„Mes turime planus ginti visus sąjungininkus, įskaitant, žinoma, ir Baltijos šalis bei Lenkiją. Turime ne tik planus, bet ir pajėgas, daugiau nei anksčiau.
Tose šalyse dislokuotos pasirengusios kautis pajėgos. (…) Planai yra reguliariai atnaujinami, peržiūrimi ir šiandien mes sutarėme dėl atnaujinto plano Baltijos šalims ir Lenkijai, aš tai sveikinu“, – dar gruodžio 4-ąją pasibaigus NATO viršūnių susitikimui Londone per spaudos konferenciją kalbėjo Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, reaguodamas į patį pirmąjį klausimą, kuris ir buvo apie naujienų agentūros „Reuters“ šaltinių atskleistą Turkijos pasipriešinimą, kad šie planai būtų patvirtinti, jei NATO nesutiks su Ankaros reikalavimais.
Iš pirmo žvilgsnio formaliu ir šventiniu turėjęs tapti NATO viršūnių susitikimas tapo netikėtai aktualiu ir Lietuvai, kuriai, kaip ir kitoms Baltijos šalims bei Lenkijai, nelieka nieko kito, tik sukandus dantis kartoti: viskas gerai, planai yra, kelio atgal – ne, teliko techninės detalės. Tą patį Briuselyje ketvirtadienį pakartojo į Europos vadovų tarybos susitikimą atvykęs Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
„Politiniu lygiu yra pasiektas rezultatas. Techniniu lygiu galbūt dar bus visokiausių mėginimų komplikuoti procesą, bet man svarbiausia, kad NATO susitikime buvo pasiektas Erdogano (Turkijos prezidento – red. past.) principinis pritarimas, o ką paskui darys gynybos ministrai ir generolai bei specialistai, – tai kitas klausimas.
Pirmas žingsniukas, bet labai svarbus, yra padarytas“, – teigė G. Nausėda. Ir vis dėlto Ankara nenusileido ir toliau užsispyrusiai viešai patvirtino: taip, jie blokuos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, jei Ankara negaus to, ko nori, net jei jau viskas sutarta politiniu lygiu.
Taigi, mazgas susipainiojo taip, kad jo atmazgyti neperkirtus skaudamos vietos atrodo neįmanoma. Nes šioje neišvengiamų spėlionių ir interpretacijų tapusioje temoje nesunku pasimesti ir nuslysti toli į šoną. Kas vis dėlto kaltas?
Visi labai nepatenkinti
Oficialiai viskas atrodo gana paprastai, nes turkai esą pageidauja nei daug, nei mažai – vienos kurdų grupuotės (YPG) įvardijimo teroristine. Ciniškai žiūrint, Lietuva, kitos Baltijos šalys ir Lenkija savo saugumo nemainytų į kurdų. Ir jei tai būtų taip paprasta, šis klausimas jau būtų išspręstas. Bet tai tėra supaprastinta versija. Tikrosios priežastys – kur kas giliau, net jei to daugelis nelinkę girdėti, matyti ar suprasti, nors net patys turkai savo tikrąsias nuoskaudas jau lieja tarp eilučių.
Žinoma, greitų „kas atsitiko ir kas kaltas“ atsakymų ieškantys kaipmat gali paklausti: na, ir kas iš tų detalių, jei gynybos planų patvirtinimo siekusios Baltijos šalys ir Lenkija viešojoje erdvėje atrodo kaip įkaitės? Antrą kartą per dešimtmetį į viešumą taip garsiai ir kiek netikėtai iškilęs gynybos planų klausimas, kai kurių vertintojų teigimu, tapo visai nereikalingų diskusijų ir net žalingų apkalbų, primenančių turgaus derybas, objektu. Lietuviai, lenkai, amerikiečiai – visi nepatenkinti, kad viešai liejasi kalbos apie procedūras, įslaptintus pavadinimus, net planų turinį.
Nepasitenkinimo priežastį esą reikia suprasti – juk patys gynybos planų svarstymai yra ypač jautrūs, ant įslaptintų detalių atskleidimo slenksčio, tad verčia nepatogiai muistytis. Kita vertus, aiškiai nepatenkinti ir turkai – ironiška, jog dėl paviešinto jų pačių nepasitenkinimo fakto.
Tad kokie yra tikrieji užsispyrusios Turkijos reikalavimai? Ko verti prieštaringi Turkijos, NATO vadovo, JAV, kitų Aljanso narių vadovų, diplomatų ir šaltinių pareiškimai? Ką jie iš tikrųjų reiškia ir kas slypi tarp tų eilučių?
