Šį ketvirtadienį Lietuvoje skambės daug iškilmingų, nesyk girdėtų kalbų apie 1918-ųjų vasario 16-ąją, Nepriklausomybės Akto signatarų žygdarbį.
Tačiau labiausiai stebina dalies Lietuvos valstybės kūrėjų likimai: vieni, nepaisant nuopelnų prapylė rinkimus, buvo užmiršti, kiti, apakinti asmeninių ambicijų ar nuoskaudų paklojo pamatus valstybės žlugimui ar net atvirai ją išdavė 1940-aisiais.
Istorinius įvykius analizuojantys istorikai pabrėžia, kad nors istorija ir niekada nesikartoja, tam tikrų aplinkybių ar įvykių panašumai su šių laikų įvykiais stulbina.
O tai esą turėtų skambėti kaip perspėjimas ypač šiais laikais, kai dėl įvairių socialinių ir ekonominių problemų įsitempusi Lietuvos visuomenė dar pagrįstai turi vėl nerimauti dėl galimos nepriklausomybės netekimo. Grėsmė – kaip ir 1918 ar 1940 metais kyla iš Rytų. Tad ko galima pasimokyti iš aukščiausių šalies vadovų likimų, sprendimų?
Pirmoji klaida: vėlavo ginti laisvę
Su 1918-ųjų Nepriklausomybės paskelbimu ar 1940-ųjų laisvės praradimu konkrečių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Ypač į akis krenta prieštaringai vertinama pirmojo Lietuvos prezidento, ilgą laiką tarpukariu šalį valdžiusi Antano Smetonos asmenybė.
Tai nebuvo charizmatiškas, mases patraukiantis lyderis. Atvirkščiai, visuomenėje A. Smetona bei jo vadovaujami tautininkai buvo labai nepopuliarūs ir nesugebėjo laimėti nė vienų Seimo rinkimų.
A. Smetonos asmenybė jau tapo LRT dokumentinių filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ susidomėjimo objektu. Dokumentinių filmų ciklas yra skirtas paminėti Lietuvos nepriklausomybės 100 metų jubiliejui. Garsūs istorikai, tokie, kaip Alfredas Bumblauskas, Algimantas Kasparavičius nagrinėjo pirmojo šalies vadovo gyvenimą.
A. Smetonai teko nelengvas uždavinys – jis turėjo laviruoti, derėtis su vokiečiais. Artimi kontaktai ir nuolatiniai vakarėliai kėlė įspūdį, kad A. Smetona yra provokiškas. Jis buvo linkęs įsiklausyti, ką sako stipresnieji. O stipresnieji norėjo Lietuvą bet kokia kaina išlaikyti Vokietijos interesų sferoje.
„Ne visiems, aišku, tai patiko, bet A. Smetona pasižymėjo labai gera intuicija, pasižymėjo reikalų išmanymu – ne tik Lietuvos, bet ir bendrai Europos. Ir kas svarbiausia, A. Smetona nebijojo daryti kompromisų“, - pasakojo A. Kasparavičius.
Vis dėlto Lietuvai dėl Pirmojo pasaulinio karo aplinkybių patekus į tarptautinių įvykių sūkurį buvo nelengvas laikotarpis, nes patirties dalyvaujant didžiojoje politikoje nebuvo. Tokioje sudėtingoje situacijoje, 1918 m. vasario 16-ąją gimė Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.
Pirmininkavimas signatarų susirinkimo metu laikinai buvo atiduotas to meto moraliniam autoritetui, vyriausio amžiaus tarybos nariui Jonui Basanavičiui. Bet dar tą pačią vasario 16-ąją, iš karto po Akto pasirašymo, Lietuvos Tarybos pirmininku vėl perrenkamas A. Smetona.
Tiesa, net paskelbus nepriklausomybę, kurį laiką niekas nesikeitė. Tuo metu Lietuvoje šeimininkavusi vokiečių valdžia nesirengė pripažinti jaunos valstybės, o ir patys vokiečiai rengėsi lemiamam pavasario puolimui Vakarų fronte.
