„Mes nenorime karo, bet nuo jo nesislėpsime, ir jeigu JAV apsiriks vertindama mūsų kantrybę ir uždegs branduolinio karo saugiklį, mes savo galinga branduoline jėga, kurią nuolat stiprinome, tikrai priversime JAV brangiai sumokėti“, – taip šią savaitę pareiškė Šiaurės Korėjos atstovas.
Branduolinius ginklus ir jų pristatymo priemones – JAV pakrantę pasiekti galinčias balistines raketas per pastarąjį pusmetį išbandžiusi totalitarinė valstybė nė neketina mažinti apsukų.
Kol JAV ekspertai ir pareigūnai laužo galvas, kaip suderinti ne mažiau karingą Donaldo Trumpo administracijos retoriką ir siekį išvengti konflikto, ekspertai pabrėžia, jog didelių vilčių dėl Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo nevertėtų turėti. Ir tam yra kelios priežastys.
Dėl Krymo Rusija nebūtų rizikavusi?
Dar gruodžio 5-ąją Ukraina pasauliui priminė apie Budapešto memorandumo – svarbaus ir Rusijos sulaužyto tarptautinio susitarimo sukaktį.
Būtent 1994-ųjų gruodžio 5 d. Vengrijos sostinėje memorandumą dėl saugumo garantijų Ukrainai be šios šalies pasirašė JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusija. Pastaroji šalis po 20 metų šią sutartį sulaužė okupuodama Krymą ir paremdama separatistus Pietryčių Ukrainoje. Prancūzija ir Kinija atskirais pareiškimais patvirtino, kad laikysis analogiškų garantijų, tiesa, šio dokumento nepasirašė.
Tuo tarpu sutartį priminęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas pareiškė, kad JAV ir Jungtinė Karalystė nevykdė 1994 metais prisiimtų įsipareigojimų ir paliko Ukrainą vieną grėsmės akivaizdoje.
Budapešto memorandumas dėl saugumo garantijų Ukrainai yra ne šiaip tarptautinis dokumentas, turėjęs garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Jis pasirašytas Kijevui prisijungus prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (NPT), tad mainais į saugumo garantijas Kijevas sutiko atsisakyti savo branduolinio arsenalo.
Išties, nedaugelis šiandien žino, jog po Sovietų sąjungos subyrėjimo 1991 m. Ukraina buvo trečioji valstybė pasaulyje pagal turimų branduolinių ginklų ir jų pristatymo priemonių skaičių.
Kaip Sovietų sąjungos palikimą, Ukraina paveldėjo 130 tarpžemyninių balistinių raketų UR-100N (pagal NATO klasifikaciją SS-19 Stiletto), kurių kiekviena turėjo po šešias termobranduolines galvutes. Be to, Ukrainai atiteko 46 šachtose arba traukiniuose dislokuojamos tarpžemyninės raketos 46 RT-23 „Molodec“, kurių kiekviena turėjo iki 10 termobranduolinių galvučių.
Ir galiausiai Ukraina paveldėjo 33 sunkiuosius bombonešius (Tu-95 ir 19 Tu-160, iš kurių 8 Ukraina vėliau perdavė Rusijai, mainais į skolų nurašymą), kurie galėjo gabenti branduolines bombas arba sparnuotąsias raketas su branduoliniais užtaisais. Pastarųjų Ukraina iš viso turėjo net 1700.
Vašingtonas nerimavo, kad po SSRS subyrėjimo iš nestabilios Ukrainos branduoliniai ginklai ar net pačios balistinės raketos, kurios buvo nutaikytos smogti JAV, atiteks į nepatikimas rankas.
Todėl šia sutartimi suinteresuoti amerikiečiai sugebėjo susitarti su rusais, kuriems nepriklausomos Ukrainos branduoliniai ginklai taip pat galėjo kelti potencialų pavojų.
Turint omeny, kad strateginiai branduoliniai ginklai naudojami, kaip pagrindinė strateginio atgrasymo priemonė, kurią Kijevas iškeitė į JAV, Jungtinės Karalystės ir Rusijos garantijas, nestebina ukrainiečių reakcijos po 2014-ųjų Rusijos įvykdytos agresijos prieš Ukrainą.
Pavyzdžiui, Ukrainos parlamentaras Pavlo Rizanenko netgi pareiškė, kad jei jo šalis savo laiku nebūtų atsisakiusi branduolinių ginklų, Rusija nebūtų rizikavusi karine jėga atplėšti branduolinės valstybės teritorijos.
Kas būtų, jeigu būtų
Tiesa, oficiali Ukrainos valdžia pripažino, jog Budapešto memorandumas nebuvo klaida ir turi būti gerbiamas, nors Rusija šį susitarimą ir sulaužė – tai esą dar vienas įrodymas, kaip Kremlius pažeidė tarptautinę teisę.
Be to, ekspertai priminė, kad net ir turėdama savus branduolinius ginklus 2014-siais, Ukraina vargu ar būtų pasijutusi saugesnė. Pavyzdžiui, 1982 metais Jungtinės Karalystės branduolinis arsenalas neatgrasė Argentinos nuo karinės agresijos prieš Folklendo salas.
