Pasakojimų, nuogirdų, gandų, oficialios informacijos, visuomenės, žiniasklaidos ir politikų dėmesio Lietuvos kariuomenei pastaraisiais metais tikrai netrūksta. Ir tai neturėtų stebinti.
Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą 2014-siais skubiai imtasi veiksmų stiprinti būtent kariuomenę: iki tol nuosekliai mažėjęs finansavimas gynybai buvo padidintas – nuo 321 mln. eur arba 0,89 proc. BVP 2014-ais iki 948 mln. eurų arba 2,01 proc. šiemet. 2030 m. gynybai planuojama skirti 2,5 proc.
2015-siais atnaujintas šaukimas leido papildyti išretėjusius dalinius ir rezervą – iš pradžių po 3 tūkst., o šiemet 3,8 tūkst. šauktinių leidžia papildyti batalionus ir planuoti naujų kūrimą. Kariuomenė toliau augs – jau šiemet bendras ribinis karių skaičius išaugs nuo 19,5 tūkst.iki 22,5 tūkst. Bet tai – tik sausa statistika.
O ką apie tarnybą mano eiliniai kariai – tiek profesinės karo tarnybos (PKT), tiek šauktiniai? Kas juos motyvuoja ateiti į kariuomenę, stengtis, aukotis ir likti?
Kokios iš tikrųjų yra pagrindinės nusiskundimų, nepasitenkinimo priežastys, kokios gali būti su tuo susijusios grėsmės? Tokie klausimai nėra šiaip žingeidumo ar smalsumo patenkinimas – jie susiję su valia kautis, ginti savo šalį ir visų pirma atgrasinti.
Bet kur – ar versle, ar karinės operacijos metu siekdamas tikslų užsibrėži kur nori nueiti, todėl pasitelkiami kiekybinės ir kokybinės analizės metodai: tyrimas pasako, ar gera linkme judi, ar atsilieki, kur reikia pasistengti, ką dar padaryti. Kokie metodai veikia, o kur reikia patobulėti.
„Jau Tarpukariu lojalumo, požiūrio, motyvacijos klausimai suprasti, kaip labai svarbūs. Anuomet manyta, kad pasisiekimas karo atveju dviem trečdaliais priklauso nuo karių ir visuomenės dvasinių pajėgų – motyvacijos, moralės“, – valios gintis svarbą DELFI pabrėžė Klaipėdos universiteto istorikas, bene geriausiai Tarpukario Lietuvos karinę istoriją šalyje išmanantis Vytautas Jokubauskas. Nepaisant visų pažangiausių technologijų, niekas nepasikeitė – valia ir motyvacija nepaprastai svarbūs 2019-siais.
„Kario uždavinys ne tik išmokti apginti valstybę, bet padaryti taip, kad to nereikėtų daryti, nes pagrindinė jo funkcija yra atgrasymas.
Karas pagal Clauzsewitzą yra valių susidūrimas, kurio tikslas primesti oponentui savo valią. Dažniausiai laimi tas, kuris turi daugiau valios, o ne karių ar tankų“, – DELFI antrino vieno iš labiausiai motyvuotų kariuomenės dalinių – Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas, pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas. Bet kaip tą valią išugdyti ir kaip ją išmatuoti?
Apklausė tūkstančius karių
Būtent į šiuos ir kitus klausimus mėginta atsakyti Lietuvos karo akademijos (LKA) tyrime. Nacionaliniam saugumo ir gynybos komitetui pristatyta ataskaita „Lietuvos kariuomenės raidos socialiniai tyrimai 2017-2018 m.“ rėmėsi net 4 skirtingomis karių apklausomis, kurios vykdytos nuo 2016-ųjų birželio iki 2018 m. lapkričio. Paklaida svyravo nuo 1 iki 3 proc.
Tikslinė šių apklausų auditorija – šauktiniai ir PKT kariai bei puskarininkiai. Pirmosios dvi grupės – gausiausios, o trečioji yra ypač svarbi, mat puskarininkiai yra vadinami bet kurios kariuomenės stuburu.
Daugiausiai PKT karių (43 proc.) apklausta gausiausiųjų – sausumos pajėgų vienetuose. Puskarininkiai išsiskyrė geresnių išsilavinimu (41 proc. vidurinis, 20 proc. profesinis, 20 proc. aukštasis neuniversitetinis ir 17 proc. aukštasis universitetinis) nei eiliniai kareiviai (53 proc. vidurinis išsilavinimas, 19 proc. profesinis, 14 proc. aukštasis neuniversitetinis ir 12 proc. aukštasis universitetinis) ir profesine patirtimi. Šauktinių apklausos vykdytos 12-oje karinių vienetų, atliktos po du kartus – tarnybos pradžioje ir pabaigoje.
