„Kiekvienais metais artėjant sausio 13 man ir kitiems tų įvykių dalyviams kyla toks nerimas, pergyvename visi kartu“, – pasakojo L. Šlekienė. Jai kruvini sausio įvykiai – ne tik liudininkės prisiminimas. Ji iki šiol sapnuoja baisius košmarus.
Prispaudė sovietų tankas
1991-ųjų sausį Loretai buvo dvidešimt ketveri. Budėti prie televizijos bokšto tądien jos patraukė dviese – kartu su bendradarbe Loreta Asanavičiūte. Bendravardės merginos dirbo audėjomis toje pačioje įmonėje, kartu lankė etnografinį ansamblį. Prie bokšto jos ėjo dainuoti ir groti, nešėsi kankles.
Loreta prisimena darnią ir draugišką to vakaro atmosferą – dainas, dalijamą arbatą ir košę. Tačiau visa tai išsklaidė atvykę sovietų kareiviai. Abi Loretos atsidūrė įvykių epicentre ir joms ši naktis baigėsi tragiškai: „Kojos susipynė ir kritau. Šaukiau Loretai, kad duotų ranką. Mačiau, kad vamzdis virš manęs praslenka, o po to skausmas ir prispaustos kojos. Vėliau mane ištraukė vyriškis.“
Patyrusi daugybinius lūžius Loreta atsidūrė ligoninėje. Tada dar nesuvokė, kad lemtingą akimirką draugę matė paskutinį kartą. Apie draugės mirtį jai buvo pranešta tik po poros savaičių. Gydytojai baiminosi, kad po patirto šoko tokios baisios žinios mergina gali neatlaikyti.
Įžūlus Kremliaus melas
Tačiau baisiausia, kad praėjus 27 metams, užaugus jau naujai, Nepriklausomoje Lietuvoje gimusių pilnamečių kartai, atsiranda garsiai melą apie tą naktį skleidžiančių žmonių.
„Tiesą“ apie kruvinus Sausio 13-osios įvykius skleidžiantys Kremliaus propagandiniai kanalai ir jų pateiktą informaciją atkartojantys Lietuvos piliečiai kasmet įvairia forma primena, „kas iš tiesų įvyko 1991 m. sausį Lietuvoje“. Specialios televizijos laidos, reportažai, knygos, kalbinami buvę sovietų kariškiai ar nepavykusio perversmo „herojai“ nepaliauja skleisti savo versijos.
Esą 1991 m. sausio 13-osios žudynės, kai sovietų kariškių šturmo prie Televizijos bokšto ir Radijo ir televizijos pastato žuvo 14 taikių civilių, o dar per 700 buvo sužeista, tebuvo pačių lietuvių darbas. „Savi šaudė į savus“, „Sąjūdžio snaiperiai šaudė į minią“, „nacionalistai stūmė civilius po tankais“, „lavonus suvežė iš morgų“ ir panašios istorijos kartojamos dar nuo tų pačių 1991-ųjų, kai pasirodė skandalinga Aleksandro Nevzorovo laida „Nashy“ ( Mūsiškiai).
„Esu ne kartą girdėjus tokius pareiškimus. Tuo metu, kai kažkas drėbteli, man būna skaudu, bet išmokau nekreipti dėmesio. Visuomenė pati atsirenka. Šiaip negalima nekreipti dėmesio, kai tave žemina, dergia, tai turėtų ir valstybės institucijos reaguoti, bet aš stengiuosi tiesiog vengti tokių žmonių, – DELFI sakė L. Šlekienė, tačiau pripažino – ne visada išeina.
Užgaulioja iki šiol
„Teisme buvau apklausiama ir kažkoks veikėjas labai grubiai drėbteli, kad aš seku pasakas. Jis mane bandė provokuoti, net gatvėje pasivijo mane, vis bambėjo. Man jis buvo nepažįstamas.
