Feisbuke dar trečiadienį nuotrauka iš archyvo pasidalijusi Agnė Zalanskaitė, regis, nesitikėjo, kokią audringą diskusiją tai įžiebs.
Nuotraukoje užfiksuotas Lietuvos laisvės kovotojų atsišaukimas kolūkių organizatoriams. Partizanų pasirašytame spausdintame atsišaukime rašoma: „Kolchozas – badas ir vergija. Kam brangi gyvybė, meskite išdavikišką tautai kolchozų organizavimo darbą! Mirtis išdavikams!“
„O žudyti kolchozų organizatorius moralu?“, – tokį klausimą iškėlęs D. Udrys kaip mat susilaukė pasipiktinimo žodžių ir pats įsijungė į diskusiją, taip sukeldamas tik dar didesnę reakcijų bangą.
Priminė kruvino karo aplinkybes
Priminus, kad priešintis okupantams pareiga, o kolaboravimas yra nusikaltimas, D. Udrys toliau kėlė moralinį klausimo aspektą. Esą kolūkių pirmininkai ir kiti organizatoriai buvo civiliai, kurių veikla neprilygsta nusikaltimams žmoniškumui, o jų žudymas yra amoralus.
Dokumentinio filmo apie partizanus „Kalniškė – lūžio taškas“ kūrėjas Aleksandras Matonis D. Udriui priminė, kad tokiu atsišaukimu partizanai „įspėjo nedalyvauti neteisėtose okupacinės valdžios priemonėse“.
„Priešintis okupantams ir jų prievartiniams veiksmams, jeigu reikia – ginklu, yra kiekvieno piliečio pareiga. Karo lauko teismai buvo visiškai teisėta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio priemonė, nes, kaip suprantate, pagal LR įstatymus okupantai negalėjo būti patraukti į teismus, nes tuos teismus okupantai buvo užėmę ir ten taikė „LTSR įstatymus“.
Lietuvos laisvės kovotojai ne žudė, o išskirtiniais atvejais taikė mirties bausmę, ir tik Karo lauko teismo sprendimu. Kitaip nei okupantai, kurie kasdiene veikla pažeisdavo konvencijas, vykdė baudžiamąsias akcijas prieš civilius gyventojus, nesilaikė karo papročių, netaikė su kombatanto statusu susijusių garantijų partizanams, imitavo teismo procesus, neužtikrino teisingo teismo, niekino žuvusiųjų kūnus“, – teigė A. Matonis.
Jo teigimu, išskyrus kelis atvejus, kai prie civilių nužudymo prisidėjo MGB infiltruoti provokatoriai ar MGB agentai-smogikai, partizanai mirties bausmę taikė tik kaip kraštutinę priemonę, ir būtinai su Karo lauko teismo sprendimu.
„Kolchozų organizavimo atveju buvo baudžiami organizatoriai ir aktyvistai, o ne tie, kas varu buvo ten suvaromas. Žinoma, kadangi vyko karas, partizanai vykdė ir tai, ką dabar vadiname psichologinėmis operacijomis. Šis lapelis – to pavyzdys“, – pridūrė A. Matonis.
Partizanai – teroristais ir karo nusikaltėliai?
Tačiau diskusija kaip mat pakrypo į emocingą apsisvaidymą žodžiais. D. Udrys iškėlė prielaidą, jog toks partizanų atsišaukimas primena terorizmo sąvoką.
„Pagal kokią definiciją kolūkio organizavimas prilygsta nusikaltimui prieš žmoniją, už kurį etikos normos leidžia grasinti nužudymu? Ar tiesiog tikslas pateisina visas priemones? Žudyti arba grasinti nužudymu kolūkio organizatorius moralu? Pagal kokią etikos normą?“, – klausinėjo D. Udrys, pridūręs, jog jis nežino „įstatymo, kuris būtų numatęs mirties bausmę už kolūkio organizavimą“.
„Būtent atsisakymas kovoje skirti civilius, kad ir „kolaboruojančius“, nuo karių, ir civilių terorizavimas yra laikomi karo nusikaltimais. Bent jau toje civilizuotoje šalyje, kurioje turėjau laimę užaugti ir kurios palaikymo jūs čia taip laukiate ir tikitės“, – rėžė „Go Vilnius“ vadovas.
Vėliau jis DELFI neigė siekęs „patrolinti“ diskusijos dalyvius, tiesiog suprasdamas temos jautrumą esą norėjęs „kelti klausimus diskusijoms“.
„Gaila, kad diskusijas užtrumpino kelių žmonių nesantūri ir nepilietiška reakcija. Nesiimu čia visų jų gvildenti pats. Tam ir siekiau diskusijų. Jose ir gimsta geresnis supratimas, jei mokame produktyviai diskutuoti“, – DELFI sakė D. Udrys.
R. Šimašiaus prašo įvertinti D. Udrio elgesį
Tačiau diskusijoje aktyviai dalyvavę keli Tėvynės sąjungos – Krikščionių demokratų nariai tokį būdą siekti diskusijų įvertino, kaip „įžeidimą šimtams tūkstančių nuo okupacijos nukentėjusių asmenų ir jų šeimų“.