Kitaip, nei Lietuvoje įprastų sociologinių tyrimų atvejų, kai apklausiama apie tūkstantį gyventojų, Lietuvos kariuomenės karių ir puskarininkių nuotaikos paremtos itin didele imtimi: po kelis tūkst. šauktinių apklausti 3 kartus, per 1,3 tūkst. PKT karių ir puskarininkių apklausti pernai kovą-balandį, o bendra karių internetinė apklausa vykdyta 2018 m. lapkričio 1-30 d., 44 kariniuose vienetuose ir daliniuose. Tuomet apklausta beveik 6,5 tūkst. karių, arba maždaug trečdalis šalies kariuomenės.
Be to, tyrime analizuojamos ir dar kelios, nuo 2015-ųjų vykdytos gyventojų apklausos, tarp jų ir 15-30 m. amžiaus vyrų grupėje, siekiant išsiaiškinti visuomenės nuotaikas ir požiūrį.
Tiesa, panašių visuomenės nuotaikų tyrimų krašto apsaugos klausimais pastaruoju metu jau ir taip netrūko, o karių požiūris, motyvacija, problemos ir kiti rodikliai tebuvo vidinės dalinių arba sistemos informacijos dalis. Žvelgiant būtent į karių apklausas paaiškėjo iki šiol visuomenėje neskelbtų faktų.
Pagarba, išskirtinumas ir motyvacija
Vertinant apklausų duomenis apie tarnybą kariuomenėje pasirinkusius asmenis iš karto į akis gali kristi keli dėsningumai. Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo, Karo mokslų programos vadovo Deivido Šlekio, bendras įspūdis vertinant tyrimą yra pakankamai geras.
„Matyti, kad kokybiškai daryta, duomenys įdomūs, bendras vaizdas pozityvus. Sudėtingai, ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet situacija Lietuvos kariuomenėje gerėja“, – sakė pašnekovas. Visos kalbos apie verktinius gali būti pavieniai atvejai, ištraukti iš konteksto.
Jis atkreipė dėmesį į tokius veiksnius, kaip bendras pasitenkinimas tarnyba, santykiai su kolegomis, tiesioginiais vadais, puskarininkiais ir karininkais. Tai esminiai mikroklimato rodikliai, kurie yra geri. Vertinant bendrą karių apklausą pernai lapkritį, pasitenkinimas viršija 90 proc.
„Kai buvo atnaujintas šaukimas, atrodė, kad daug ką lemdavo lyderystė, o kokybė ne visada tokia, kokios nori. Apklausa rodo, kad vis dėlto vadų darbas pavyko: mikroklimatas yra geras, nors atrodė, kad yra daugiau nusivylimo vadais. Tokių atvejų gal ir yra, bet jų procentas mažėjantis, o tai kariuomenei yra svarbu, nes maži daliniai – karinio efektyvumo pagrindas“, – pabrėžė D. Šlekys.
„Jei norime užauginti vaisių, kaip sodininkas gali turėti geriausias sėklas, bet jei nebus gero šiltnamio, gero klimato, niekas neaugs, gali kiek nori trąšų pridėti“, – vaizdingą palyginimą siūlė Plk. Ltn. E. Lastauskas. Todėl, jo nuomone, didžiulis dėmesys skiriamas siekiant užtikrinti gerą organizacinį klimatą, kad žmonės jaustųsi komfortabiliai – tokius lengviau motyvuoti. O motyvacija, ypač jaunajai kartai, siejasi su atsakymu į klausimą „kodėl“. Jei prieš kelerius metus atsakymas į šį klausimą labiau sietas su patriotiškumu, tai dabar dominuoja kiek kitokios priežastys.
Pavyzdžiui, pastebima tendencija, kad šauktinių požiūris kiek kinta: jei 2016 m. dominavo kariuomenės kaip patriotinės organizacijos įvaizdis, kur tarnaujama iš pašaukimo (52 proc.), tai pernai daugėjo tokių, kurie kariuomenę matė labiau, kaip nuotykių, išbandymų siūlančią organizaciją (45 proc.), ją vis tiek teks išmėginti (41 proc.), o ne dėl noro išmokti apginti šeimą ir tėvynę (40 proc. pernai, 54 proc. – 2016 m.).
„Tai labai tipiškas vakarietiškos bendruomenės elementas, pastebimas Skandinavijos šalyse, pas britus. „Ateik, bus nuotykis, ekstremalu“. Juk ir plakatai tokie kabo Lietuvoje: išbandyk save“, – sakė D. Šlekys.
„Šūkis „išbandyk save“ orientuotas į jaunąją kartą, kuri nori iššūkių, naujų patirčių ir kitokios veiklos. O tie, kurie ateina su mintimi, kad „vis tiek pašauks“, irgi nėra bloga, daug blogiau, kai prisigalvojama ligų ir kitaip išsisukinėjama. Daugiau privalo būti dirbama mokyklose, pilietinio ugdymo pamokose, ne tik tada kai atvažiuoja kariuomenė pristatyti tarnybos būdus, apie pareigą šaliai, tėvynės gynybą, garbę ir profesijos išskirtinumą turi kalbėti mokykla“, – antrino Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento Pilietinio pasipriešinimo skyriaus patarėja Luka Sinevičienė.