Be to, po Sovietų sąjungos subyrėjimo net ir turėdama raketas su branduoliniais užtaisais Ukraina neturėjo paleidimo kodų, atsarginių dalių. Pačių paleidimo įrenginių bei ginklų išlaikymas buvo ir tebėra ypač brangus, o tokio pajėgumo savo konvencines pajėgas sunkiai išlaikanti Ukraina tiesiog negalėjo pakelti.
Vis dėlto „kas būtų jeigu būtų“ teorija tebėra populiari Ukrainoje ir netrukdo politikams bei ekspertams prisiminti šio bei panašių atvejų, kas nutinka, kai šalys atsisako savo branduolinių ambicijų. Pavyzdžiui, savo masinio naikinimo ginklų programas kūrusi Libija galiausiai jų atsisakė, o kilus grėsmei Muammaro Gaddafi režimui nebeturėjo šantažo priemonės tiek prieš sukilėlius, tiek prieš NATO vadovaujamą koaliciją 2011 metais. Libijos pamokas Šiaurės Korėja turėjo išmokti.
Valstybės išlikimo garantas
Kita vertus, ekspertai primena, kad dar vienos, branduolinių ginklų atsisakiusios šalies pavyzdys galėtų tapti tam tikra pamoka Šiaurės Korėjai. Būtent tokiu pavyzdžiu vadinama Pietų Afrikos Respublika (PAR), kuri nuo 5-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradėjo vystyti savo masinio naikinimo ginklų programas.
Jos tapo ypač aktualios 7-8 dešimtmečiais, kai PAR kilo tiesioginė grėsmė iš kaimynų. Kruvinas karas Angoloje, į kurį įsivėlė PAR, kai kurių ekspertų vertinimais galėjo tapti pražūtingu šiai, tuomet baltaodžių mažumos valdomai valstybei. PAR ypač nerimavo dėl sovietų remiamų sukilėlių ir keliasdešimtūkstantinės Kubos armijos invazijos.
Slapta remiama JAV, Prancūzijos ir kitų šalių, PAR sugebėjo pasigaminti savo branduolinį arsenalą ir pritaikė tokių ginklų pristatymo priemones – bombonešius „Canberra“ bei smogiamuosius lėktuvus „Buccaneer“. Karo atveju, jei pajėgiausiomis regione laikytos PAR pajėgos būtų nesugebėjusios stabdyti Kubos, sovietų remiamų sukilėlių puolimo, kuris keltų grėsmę PAR išlikimui, šalis buvo pasirengusi smogti.
Žinoma, tarptautinė bendruomenė nesnaudė, o slaptą PAR branduolinių ginklų programą pastebėjo ir apie tai amerikiečius 1977 metais informavo Sovietų sąjunga. PAR padėjusios JAV bei Prancūzija nebeturėjo kur trauktis ir kartu su Maskva nutarė taikyti diplomatinio spaudimo priemones tam, kad PAR atsisakytų branduolinių bandymų. Šiems PAR kariškiai rengėsi nuo 1976-ųjų pradžios.
Kalahario dykumoje netgi buvo išraustos 385 ir 216 metrų gylio šachtos, kuriose planuota detonuoti tikrus branduolinius užtaisus. Prieš tai buvo planuojama atlikti vadinamąjį „šaltąjį bandymą“ – susprogdinti bombą be urano šerdies.
Pasigamino, išbandė ir atsisakė
1977-ųjų rugpjūtį demonstratyviai žvalgybinius skrydžius virš PAR bandymų poligono atlikę amerikiečiai leido suprasti, jog branduolinių ginklų bandymai turės skaudžių pasekmių. Tuomet PAR valdžia bandymus nutraukė ir šachtas užvėrė iki 1988-ųjų, kai buvo deramasi dėl Angolos karo užbaigimo su Kuba.
Vis dėto, anot Pattersono diplomatijos mokyklos Kentukio universitete profesoriaus Roberto Farley, PAR sugebėjo pasigaminti mažiausiai šešias atomines bombas. Vienos jų galia prilygo maždaug 20 kilotonų arba tokiam pačiam užtaisui, kuris 1945 m. buvo susprogdintas virš Hirošimos.
Be to, PAR kūrė ir balistinių raketų programą. Tarpžemyninės balistinės raketos RSA-3 ir RSA-4 buvo kurtos tiek palydovų išvedimui į orbitą, tiek 700 kg svorio branduolinės galvutės gabenimui.
Įdomu tai, jog PAR branduolinių ginklų ir balistinių raketų programoje aktyviai bendradarbiavo su Izraeliu. Ši šalis oficialiai nepripažįsta turinti branduolinius ginklus, tačiau to ir neneigia.
Beveik neabejojama, kad Izraelis turi nuo keliasdešimt iki kelių šimtų branduolinių galvučių – dalis jų pritvirtintos prie balistinių raketų RSA-3/4, kurios gamintos pagal licenciją ir Izraelyje vadinamos „Shavit“.
