Sergejaus Baburino nusiteikimas gali atrodyti pažįstamas. Jis Rusijos prezidento rinkimų kampanijoje – kaip koks eilinis dalyvis su labiau nei vidutiniška daina Eurovizijos atrankoje. Gal pastebės koks prodiuseris ar iš bėdos – muzikinio klubo savininkas, pakvies pagroti.
S. Baburinas nelaimės ne todėl, kad jis – statistas, bet todėl, kad jis toks – vienas iš septynių nykštukų, pastatytų prieš 1,68 metro ūgio „milžiną“ – dabartinį šalies vadovą, kuriam niekada nereikia atrankos, debatų ar tradicinės rinkimų kampanijos, jį ir taip liaupsina Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida.
Svarbiau – olimpinis principas
Ne paslaptis, kad būsimojo Rusijos prezidento rinkimų nugalėtojo pavardę jau seniai žino kiekvienas. O kas tas S. Baburinas? Negalite nieko gero ar blogo pasakyti apie S. Baburiną ar vadovaujamą Nacionalistinės Rusijos liaudies sąjungą? Nieko tokio, apklausos rodo, kad dauguma rusų panašiai galvoja apie jį patį – S. Baburinas gali tikėtis maždaug vieno proc. balsų rinkimuose.
Tad gal nenuostabu, kad vietinio ir kukliame bute įkurto S. Baburino štabo Sankt Peterburge vadove įdarbintai pensininkei Tatjanai didesnis galvos skausmas – ne rinkimai, o buto remontas.
Laiptinėje voliojasi 20 maišų su cementu. Plepi Tatjana pripažįsta, kad jos atstovaujamo kandidato kampanija – kaip Jamaikos bobslėjaus rinktinės pasirodymas žiemos olimpinėse žaidynėse: dalyvavimas prilygsta egzotikai.
„Mes žinome, kad Baburinas nebus prezidentu, na, tiksliau taip spėjame. O kam tada dalyvauti? Na, tiesiog malonu, kiti juk irgi dalyvauja“, – nuoširdumu trykšta Tatjana. Ir nors tikrai ne visi kandidatai viešai dega tokiu rusišku fatalizmu, panašios nuotaikos vis dėlto juntamos antrame pagal dydį Rusijos mieste.
Tradicinė agitacija mirė
Iš pirmo žvilgsnio Sankt Peterburge gali taip ir nepastebėti, kad šį sekmadienį čia, kaip ir visoje šalyje, vyks prezidento rinkimai. Kaip DELFI atstovas keliauju kartu su žurnalistais iš Skandinavijos šalių ir nesyk girdžiu, kaip jie stebisi rusiškų rinkimų keistenybėmis.
Bent jau skubančios senosios Rusijos sostinės centre nematyti jokių mitingų, agitacijų, vos keli šykščiai pamėtyti kandidatų plakatai.
Beveik visa agitacija ten, kur akis ir ausis vis dar sukišę informacijos alkį nors kartą pajaučiantys rusai – televizijoje. Kandidatų tarpusavio rietenos su dramatiškais išėjimais iš studijos, vandens šliūkšniais – tai rusiška tradicija, kurioje pagrindinis žaidėjas nesitepa rankų.
Mat dauguma kandidatų – arba per mažai žinomi, arba blankūs, pilki statistai, kaip S. Baburinas. Net visiems gerai žinomas Vladimiras Žirinovskis turi vaidinti tą patį išprotėjusio rėkiančio ir keiksmais besisvaidančio radikalo rolę.
Neišsišoksi – tave pamirš. Kitaip, nei pagrindinį „kandidatą“. Juk niekam nekyla abejonių dėl nugalėtojo – realiai šaliai jau beveik du dešimtmečius valdančio Vladimiro Putino.
Renka stabilią stagnaciją
Keli dideli mitingai su politikos ir pramogų pasaulio grietinėle, keli interviu, spaudos konferencijos, kuriose Vakarams atvirai grasinta branduoliniu karu, dokumentinis V. Putiną liaupsinantis filmas – štai ir visa jo agitacija. Jau pagarsėjęs rinkimų balsalapis taip pat spinduliuoja simbolišku minimalizmu – apie V. Putiną, kitaip, nei apie kitus kandidatus tepasakyta, kad jis yra Rusijos prezidentas. O ko jums daugiau reikia?
