Vilniuje dar ketvirtadienį buvo surengta uždara nuo žiniasklaidos aukšto lygio ekspertų ir pareigūnų konferencija apie Europos Sąjungos (ES) ateities scenarijus. Joje dalyvavo dešimtys politikos, saugumo ir ekonomikos ekspertų iš Baltijos, Skandinavijos šalių ir Lenkijos.
Konferenciją organizavo septyniuose Europos miestuose veikianti Europos užsienio reikalų taryba. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje diplomatai ir politologai daugiausiai kalbėjo apie „kelių greičių“ Europos perspektyvą, kur grupės šalių glaudžiau bendradarbiautų ekonomikos ir gynybos srityse. Būtent pastarasis – gynybos veiksnys, iššaukė daugiausiai diskusijų.
Kintanti saugumo aplinka, riboti ištekliai, JAV prezidento Donaldo Trumpo retorika bei vieno didžiausių ES bendradarbiavimo gynybos srityje oponentų – Jungtinės Karalystės – sprendimas trauktis iš ES viską apvertė aukštyn kojomis. Staiga vėl prabilta apie Bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP).
Planuota, kad tokia iniciatyva įtrauks visus klausimus, susijusius su ES saugumu, gali išsirutulioti į bendrą gynybą. 1999 m. Helsinkio vadovų taryboje ES narės įsipareigojo iki 2003 m. sukurti 50 000 – 60 000 ES karinius pajėgumus, gebančius vykdyti krizių valdymo operacijas už ES ribų.
Ir nors šie pajėgumai 2003 m. formaliai paskelbti veikiančiais, kalbos apie bendrą ES gynybos politiką, bendrus įsigijimus ir netgi ES karines pajėgas iki šiol vyksta tariamąja nuosaka.
„Tai kokie yra bendros Europos gynybos prioritetai? Kam ir kokie pajėgumai turėtų būti skirti? Koks yra galutinis tikslas? Atsakymų į šiuos klausimus kol kas nesigirdi“, – po konferencijos teigė Suomijos tarptautinių reikalų instituto ekspertė, daktarė Kristi Raik.
Pajėgumus kuria jau dešimtmetį
Svarstymai, ar po 2009 metų Lisabonos sutarties, kurioje išplėstos galimybės bendradarbiauti PESCO (Nuolatinio struktūruoto bendradarbiavimo) rėmuose, ES turėtų labiau susirūpinti savo gynyba, padažnėjo tik per pastaruosius dvejus metus.
Atgaivinama PESCO iniciatyva, leidžianti grupei valstybių konkrečioje srityje sirpinti gynybos bendradarbiavimą. Tai sukėlė nemažai klausimų skeptiškai į ES gynybos vaidmenį žiūrintiems ekspertams, o Bendrijos narės pasiūlymus priėmė be didesnio entuziazmo.
Pavyzdžiui, vienas iš konferencijos organizatorių diplomatas Vygaudas Ušackas išsakė vieną svarbiausių problemų. Jo teigimu, Lietuvai svarbu, jog gilesnė ES integracija gynybos srityje nepakirstų ir nedubliuotų NATO.
„Kol kas visuose susitikimuose pabrėžiama, jog dubliavimo negali būti. Kartojama ta pati mantra: yra vienos pajėgos, jokių atskirų, – aiškino K. Raik, pripažinusi, kad šiuo metu net ir NATO šalims sunkiai sekasi vykdyti visus įsipareigojimus – sukrapštyti pinigų gynybai, turėti pakankamai žmonių, kurie galėtų vykdyti užduotis, o jei dar tektų atskirai dalintis šiais ištekliais ne tik NATO, bet ir ES operacijų rėmuose, kiltų sunkumų, – kita vertus, ES pasiruošusi remti nebūtinai ES operacijas. Pavyzdžiui, jei turite kibernetinius pajėgumus, tai nebūtinai turi būti skirta vien tik ES reikmėms – galima ir būtina dalintis ištekliais bei pajėgumais, o juk dėl jų panaudojimo visada sprendžia kiekviena valstybė atskirai, tokia suvereni teisė nėra ir vargu ar gali būti atimta“.