Per tą laiką Lietuvos Taryba netgi išrinko šalies karalių – Wilhelmą Urachą, dar kitaip vadinamą Mindaugu II. Manyta, kad tvirtais saitais su karą galimai laimėsiančia Vokietija susaistyta Lietuva turės suverenitetą. Tačiau iš pradžių sėkmingas vokiečių puolimas Vakarų fronte išsikvėpė, o sąjungininkai perėjo į puolimą ir privertė Vokietiją kapituliuoti Kompjeno miške.
Tų pačių metų rudenį Vokietijoje prasidėjo revoliucija, sosto atsisakė kaizeris, Rytuose Vakarų link pajudėjo valdžią carinėje Rusijoje nuvertę bolševikai. Visoms kaimyninėms Pirmojo pasaulinio karo ir taip nuniokotoms valstybėms kilo naujas pavojus.
Tuo tarpu vos pradėjusi kurtis Lietuvos valstybė, perfrazuojant vieną buvusį Krašto apsaugos ministrą, miegojo ramiai, o tuometinio šalies premjero Augustino Voldemaro nuomone, kariuomenės gal ir visai nereikės, jei Lietuva laikysis nuošalyje.
„Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks“, – tikėjosi A. Voldemaras. Tai buvo pirmoji didelė jau nepriklausomos Lietuvos sprendimų priėmėjų klaida. A. Voldemaras tik vėlyvą rudenį suprato, kad reikia formuoti kariuomenę, kuri gins šalį – estai ir latviai tai padarė kiek anksčiau, o svarbiausia - sugebėjo suformuoti gerokai gausesnes kariuomenes.
Pavyzdžiui 70000 karių armiją suformavusi Estija savo Nepriklausomybės kovų metu buvo netgi užėmusi Pskovą. Galiausiai lapkričio 23-ąją pats A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos.
„Per vėlai – nes pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovas ir Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona netiko šiems postams. Vietomis buvo neatleistinai naivūs, labiau žiūrėjo postų dalybų, nei valstybės saugumo reikalų ir ilgai vylėsi, kad „frontą laikys“ vokiečiai.
O kai pačioje Vokietijoje 1918 m. rudenį prasidėjo revoliucija, sosto atsisakė kaizeris ir Vakarų link pajudėjo bolševikų „Vakarų armija“ – supanikavo“, - sakė Tarpukario Lietuvos istoriją nagrinėjantis knygų „Apelsinų kontrabanda“ ir „Elektros boikotas“ autorius Gediminas Kulikauskas.
Pabėgimas ar pagalbos užtikrinimas?
Formaliai buvo sakoma, kad vyko suderinti paskolą iš Vokietijos. Tačiau netilo kalbos, kad tai buvo tiesiog pabėgimas. Kazys Škirpa apie tą laiką taip rašė: „Pasijutome likę be jokio vairo. Valstybės viršūnių išvykimas tokiu metu, kai priešas artėjo prie sostinės vartų, buvo suprastas kaip visiškas supasavimas, mažiausiai – netekimas visų vilčių“.
„Iki tol manę, kad Lietuvai pakaks policijos ir pasienio apsaugos, jie metėsi į kitą kraštutinumą – užuot skelbę visuotinę mobilizaciją, ėmėsi organizuoti gremėzdišką elitinę-profesionalios kariuomenės struktūrą. Į krašto gynėjus tegalėjo būti priimami patikimų asmenų rekomenduoti vyrai. Galiausiai, kai priešas buvo jau prie pat sostinės Vilniaus – abu, viską metę, gruodžio 20-21 dienomis gėdingai pabėgo“, – negailestingas buvo istorikas.
A. Smetona iš Lietuvos išvyko ne vienas. Savo šeimą jis išgabeno į Šveicariją. Juos bandė apsaugoti nuo bolševikų, kurių mirtinai bijojo.