„Toks tas jaunimas, tuo jis gyvena, nes apeliuoti į Pirmojo arba Antro pasaulinių karų patriotizmą – jau ne tie laikai. Nesakau, kad apie tai nereikia kalbėti, bet tai tėra vienas iš varomųjų motyvacinių variklių. Nematau problemos, kad ateina pilietis ir kariuomenę mato kaip nuotykį, bet tarnauja gerai“, – pridūrė D. Šlekys, nesureikšminęs ir kitos tendencijos: savanorių šauktinių mažėjimo.
2015 m. iš 3 tūkst. šauktinių 70 proc. buvo savanoriai, o 2016 m. tokių buvo 68 proc., o 2017 m. sumažėjo iki 55 proc. , o pernai šis skaičius siekė 58 proc. Augo dalis tų, kurie apsisprendė tik sužinoję, jog pateko į pašauktųjų sąrašus.
D. Šlekio teigimu, stebėtina, kad iki šiol iš viso išliko tiek savanorių, mat jų bangą paskatinę Ukrainos įvykiai vis dažniau pamirštami, o šaukimo grąžinimui 2015 m. nebuvo idealiai pasirengta mokyklose. O ir atėję tarnauti jaunuoliai yra kitokie. Bet tai esą ne problema.
„Žinot, aš lenkiu galvą prieš tą Z kartą – jie drąsesni, imlesni, bet jiems reikia pasakyti kodėl. Ir tai pakartoti septynis kartus. Nes jei suvokiame, kaip atrodys karo veiksmai, kas atsitiks su tavo artimaisiais ir turtu, tai tu padarysi viską, kad to nebūtų.
O kariuomenė ir yra tas pagrindinis įrankis, kuris užtikrins, kad tai neįvyktų. Todėl ir logiška seka yra labai paprasta: jei mūsų jauniems šauniems žmonėms paaiškinsim, kokia didelė gali būti jų nedidelio veiksmo įtaka bendrai situacijai, tai dilemos neliks – aišku, aš eisiu, ginsiu, saugosiu, pakentėsiu, prisidėsiu, kuo galėsiu, nes myliu tą kraštą“, – antrino Plk. Ltn. E. Lastauskas.
Apklausos duomenys rodo, kad tiek šauktiniams, tiek PKT kariams Lietuvos kariuomenė yra išskirtinė institucija, kurios jie netapatina su tradiciniu darbdaviu.
Ilgiau tarnaujantys ir didesnę patirtį turintys puskarininkiai kariuomenę įsivaizduoja kaip patriotinę organizaciją, kurios pagrindinė funkcija – ginti šalį nuo priešų, dalyvauti misijose, teikti pagalbą visuomenei ir t.t. 52 proc. puskarininkių ir 45 proc. kareivių mano, kad LK yra organizacija, į kurią tarnauti žmonės eina iš pašaukimo.
Daugumai apklaustųjų Lietuvos kariuomenė yra savita ir uždara organizacija, kurią gali suprasti tik kariai. Čia išmokstama drausmės, pagarbos šaliai, kariuomenė laikoma nacionalinės vienybės simboliu, vertu pasididžiavimo.
Kartu kariams ypač svarbus veiksnys – garbė ir prestižas, kalbant apie jų profesijos pasirinkimą. 75 proc. kareivių ir 81 proc. puskarininkių mano, kad kario profesija Lietuvoje yra labai ar greičiau gerbiama.
„Vienas dalykas, kurį pastebėjau ir savo kelionių metu, tai, kas jungia visus žmones visur – visi nori būti gerbiami, mylimi, tai yra pagrindas“, – sakė Plk. Ltn. E. Lastauskas. Jis tikino pagarbos ir išskirtinumo dvasią savo kariams į galvas kala nuo pirmos dienos.
„Pačią pirmą dieną su puskarininkiu pasitinku ką tik atėjusius šauktinius ir sakau: jūs esate didvyriai. Jaunas berniokas išpučia akis. O kodėl mes taip sakome? Nes jūs priėmėte protingiausią dalyką savo karjeroje – atėjote saugoti valstybės ir jos žmonių.
Lygindami visas profesijas, kur duodama priesaika, kario profesija išskirtinė, nes sakoma „negailėsiu ir gyvybės“. Kartais klausia: „o ką daro kariuomenė?“. Pažiūrėkite pro langą – karas nevyksta, tai yra jūsų darbas. Ne sudegusios tankų kolonos čia svarbu. Mūsų darbas – užtikrinti, išsaugoti taiką.