Sostinės savivaldybės Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcija jau kreipėsi į Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, prašydama įvertinti savivaldybės valdomos įstaigos „Go Vilnius“ vadovo D. Udrio elgesį.
„TS-LKD frakcijos nariai miesto mero klausia, ar Darius Udrys yra tinkamas toliau eiti pareigas po to, kai savo pasisakymais įžeidė šimtus tūkstančių nuo okupacijos nukentėjusių asmenų ir jų šeimų.
Ponas Udrys yra ne eilinis savivaldybės biurokratas, bet žmogus, kuris pristato Vilniaus miestą investuotojams ir reprezentuoja jį itin didelės svarbos susitikimuose – tokie jo pareiškimai suduoda stiprų smūgį ne tik jo asmeninei, bet ir „Go Vilnius“ bei Vilniaus miesto savivaldybės reputacijai. Tai leidžia kvestionuoti D. Udrio tolimesnę ateitį šiose pareigose“, – teigiama pranešime.
„Nesuvokiama, kaip vakarietiškai valstybinei įstaigai gali vadovauti žmogus, kuris ne tik neišmano mūsų istorijos, tačiau savo pasisakymais viešojoje erdvėje niekina Lietuvos laisvės kovotojus ir skleidžia Lietuvos valstybingumo svarbą nuvertinančias istorines interpretacijas.
Tokie Vilniaus savivaldybei pavaldžios viešosios įstaigos vadovo pasisakymai yra skandalingi ir turi būti griežtai įvertinti miesto vadovų“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Adomas Bužinskas.
Audringa reakcija nustebino
„Tokią mano pasisakymų interpretaciją absoliučiai atmetu ir ji yra absoliučiai nepagrįsta. Jei įsižeidimo pagrindas yra tai, kad iškėliau klausimą diskusijai, nemanau, kad tai brandu ar produktyvu. Turime gebėti diskutuoti sudėtingus ir jautrius klausimus neišsitraukdami šakių“, – sakė „Go Vilnius“, kuri atsakinga už tarptautinį turizmą, miesto rinkodarą ir investicijų skatinimą, vadovas. Jo nuomone, jis buvo užsipultas nepelnytai, mat tik kėlė klausimus.
„Labai neigiamai vertinu faktą, kad tam tikrų partijų veikėjai, matyt, galvoja, jog „kagebistinius“ metodus primenančiais būdais galima bandyti uždrausti kelti tokius klausimus, kaip „ar moralu karo metu žudyti civilius, arba jiems grasinti mirtimi?“ arba kvestionuoti žmogaus lojalumą valstybei tuo pagrindu. Tokia elgsena sunkokai suderinama su sąmoningu pilietiškumu ir mūsų skelbiamomis vertybėmis“, – sakė D. Udrys. Jis sakė, kad jam pačiam teko domėtis partizanų judėjimu.
„Man labai imponavo kaip atkakliai ir kruopščiai tokie vadai kaip Juozas Lukša-Daumantas stengėsi, kad partizanai kovotų pagal tarptautines karo taisykles. Nustebau pamatęs neva partizanų atsišaukimą, skatinantį, mano supratimu, žudyti civilius – kad ir civilius kolaborantus – kas prieštarauja tarptautinėms konvencijoms. Dar labiau nustebau pamatęs, kokio palaikymo susilaukė nuomonė, jog civilius kolaborantus žudyti – leistina, morališkai priimtina. Mano supratimu, tai prasilenkia su tarptautine teise ir padorumu“, – teigė pašnekovas.
Tuo tarpu Liberalų sąjūdžio vadovas Vilniaus meras Remigijus Šimašius BNS teigė pasisakymų nematęs, o savivaldybės įmonių vadovų darbą vertinantis „pagal rezultatus, o ne pagal kitus dalykus“. Vis dėlto jis sakė nesutinkantis su D. Udrio pozicija.
„Mano pozicija labai aiški, ką ir Lietuvos partizanai pokariu darė ir daugeliu atveju tą darė labai efektyviai ir tinkamai: jeigu laisvė pavojuje, tai reikia gintis ir šiuo atveju ne biurokratija yra pirmoje vietoje, o bendražmogiškos vertybės ir laisvės gynimas. Man atrodo, viskas labai aišku, konkretu,didelių diskusijų nėra. Ir jei kažkas bando kolaboruoti okupantams, jis tampa laisvės priešu“, – sakė R. Šimašius.
Karo ir moralės priešprieša
Savo ruožtu partizanų temą kruopščiai nagrinėjusio istoriko, Seimo nario Arvydo Anušausko manymu, D. Udrys pasirodė visiškas neišmanėlis. Anot A. Anušausko, reikia suprasti, kad kolūkių pirmininkai buvo ne civiliai, o ginkluoti aktyvistai, kurie terorizavo ūkininkus.
„Aš suprantu, kad filmas „Niekas nenorėjo mirti“ suformavo visiškai iškreiptą įvaizdį apie tą laikmetį. Visi buvo ginkluoti be išimčių.