Tiesa, ne be pagrindo. Jo draugas Povilas Gaidelionis išoriškai buvo panašus į A. Smetoną. Ir jį pagrobė nežinomi asmenys, tik iš dokumentų supratę, kad tai ne A. Smetona, jį paleido. Vis dėlto valstybė kritiniu momentu faktiškai liko be lyderystės.
G. Kulikauskas priminė, kad šalį išgelbėjo išgelbėjo lietuvių ryžtas, konkrečiai Mykolas Sleževičius, kuris gruodžio 19-ąją grįžęs į Vilnių kaip pabėgėlis, po savaitės, kaip premjeras paskelbė mobilizaciją. Be to, dar svarbesnis vaidmuo tenka vokiečiams, be kurių lietuviai, anot istoriko, nebūtų vieni pajėgę atremti bolševikų, išsaugoti Kauno.
Lietuviams padėjo sprendimas remtis netikėtų samdinių pagalba. Su Lietuvos interesais jie iš pradžių neturėjo nieko bendro, mat, Vokietija Kompjeno paliaubų 12-uoju punktu įsipareigojo ginti Baltijos valstybes kol šios suorganizuos savo kariuomenę.
Vokietijos 10-osios armijos vadas, generolas Erichas von Falkenhaynas sumanė organizuoti byrančią savo kariuomenę į savotišką samdinių-savanorių kariuomenę. Būtent už pinigus kariavusių „saksų savanorių“ pulkai kėlė didžiausią siaubą bolševikams – lietuvių kariai net persirenginėjo vokiškomis uniformomis.
Anot G. Kulikausko, saksų savanorių jis nepervertina, nes net ir vėliau, dar gerą pusmetį negausūs, prastai ginkluoti lietuvių daliniai buvo labai priklausomi nuo vokiečių paramos.
„Gera to iliustracija – 1919 m. balandį vykęs savarankiškas Lietuvos kariuomenės mėginimas atsiimti Vilnių. Dėl politinių priežasčių saksai jame nedalyvavo, tad lietuviams jis pasibaigė nesėkme. Bet vokiečiai tarytum gyvas skydas pridengė atsitraukiančius lietuvių dalinius ir ties demarkacine atmušė jiems ant kulnų lipusius bolševikus“, – pasakojo istorikas.
Iš viso vokiečiai Lietuvoje kovėsi daugiau kaip 6 mėnesius, apgynė ar išvadavo apie 13 Lietuvos miestų. O už nuopelnus kovose su bolševikais penki saksų karininkai buvo apdovanoti aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio kryžiaus ordinais. O kur tuo metu buvo A. Smetona?
Su jo „pabėgimo“ versija nesutinkantis A. Kasparavičius pabrėžė, kad Vokietijos karinė pagalba kovoje su bolševikais neatsirado iš niekur. O čia svarbiausias būtent A. Smetonos nuopelnas, mat, jis suvaidino ypatingą vaidmenį gaunant politinę bei finansinę paramą Vakaruose.
„Nepamirškime, kad kartu su A. Voldemaru jis ne tik užtikrino paskolą Lietuvai, kad ši galėtų kariauti, bet ir Antantės sąjungininkų paramą, kad būtent Prancūzija ir Jungtinė Karalystė įpareigotų Vokietiją kariauti su bolševikais“, - pabrėžė A. Kasparavičius.
Be to, tuo tarpu Vyriausybėje augo įtampa tarp partijų lyderių, aštrėjo nesutarimai. A. Smetona buvo laikomas vienytoju, patyrusiu politiku. Būtent todėl 1919-siais į Lietuvą grįžęs A. Smetona buvo sutiktas ne kaip išdavikas, pabėgėlis, o kaip didvyris, kuris kaip mat buvo išrinktas pirmuoju šalies prezidentu.