Jūs atėjote į patį geriausią kolektyvą, į vilkų šeimą. Čia asmeniniai interesai pasislenka į antrą planą, esu ne kartą tai įrodęs, mano žmona tai žino. Ir aš jiems sakau „Jūs – pats brangiausias dalykas, kurį turime. Mes rūpinsimės besąlygiškai, net jei kada atrodys, kad darome tai, kas jums nepatinka, tai jūsų labui.
Nes jūs statote kitų žmonių saugojimą aukščiau savo gyvybės. Tai jūsų sąmoningas apsisprendimas. Todėl tai yra didvyriškas poelgis. O tai kartu reiškia, kad turi valios ir ją demonstruoji potencialiam oponentai“, – sakė Plk. Ltn. E. Lastauskas. Jo manymu, būtent atgrasymas yra ta užduotis, kurią galima stiprinti vien motyvuojant žmones.
Netgi šiais laikais, kai, regis, nedidelė kariuomenė neturi šansų prieš pažangias ir milžiniškas pajėgas turintį oponentą, galintį suduoti triuškinantį raketinį smūgį iš didelio atstumo arba veržtis naudojant kiekybinę bei ugnies galios persvarą.
„Mes pereiname nuo paklusnumo prie įsipareigojimo. Mūšio laukas keičiasi: atstumai milžiniški, ginklų galia išaugusi, nebėra glaustos rikiuotės, nereikia išlaikyti fronto, sudėtingumas ir greitis didėja, tad mums reikia, kad žmonės galėtų priimti sprendimus be priežiūros, toli vienas nuo kito, išsiskaidę, reikia decentralizacijos. Vadinasi, mes norime, kad karys savo darbą darytų, kaip savo projektą.
Čia mano planas, čia mano idėja. Jau dabar stengiamės atrasti būdus, kaip padidinti lengvųjų pėstininkų efektyvumą kovojant su mechanizuotais pėstininkais remiamais tankų ir artilerijos. Tai yra procesas, kur radome tam tikrų atsakymų, taktinių naujovių, ir nors dar yra darbo, neartų dirvonų, visa tai susiję su motyvacija, nes viskas sueina į sugebėjimą efektyviau kovoti su agresoriumi, kuris matytų, kad čia pajėgos gal ir mažesnės, bet jos efektyvesnės, jų kompetencija aukštesnė.
Motyvacija yra laužas – turi jį nuolat kurstyti, nes kolektyve visada būna trinčių. Lyderio tikslas – jas neutralizuoti, sujungti komandą. Aš noriu, kad mano žmonės mokėtų ir dar daugiau, kai mane pralenks – man bus didžiausias džiaugsmas“, – sakė bataliono vadas.
Jis tikino nesąs patenkintas savo dalinio rezultatais. Nors Vaidoto batalionas kartu su Oro gynybos ir J. Vitkaus inžinerijos batalionais išsiskiria iš kitų dalinių pagal šauktinių karių motyvaciją – svarbiausiu veiksniu dauguma nurodo norą ginti tėvynę ir šeimą (41 proc. Vaidoto batalione, 48 proc. J. Vitkaus inžinerijos batalione ir 46 proc. Oro gynybos batalione), Plk. Ltn. E. Lastausko nuomone, skaičiai dar nėra geri. Siektinas motyvacijos rodiklis – 100 proc., o realistinis – 90 proc.
„Jei transporto kompanijoje yra 97 proc. patenkintų klientų, tai vadovui turi rūpėti tie trys procentai. Kur jie? Kas jie? Kokios jų priežastys? Mes siekiame, kad objektyvių nusiskundimų būtų nulis, o tų bėdavojimų bus visada.
Tie neobjektyvūs nusiskundimai, kurie suformuoti mūsų pačių, tėra noras pabitchinti. Turime būti atsakingi lyderiai, mūsų nusiskundimai ne šiaip į orą eina – daugybė jaunų žmonių žiūri į mus, prielaidos tampa faktais. Kita vertus, būna ir objektyvūs skundai.
Pavyzdžiui, vis dar matome skaičius dėl nepasitenkinimo maistu. Aš manyčiau, kad tai yra senesni duomenys, nes žiūrėkite kas įvyko: buvo tų nusiskundimų kempiniukais (omletu), jūs apie tai kalbėjote ir pakeitė. Mane tai džiugina – žiūrėkite, jūsų žodis svarus“, – teigė karininkas.
Jei pačių karių manymu, idealus karys įsivaizduojamas, kaip visų pirma motyvuotas, turi būti psichologiškai parengtas, laiku vykdyti paskirti užduotis, ketvirta – gebėti prisiimti atsakomybę, tai tokie veiksniai, kaip gebėjimas veikti daugianacionalinėje ar daugiakultūrėje aplinkoje PKT kariams rūpi mažiausiai. Kita vertus, anot Plk. Ltn. E. Lastkausko, nereikia pamiršti, kad daugiakultūrinė ir daugianacionalinė aplinka kariuomenėje yra faktas, kuris gali būti svarbus ateityje.
