„Šiandien švenčiant prezidento inauguraciją, Dievo žodis kalba apie apaštalams skirtą misiją, kurią vykdydami jie turės priimti šio pasaulio iššūkius. Evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius: „štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų, todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“. Šie žodžiai, nors buvo pasakyti apaštalams, skamba ir mūsų širdyse, nes jie skirti kiekvienam krikščioniui“, – per pamokslą kalbėjo G. Grušas.
Taip pat dvasininkas išskyrė citatą iš psalmės: „sutverk širdį man tyrą, o Dieve. Manyje nepalaužiamą dvasią atnaujink. Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas. Padaryk mane didžiadvasį“.
„Ši malda kviečia mus siekti tyrumo ir didžiadvasiškumo, kad galėtume vykdyti Dievo valią. Kiekvienas krikščionis yra kviečiamas būti gudrus kaip žaltys ir neklastingas kaip balandis, o ypač tas, kuriam Viešpats patikėjo ypatingas pareigas Bažnyčios ir visuomenės gyvenime“, – teigė G. Grušas.
Pavyzdžiai – iš Lietuvos istorijos
Pasak arkivyskupo, mūsų tautos istorijoje yra žmonių, kurie mums rodo didžiadvasiškumo pavyzdį, ir skatina jį įkūnyti kasdieniame gyvenime.
„Pirmiausia prisiminkime Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Didįjį. Vytautas buvo talentingas strategas ir diplomatas. Jis sugebėjo sudaryti ir išlaikyti sąjungas su kitomis Europos šalimis. Vytauto gebėjimas naviguoti sudėtingoje politinėje situacijoje rodo jo gudrumą, o neklastingumą atskleidžia jo siekis užtikrinti valdomų teritorijų stabilumą ir klestėjimą remiantis teisingumu ir sąžiningumu“, – kalbėjo G. Grušas.
Antrasis pavyzdys buvo Lietuvos globėjas šventasis Kazimierą.
„Jis buvo žinomas dėl savo politinės išminties ir diplomatiškumo. Kazimiero gebėjimas suprasti ir išspręsti sudėtingas situacijas nenaudojant smurto rodo jo gudrumą. Tačiau jis taip pat garsėjo moraliniu švarumu ir sąžiningumu, pasižymėjo neklastingumu ir dorumu. Kazimiero šventumą sudaro jo didžiadvasiško gyvenimo visuma. Tiek gudrumas, tiek neklastingumas“, – aiškino G. Grušas.
Trečioji įvardinta asmenybė – generolas Jonas Žemaitis Vytautas.
„Jis buvo išmintingas partizanų karo strategas, sukūręs Lietuvos laisvės kovos sąjūdį. Jono Žemaičio gebėjimas organizuoti partizanų grupes ir nebūti susektam sovietų saugumo tarnybų patvirtina, kad tikrai buvo gudrus kaip žaltys.
O pagrindiniai Žemaičio vadovavimo principai buvo sąžiningumas ir moralinis autoritetas. Savo teismo kalboje jis pats iškėlė šį vadovavimo principą, sakydamas: „tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau“. Jonas Žemaitis vadovavo laikydamasis aukštų etikos standartų.
Jo žodžiai atspindi gilų sąžiningumą ir atsakomybės jausmą, taip pat atskleidžia jį kaip išmintingą ir strategiškai mąstantį lyderį, kuris sugebėjo vadovauti partizaninei kovai gerbdamas krikščioniškąsias vertybes“, – sakė G. Grušas.
Stiprybės šaltiniai, remiantis Evangelija
Arkivyskupas atkreipė dėmesį, kad [osmelyje prieš Evangeliją buvo paminėt, iš kur semtis minėtų savybių: „kai ateis tiesos dvasia, įves jus į tiesos pilnatvę, ir viską primins, ką esu jums sakęs“.
„Dvasios vedimo reikia mums visiems, nes Evangelijos kelias nelengvas. Vykdant mums patikėtą misiją, sunkumai neišvengiami. Kaip girdėjome Evangelijoje, „brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus, ir žudys juos“. Jėzus mus kviečia sekti juo, ir kasdien imti savo kryžių“,. – sakė G. Grušas.
Šitoje vietoje nuskambėjo ketvirtoji pavardė – palaimintojo vyskupu Jurgio Matulaičio, kurio atlaidus šią savaitę švenčią Bažnyčios bendruomenė.
„Arkivyskupas Jurgis nuolat siekė atkurti santaiką tarp žmonių ir tautų, tarnaudamas nuskriaustiesiems ir mažutėliams. Kai jam buvo pasiūlyta tapti Vilniaus vyskupu, jis atsakė: „jūs norite mane pražudyti“. Bet vėliau nusileido, sakydamas: „na, ką gi, jeigu Lietuvai mano auka reikalinga“, aš neatsisakau“.
Matulaitis paliko mums pasiaukojančios tarnystės pavyzdį. Jo užrašyta įkvepianti mintis „aš noriu sudegti kaip žvakė ant altoriaus dėl Dievo garbės“ atspindi arkivyskupo troškimą visiškai atiduoti save Dievui, net iki išsekimo ir aukos. Tą jis galėjo daryti tik semdamasis ramybės iš Dievo ir didžiadvasiškai vykdydamas savo misiją. Ta pati ramybė duodama ir kiekvienam iš mūsų, kad galėtume mes vykdyti mums patikėtą misiją“, – kalbėjo G. Grušas.
Jis atkreipė dėmesį, kad prisikėlęs Jėzus, pasirodęs apaštalams, pirmiausia tarė: „ramybė jums“.
„Viešpats, pašaukdamas žmogų į didžią misiją, suteikia jam ramybę ir šventosios Dvasios jėgų didžiadvasiškai šią misiją vykdyti. Svarbu atsiduoti Dievo valiai, nepaisyti sunkumų ir baimės, nes jis yra su mumis iki pasaulio pabaigos.
Šiandien melskime švenčiausiąją Mergelę Mariją Gailestingumo Motinos ir Lietuvos globėjos užtarimo, kad mūsų Tėvynė toliau džiaugtųsi laisve, ir, kad visi jos vaikai, semdamiesi iš Dievo malonės ir ramybės, uoliai ir didžiadvasiškai vykdytų Dievo jiems patikėtą misiją. Ramybė jums“, – pamokslą palinkėjimu baigė G. Grušas.