Antroji klaida: paralelės su V. Landsbergiu
Ironiška, kad būtent autoritariniu lyderiu vadinamas A. Smetona, būdamas Lietuvos Respublikos prezidentu, ir sukūrė sąlygas Lietuvos demokratijai. Tiesa, kita istorijos pamoka galima laikyti 1920-ųjų pavasarį vykusius Steigiamojo Seimo rinkimus. A. Smetona, kartu su kitais iškiliais Nepriklausomybę iškovojusiais asmenimis, su „Tautos pažangos partija“ tikėjosi laimėti.
Tačiau rinkimų rezultatai jam buvo negailestingi. Už A. Smetonos vadovaujamus tautininkus balsavo tik 1,7 proc. rinkėjų. Nebuvo gauta nė vienos vietos Steigiamajame Seime. „A. Smetona buvo autoritetas profesionalams, o ne tautai“, - sakė Vilniaus universiteto docentas Nerijus Šepetys.
Tai buvo didžiulis smūgis. 1920 m. birželio 19 d. A. Smetona prezidento pareigas perdavė Antanui Stulginskiui. Jis buvo sugniuždytas ir nusivylęs tauta, kuri jo neįvertino. Šis patyrimas galimai privedė prie to, kad A. Smetona, padėjęs demokratijos pagrindus, vėliau juos smarkiai aptrupino.
Tokį A. Smetonos pralaimėjimą A. Kasparavičius palygino ir su „Sąjūdžio“ nesėkme 1992 metais. Nepriklausomybę Lietuvai atnešęs bei kartu su sutelktais piliečiais iškovoti padėjęs Sąjūdis bei jo lyderis Vytautas Landsbergis patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o į valdžią grįžo buvę komunistai.
„Paralelės su 1992 metais yra, ypač jei prisiminsime tą sugriautų kolūkių tezę. Panašiai kaip su tautininkų tezėmis, kad už žemės nusavinimą nuo dvarininkų turi būti atlyginama. Kur jūs rasite bežemį, kuris turės pinigų išpirkti hektarus iš dvarininko?“, - svarstė A. Kasparavičius.
„Reikia suprasti, su kokia programa į rinkimus ėjo A. Smetona: geri santykiai su Lenkija, žemė nusavinama tik teisingai atlyginant, stambus ūkis pranašesnis prieš smulkų. Krašte, kur 90 proc. žmonių gyvena kaime, iš jų dalis bežemiai ar mažažemiai, su tokia programa eiti į rinkimus yra savižudybė. O tie, kurie žadėjo žemę, radikalias reformas – liaudininkai, krikščionys demokratai -jie ir gavo daugiausiai balsų“, - pralaimėjimo priežastis vardijo A. Kasparavičius.
Trečioji klaida: konfliktas su Lenkija
Tiesa, jis priminė kitą istorinį momentą: rinkimus laimėjusieji sudarė taiką su bolševikais. 1920 liepos 12-osios taikos sutartis istorikų dažnai vadinama pergale, mat tai teisinis dokumentas, kuriuo Lietuvai pripažintas Vilniaus kraštas su gerokai didesnėmis teritorijomis, nei Lietuva turi dabar.
Tačiau anksčiau nei Lietuva taikos sutartį pasirašę estai iš to gavo dvigubai daugiau naudos.
Vis dėlto Lenkija šią taikos sutartį ir vėlesnius lietuvių veiksmus įvertino priešiškai ir net apkaltino Lietuvą esant bolševikų sąjungininke, kuri leidžia per savo teritoriją gabenti priešo pajėgas.
„Abu kaimynai kariauja, o mes su vienu jų sudarome taiką. Tai vienaip ar kitaip vienam palengviname karo naštą. Be to, Lenkija savo valstybės atkūrimą matė kitaip, nei Lietuva. Ji įsivaizdavo atkurianti valstybė su 1795 ar net 1773 metų sienų ribose. Ir čia jau galime kalbėti apie konfliktą su Lietuva, šį konfliktą tik vėliau išnaudojo ir Maskva“, - sakė A. Kasparavičius.