Aš galėjau sakyti, kad jis ten prie bokšto nebuvo, o aš buvau, galėjau teisėjams priminti, kodėl tokie žmonės įleidžiami į teismo salę, bet to nepadariau – tegu sau šneka, jo požiūrio nepakeisi, gal jam kažkas sumokėjo, aš ne toks žmogus, kad mane gali išprovokuoti“, – pridūrė Sausio 13-ąją sužeista moteris. Ji neslėpė, kad net teismo klausimai įvykių liudininkams pasirodė ne visai korektiški.
„Užduoda tokius žmogų žeminančius klausimus kitai moteriai, kuri irgi buvo sužeista, matosi, kad jai net ateiti į teismo salę buvo didžiulis iššūkis. Ji susimėtė, pasijautė nesmagiai, aš irgi. Mano manymu, aukšto rango teisėjui taip nereikėjo daryti“, – teigė L. Šlekienė, nepanorusi leistis į detales.
Ji tikino, kad dėl savo liudijimų ji yra ne tik nemalonių susidūrimų, pavyzdžiui, akistatos su nuteistu vienu iš Sausio perversmo organizatorių, „Jedinstvo“ lyderiu Valeriju Ivanovu, bet net ir grasinimų.
„Dar 1991 metais kreipiausi į mūsų teisėsaugą dėl patarimo, nes iš Rusijos atvažiavo kažkoks kagėbistas ir norėjo mane apklausti dėl sausio įvykių.
Klausiu mūsų teisėsaugos – ką man daryti? O man sako – čia jūsų asmeninis reikalas. Tai aš tada su draugu žurnalistu dalyvavau toje apklausoje, sulaukiau labai provokuojamų klausimų ir net grasinimų, kad man neduos vizos ir neišleis gydytis į Švediją“, – prisiminė L. Šlekienė. Ji pabrėžė, kad apie Sausio 13-osios būtina pasakoti atvirai, ypač, kol dar yra gyvų tų įvykių liudininkų.
„Savo šeimoje vaikams viską pasakojau, jie viską žino, visus niuansus, kaip buvo. Mane labai stipriai palaiko. Gal kai kurie dalykai ir atrodo nesuvokiami, bet dukros politologiją studijavusios, tai tikrai žino, supranta“, – teigė pašnekovė.
Lietuvai pranašavo Ukrainos likimą
Tačiau jos teigimu,. Priminus, kad Rusijoje pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo propagandiniai kanalai, skleidžiantys iškraipytas, sukurptas istorijas apie 1991 m. Sausio 13-ąją, L. Šlekienė pripažino, kad negalima likti nuošalyje, kai skleidžiamas melas.
Pavyzdžiui, kadaise perspektyviu žurnalistu laikytas Dmitrijus Kiseliovas dabar vadinamas vienu pagrindiniu Rusijos propagandos skleidėju, buvo apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.
Tačiau 1991-siais Maskvos padiktuotą melą apie įvykius Lietuvoje atsisakęs transliuoti ir už tai apdovanotas D. Kiseliovas vėliau pats tapo Kremliaus ruporu. D. Kiseliovas ypač suaktyvėjo Ukrainos įvykių metu, ėmė dergti ukrainiečius ir atvirai laidyti grasinimus Vakarams. Pernai D. Kiseliovas nepagailėjo ir dozės pagiežos Lietuvai.
Interviu propagandiniam kanalui „Sputnik“, kurio prezidentu jis pats ir dirba, D. Kiseliovas papasakojo savo prisiminimus apie kruvinus 1991 metų sausio įvykius. Interviu jis pakartojo Kremliaus jau kelis dešimtmečius kurstomą sąmokslo teoriją „savi šaudė į savus“.
Anot D. Kiseliovo, netgi „teismo proceso metu buvo nustatyta, kad Vilniuje vis gi šaudė nuo stogo ir abiem kryptim“. Koks teismas tai nustatė, D. Kiseliovas nepatikslino, tačiau toliau vystė sąmokslo teoriją, jog tokia menamų snaiperių taktika — šaudyti į žmones iš dviejų pusių, buvo ir Vilniuje 1991-ųjų sausį, ir 2014-ųjų vasarį Kijeve, Maidano aikštėje.