Gins visas nares – tik kas ir kaip?
Pirmąsias užuominas galima rasti net viešuose pareiškimuose – skaitantys tik antraštes ar aštresnes citatas, ištrauktas iš konteksto, galėjo susidaryti įspūdį, kad yra dvi priešingos pozicijos.
Iš pirmo žvilgsnio Londono susitikimo rezultatai yra aiškūs: tai, kad Ankara nebesipriešina Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planams, patvirtino tiek J. Stoltenbergas, tiek G. Nausėda. O ir Lenkijos prezidento patarėjas Krzysztofas Szczerskis dar pirmadienį pažymėjo, kad „sprendimai priimti tiek dėl Baltijos, tiek dėl Turkijos planų ir dabar laukiama jų įgyvendinimo – tai karinis reikalas“.
Jau skaitant šį sakinį vertėtų suklusti: palaukite, kokie dar gynybos planai Turkijai? Juk iki šiol buvo kalbama tik apie planus Baltijos šalims ir Lenkijai, o kuo čia dėti turkai ir gynybos planas jiems? Nuo ko juos reikia ginti? Juk jie tik siekė įrašyti Sirijoje ir Irake veikiančią kurdų grupuotę YPG „į oficialius NATO dokumentus“ kaip teroristinę organizaciją.
Skaitome, ką teigia turkai. O be reikalavimų, susijusių su YPG, Ankara leido aiškiai suprasti, kad kalbama būtent ir apie gynybos planus Turkijai.
„Ankara blokuos planą tol, kol gaus pasiūlymą dėl gynybos plano Turkijai, kuris turi atitikti mūsų požiūrį į YPG. Rytų sparnui nebus patvirtinto plano tol, kol Turkija negaus panašaus plano“, – kartojo Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Ir tai neturėtų nieko stebinti, prisiminus J. Stoltenbergo žodžius: NATO turi gynybos planus visoms Aljanso narėms. Bet dažnai dėl pernelyg abstrakčių ir pasikartojančių NATO vadovų bei atstovų pareiškimų tokie skambūs žodžiai tiesiog praslysta pro ausis, ignoruojami kaip tuščios šnekos, eilinės deklaracijos. Juo labiau kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys iki 2010-ųjų iš viso neturėjo NATO gynybos planų. Tiesa, į pasakymą „NATO gins visas savo nares“ išties užkoduota kai kas daugiau.
Mat norint ginti visas nares, reikia turėti ir planus visoms narėms. Bet, kaip bando pabrėžti NATO subtilybes ir povandenines sroves gerai išmanantys žinovai Briuselyje, planas planui nelygus.
Jei, pavyzdžiui, Baltijos šalys 2010-aisiais buvo įtrauktos į iš pradžių tik Lenkijai skirtą planą „Eagle Guardian“, tai šis per beveik dešimtmetį jau yra gerokai pasenęs, ypač atsižvelgiant į Rusijos karinės reformos ir ypač karinės agresijos prieš Ukrainą 2014-aisiais aplinkybes. O kur dar naujos rusiškos ginkluotės, jos panaudojimo, taktikos, doktrinos ir kiti veiksniai.
Galvojant vien tik apie gynybos planus Baltijos šalims pirmiausia įsivaizduojama Rusija. Ir tai natūralu bei aiškiai atspindėta Londono susitikimo deklaracijoje, kur Rusija, nepaisant kai kurių NATO šalių noro gerinti santykius su Maskva, vieningai ir aiškiai įvardyta grėsme Aljansui.
Ir jei Aljanso šalys sugebėjo viešai per sukąstus dantis aiškiai įvardyti Rusijos keliamą grėsmę, tai galima tik įsivaizduoti, kas įrašyta NATO karinėje strategijoje, – rečiau už gynybos planus minimame ir taip pat įslaptintame dokumente apie Aljanso varžovus ir jų keliamas grėsmes.
Šių metų gegužę NATO šalių kariuomenių vadai pasirašė šį strateginį dokumentą, kuriame lakoniškai pažymima, jog „strategija bus kelrodis Aljanso sprendimams priimti“ – iš esmės tai yra savotiškas kelrodis sprendimų priėmimo procese. Bent jau taip turėtų būti, vadovaujantis optimistiniu požiūriu. O kokia realybė?