Tiesa, jis priminė, kad gavusi taiką su bolševikais Lietuva vis tiek sulaukė karo su Lenkija ir jį pralaimėjusi prarado Vilnių. Dėl to galima kaltinti ir lenkų ambicijas.
Tuo tarpu valdžią praradęs A. Smetona bei A. Voldemaras ryžosi aršiai kritikuoti vyriausybę. Už A. Voldemaro straipsnį A. Smetonos redaguotame žurnale „Vairas” buvo nubausti abu bendražygiai. Tačiau sumokėti 2000 litų baudą atsisakęs A. Smetona buvo suimtas ir kalintas keturias dienas.
Istorikų teigimu, kietas kalėjimo gultas A. Smetonai įkvėpė dar didesnį norą bet kokia kaina siekti valdžios, kad daugiau nereikėtų patirti tokių pažeminimų
„Tas A. Smetonos patekimas į kalėjimą ir toks efektyvus išlaisvinimas iš kalėjimo jam sukūrė tam tikrą šleifą greičiausiai, kuris vėliau jau 1926 m. gruodžio 17 d. naktį paskatino karininkus būtent į A. Smetoną kreiptis, kad „tu mūsų pirmasis vade, tapk valstybės galva“, - svarstė istorikas A. Kasparavičius.
Ketvirtoji klaida: svaigus valdžios godulys
„A. Voldemaro ir A. Smetonos pasiutęs noras bet kokia kaina ateiti į valdžią galutinai padarė perversmą neišvengiamu“, - apie dar vieną svarbią tarpukario Lietuvos istorijos pamoką pasakojo G. Kulikauskas.
Tiesa, dauguma istorikų vieningai pripažįsta, jog 1926 perversmas Lietuvoje nebuvo kažkuo išskirtinis – tokie procesai vyko visoje Europoje. Anot Arvydo Anušausko, anksčiau ar vėliau toks perversmas Lietuvoje vis tiek būtų įvykęs.
„Gal tik vėliau, kaip Estijoje ir Latvijoje. Lietuvai išlikti autoritarinių ir totalitarinių valstybių apsuptyje vienai demokratinei valstybei, aš manau, nebūtų pavykę. Net Čekoslovakijos patirtis tą rodo“, – pažymėjo istorikas, priminęs tuometinės Čekoslovakijos – vienintelės demokratinės šalies regione likimą: ši šalis vis tiek buvo suskaldyta ir okupuota.
„Tačiau žvelgiant iš dabarties perspektyvos akivaizdu, kad demokratijos procesų sustabdymas, pavėluoti mėginimai juos iš dalies atkurti, sumažino visuomenės galimybes įtakoti valdžios politinius sprendimus, net jei jie grėsė tam pačiam nacionaliniam saugumui“, – pridūrė istorikas.
Kitas mokslininkas, Klaipėdos universiteto istorikas Vytautas Jokubauskas, kuris tyrinėja tarpukario laikotarpį, taip pat neabejojo, jog perversmas Lietuvoje būtų buvęs tik laiko klausimas.
„Jei ne 1926 metais, tai, tikėtina, galėjo nutikti ir vėliau. Ir, vargu, ar galima įžvelgti kokių nors ilgalaikių pasekmių alternatyvios istorijos kontekste.
Europos geopolitinė padėtis ir istorijos tėkmė nebūtų pasikeitusi dėl perversmo nebuvimo 1926 metais. Taigi 1938-1940 metais būtų susidurta su tomis pačiomis egzistencinėmis krizėmis, tik gal kiti lyderiai būtų priėmę kitus sprendimus", - teigė V. Jokubauskas.
Tiesa, G. Kulikauskas iškėlė ir kitą mintį: jei 1926-ųjų perversmo būtų pavykę per stebuklą išvengti, galbūt būtų visai kitaip susiklostę ir 1940-ųjų įvykiai.
