrai nesirinks Rusijos elitas, diskutuojantis apie demokratijos problemas. Tai bus propagandinė šventė, dar viena priemonė Rusijos informacinio karo formate. Liūdna, kad meras daro tokius kompromisus, kurie daro Lietuvos įvaizdžiui nedaro teigiamos įtakos“, – teigė A. Bužinskas. Jo manymu, tokį mero sprendimą galėjo lemti noras įsiteikti koalicijos partneriams – Valdemaro Tomaševskio vadovaujamai Lenkijos rinkimų akcijai-krikščionių šeimų sąjungai.
Su pastaraisiais R. Šimašiaus liberalai šiemet sudarė koaliciją atsisakę joje konservatorių. Į tokius kaltinimus sureagavo ir pats R. Šimašius. Savo feisbuko paskyroje sprendimą jis argumentavo kiek aptakiai ir rimtai nevertino kaltinimų politiniu pataikavimu.
„Kodėl Vilniaus savivaldybė leidžia Rusų dienas Vingio parke ir netgi suteikė globojamo renginio statusą? Todėl, kad negalime sau leisti, kad Vilniaus rusai manytų, jog jie nerūpi Lietuvai, o tik Kremliui. O būtent taip dalis bendruomenės pamanytų, jei daugelio metų tradicija leisti renginiui nemokamai naudotis Vingio parku šiemet būtų pakeista“, – rašė R. Šimašius.
R. Šimašiaus teigimu, jam „nebūtinai patinka muzikos atlikėjai, kurie lips ant scenos“, tačiau Vilnius, anot jo, „visada buvo ir bus atviras laisvę mylintiems žmonėms“.
„Rusai šimtmečius randa saugų prieglobstį, teisę ir laisvę mūsų mieste. Šiandien ši Vilniaus misija svarbesnė nei bet kada. Ir aš šią misiją vykdysiu nuoširdžiai ir gerai. Tai, kad Kremlius apsisprendė neįleisti manęs į Maskoviją, vertinu kaip gerą šio darbo įvertinimą“, – gyrėsi meras.
Meras kratosi atsakomybės
Jo teigimu, atsakomybę dėl atlikėjų neįleidimo į šalį turėtų prisiimti ne jis, ne savivaldybė, o kitos institucijos. Tokių precendentų jau yra buvę, pavyzdžiui Sovietų sąjungą šlovinęs ir raudona vėliava mojavęs Olegas Gazmanovas Lietuvoje nepageidaujamas.
„Jei mūsų Migracijos departamentas mano, kad jie prisidirbę, manau, atliks savo darbą, ir neįleis jų į Lietuvą“, – pareiškė R. Šimašius. Tačiau ir toks jo pareiškimas kaip mat buvo įvertintas, kaip bėgimas nuo atsakomybės.
„Norėtųsi aiškesnės mero pozicijos – tai, su kuo jis vis dėlto ir kaip atsirinkinėja, kokius renginius globos“, – DELFI pridūrė A. Tapinas. Panašiai vertino ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius, kuris nagrinėja informacinius karus.
„Jis savo politinę atsakomybę už tokius atlikėjus ir renginio programą permetė Migracijos departamentui. Tai reiškia savotišką negebėjimą dirbti su mūsų kitataučiais tėvynainiais. Net spekuliuojant akivaizdu, kad kiti rėmėjai, tokie, kaip Rusijos ambasada turėjo didesnę įtaką rengiant programą“, – sakė N. Maliukevičius. Jo manymu, dabar merui kilo dilema.
„Politinė linija akivaizdi – bandoma išlaikyti politinį vientisumą su rusakalbių ir lenkakalbių piliečių balsais ir politinėmis partijomis, bet tai turi ir politinę kainą. Jei pasirinkta linija dalyvauti renginiuose juos remti, įsitraukti, tai negalima to daryti atbulomis rankomis, nesuprantant, kad tuos renginius remia, bando išnaudoti Rusijos ambasada ir Kremlius.
Kaip jaučiasi merija: kvailio vietoje, kai pabandė parodyti savo paramą, bet realiai neturėjo jokios galimybės aptarti programos, kurią sudarė ambasada, ar vis dėlto tikisi ir mano, kad galima dirbti produktyviai? Nežinau ar meras galvoja, kad sugebės perlaužti Kremliaus naratyvą, ir priminti naujos Rusijos demokratijos įsteigimą, totalitarinės sistemos žlugimą“, – svarstė pašnekovas.