Stabilumas nuo 1999-ųjų, kai, regis, nedaug kam žinomas kresnas, savimi pasitikinčio žmogaus eisena krypuojantis premjeras iš Sankt Peterburgo užvaldė Kremlių, yra magiškas žodis.
Visi pokyčiai, reformos – kad ir kokie butaforiniai bebūtų, Rusijoje siejami su V. Putinu, jo darbu, jo vizijos vykdymu. Visi tikri ir tariami ekonominiai, socialiniai, tarptautiniai pasiekimai, kurie verti pasididžiavimo – tai V. Putino nuopelnas.
Bet visa ko pagrindinas yra stabilumas – tai praeitis, dabartis ir ateitis. Kita vertus, po Sankt Peterburgą vaikštančiam užsieniečiui į akis gali kristi minimalistiniai balti plaktai.
„Išrinkite Rusijos ateitį“, – skelbia Vyriausiosios rinkimų komisijos pasirašytas plakatas.
Tūkstančiai tokių plakatų iškabinti stotelės ir netgi viešbučiuose visame mieste. Tiesa, juose formaliai agituojama ne už konkretų kandidatą, o už patį balsavimo veiksmą: tiesiog ateikite kovo 18-ąją į rinkimus ir balsuokite.
O tai yra Rusijos prezidento rinkimų ir paties V. Putino kampanijos esmė: jūs tik ateikite, sudalyvaukite, nes nors mes neabejojame lyderio pergale, bet kartu užtikrinsite stabilumą, nes jis yra praeitis, dabartis ir ateitis. Tik ji turi būti aiškiai apibrėžta, pageidautina – pozityviai atrodančiais skaičiais.
Neslepia svarbiausio tikslo
Būtent čia slypi kone vienintelė rinkimų intriga. Mat žinant nugalėtojo pergalę, nežinomuoju veiksniu lieka tik balsavimo aktyvumas: kiek žmonių ateis į rinkimus? Į šiuos kviečiantys plakatai – ne vienintelės priemonės, kurios pasitelktos siekiant „įvykdyti planą“: V. Putiną ir taip perrinks, bet svarbu, kad pergalė nekeltų abejonių, todėl reikia bent 70 proc. aktyvumo.
„Tikimės, kad aktyvumas sieks apie 70 proc. Nenorime, kad kam nors kiltų kokių nors abejonių dėl šių rinkimų legitimumo“, – nė nemanydamas slėpti savo užduoties aiškino antras žmogus pagal svarbą V. Putino rinkimų kampanijos vietiniame štabe Konstantinas Serovas.
Sankt Peterburgo vicemeras susitikimo su DELFI metu elgiasi taip, kaip tik galima tikėtis iš V. Putino aplinkos žmogaus: tvirtas, savimi pasitikintis alfa patinas, kuris vieną sekundę neslepia arogancijos, o jau kitą neva draugiškai ir nuoširdžiai juokauja, švelniai pašiepdamas minkštus ir naivius Vakarų šalių žurnalistus.
„Galiu pasakyti, kad tai niekaip nepaveiks mūsų kampanijos“, – į DELFI klausimą apie Pavelo Skripalo nunuodijimo atvejį ir kaip niekada vieningą bei kaltinančią Vakarų reakciją atšauna kiek susierzinęs K. Serovas.
Jo užduotis – į rinkimus pritraukti kuo daugiau žmonių, o ne rūpintis, kaip jis pats teigia, „pavieniais nepatenkintųjų atvejais“, apie kuriuos užsimena „Amnesty International“ atstovė iš Danijos.
„Miša, kiek ten tų oficialių skundų buvo, penki, šeši? – spragsėdamas pirštu K. Serovas atsisuka į savo pavaldinius, kurie labiau primena ne rinkimų štabo atstovus, o Volando pagalbininkus – Michailo Bulgakovo kūrinio „Meistras ir Margarita“ herojus: gudriai primerktomis akimis kiekvieną žurnalistą varstantis senyvo amžiaus vyriškis neištaria nė žodžio, kostiumuotas nedidelio ūgio padėjėjas staiga įsmeigia akis į telefoną ir kažko įnirtingai ieško.