Vis dėlto neslepiama, kad ypač Rytų ir Vidurio Europos šalys atsargiai vertina naujas ES iniciatyvas gynybos srityje – ir nors joms diplomatiškai mandagiai pritariama, taip pat nepamirštama paklausti, koks yra bendradarbiavimo galutinis tikslas, forma, kaip bus sprendžiami vadovavimo ir finansiniai klausimai. Anot K. Raik, šios abejonės taip pat kol kas ne visai išsklaidytos. Kita vertus, aiškumas dėl ES gynybos politikos, anot ekspertės, taip pat būtinas Ypač Baltijos jūros regione.
„Mano šalis – Suomija, iš esmės pritaria glaudesniam bendradarbiavimui. Išties, Suomija laikosi kitokios pozicijos, nei Šaltojo karo metu, kai buvo neutrali. Suomija – viena aktyviausių bendradarbiavimo gilinimo šalininkių, nes mes nesame NATO nariai, o saugumo iššūkiai Baltijos jūros regione gali grėsti mums visiems.
Bet jei čia kiltų didelė krizė, kliūtų ir Suomijai, o tos garantijos, kurias savo narėms suteikia NATO, negaliotų mums. Mums neramu, todėl keliame klausimą – o ką darytų ES?“, – kalbėjo K. Raik.
Ji priminė, kad formaliai ES gali aktyvuoti 42-ąjį Lisabonos sutarties straipsnį – tą patį, kurį reaguodama į teroro atakas Paryžiuje prieš du metus aktyvavo Prancūzija. Tačiau tuomet, anot K. Raik, tas „aktyvavimas“ tebuvo formalumas, kuriuo prisidengdama Prancūzija individualiai ES narių prašė pagalbos.
„ES, kaip institucija tuomet nevaidino jokio vaidmens. O turėtų – būtent dėl to vyksta diskusijos. ES turėtų koordinuoti pagalbos vienai savo narių klausimą, bet kol kas mes nekalbame apie ES pajėgumus, nes tokių Bendrija realiai neturi. O ir jų panaudojimas kol kas yra kiekvienos narės suverenus klausimas – narės gali nesutikti“, – teigė analitikė.
Ji priminė, kad ES, kaip institucijai būtų sunkiau panaudoti pajėgumus, mat tokius turi tik „ant popieriaus“, o vadinamųjų ES kovinių grupių, vienai kurių priskirti suomių ir lietuvių kariai, kovinis pajėgumas neišbandytas, nors oficialiai jos buvo pristatytos dar prieš dešimtmetį.
Iš ES nori aiškumo, tad kol kas tiki tik savo jėga
„Suomija kelia klausimus, kaip iš tikrųjų viskas būtų organizuojama. Labai gerai, jei turime bendrus pajėgumus. Bet mes norime aiškumo.
Jei, pavyzdžiui viena ES šalis – Prancūzija, nori ES operacijos rėmuose pradėti veiksmus kur nors Afrikoje, bet ES pajėgoms kartu su prancūzai priskirtos kitos šalies kariai negali vykti, nes negauna leidimo iš savo valstybės parlamento, kas tada? Taip, šia prasme, kai vienai valstybei nesutikus su kariniais veiksmais, sistemą galima vadinti silpna. Ir NATO įsipareigojimai yra stipresni – jei Aljanso narės nesilaikytų 5-ojo straipsnio įsipareigojimų, NATO, greičiausiai žlugtų, o to narės nenori. Tuo tarpu ES nežlugtų, jei viena narė atsisakytų ginti kitą“, – teigė ekspertė.
Tiesa, ji pabrėžė, jog vien tai, jog ES kalbama apie gynybinius reikalus ir svarstomi variantai panaudoti ES biudžetą taip pat ir gynybinėms reikmėms, yra didelis žingsnis į priekį
„Galutinio tikslo dar nesimato ir, ko gero, artimiausiu metu to neverta net tikėtis. Todėl priminsiu, kad Suomija net ir po Šaltojo karo iki šių dienų išlaikė teritorinės gynybos principus. Tai yra mūsų gynybos pagrindas, o visa kita – ar tai glaudesnis bendradarbiavimas su NATO, ar su ES gynybos srityje tėra papildomi dalykai“, – sakė K. Raik.