„Čia ateina tarnauti įvairūs žmonės su skirtingomis patirtimis, gebėjimais ir patenka į lydimo katilą. Pernai kaip šauktinis atėjo vaikinas iš Šalčininkų – jis visai nekalbėjo lietuviškai, nieko, išmoko.
Atvyko netgi iš Novorosijsko, vienas iš JAV, Šiaurės Kalifornijos, du broliai iš Ispanijos vienas jų pasiliko PKT. Jaunuolis supranta apie tai, kad Lietuva labai marga, socialiniai sluoksniai įvairūs. Tai, ką jūs darėte 9 mėnesius – ne pabaiga, jūs užmezgėte ryšius, nenutraukite jų.“, – pabrėžė karininkas. Kariuomenės, kaip visuomenės veidrodžio, atitikmenį pažymėjo ir D. Šlekys.
Atlyginimai auga, bet dar netenkina
Tačiau jei kareiviams antras pagal svarbą motyvas yra būti naudingu Lietuvai, tai puskarininkiams – turėti garantuotą darbo vietą. Būtent čia apklausoje pasimato pragmatizmas – vien motyvacija gyvas nebūsi.
Svarbiausiu veiksniu, galvojant apie tokį išskirtinį darbą lieka geras darbo užmokestis. Įdomu tai kad šis veiksnys svarbiausiuoju minimas net keliose lentelėse.
„Kas jums svarbiausia, galvojant apie darbą?“ – 27 proc. įvardija gerą užmokestį, 17 proc. įdomų darbą, po 10 proc. soc. garantijas ir malonių bendradarbių veiksnius. Konkurencingas atlyginimas yra vienas iš veiksnių, paskatinusių rinktis kario profesiją.
Ir atvirkščiai – netenkinantis darbo užmokestis yra svarbiausia priežastis, verčianti karius nutraukti tarnybą. Pavyzdžiui, vienoje apklausoje iš 419 atsakiusiųjų į klausimą kodėl jūs galvojate nutraukti tarnybą, net 262 tarp penkių svarbiausių priežasčių nurodė būtent nepasitenkinimą darbo užmokesčiu.
225 manė, kad jų darbas ir pastangos nėra pakankamai vertinami 176 nurodė, kad jiems sunku derinti tarnybą ir šeimos gyvenimą, 197 nematė karjeros galimybių.
Didesnį nepasitenkinimą jautė eiliniai kareiviai. Ir nors dauguma apklaustųjų (62 proc.) sutiko, kad svarbiausias veiksnys vertinant savo karjerą LK yra asmeninės pastangos, o ne palankiai susiklosčiusios sąlygos ar asmeninės pažintys, reali finansinė padėtis yra vienas galvos skausmų kariams.
Tai nebūtinai reiškia vien darbo užmokestį – tarp kareivių pasitenkinimo tarnybos aspektais taip pat išsiskiria su finansine išraiška susijusios skatinimo, motyvavimo priemonės. Jomis nepatenkinti 47 proc. karių. Panašus nepasitenkinimas – tik gyvenimo sąlygomis pratybų metu.
Kariuomenė nėra ta vieta, kur ateinama užsidirbti. Kita vertus, atlyginimas Lietuvos kariuomenėje nėra blogas, atvirkščiai – LK yra patrauklus darbdavys. Eilinis PKT kareivis gali tikėtis 700-800 eur į rankas su visais priedais (maistpinigiais, kelionpinigiais ir pan.), o bataliono vadas – iki 1,8 tūkst. eurų.
Bet šios sumos labai priklauso nuo daugelio veiksnių – priedai skiriami už specialybes, darbus, budėjimą greitojo reagavimo pajėgose, pratybose, už atskirus sugebėjimus – žvalgybą, bet tam reikia įrodymų, yra kursai, balsų sistema.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis jau pabrėžė, kad pastaraisiais metais siekiama didinti karių atlyginimus ir didinti socialines garantijas. Pernai tai patvirtino ir parlamentas.
„Tikrai ačiū Seimui už supratimą, kad buvo priimtas algų padidinimas 30 proc. iki 2020 metų. Grafikas yra sudarytas ir jis veikia“, – teigė R. Karoblis. Šiemet algos augs 10 proc., o 2020-aisias – 5 proc. Tad net neskaičiuojant priedų, seržanto alga atitinkamai didės nuo 665 iki 836 eurų, kapitono alga – nuo 935 iki 1208 eurų. Bet ir tai – tik sausi skaičiai.
„Mano kariai buvo mokymuose Portugalijoje ir pasidžiaugė, kad mūsų atlyginimai jau geresni, nei portugalų. Bet ką aš dar visada akcentuoju be to, ką kariuomenė suteikia, tai galimybę mokytis, gauti apmokomas atostogas. Aš pats vis kalbinu – kada stosite į aukštąsias mokyklas?