Ir tik dirbtinės odos švarku vilkintis vyras pataikūnišku balsu pritaria, kad užfiksuoti penki skundai, iš jų trys jau atmesti, kaip nepagrįsti. Patenkintas tokia informacija K. Serovas pasikaso plikę ir vėl atsisuka į užsieniečius. – Štai matot, nejau čia verta kelti triukšmą? Visur pasitaiko nepatenkintų“.
Tik neseniai paskirtas V. Putino štabo vadovo pavaduotoju Sankt Peterburge, K. Serovas ėmėsi vykdyti Kremliuje numatytų užduočių.
Pirmiausiai reikia pritraukti daugiau jaunimo, kurį per pastaruosius metus aktyviai verbuoja opozicija. Mat net jei realios opozicijos V. Putinui Rusijoje esą nėra, potencialia grėsme laikomas vis labiau apolitiškas, Kremliaus propagandai ne itin imlus, bet neteisybės pakęsti negalintis išsilavinęs, socialinių tinklų įgūdžius puikiai įvaldęs jaunimas.
„V. Putinui reikia to formalaus palaikymo, tų 70 proc., nes kitaip atrodys nekoks vaizdelis, tas jo neišrinkto caro įvaizdis tik stiprės, o įžeidimų jis tiesiog negali pakęsti.
Todėl taikomos visos priemonės. Pavyzdžiui, Sankt Peterburge, kaip ir kitur, žmonės raginami balsuoti trumposiomis žinutėmis – bet kur, kad ir nesavo rinkimų apylinkėje, kad tik balsuotų. Visoje Rusijoje vyksta asmenukių konkursas – nusifotografuoji prie balsadėžės ir gali laimėti naują „iPhone“.
O, pavyzdžiui, ligoninėse, universitetuose, gamyklose, net kalėjimuose, kitose valstybinėse įstaigose jų vadovybei įsakyta „aktyviai raginti“ ligonius, studentus, kalinius ar darbininkus balsuoti vietoje. Visi supranta, kad tai – ne šiaip raginimas. Taip surenkami aiškūs sąrašai tų, kas balsavo, o kas ne. Nebalsavusiųjų, žinoma, gali laukti liūdnos pasekmės.
Be to, imamasi gudrybių. Pavyzdžiui valstybinėse įstaigose rengiami tokie mini referendumai-apklausos, kurių metu klausiama, ką norėtumėte pagerinti savo įstaigose, kaip vertinate jų darbą.
Apklausų rezultatai, žinoma, surenkami kartu su balsalapiais prezidento rinkimuose ir tokiu būdu stengiamasi padidinti balsavimo procentą“, – sakė analitikas, politikos psichologas Valentinas Biankis.
Balsadėžės – lyg picos į namus
Raginimus balsuoti, kaip spaudimo priemonę jaučia visi ir visur. Pavyzdžiui, anot viešbučio administratorės, balsuoti raginantys plakatai iškabinti todėl, kad „iš kitų miestų atvykę ir čia apsistoję svečiai galėtų atlikti savo pilietinę pareigą“.
Tai reiškia, kad gali balsuoti ne šiaip kitoje rinkimų apylinkėje – nacionalinei ar vietinei VRK nurodęs „svarią priežastį“, VRK narius su balsadėže gali išsikviesti, kaip picą – tiesiai į viešbučio kambarį.
„Tai gudru, nes juk niekur atvirai nesakoma, už ką reikia balsuoti – visi ir taip turi susiprasti, o formaliai tai tėra pilietinio aktyvumo skatinimas, tad prie to niekaip oficialiai negali prikibti“, – sako V. Biankis. Kita vertus, anot psichologo, balsuoti raginantys plakatai taip pat surašyti gudriai. Juk raginama balsuoti prezidento rinkimuose.
„Kitaip sakant, raginama ne šiaip išrinkti, o tiesiog balsuoti už prezidentą. O kas yra prezidentas? Taigi“, - šypteli V. Biankis.
Jo žodžius palydi triukšmas gatvėje – pro viešbutį pravažiuoja automobilis su balsuoti raginančiais plakatais, vėliavomis, o dėl viso pikto, kad į rinkimus ateitų ir neregiai, garsiakalbiu skelbia tą pačią žinią: šiandien rinkimai, atlikite savo pilietinę pareigą! Vis dėlto pirmiausiai apie pareigas turi galvoti V. Putino aplinkos žmonės. Pasitelkus jėgos struktūras galima bauginti, vilioti, kitaip pritraukti rusus į rinkimus. Bet svarbiausia yra rezultatas – susimauti niekas neleidžia.