„1926 metais po perversmo kaip tik sustabdyta Kazio Škirpos Lietuvos kariuomenės reforma, kuri vėl pradėta tik beveik po dešimtmečio – 1935 metais.
Taigi kariniu atžvilgiu Lietuva būtų gavusi beveik 10 metų papildomo laiko reformoms – o tai labai daug. O ir vidinė atmosfera būtų buvusi kita. Lyginu su 1919-ųjų situacija, kai lietuviai stojo į savanorius kautis su bolševikais, nes suvokė, kad kovoja už „mūsų reikalą“ – už savą respubliką, pažadėjusia jiems labai konkretų dalyką – žemės.
Aš įsitikinęs, kad demokratinė respublika būtų tikrai ryžtingiau pasipriešinusi 1940-aisiais, nes būtų suvokusi, kad kovoja už savo laisvę ir žemę, o ne „Tautos vadą“, kuris jau viena koja Vokietijoje", - svarstė istorikas.
Penktoji klaida: naivus sprendimas nesipriešinti
Vis dėlto istorija pasisuko kita, žinoma kryptimi, dėl kurios ir vėl kaltinamas tas pats A. Smetona. Ypač mėgiama pabrėžti, kad jis išdavė Lietuvą ir pabėgo kaip bailys kirtęs upelį. Vis dėlto istorikai skuba pabrėžti dvi priežastis, lėmusias Lietuvos okupaciją.
„Lietuvos valstybė žlugo ne todėl, kad jinai buvo silpna, kad jinai buvo autoritarinė, nors ir viena, ir kita yra tiesa. Ne todėl, kad ji buvo ekonomiškai atsilikusi ar skurdi – ir tai yra tiesa. Bet žlugo ji ne todėl. Žlugo todėl, kad žlugo visa Europos politinė sistema“, - sako istorikas A. Kasparavičius.
Jis priminė, kad Lietuvos okupacijos išvakarėse Europa jau faktiškai buvo padalinta: Čekoslovakiją jau prariję vokiečiai okupavo Norvegiją, Daniją, Belgiją, Nyderlandus, Liuksemburgą, įžengė į Paryžių ir per Lamanšo sąsiaurį į Britaniją išvijo britus.
Tuo tarpu klaidingai neutralitetą pasirinkusi Lietuva vylėsi, jog karo bangos ir dvi totalitarinės valstybės - Nacistinė Vokietija ir stalinistinė Sovietų sąjunga jos nepraris. Tiesa, anot A. Kasparavičiaus, Lietuva iki pat 1938-ųjų, skirtingai, nei Latvija bei Estija, priešinosi neutraliteto idėjai ir siekė gynybinės sąjungos su Prancūzija.
Tačiau didžiosios Europos šalys nebuvo ypač suinteresuotos tokiomis gynybinėmis garantijomis, kurias šiandien, pavyzdžiui, teikia NATO mažoms Baltijos šalims. Jungtinės Karalystės premjero žodžiais, ištartais po Miuncheno suokalbio 1938 metais, net Čekoslovakija britams buvo „tolima šalis, apie kurią nedaug ką žinome“.
Vis dėlto, nepaisant šių aplinkybių Lietuva galėjo išsaugoti veidą ir priešintis. Ir ne šiaip simboliškai. Dalis mitų dėl 1940-ųjų gėdos užkoduoti visuotinai vis dar priimtinoje istorinių įvykių interpretacijų erdvėje. Pavyzdžiui, vienas mitų esą yra tas, kad Lietuva negalėjo priešintis.
„Šis mitas tikriausiai suformuotas generolo Stasio Raštikio, tiksliau jo prisiminimų serijoje. Vienoje recenzijoje netgi buvo rašoma, kad „pasirodė trečiasis generolo Raštikio pasiteisinimų tonas“. S. Raštikio įtaka istorijos supratimui yra didelė. Daug generolų ir pabėgėlių pasitraukė į Vakarus, ir jie natūraliai užduoda klausimą dėl nesipriešinimo: „tai, generole, kodėl?“. Buvo ir gėdos klausimas, todėl ir kalbama apie pasiteisinimus“, – sakė V. Jokubauskas.