Kitas dalykas – jei tarnyba suvokiama, kaip išskirtinė profesija, tai gali sakyti, jog kitame darbe uždirbsi didesnius pinigus, bet nepamiršk, kad tavo socialinis statusas yra išskirtinis – vargu ar kitur tau žmonės paspaus ranką už tai, ką darai“, – pabrėžė Plk. Ltn. E. Lastauskas.
Jis pažymėjo, kad, be kitų motyvacinių priemonių, jo vadovaujamame dalinyje dažnai kviečiami įžymūs Lietuvos žmonės, kurie atvyksta su keliomis žinutėmis.
„Jauniems vaikinams ypač didelis įspūdis, kai pas mus atvažiuoja Katleris, Jankevičius ir Stonkus ir dėkoja jiems už tarnybą, jie mato prasmę“, – pabrėžė karininkas, neslėpęs, kad tokia praktika yra iniciatyvių karininkų idėjos, nusižiūrėtos Vakaruose įgyvendinimas Lietuvoje.
Trečdalis nori palikti tarnybą
Kita vertus, kiti skaičiai rodo, kad nepaisant maždaug trečdalio šauktinių noro tęsti tarnybą PKT, vėliau nuotaikos keičiasi: prasmės kariuomenėje nemato nemažai karių.
Apklausa parodė, kad net 32 proc. kareivių ir 34 puskarininkių, – t.y. trečdalis – per paskutinius 12 mėnesių galvojo arba norėjo nutraukti tarnybą LK. Daugiausiai (43 proc.) tai padaryti norėjo naujausio (iki 24 m.) ir kiek vyresnio (nuo 25 iki 30 m. – 39 proc.) amžiaus kareivių. Tarp puskarininkių tai daryti norėjo kiek vyresni (31-40 m. – 40 proc.).
„Manau skaičiai labai normalūs, juk matome, jog Lietuvoje įprasta dažnai keisti darbus, ypač tarp jaunų žmonių. Nebeliko lojalumo organizacijai. Tad šioje vietoje nereikia ieškoti gilių priežasčių. Kita vertus, žmogus pamato, jog jam čia ne vieta, per sunku, o tai irgi nėra blogai.
Tarnyba kariuomenėje atima labai daug laiko, neretai tenka aukoti savaitgalius, laisvadienius ar šventines dienas. Jei poilsio dienų mažėja, vyksta daug pratybų, kurių metų sąlygos tikrai nėra komfortiškos, normalu, jog jaučiamas nuovargis, nepasitenkinimas, o dar namie pyksta šeima“, – aiškino L. Sinevičienė.
Vis dėlto, anot D. Šlekio, tokie skaičiai bent jau iš pirmo žvilgsnio gali gąsdinti, kita vertus tai gali būti universalus veiksnys, sutinkamas ir kitose šalyse. Daug blogiau, anot pašnekovo yra tai, kad tyrime pastebimas kiti į akis krentantys rodikliai: išėjimo į atsargą epizodas atrodo miglotas.
„Tos socialinio ir ekonominio pjūvio problemos akivaizdžios, jas reikia spręsti, ypač jei didiname kariuomenę ir PKT karių skaičių. Kariuomenė, manau, tai supranta, bet žinutę reikia perduoti ir politikams: dalies lėšų reikės ne tik „Boxeriams“ šautuvams ir kareivinėms, bet ir socialiniams dalykams, išeitinėms kompensacijoms, perkvalifikavimui“, – teigė D. Šlekys.
Keturi iš dešimties apklaustų PKT karių įvardijo sunkumus, su kuriais susiduria išeidami į atsargą. Dažniausi sunkumai, jų nuomone, yra naujos darbo vietos paieškos, sunkumai pritaikyti civiliniame gyvenime žinias ir įgūdžius, įgytus kariuomenėje, finansinės problemos dėl gerokai sumažėjusių pajamų.
O didžiausia problema – informacijos trūkumas – vos dešimtadalis pripažino, kad jie gauna aktualią informaciją apie pasirengimą išeiti į atsargą. Daugumai informacija neprieinama, neaktuali, ja negalima pasinaudoti. Todėl, pavyzdžiui, dauguma PKT karių (60 proc.) tiesiog linkę tęsti tarnybą. Antroje vietoje (20 proc.) – emigracija, tiek pat yra neapsisprendusiųjų. Patys kariai siūlo priemones, kurios palengvintų jų išėjimą į atsargą.
Tarp dažniausiai minimų (86 proc.) – tarnybos metu suteikta nemokama galimybė išlaikyti pageidaujamas automobilio kategorijas, taip pat – pagalba ieškant naujos darbovietės (rekomendacijos, bendradarbiavimas su kitomis institucijomis) – 83 proc.