Prieš opoziciją meta visas priemones
„Šiuo metu bent jau mūsų mieste V. Putino rinkimų štabe vyksta kova, kas labiau įsiteiks, kas prisiims daugiau nuopelnų už sumobilizuotus rinkėjus, už pasiektą aktyvumo procentą. Tai rizikinga, nes neįvykdžus plano, gali laukti pasekmės“, – antrina Ksenija Kločkova.
Ši opozicinio ir Sankt Peterburge itin populiaraus tinklapio fontanka.ru žurnalistė praėjusią savaitę netyčia sukėlė skandalą, kuris pasiekė paties V. Putino rinkimų štabo ausis Maskvoje.
Paaiškėjo, kad prezidento rinkimų štabui Sankt Peterburge vadovaujantis ir, kaip įtariama, pačiam V. Putinui disertaciją už jį parašęs Vladimiras Litvinenka nesutaria su kitais įtakingais štabo nariais ir numatyta rinkimų strategija.
Tai paviešinusi K. Kolčkova užsitraukė V. Putino rinkimų štabo nemalonę, dėl ko numatytas DELFI ir Skandinavijos šalių žurnalistų bei žmogaus teisių gynėjų vizitas V. Putino rinkimų štabe buvo atšauktas, mat jį organizavo pati K. Kločkova.
„Tas konfliktas tėra ledkalnio viršūnė. Iš pirmo žvilgsnio jis jums gali nieko nereikšti, bet mums tai svarbu, nes tarpusavyje nesutariantys V. Putino rinkimų kampanijos nariai yra informacijos lobis – jie linkę tekinti informaciją žurnalistams, ypač opoziciniams“, – sakė K. Kločkova.
Tiesa, ji pripažįsta, kad opozicinė žiniasklaida kol kas yra vienintelė šaka, kurios prieš pat rinkimus nesiryžta pjauti Kremlius. Tik ar tai ilgai truks?
K. Kločkovos viršininkas, fontanka.ru vienas savininkų ir vyriausiasis redaktorius Aleksandras Gorškovas, pripažįsta, kad kol kas dar galima juoktis ir V. Putino atstovų taikomų priemonių.
„Pavyzdžiui, jūs jau, tikriausiai girdėjote apie sms, raginančias balsuoti, ar ne? O aš tokį perspėjimą išgirdau vos įsėdęs į „Aeroflot“ lėktuvą Milane.
Spaudimas yra neįsivaizduojamas. Nemanau, kad raginimą balsuoti prezidento rinkimuose perskaitęs lėktuvo kapitonas tai darė savo iniciatyva“, – liūdnai šyptelėjo A. Gorškovas. Jį 15 metų pažįstantis žurnalistas Malcolmas Dixelius iš Švedijos atrodė sunerimęs.
„Jis visko yra matęs ir patyręs, išgyvenęs sunkius laikus. O tokių Rusijoje buvo nemažai. Bet pirmą kartą jį matau taip sunerimusį ir išsigandusį dėl ateities“, – tyliai prasitarė M. Dixelius.
Fontanka.ru redaktorius patvirtino, kad pastaruoju metu ypač daug dėmesio sulaukė dėl savo veiklos. Po straipsnių serijos apie Jevgenijų Prigožiną ir jo ryšius su trolių ferma bei samdinių grupuote „Vagner“, „Fontanka“ žurnalistai sulaukė grasinimų, kibernetinių atakų, užgauliojimų. Bet tai, anot K. Kločkovos – tik pradžia to, kas gali laukti ateityje, po rinkimų.
Tiesa, prieš rinkimus Sankt Peterburge opozicijos nariai pajuto Kremliaus dėmesį. Likus savaitei ar mažiau iki balsavimo mieste buvo sulaikyti ir į areštines už daryti keliolika opozicijos aktyvistų.
„Juokingiausia, kad buvo sulaikyti ir Aleksejaus Navalno komandos žmonės, nors jis net nedalyvauja rinkimuose – pernai jam tai, kaip ir tikėtasi, uždrausta iškelti kandidatūrą.