Iš tikrųjų, anot istoriko, Lietuva turėjo ir pajėgią kariuomenę, galinčią karo metu mobilizuoti 5 divizijas, arba apie 122 tūkst. karių, ir karinę doktriną, ir realistiškus grėsmių vertinimus.
Be to, kasmet Lietuva į užsienio karo mokyklas, daugiausiai paremtas prancūziškuoju modeliu, siuntė bent po kelis ar net keliolika karininkų, kurie stengėsi perimti naujausias karinės minties pavyzdžius ir jas pritaikyti Lietuvoje.
Kitaip nei šiais laikais, karininkai nesikuklindami ir nebijodami konservatyviai mąstančios vadovybės atvirai skelbdavo savo idėjas, skatindami diskusiją, modernizacijos procesus. Jau 3-ajame dešimtmetyje buvo konstatuota, kad Lietuva „negali vesti pozicinio karo, nes visos kryptys yra pavojingos, jų negalima įtvirtinti“. Todėl, pasak V. Jokubausko, turėjo būti totalinis pasipriešinimas.
„Na, žiūrėkime: karas su Lietuva? Galima laimėti. Bet yra kitas klausimas. Kieno pasienyje kariaujama? Kai Lietuvą užėmė be kovos – vienas klausimas, tada jau galima derėtis su Vokietija dėl tos pasienio teritorijos. O jei reikia kariauti pasienyje? Kokie bus Vokietijos veiksmai?
Jei Lietuva skelbia mobilizaciją, visi būtų per kelias valandas sužinoję ir Berlyne, ir Maskvoje. Yra šaltinių, kad sovietai nebuvo linkę kariauti su Lietuva, nes žinojo partizaninio karo koncepciją – šiaip ar taip tai buvo Lietuvos išskirtinumas, nes nei latviai, nei estai tokių planų neturėjo“, - teigė V. Jokubauskas.
Birželio 15-osios naktį paskutiniame Lietuvos vyriausybės posėdyje išties buvo svarstoma, ar priimti Sovietų Sąjungos ultimatumą.
Prezidentas, KAM ministras, Seimo pirmininkas pasisakė už ginkluotą pasipriešinimą ir pasitraukimą į Vokietiją su visa vyriausybe. Du ministrai pasisakė už ultimatumo atmetimą, protestą ir vyriausybės išvykimą.
Kitoje pusėje buvo premjeras Antanas Merkys, jo pavaduotojas Kazys Bizauskas – be A. Smetonos dar vienas Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras ir Žemės ūkio ministras pasisakė už ultimatumo priėmimą. Viską nulėmė generolai – V. Vitkauskas, S. Raštikis ir S. Pundzevičius. Pirmi du sakė, kad negalima priešintis.
„Man atrodo, kad birželio 15 d. posėdį reikia laikyti pačiu beviltiškiausiu. O kartais išsprūsta man žodis – gėdingiausiu. Gėdingiausia naktis Lietuvos istorijoje. Taip nesugebėti nieko padaryt...
Visi lyg pritarė, kad reikia protestuoti, bet nėra protesto. Tai dar protestas – maža. Siūlė, kad reikia protestuot ir trauktis į egzilį visai Vyriausybei. Po to paaiškėjo, kad iš šito Vyriausybės pasitraukimo liko tik A. Smetonos pasitraukimas. Aišku, visi jie buvo paralyžiuoti. Ta naktis buvo siaubinga“, - teigia A. Bumblauskas.
Būtent A. Smetona ir dar keli vyriausybės nariai buvo už tai, kad reikia nors simboliškai pasipriešinti. Tačiau kiti pasisakė už pasidavimą.
Be to, neapykanta A. Smetonai apakino kai kuriuos vyriausybės narius. Atkeršyti jiems buvo svarbiau nei valstybės likimas. Čia pasižymėjo Kazys Bizauskas. Jis net paskutinio posėdžio metu generolus ragino pasinaudoti proga pašalinti Smetoną.