Nepatenkintieji – taikinys Rusijos žvalgybai?
Kad ir kokie būtų bandymai sulaikyti karius tarnyboje, neigiami rodikliai, anot D. Šlekio, svarbūs ir kitu, plačiajai visuomenei galbūt akivaizdžiai nematomu kampu. Jei karys yra nepatenkintas savo atlyginimu arba darbo sąlygomis, jei jis galvoja apie pasitraukimą, bet bijo tai padaryti, nebūdamas užtikrintas dėl savo ateities, jis gali tapti ir priešiškų žvalgybų taikiniu.
„Atsiranda daugiau rizikos veiksnių. Pažiūrėkime į liūdnąsias patirtis dėl šnipinėjimo, kodėl žmonės nueina tais klystkeliais – emocinis nepasitenkinimas ir finansinės gerovės trūkumas“, – įspėjo D. Šlekys. Pastaraisiais metais Lietuvoje nuskambėjo ne vienas šnipinėjimo skandalas, kai buvo sulaikyti net Lietuvos KOP karininkai, mėginę parduoti valstybes paslaptis Rusijos žvalgybininkams.
Vertinant apklausos duomenis, sunerimti vertėtų dėl Karinių jūrų pajėgų (KJP) būklės. Ne viena lentelė rodo, kad čia esama daugiausiai nepasitenkinimo rodiklių. Pavyzdžiui, vertinant PKT karių pasitenkinimą tarnyba, daugiausiai nepatenkintųjų buvo būtent KJP (9 proc.).
Ir atvirkščiai – labai patenkintųjų (35 proc.) ir greičiau patenkintųjų (48 proc.) buvo mažiausiai iš visų dalinių. KJP išsiskyrė ir tarp tų, kurie per pastaruosius 12 mėnesių norėjo/galvojo nutraukti tarnybą (48 proc.), palyginus su Sausumos pajėgomis (28 proc.). Tačiau kartu tarnaujantys KJP jautėsi mažiausiai informuoti apie pasirengimą išeiti į atsargą (vos 8 proc. informuotų ir 35 proc. neinformuotų, dar 36 proc. prieinama informacija buvo neaktuali.
Pats D. Šlekys pripažino, kad su Lietuvos laivynu susidūręs mažiausiai iš visų Lietuvos karinių pajėgų rūšių, tačiau ir jam yra tekę girdėti skeptiškų pasisakymų apie jūreivius.
„Lietuvos kariuomenėje dominuoja sausumiečiai. O apie mūsų KJP ir KOP neretai kalbama su ironija, šypsena, tarsi jos būtų našlaitėlės, kurių nėra ir įsigijimų prioritetiniuose sąrašuose. Tai išvirsta ir į kasdieninį požiūrį. Esu girdėjęs pašaipų iš aukšto rango karininkų – „ai, taigi čia jūreiviai“.
Tie dalykai persismelkia. Jei vadai užduoda toną, tai ir žemesnis sluoksnis taip kalba, o tai kerta per motyvaciją, savigarbą“, – sakė D. Šlekys. Pažymėjęs, kad jis jokiu būdu nestato KJP į galimų išdavikų gretas, pašnekovas vis dėlto pripažino: atsakant į klausimą dėl koreliacijos su grėsmėmis – uždirbu, mano manymu, nepakankamai, esu nepatenkintas tarnyba, negerbiamas ir tai, kad Klaipėdoje veikia labai aktyvus Rusijos konsulatas, kuriame esančius žvalgybininkus turėtų dominti nuotaikos Lietuvos kariuomenėje, ypač strategiškai svarbioje Klaipėdoje, verta dėti daugtaškį.
Tai nebūtų naujiena. Ne tik todėl, kad Rusijos žvalgybos tarybos kasmet įvardijamos, kaip didžiausią grėsmę nacionaliniam saugumui iš išorės keliantys veiksniai – rusų žvalgybininkus, anot VSD or AOTD ataskaitų, domina Lietuvos kariškiai, galimybė juos užverbuoti. Taip buvo ir anksčiau.
Pasak V. Jokubausko, tarpukariu Lietuvos kariuomenei tiriant karių motyvaciją buvo išaiškinami ir priešiškų žvalgybos tarnybų veiksmai. Grėsmę kėlė kelios pagrindinės grupės – Lietuvos kariuomenėje anuomet tarnavę lenkai, kurie daugiausiai užsiėmė šnipinėjimo veikla, ir vokiečiai iš Klaipėdos krašto, kurie skleidė antilietuviškas nuotaikas. Bet pagrindinė, nuolatinė grėsmė, nepaisant oficialiai draugiškų Lietuvos ir Maskvos santykių, buvo iš Kremliaus. Anot V. Jokubausko, komunistai visus du nepriklausomybės dešimtmečius laukė savo valandos surengti perversmą.