V. Putino politikos pavojai
Jis pabrėžė, kad tokie renginiai, kaip Rusijos dienos nėra vien kultūriniai, kuriose nėra jokios politikos. Tai esą galima vadinti V. Putino palaikomo „rusiškojo pasaulio virtualios teritorijos žymėjimo principu, kuris pasireiškia ne geografinėje teritorijoje, o tikslingu darbu su tėvynainiais“.
„Tai yra kultūrinė arba pačios Rusijos Užsienio reikalų ministerijos dokumentuose įvardyta humanitarinė politika, kurioje įvardijami tokie principai, kaip darbas simbolinių datų metu, su kultūros veikėjais, kurie įgarsina ne tik kultūrines, bet ir politines darbotvarkes“, – sakė N. Maliukevičius. Jis pabrėžė ir paradoksą – kas bus švenčiama Vilniuje birželio 9-ąją.
„Juk tai šventė, kuri žymi Rusijos suvereniteto deklaraciją, tačiau ją sugebėta paversti savotišku Putino doktrinos žymekliu. Ir tai yra paradoksas, kad šventės metu Vingio parke tas sovietinės sistemos žlugimas ir naujos Rusijos susikūrimas nėra švenčiami, tai nėra centrinė tema“, – pabrėžė ekspertas. Jis įspėjo, kad po pasipiktino dėl renginio įrašais atsiradę komentarai rodo ir kitą pavojų.
Išties, po įrašais apie R. Šimašiaus palaimintas Rusijos dienas su Krymo okupaciją šlovinančiais atlikėjais pasirodė nemažai piktų svarstymų. Tradiciškai pasipylė „kas leido įvažiuoti į šalį?“ „kur žiūri valdžia?“ komentarai ir griežtesni reikalavimai sulaikyti atlikėjus pasienyje bei kaltinimai Vilniaus merui prorusiškomis pozicijomis.
„Tokiais komentarais kuriama įtampa, kuri naudinga V. Putinui. Manau, kad dalis politinio kultūrinio desanto, kuris siunčiamas į atitinkamas teritorijas, skirtas ne tik palankios kultūrinės ir politinės terpės kūrimui, bet ir yra savotiškas įrankis įtampai kurti“, – sakė N. Maliukevičius. Kita vertus, jis pabrėžė, kad aistrų kėlimas, mojavimas draudimais yra supaprastintas kelias.
„Situacija galima naudotis šnekant, diskutuojant su mūsų rusakalbių bendruomene. Nemanau, kad ten dauguma žino ar yra girdėję apie atlikėjų politinius pareiškimus. Jei pasirenkama glaudaus bendradarbiavimo ir globos politika, tai reikia bent jau stengtis, kad visos programos neperimtų V. Putino kultūriniai ir politiniai veikėjai.
O kaip tai daryti? Aišku, ne draudimų keliu, o išankstiniu sisteminio planavimo keliu. Reikėjo numatyti galimas rizikas, kokie bus atlikėjai programoje, o kaip kitaip?
Jei situacija parodo, kad bandymai yra beviltiški ir galutinį žodį turi Rusijos ambasada, tai tada pats laikas suprasti, kad reikia trauktis, neduoti paramos tokiems renginiams ir organizacijoms. Visada galima rasti pilietiškų, politinį ir kultūrinį kontekstą suprantančių organizacijų ir dirbti su jomis“, – sakė N. Maliukevičius.
Jo manymu, esminis klausimas yra tas, ar tokį renginį globojanti savivaldybė dalyvauja dirbdama su Lietuvos rusais, ar pasirenkama dalyvauti V. Putino stumiamos Rusijos tėvynainių politikos, putino politikos renginiuose, akcijose.
Siūlo ir alternatyvas
Kitas pašnekovas, su rusais, baltarusiais ir kitų tautinių bendrijų atstovais dirbantis „Freedom House“ vadovas Vytis Jurkonis stebėjosi, kad Rusijos diena kasmet tampa savotiška naujiena ir taip pat akcentavo Lietuvos politikų neoriginalumą.
„Tai rodo, kad dažniausiai mūsų politikams trūksta iniciatyvos ar kūrybiškumo, nes sugebame tik reaguoti, pasipiktinti arba pasiūlyti kažką uždrausti. Lietuvos pozicija dėl Krymo yra aiški, todėl suprantamas pasipiktinimas dėl atlikėjų, kurie koncertavo ar atvirai pasisako už Krymo aneksiją.