Be to, manoma, kad „Samsono pasirinkimu“ vadinamas Izraelio strategija – gresiant neišvengiamai žydų valstybės griūčiai priešininkams smogti branduoliniais ginklais, paremta branduolinėmis bombomis ir sparnuotomis raketomis. Pastarąsias gabena Izraelio povandeniniai laivai, kuriuos ypač sunku aptikti ir sunaikinti, tad Izraelis turi atsakomojo smūgio galimybę.
Ir nors oficialiai nei Izraelis, nei PAR niekada nepripažino vykdęs branduolinius bandymus, tokiu laikomas 1979-ųjų Velos incidentas. Tų metų rugsėjo 22 JAV žvalgybinis palydovas „Vela“ Indijos vandenyne į pietus nuo PAR užfiksavo „dvigubą žybsnį“.
Dabar beveik jau neabejojama, kad specialiai branduolinius sprogimus fiksuoti pritaikytas palydovas užfiksavo nedidelės, 3-4 kilotonų galios sprogimus. Vienoje Centrinės žvalgybos agentūros ataskaitoje pripažįstama, jog tai buvo slaptas, nedidelės galios branduolinio ginklo bandymas, kurį PAR atliko kartu su Izraeliu.
Vis dėlto 1991 metais PAR neatsitiktinai sustabdė tiek savo balistinių raketų, tiek branduolinių ginklų programas. Sovietų sąjungos žlugimas lėmė tai, jog Angolos ir Kubos grėsmė išnyko – be finansinės ir karinės Maskvos paramos minėtos šalys neturėjo jėgų veltis į naujas karines avantiūras prieš PAR. Be to, permainos įvyko ir pačioje PAR.
1992 m. žlugus apartheidui, kuris skatino rasinę segregaciją ir įteisino diskriminaciją, netrukus valdžią perėmė daugumą šalyje sudarę juodaodžiai.
Rinkimus nuo 1994-ųjų laiminti Afrikos Nacionalinio Kongreso (ANK) partija iki tol garsėjo savo kova už juodaodžių teises, o ANK karinis sparnas „Umkhonto we Sizwe“ vykdė atvirą teroristinę veiklą. Tačiau po 1994-ųjų ši teroristinė organizacija buvo integruota į PAR ginkluotąsias pajėgas, kurių branduolį ir ypač vadovaujamus postus daugelį metų iki tol sudarė baltaodžiai.
Ir nors buvę PAR vadovai oficialiai to nepripažįsta, beveik neabejojama, kad jie nenorėjo palikti branduolinių ginklų tiems, kas dar neseniai prieš Pretorijos valdžią rengė teroro išpuolius. Tiesa, ANK net nerodė jokio noro svarstyti branduolinės programos tęstinumo.
Bet kuriuo atveju į valdžią patekusi ANK norėjo pasirodyti esanti pavyzdine šalimi – vienintele, kuri atsisakė savo sukurtų branduolinių ginklų.
Daugiau kuo ANK pasižymėti per pastaruosius kelis dešimtmečius ne itin pavyko: milžiniški ir vis augantys korupcijos mastai, byranti ekonomika, AIDS paplitimas ir savo pačių šešėlį primenančios PAR ginkluotosios pajėgos gerokai nustekeno kadaise vieną galingiausių Afrikos valstybių.
Padėtis be išeities
Tačiau pamoka aiški: vienintelis būdas Šiaurės Korėjai atsisakyti branduolinių ginklų – suteikti šiai šaliai saugumo garantijas, ekonominė, finansinė parama arba tiesiog režimo griūtis. Garantijų agresyviai valstybei dalyti niekas nenori, o ekonominės ir finansinės paramos, mainais į sustabdytą branduolinių ginklų programą taktiką JAV bandė pastaruosius kelis dešimtmečius – nepavyko.
Tad paradoksalu, kad kaip atgrasymo ir šantažo priemonę branduolinio ginklo programą pradėjęs Pchenjanas tokios ginkluotės, greičiausiai, atsisakytų tik subyrėjus pačiam Šiaurės Korėjos režimui.
Tuomet šalies ateitį lemtų ir jos turimą ginkluotę, greičiausiai, perimtų Pietų Korėja, kuri, gavusi JAV garantijas, pati atsisakė savos branduolinių ginklų programos ir, greičiausiai, nenorėtų ją paveldėti iš Pchenjano.
Tačiau R. Farley teigimu, Šiaurės Korėjos režimo griūtimi Pietų Korėja yra dar mažiau suinteresuota, mat milijonai ekonominių pabėgėlių iš vargingai gyvenančios ir atsilikusios šalies yra mažiausiai, ko dabar norėtų Seulas. O ir pats Šiaurės Korėjos režimas, net ir spaudžiamas vienintelės sąjungininkės – Kinijos, nerodo ženklų, jog norėtų grįžti prie senos derybų taktikos: sankcijų švelnininmas – mainais į ginklus.