Sulaikė, labai greitai nuteisė ir paskyrė keliolikos dienų įkalinimo bausmes „už nesankcionuotus mitingus“, o kai tuos teisiamus žmones prie teismo salės atėjo palaikyti jų rėmėjai – sulaikė ir vietoje teisė ir juos, štai kokia mūsų valstybė“, – ironiškai šypsodamasis pasakojo nepriklausomas fotografas Davidas Frenkelis.
Jo žodžius patvirtino ir A. Navalno komandos žmonės. Likus kelioms dienoms iki rinkimų, DELFI žurnalistui pavyko apsilankyti pagrindiniu V. Putino oponentu šalyje vadinamo A. Navalno štabe.
Vaizdas toks, kad būtent čia yra pagrindinio opozicijos kandidato būstinė: dešimtys ankštoje ir tvankioje patalpoje susigrūdusių jaunuolių klausosi net įraudusio nuo nenutrūkstamos greitakalbės pasakotojo instruktažo.
Ir nors A. Navalnas – ne kandidatas, o jo komanda aktyviai ragina tiesiog boikotuoti rinkimus, jie taip pat aktyviai registruojasi, kaip stebėtojai: eis į rinkimų apylinkes, fiksuos pažeidimus.
„Prieš mus gali naudoti įvairiausią taktiką. Nors viską darome pagal įstatymus – turėsime ir pažymėjimus, visus leidimus, mus greičiausiai bandys išvaryti iš rinkimų apylinkių – taip jau daryta anksčiau: 20 val. stebėtojams jau nebegalima patekti į balsavimo vietą, bet joje galima likti atėjus anksčiau. Tai tokiu atveju policininkai tiesiog išvaro į lauką „patikrinti“ dokumentų, nustato, kad nieko nepažeidėme, bet atgal jau nebeįleidžia dėl formalaus reikalavimo“, – pasakojo A. Navalno štabe po 12-14 val. per parą pastarąsias savaites praleidžiantis Piotras Popovas.
Jis tikina, kad prieš A. Navalno štabą bandytos įvairios bauginimo priemonės: nuolatiniai policijos arba saugumo darbuotojų vizitai, naktį padegtos durys.
„Mes prie to įpratę, stengiamės laikytis vieningai“, – pavargusiu balsu kalba P. Popovas. Tačiau kai kalba pasisuka apie opozicijos vienijimąsi prieš rinkimus, kalbos apie vienybę išgaruoja ir pasigirsta dar Vilniuje, „Laisvosios Rusijos forume“ girdėta opozicijos kandidatų konkurencijos gaida.
„Ji nėra opozicionierė, ji neatstovauja masių, neturi didelio palaikymo, politinės patirties, jos praeitis, tėvo ryšiai su V. Putinu ir jos kampanija tėra iliuzija“, – apie formaliai opozicijos balsu laikomą Kseniją Sobčiak negailestingai rėžia kitas A. Navalno komandos bendražygis, prisistatęs Sergejumi.
Pramogų pasaulyje mirgėjusi ir skandalingu elgesiu išgarsėjusi K. Sobčiak dabar bando kurti surimtėjusios, rūpestingos moters įvaizdį. Tokį, kad būtų aišku – ji vienintelė reali opozicijos kandidatė. Viena prieš visus, protesto balsas ir galimybė jaunimui išreikšti savo valią.
Išties, K. Sobčiak štabas Sankt Peterburge primena jaunų hipsterių kavinę. Patalpų nuomos sutartis, kaip tikina vietos štabo vadovas Konstantinas Goloktejevas, baigiasi balandžio mėnesį. O kas tuomet? Ypač turint omeny, kad K. Sobčiak neturi rimtų galimybių – visoje šalyje geriausiu atveju gali tikėtis 4 proc. balsų, o gimtajame Sankt Peterburge – apie 10 proc.
„Tuomet kursime partiją arba judėjimą, dar nežinome“, – dar prieš K. Sobčiak paskelbimą apie kuriamą politinį judėjimą svarstė K. Goloktejevas. Akivaizdžiai vyriausias iš susirinkusių K. Sobčiak palaikytojų Sankt Peterburge, vyriškis pripažino, kad jo štabe dirba vos keliolika žmonių, kurių ateitis po rinkimų neaiški.