Ar reikia priminti Gergijevą ar Gazmanovą? Neabejoju, kad Rusijos ambasados gaudo europiečius dėl jų (ne)nuoseklumo, o po to demonstruoja tai kaip dvigubus standartus ar išnaudoja įvairaus skaldyk ir valdyk pobūdžio priemonėms“, – sakė V. Jurkonis. Jo teigimu, pats triukšmas taip pat naudingas Kremliui.
„Mes patys darom viską savo rankomis. Paradoksas tas, kad tą piktinimąsi galima pritaikyti ir daugeliui pačių kritikų. Kur iniciatyva? Negi trūksta idėjų?
Jei trūksta, kodėl nesusikvietus pilietinės visuomenės ar vietos Rusijos demokratų pasitarti, ką galima būtų padaryti kitaip?“, – DELFI sakė V. Jurkonis, kaip mat pasiūlęs Vilniuje šalia Rusijos ambasados įamžinti Rusijoje nužudyto opozicijos lyderio Boriso Nemcovo atminimą.
Tiesa, kaip tik po šio komentaro Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė būtent tokį sprendimą. Tiesa, A. Bužinskas priminė, kad konservatoriai skverą pavadinti B. Nemcovo vardu prieš kelis mėnesius siūlė patys, bet tada tokiai iniciatyvai pritarti neskubėjo pats R. Šimašius, o liberalų ir naujų koalicijos partnerių balsais B. Nemcovo skvero klausimas patvirtintas tik šį trečiadienį, įsisiūbavus aistroms dėl Rusijos dienų ir mero pozicijos.
Vis dėlto, V. Jurkonio manymu, Rusijoje yra ir daugiau žmonių, apie kuriuos galėtų išgirsti Vilnius ir visa Lietuva. „Pasikvieskime „Pussy Riot“ teatrą bei jų naują pasirodymą „Revolution“, kurį rodė įvairiuose JAV ir Europos miestuose, tarp jų ir Estijos. Per stipru?
Rusijoje yra daugybė muzikantų, kurie nebūtinai yra arba O. Gazmanovas, arba „Pussy Riot“. Kažkodėl mes viską Rusijoje matome tik juoda arba balta. Kodėl negalima pažymėti Rusijos dienos parodant ne tik oficialią, bet ir alternatyvią Rusijos kultūrą?
Parodyti vieną kitą „Teatr.doc“ spektaklį? Rasti sieną Vilniuje, kur kažką sukurtų Dmitrijus Vrubliovas ar Viktorija Timofejeva? Vyksta poetų festivaliai kaip „Vilniaus kryžkelės“, kuriuose dalyvauja rusų literatai, bet kiek iš mūsų apie juos esame girdėję?
Vilniui, kuris linksniuojamas kaip atviras ir skirtingų kultūrų miestas, tai suteiktų spalvų ir parodytų, kad mes ne prieš meną ar menininkus iš Rusijos, o atvirkščiai. Kol tik „budėsime“, tol atvykstantieji turės praeiti Rusijos ambasados filtrą, o tada tikimybė, jog dauguma atvykstančiųjų bus su politiniu atspalviu, bus didelė“, – pabrėžė V. Jurkonis.
Jis pripažino, kad kalbant apie įvairius Rusijos atlikėjus, kuriems siūlo pasisakyti įvairiais politiniais klausimais, jiems sunku išlikti neutraliems.
„Bet įmanoma. Žinome, kad tie, kurie akivaizdžiai užsiima propaganda, gali būti įtraukti į juodąjį sąrašą. Patys menininkai tą irgi supranta. Apsimetinėti, kad tai tik nuomonės ar pritarimo klausimas neverta“, – sakė V. Jurkonis. Jo manymu, visas triukšmas primena audrą stiklinėje, kuri, galimai pasikartos ir kitais metais.
„O būtų daug smagiau, jei šios šventės metu galėtume atrasti formulę rusų ir lietuvių simbolisto ir buvusio ambasadoriaus Rusijoje Jurgio Baltrušaičio festivaliui.
Žmogus, kuris nuo bolševikų teroro išgelbėjo ne vieną Rusijos intelektualą ir menininką. Būtų labai simboliška. Jei šiandien tai atrodo per didelė užduotis, kodėl nepradėjus nuo mažesnių iniciatyvų ar žingsnių?“, – svarstė „Freedom House“ vadovas.