Mat jei vienoms NATO narėms, kaip Baltijos šalys, aiški grėsmė yra Rusija, kitoms valstybėms, pavyzdžiui, Turkijai, pagrindinė grėsmė yra tarptautinis terorizmas arba bent jau tai, ką Ankara vadina teroristais. Jei Londono deklaracijoje tai neįvardyta, Turkija norėtų, kad teroristų grėsmė vienaip ar kitaip būtų atspindėta minėtuose įslaptintuose dokumentuose. Ir čia iškilo dvi dilemos.
Turkai jaučiasi apgauti
Pirmoji yra ta, kad būtent į Turkijos prašymus pastaraisiais metais neatsižvelgiama Aljanso viduje, nors, pavyzdžiui, nuo 2013-ųjų Turkijos strateginių ir netgi gyvybinių interesų regione, saugumo prasme, švelniai kalbant, šis tas pasikeitė.
Tokie momentai, kaip 2013-ųjų rudenį JAV prezidento Baracko Obamos pateiktas, bet staigiai atšauktas ultimatumas smogti tuomet ant sutriuškinimo slenksčio atsidūrusiam ir cheminį ginklą panaudojusiam Basharo Al-Assado režimui, besikeičiančių įvykių kontekste gali atrodyti kaip senovės istorija. Nors būtent šis sprendimas įsiutino Prancūziją net labiau, nei dabartinio JAV vadovo Donaldo Trumpo netikėtas sprendimas spalį, nepasikonsultavus su sąjungininkais, tarp jų ir prancūzais, išvesti didelę dalį JAV karių iš Sirijos. Bet turkams vaizdelis atrodo dar liūdniau.
Kaip ir 2015-aisiais turkų oro erdvę pažeidęs ir numuštas Rusijos lėktuvas „Su-24“, taip pat ir vėliau buvusi santykių su Maskva krizė, mįslingas, bet nepavykęs perversmas Turkijoje, nepavykę Vašingtono ir Ankaros priešlėktuvinės gynybos sistemų sandėriai, pasibaigę rusiškos, su NATO sistemomis nesuderinamos „S-400“ įsigijimu, o galiausiai išaugusi JAV remtų kurdų galia, tas pats Rusijos karinis veiksnys Sirijoje – reaguodama į šiuos įvykius Turkija NATO teikė prašymus, reiškė pretenzijas, norėdama aiškių ir atnaujintų planų sau, atsižvelgdama į savo interesus, bet didelio palaikymo nesulaukė.
Būtent Turkija viešojoje erdvėje sulaukė daug kritikos iš sąjungininkų – ir už skaldančius pareiškimus, ir už „S-400“ įsigijimą. O tada turkai dar ir įsižeidė – kodėl gi Turkija, vienintelė NATO šalis, šalia kurios vyksta tikras karas, nesulaukia tokio palaikymo kaip kitos Aljanso narės? Kodėl, pavyzdžiui, į teroristinę „Islamo valstybės“ ar B. Al-Assado režimo grėsmę Ankarai Aljansas reaguoja kukliai, bet po cheminės atakos Londone, kai mėginta nunuodyti Sergejų Skripalį, iš NATO šalių išsiunčiama dešimtys rusų diplomatų. Gal dėl turkų neverta stengtis? Įtarimai tik tirštėjo.
Nes kai turkai sulaukė dalinio JAV palaikymo gynybos planavimo kontekste, prasidėjo dar keistesni povandeniniai žaidimai – esą susiformavo tam tikra opozicija, kurioje pirmaisiais smuikais griežia kelios NATO šalys, įskaitant ir didžiąsias, nenorėjusios patvirtinti atnaujintų gynybos planų būtent Turkijai. Tad Ankara neišlaikė: kodėl Baltijos šalys gauna naujausius gynybos planus, įtraukiant pažangiausias sąjungininkų technologijas bei kitas priemones, o turkai lieka „ant ledo“?
Juo labiau kad, anot NATO vadovo J. Stoltenbergo, gynybos planus turi ir kitos NATO šalys, netgi tos, kurios, regis, nėra realios grėsmės pasienyje. Tad turkams lieka garsiai reikšti nusiskundimus, apie kuriuos sužino ir paviešina žiniasklaida. Kas nutekino šią informaciją NATO koridoriuose, iki šiol gūžčiojama pečiais arba kalbama pusę lūpų – net ir įtarimams krentant ant vienos ar kitos šalies, niekas negali užtikrintai pasakyti: juk nepagautas – ne vagis.
Išpliurpė daugiau, nei reikėjo?
Ir čia, kaip skaudžiai pripažįstama Briuselyje, kyla antroji dilema: prabilę apie gynybos planus, turkai jau kalba apie planavimo procesą – procedūras ir turinį, nes iš karto kyla smalsių klausimų: o tai kas yra tie gynybos planai? Kaip jie atrodo, kas ir kada juos rengia, kas juose numatyta?