Išreiškęs apgailestavimą, kad iš jo buvo atimtas Lietuvos valstybinis apdovanojimas, D. Kiseliovas netgi pareiškė, kad Vladimiro Putino valdomoje Rusijoje žodžio laisvė esą mažiau apribota nei Vakarų Europoje, Europos Sąjungoje.
„Kažkaip liūdna gyventi ten, Lietuvoje. Bet galbūt laikui bėgant kažkas pasikeis. Kitaip kyla grėsmė, kad šitie rusofobijos priepuoliai turės komplikacijų, kaip tai įvyko Ukrainoje, kur, anot buvusio premjero Nikolajaus Azarovo, politinėje paletėje liko tik 50 rudos spalvos atspalvių“, – perspėjo D. Kiseliovas.
Segasi neužmirštuolę
Tuo tarpu televizijos bokšto gynėjams kalbos apie paslaptingus snaiperius kelia pyktį. Pavyzdžiui, L. Šlekienės manymu, tokius melą skleidžiančius kanalus gal ir galima būtų uždrausti. Bet, anot pašnekovės, dar svarbiau, kad pati Lietuvos visuomenė žinotų tiek apie 1991-ųjų sausį, tiek būtų auklėjama nepriklausoma dvasia.
„Bausti, aišku, kartais reikia. Ar atimti medalį, ar paviešinti, kad būtų gėda. Bet mums patiems reikėtų labiau didžiuotis tuo, ką pasiekėme. Man ne dėmesio trūksta, aš norėčiau, kad būtų ieškoma dar daugiau būdų, kaip neužmiršti“, – sakė L. Šlekienė, paminėjusi „Neužmirštuolės“ akciją, kai prisimenant ir pagerbiant Sausio 13-osios aukas, pirmąsias dvi savaites iki šios datos žmonės segasi neužmirštuolės žiedą. Tai daro ir pati L. Šlekienė.
„Reikia mokėti džiaugtis gyvenimu. Pati tai darau. Jei mane kviečia į rajono mokyklą, pavyzdžiui į mano gimtąjį Pasvalį, kad aš papasakočiau savo istoriją, tai yra didelis dalykas. Juk istorijas galima pasakoti įvairiai, įdomiai“, – teigė moteris. Ji teigė supranta, kad kai kurie lietuviai per du dešimtmečius gali būti nusivylę.
Prie bokšto eitų dar kartą
„Gal ir man ne viskas patinka, bet aš nuoskaudos nejaučiu. Aš ne toks žmogus, aš didžiuojuosi tuo, kas čia daroma, stengiuosi ieškoti pozityvo. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, niekas neatneša nieko ant lėkštutės. Viską patys turime pasidaryti.
Buvo laikai, kai buvo nurodinėjama ką, kaip daryti, kalbėti. Gal dabar ir ne viskas tavo rankose, bet daug kas nuo tavęs priklauso“, – optimizmo neslėpė L. Šlekienė. Dėl savo pasirinkimo ji taip pat nė kiek nesuabejojo – ar žinodama, kas laukia Lietuvos, ar vėl eitų prie bokšto.
„Žinoma, kad eičiau, nes man tai yra svarbu. Juk Lietuva – tai ne vien valdžia. Ją patys išsirenkam. Eikit, balsuokite ir tada nebambėsite! „Man tas pats“, taip sako. Taip negalima. Dėl tų žmonių, kurie kažką daro, kuria, stengiasi, dėl jų eičiau. Dėl savo vaikų.
Pažiūrėkite į Ukrainos pavyzdį – mes esam labai laimingi, žmonės pamiršo eiles prie dešros, žirnelių. Dabar tik norėk užsidirbti. Eičiau. Ne dėl tų, kurie stengiasi atsisėstsi į postą valdžioje. Kaip bebūtų sunku. Gal nemoka žmonės pamatyti tų gražių pavyzdžių. Jei norėsi, tai ir padarysi“, – emocingai kalbėjo moteris.