Bent jau kol kas panašu, kad K. Sobčiak prijaučiantiems ši kampanija tėra proga pasireklamuoti. Pavyzdžiui, K. Sobčiak reklamuojamame laikraštyje „pozityvias žinias“ skelbia judėjimas „Ekstremum“ – vien pernai šio K. Sobčiak palaikomo judėjimo aktyvistai „išgelbėjo 196 miškuose pasiklydusius žmones, 800 kačių, paukščių ir šinšilų“.
Tokia taktika gal ir įrodo, kad K. Sobčiak ir jos rėmėjams išties trūksta patirties, kaip „pagrindiniam opozicijos balsui“, kita vertus, net ir turintiems patirties yra akivaizdu, jog dalyvavimas rinkimuose yra keista V. Putino režimo ir dalyvių simbiozė: vieni savo dalyvavimu palaiko kitus ir savo gyvastį.
Komunistai siūlo praeitį
Pavyzdžiui, komunistų partijai tikrai netrūksta patirties dalyvaujant prezidento rinkimuose – juose komunistai kandidatus kelia nuo pirmųjų Rusijos Federacijos gyvavimo dienų.
Ir nors šį kartą rinkimuose kandidatu pasirinktas ne ilgametis Genadijus Ziuganovas, o ūsuotas Pavlas Grudininas, apsilankius partijos štabe tampa akivaizdu, kad komunistų siūlomas turinys – beveik nepakitęs per pastaruosius dešimtmečius.
Tik sekretorės kabinete gali išvysti komunistiniams laikams kiek netikėtus atributus – modernius kompiuterius ir tualetinio popieriaus rulonus.
Apsilupusiame ir raudonomis komunistų vėliavomis paženklintame pastate gali pasijusti, lyg nusikėlęs į praeitį ar apsilankęs komunizmo muziejuje: atvėrus duris pasitinka Lenino bei Stalino biustai, šviesų komunistinį rytojų skelbiantys lozungai, o žurnalistus sutinka nenusakomo amžiaus senoliai.
„Tai yra vadinamieji karo vaikai – Leningrado blokadą karo metais išgyvenę žmonės, juos čia mielai priima“, – paaiškina Ks. Koločkova, rodydama į medaliais apsikarsčiusius senolius. Greitai jie užleidžia susirinkimų salę žurnalistams.
Salėje – madingai, tarsi hipsteris atrodančio Lenino, Karlo Markso plakatai. Pastarasis aprengtas „Terminatoriaus“ drabužiais ir skelbia, kad dar sugrįš.
Tačiau pasiklausius trumpai P. Grudinino programą pristatančios Olgos Chodunovos, vėl esi sugrąžinamas mažiausiai tris dešimtmečius atgal: 20 punktų P. Grudinino kampanijoje – tie patys komunistiniai lozungai apie nacionalizavimą, darbininkų teises.
Nekeista, kad komunistų kandidatas, kaip ir kitas potencialiai į antrąją vietą rinkimuose taikantis radikalas – V. Žirinkovskis vadinami „sistemine opozicija“.
„Kai reikia, jie pakritikuoja Kremlių, bet kai reikia balsuoti už svarbius dalykus – visada palaiko V. Putiną“, – pabrėžia keliolika metų Rusijoje dirbantis suomių žurnalistas Andersas Mardas.
Tad iš pirmo žvilgsnio netikėtos P. Grudinino štabo atstovės O. Chodunkovos kalbos apie tai, kad „komunistai nepalaiko agresijos Donbase, nepritaria konfrontacijai su JAV ir nesirengia okupuoti Baltijos šalių“, neskamba itin patikimai. Kai reikės balsuoti, kaip bus tada?
Vienas jaunas, išvaizda į Če Guevarą panašus, tačiau fotografuotis kažkodėl griežtai atsisakantis jaunuolis prisipažįsta: jis – Karlo Markso raštais susižavėjęs komunistas, dalija lankstinukus, yra savanoris. Tačiau kaip studentas jau sulaukė nevienareikšmiškų raginimų balsuoti „už teisingą“ kandidatą ir kaip įrodymą nufotografuoti savo balsalapį mokslo įstaigos vadovybei.
„Nežinau, ką darysiu“„ – pripažįsta jaunasis komunistas, pats, regis sutrikęs dėl savo naivaus požiūrio ir realybės susidūrimo.