Apie tai viešai, suprantama, niekas nekalba ir negali kalbėti: gynybos planai yra su grifu top secret arba NATO cosmic secret – aukščiausiu klasifikacijos lygiu. Tik senesni, kelių dešimtmečių senumo ir praradę savo aktualumą, planai gali būti išslaptinami. Viešai apie naujuosius gynybos planus tiesiog nekalbama, esą žalinga net apie tai užsiminti.
Juo labiau kad dėl Baltijos šalių gynybos plano politiniu lygmeniu buvo suderėta dar gerokai prieš Londono susitikimą – šiuo požiūriu tarsi niekas ir nepasikeitė: Ankara davė politinį sutikimą ir spaudė dėl planų sau, siekdama susieti šiuos du labai skirtingus planus į vieną grupę. Būtent tada Lietuva, kitos Baltijos šalys, Lenkija ir pati Turkija pateko į savotiškus viešumo spąstus.
Nes toks politinis pritarimas NATO planavimo procese tėra pirmas žingsnis. Dabar stringama ties antruoju – „techninių detalių šlifavimu“. Viena vertus, pripažįstama, kad tragedijos nėra: politiškai patvirtinti realūs, nors ir nenušlifuoti planai guli vyriausiojo NATO pajėgų vado (SACEUR) seife.
Jei prireiktų, jie gali būti ištraukti ir panaudoti, juo labiau kad SACEUR kartu yra ir JAV generolas, o amerikiečių pareigūnai tiek viešai, tiek privačiai jau nesyk leido suprasti – jei reikėtų eiti gelbėti Baltijos šalių, tai galima būtų daryti ir nelaukiant NATO sprendimų, jei tik tokie strigtų.
Tiesa, viešumoje joks JAV ar juo labiau kitų Aljanso šalių pareigūnas nepripažins, jog egzistuoja slaptas, tarsi PIN kodo kombinaciją primenantis Pentagono planas, skirtas Baltijos šalių gynybai, – viskas sudėliota taip, kad iškilus NATO 5-ojo straipsnio situacijai Aljansas reaguotų vieningai.
Tačiau gynybos planavimo subtilybėms iškilus į viešumą, atmosfera įkaito, o visas procesas kiek įstrigo, būtent todėl ir kalbama apie planų šlifavimą ir galiausiai paskelbimą siauruose ratuose, kad karinė vadovybė galėtų leistis į tolesnius, smulkesnius, tiesiog detalesnius planavimo procesus, kad karštos galvos atvėstų ir neprišnekėtų dar daugiau.
Taip nutiko dėl kelių priežasčių: pirmiausia pats svarstymų viešumas galėjo įsprausti turkus į kampą – tradiciškai priekabūs, orūs, linkę įsižeisti turkai kitaip supranta Vakarų šalyse taip vertinamą kompromiso principą. Nuo 1952-ųjų NATO esantys ir puikiai Aljanso vidaus niuansus pažįstantys turkai vis dėlto kompromiso siekį gali priimti ne kaip vertybę.
Paradoksalu, jog šiaip jau derėtis mėgstančioje šalyje rodomą politinį kompromisą ir lankstumą, bet kokias nuolaidas, kaip atskleidžia po Londono susitikimo skambantys aikštingi signalai iš Ankaros, turkai vertina kaip įžeidimą, nes tai rodytų jų tariamą silpnumą. „Turkija nenusileido“, – tai išdidžiai, labai aiškiai ir neatsitiktinai kelis sykius pabrėžė Turkijos diplomatijos vadovas. Dabar turkų spyriojimasis gali atslūgti tik po kurio laiko, ypač jei padės didieji NATO sąjungininkai.
Bet net jei ir laikas nusiraminti, atitraukti žiniasklaidos dėmesį keliems mėnesiams prieš didžiąsias žiemos šventes ir po jų atrodo palankus, turkams jų gynybos plano patvirtinimas buvo ir liks nacionalinio saugumo klausimas.
Bet kurią akimirką šis klausimas gali būti iškeltas nepriklausomai nuo to, ar apie jį bus kalbama NATO šalyse. O jei kuri nors Aljanso valstybė ir toliau stabdys turkų planą, kartu pridengdama šį stabdymą neva nuoširdžiu rūpesčiu Baltijos šalių ir Lenkijos gynyba, tokių aštrių pareiškimų ir planavimo proceso formalių trikdžių gali netrūkti ir artimiausioje ateityje.