„Įvyko politinis dvaro perversmas. Krikščionys demokratai su valstiečiais liaudininkais susitarė, kad tai yra būdas atsikratyti Smetonos. Ultimatumo naktį Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys susitarė su Viačeslavu Molotovu, kad Lietuvos premjeru taps S. Raštikis.
Pastarasis naktį išsikviečiamas į prezidentūrą. Bet prisiminkite, kas tuo metu buvo S. Raštikis – tik aukštosios karo mokyklos viršininkas. Įsivaizduokite, jeigu dabar taip būtų: susirenka Valstybės gynimo taryba, skambina į Lietuvos karo akademiją ir klausia: „kas pas jus čia viršininkas? Mes sprendžiame, ar Lietuva priešinsis".
Tai žinoma, kad jį pakvietė ne dėl pareigų, o dėl to, kad nuspręsta, jog jis taps premjeru. Manyta, kad gal dar galima bus išlaikyti suverenitetą, o šalis atsikratys A. Smetonos. Pagal konstituciją patraukus A. Smetonai premjeras būtų ėjęs ir prezidento pareigas.
Kai A. Smetona pagrasino išvykti, visi ramiai žiūrėjo, o kai jis taip ir padarė, S. Raštikis jau galvojo, kad jam kaip nors pavyks susitarti su rusais – juk prie jų prieš tai išgyventa 120 metų.
Kai birželio 15-ąją į Kauną atvyko Vladimiras Dekanozovas, lietuviai sužinojo, kad vyriausybės su S. Raštikiu nebus. Sovietų daliniai dar nebuvo užėmę visos Lietuvos – tai padarė vos per tris dienas, nes trūko kuro, sunkvežimių, o visa tai sovietams suteikė pati Lietuvos kariuomenė.
Tad kai planas su S. Raštikiu neišdegė, Kaune likęs politinis elitas suprato, kad vėl reikia A. Smetonos – gal išliks senelis sėdėti savo krėsle? Bet A. Smetona atsisakė grįžti ir sieną įveikė kitu būdu – brido per upelį“, - garsiąją legendą priminė istorikas.
Šeštoji klaida: nesimokymas iš istorijos?
Tuo tarpu daugeliui su Sovietų sąjunga naiviai sutarti galvojusių Lietuvos pareigūnų baigėsi liūdnai – NKVD kalėjimuose, kulka į pakaušį ar trėmimais.
„Ar tokia padėtis galėtų pasikartoti ir šiandien, vertinant Lietuvos dabartinį elitą? Aš nesu optimistas. Galiu įsivaizduoti, kaip dabar elgtųsi elitas - nesakau, kad nebūtų herojų, bet vėl būtų kalbama visiems priimtinais burtažodžiais. Daug kalbama apie istorines pamokas. Bet iš istorijos paprastai nesimokoma“, - pesimizmo neslėpė A. Kasparavičius.
Tiesa, ir šiandien Lietuvoje mėgstama kartoti Izraelyje paplitusį posakį – daugiau niekada. Holokaustą Antrojo pasaulinio karo metu patyrusi žydų tauta tokiu posakiu vadovaujasi nuo pat valstybės įkūrimo, ir kaudamasi visomis priemonėmis įrodė pajėgi apginti savo nepriklausomybę.
Ar panašų ryžtą viešai demonstruojantys lietuviai realiai įvykdys pažadą šį kartą nesumauti valstybės ir ją iškilus būtinybei apginti, priklauso nuo sprendimų priėmėjų.
„Mes turime kalbėti apie tam tikrą politinį mentalitetą, kultūrą, tam tikrus garbės dalykus ir tam tikrų procesų suvokimą. Ar adekvačiai suvokiame politinius procesus ir kaip sugebame į juos reaguoti“, - pabrėžė A. Kasparavičius.