„Jau nuo 1919 m. pradėjęs veikti ir taip niekada neatslūgęs pogrindinis komunistų judėjimas buvo platus: kasmet buvo sulaikoma po šimtą komunistų.
Pastarieji daugiausiai platino savo literatūrą, lapelius – jų rasdavo netikėčiausiose vietose: koridoriuose, patvory, tualetuose, net krosnyse, jie slapta keldavo savo vėliavas. Tačiau kilus karui kariuomenėje tarnaujantis pirmą dieną nemeta ginklo, priešingai – jis paskutinis palieka dalinį, jo pirma funkcija – kelti paniką, dezorganizuoti veiklą, rengti sabotažą, leisti drausmei pakrikti ir tada kurti raudonųjų partizanų būrius, kol ateis Raudonoji armija.
Komunistai į kariuomenę eiti turėjo savo noru, kilti kiek galima aukščiau karjeros laiptais, nesukelti įtarimų, įgyti vadų pasitikėjimą, suformuoti agentūrinį tinklą, formuoti pogrindines komunistų kuopeles, kurios turėtų veikti kilus karui. Be Lietuvos kariuomenės komunistų partiją dar ypač domino kita institucija – Lietuvos geležinkeliai.
Su tokia kenkėjiška veikla buvo bandoma kovoti tokiomis priemonėmis, kaip patriotiniu auklėjimu, lietuviškumo puoselėjimu arba sąmoningų piliečių ugdymu, netgi kariniu turizmu Pavyzdžiui, jei reikia ginti Klaipėdą, kaip tai darys karys iš Anykščių, nematęs jūros. Vadinasi jam reikia parodyti jūrą“, – istorines paraleles dėstė V. Jokubauskas. Tad jei priešiškų žvalgybų dėmesys Lietuvos kariams išliko, priemonių, anot ekspertų, kaip tai užkardyti taip pat netrūksta. Viešumas – viena jų.
„Gerai, jog apie tai dabar kalbame. Nes jei tas Rusijos konsulatas savo darbą dirba gerai, o aš manau, kad taip ir jie žino apie nuotaikų būklę, tai jei jau ta kita pusė žino, tai kalbėjime viešai, nes per viešumą galime daryti spaudimą KAS, vyriausybei. Žiūrėkite – yra rizikos, problemos, ką jūs darote?
Tikime, kad jūs žinote, gal net imatės veiksmų, o gal tai darote per lėtai? Gal reikia labiau stengtis? Po metų galėsime klausti: o kas pasikeitė? Tai yra normalios demokratinės valstybės bruožas, kai apie saugumo reikalus galima kalbėti ne tik saugumo bendruomenės viduje, bet ir išorėje“, – sakė D. Šlekys.
„Viena vertus, man nelabai patiko tas apklausoje esantis momentas dėl netikėjimo visuomenės valia priešintis bei netikėjimas mūsų pačių kariuomenės galimybėmis, kol ateis sąjungininkai. Deja, akivaizdu, kad turėsime žmonių, kurie bus prorusiški“, – sakė D. Šlekys, pažymėjęs kai kuriuos įstrigusius skaičius.
Iš savanoriškai tarnybą pasirinkusių PKT karių 6 proc. nemano, kad turėtume priešintis ginklu bet kuriuo atveju, jei Lietuva būtų užpulta. 8 proc. karių abejoja, kad NATO gintų Lietuvą, penktadalis abejoja, kad Lietuvos visuomenė suorganizuotų visuotinį pasipriešinimą ir net 32 proc. mano, kad agresijos atveju Lietuvai neįmanoma apsiginti, kol ateis sąjungininkų pagalba.
Iš šių 32 proc. 4 proc. yra visiškai tuo įsitikinę skeptikai – toks pats proc. PKT karių palankiai vertina Rusiją ir ją valdantį V. Putino režimą. Daugiau nei trečdalis (37 proc.) PKT karių nepritaria griežtesnėms ekonominėms sankcijoms Rusijai, šeši iš dešimties apklaustųjų netiki objektyvios žiniasklaidos egzistavimu.
„Nepaisant to, kad dauguma pabrėžia, jog kariuomenė yra netipinė įstaiga, vis dėlto tai visuomenės veidrodžio atspindys. Jei visuomenėje yra nedidelis proputiniškų asmenų procentas, tai ir čia bus, nes LK negyvena vakuume.
Bet kalbant apie tą abejojimą savo arba civilių jėgomis, tai akivaizdu, jog reikia daugiau dėmesio skirti pilietinio, partizaninio pasipriešinimo temoms, gal net patiems savo darbą reklamuoti, nes per rutiną sunku vertinti, ką kariuomenė nuveikė per pastaruosius penkerius metus – o aš manau, kad daug, tiesiog per rutiną nematyti tų pokyčių“, – sakė D. Šlekys.