Sovietiniuose dokumentuose jie buvo paverčiami žuvusiais „beginkliais“ civiliais. Jokie jie civiliai. Ginkluoti kolaborantai nelabai atskirtini nuo okupacinių pajėgų“, – sakė A. Anušauskas. Jis taip pat pabrėžė, kad partizanai vadovavosi karo lauko teismų statutu ir pagal jį taikė bausmes.
„Be to, ne visi kolūkių pirmininkai buvo priešiški partizanams – kai kurie (ir tokių buvo nemažai) tyliai rėmė ir tapdavo agentų smogikų aukomis“, – sakė A. Anušauskas. Jis pripažino, kad nuo partizanų rankos išties krito nemažai kolūkių pirmininkų ir kitų organizatorių, kuriuos partizanai įsakė likviduoti.
Pačiam D. Udriui sukėlė nekonkrečių partizanų pasirašyto atsišaukimo autentiškumo faktas. Tiesa, istorikas Darius Juodis DELFI patvirtino, kad tokie atsišaukimai partizaninio karo metais tikrai nebuvo retenybė, o stabdyti kolūkių kūrimą ragino ir partizanų vadovybė. Be to, panašių atsišaukimų į kolūkių pirmininkus, netgi mokytojus ir moksleivius išties buvo nemažai.
A. Anušausko manymu, nekorektiškas ir D. Udrio bandymas kelti moralės klausimą.
„Karas nėra moralus dalykas, tad toks klausimo kėlimas yra nekorektiškas. Bet ar ginti Tėvynę nuo okupacijos moralu? Moralu“, – konstatavo A. Anušauskas. Jį ypač papiktino D. Udrio pateiktos sąsajos tarp partizanų ir teroristų.
„Vertinu kaip sovietinę, komunistinę, stalinistinę retoriką su Burokevičiaus prieskoniu“, – rėžė A. Anušauskas, nors pats D. Udrys sakė, kad terorizmo apibrėžimą paminėjo tik kalbėdamas apie
konkretų grasinimą mirtimi kolūkio organizatoriams, o ne apie partizanų sąjūdį ar juos pačius.
Tuo tarpu knygos „Partizanai: tada ir šiandien“ apie Lietuvos laisvės kovotojus autorius Bernardas Gailius DELFI nesiėmė vertinti, kas teisus audringoje diskusijoje.
„Nei čia kas teisus, nei neteisus. Čia amžina diskusija – apie partizanų moralę ir terorizmą. Panašios diskusijos nuolat pasikartoja ne tik Lietuvoje. Partizanų karo ir terorizmo atskyrimas kelia labai daug sunkumų šios srities tyrėjams.
Lietuvos partizanų karo atveju istorinis kontekstas dar įneša papildomos painiavos. Iš partizanų dokumentų nesunku suprasti, kad jie matė save kaip ideologinio karo dalyvius. Jie priešinosi ne tik konkretiems sovietų kariniams-politiniams veiksmams, bet ir siekiui skleisti komunizmą Lietuvoje.
Todėl kolūkių organizatoriai, komunistai, komjaunuoliai ar net labiau pro-sovietiški mokytojai buvo vertinami kaip ne visai civiliai. Moralės klausimus, žinoma, galima kelti svarstant apie bet kurį karą. Bet dažniausiai tokia diskusija anksčiau ar vėliau įstringa, nes karas kelia per daug iššūkių taikos meto moralės supratimui“, – sakė B. Gailius.
Jo manymu, teisingiau būtų klausti ne ar moralu grasinti mirtimi kolūkių organizatoriams, o ar tai daryti buvo būtina. Anot B. Gailiaus, partizanams atrodė, kad būtina, nes jie vertino kolūkius kaip vieną pavojingiausių sovietų valdžios ir komunizmo įtvirtinimo Lietuvoje instrumentų.
„Aš asmeniškai labai nemėgstu šitų karo ir moralės diskusijų, nes jos neduoda jokio naujo supratimo ar kokio nors kitokio konstruktyvaus rezultato, tik supriešina žmones.
Kas nori rimtai tyrinėti karą, tas pirmiausia turi suvokti kaip radikaliai skiriasi žmonių gyvenimas taikos ir karo sąlygomis. Mane asmeniškai tai skatina tik labiau vertinti taiką. Kad ir kiek mes siektume karą civilizuoti, ten galiausiai sprendžiamas tik vienas klausimas – kas laimės?
Pergalės siekis diktuoja visą karo logiką. Winstonas Churchillis tai labai gerai suprato, sakydamas „be pergalės nėra gyvenimo“. Susidūrus su tokiu radikaliu pasirinkimu, moralė, teisė ir kiti civilizacijos aspektai neišvengiamai tampa antraplaniais. Šioje konkrečioje diskusijoje buvo teisingai pastebėta, kad Lietuvos partizanai daug darė, kad išsaugotų savo pačių civilizaciją, remtųsi teise ir teisingumu. Bet ir jiems, be abejo, tai ne visada pavykdavo“, – pridūrė pašnekovas.