Kremliaus naratyvus „už taiką“, „už gerus kaimyninius santykius“ visuose viešuose pasisakymuose atkartojęs E. Vaitkus prezidento rinkimuose surinko 7,31 proc. balsų, o Šalčininkų ir Visagino savivaldybėse per šiuos rinkimus, kuriuose Lietuvos lenkų rinkimų akcija nekėlė savo kandidato, net nugalėjo, gavęs daugiausiai balsų – atitinkamai 39,91 proc. ir 37,8 procento.
Vaitkaus vedamam sąrašui patekti į Seimą – šansų nedaug
Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai, remdamiesi liepos 11-21 dienomis atlikta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ apklausa, detaliai išnagrinėjo E. Vaitkaus galimybes Seimo rinkimuose ir jo potencialių rinkėjų charakteristikas.
Tiesa, apklausoje buvo formuluojamas klausimas apie naują politinę jėgą, kurios lyderiu būtų E. Vaitkus. Šiuose rinkimuose E. Vaitkus veda jau egzistuojančios nežymios Lietuvos liaudies partijos rinkimų sąrašą.
Apskritai, už tokią E. Vaitkaus naują politinę jėgą būtų nusiteikę balsuoti 7,4 proc. apklaustųjų, teigiama KTU pranešime spaudai.
„Tarp analizuotų trijų politikos veikėjų (I. Vėgėlės, R. Žemaitaičio ir E. Vaitkaus), E. Vaitkus sulauktų mažiausios paramos rinkimuose, taigi jo rinkiminis potencialas mažiausias. Tai verčia abejoti, ar jo vedamas Lietuvos liaudies partijos rinkimų sąrašas pateks į būsimą Seimą“, – komentavo KTU politologas, profesorius Vaidas Morkevičius.
Rinkėjai – „Darbo partijos“ elektoratas
Analizuodami apklausos duomenis apie galimą naujos politinės jėgos elektoratą bei balsavimo tendencijas rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose Kauno technologijos universiteto, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto politologai doc. dr. Ainius Lašas, prof. dr. V. Morkevičius bei lektorius Vytautas Valentinavičius pastebi, kad didžiausias procentas E. Vaitkui simpatizuojančiųjų yra tarp respondentų, kurie balsuotų už Darbo partiją (52,4 proc.), Lietuvos regionų partiją (15,4 proc.), Lietuvos socialdemokratų partiją (9,2 proc.), Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ (7,7 proc.), partiją „Nemuno aušra“ (6,3 proc.).
Mažiausiai simpatizuojančių E. Vaitkui yra tarp respondentų, kurie balsuotų už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (4,5 proc.), Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus (2,33 proc.). Įdomu tai, kad simpatizuojančių E. Vaitkui nėra tarp respondentų, kurie balsuotų už LR Liberalų sąjūdį ir Laisvės partiją.
„Darbo partijos“ procentai nestebina, nes šios partijos įkūrėjo ir Vaitkaus požiūriai į užsienio politiką yra pakankamai artimi“, – komentuodamas rezultatus pastebėjo A. Lašas.
Simpatizuoja vilniečiai
Detalesnė visuomenės apklausos duomenų analizė atskleidžia, kad politinė jėga, kurią vestų E. Vaitkus, santykinai daugiau simpatikų turi tarp sostinės (9,9 proc.) ir miestų (11,3 proc.) gyventojų, o tarp gyvenančių didmiesčiuose (8,3 proc.) ir kaimuose (7,6 proc.) ši politinė jėga sulauktų santykinai mažiau paramos.
Analizuodami apklausos duomenis politologai pastebėjo, kad E. Vaitkaus vedamą naująją politinę jėgą palaikytų 22,2 proc. rusų, lenkų arba kitų tautybių (14,3 proc.) gyventojai. Mažesnio palaikymo ši jėga sulauktų iš lietuvių (6,4 proc.) tautybės gyventojų.
„Tai, kad iš tų procentų, kurie palaikytų E. Vaitkaus vedamą politinę jėgą daugiau nei trisdešimt procentų sudaro rusų, lenkų ar kitų tautybių gyventojai atskleidžia tam tikras Lietuvos ydas, susijusias su menku dėmesiu tautinėms mažumoms. Kita vertus, E. Vaitkaus retorika apeliuoja į tuos rinkėjus, kurie baiminasi karo, nepritaria Lietuvos užsienio politikai, galiausiai, rinkėjus, kurie gyvena kitame informaciniame lauke“, – teigė V. Valentinavičius.
Visuomenės apklausa taip pat atskleidė, kad E. Vaitkaus politinę jėgą palaikytų santykinai mažesnė dalis mažas pajamas (iki 500 eurų) vienam šeimos nariui uždirbančių šeimos ūkių (7,6 proc.) atstovų. Politologai pastebi, kad tarp vidutines ir didesnes pajamas vienam šeimos nariui gaunančių šeimos ūkių atstovų paramos dalis šiai politinei jėgai pasiskirsto kone po lygiai: 501-750 eurų – 7,1 proc., 751-1000 eurų – 5,8 proc., o daugiau nei 1000 eurų – 6,8 proc. Tiesa, 12 proc. E. Vaitkaus vedamos politinės jėgos rėmėjų yra tarp nenurodžiusių savo pajamų šeimos ūkių atstovų.
Daugiau simpatizuoja vyresni
Apklausos rezultatai taip pat rodo, kad 8,2 proc. vyrų ir 6,7 proc. apklaustų moterų simpatizuotų naujajai E. Vaitkaus vedamai politinei jėgai. KTU politologai pastebi, kad didžiausia dalis šią politinę jėgą palaikytų vyresnių nei 65 metų (10,9 proc.) ir 45-65 metų (8,2 proc.), mažiau 25-45 metų (5,7 proc.) amžiaus grupių rinkėjai, kai tokios politinės jėgos nepalaikytų jaunesni nei 25 metų amžiaus grupių rinkėjai.
Apklausos rezultatai rodo, kad didžiausia dalis E. Vaitkaus vedamos politinės jėgos rėmėjų yra tarp aukštąjį universitetinį (8,8 proc.) ir vidurinį (8,7 proc.), išsilavinimą turinčių rinkėjų, kai parama tarp profesinį vidurinį (6,6 proc.), aukštesnį (6,8 proc.), aukštąjį neuniversitetinį (6,3 proc.) ir pradinį ar pagrindinį (6,8 proc.) išsilavinimą turinčių rinkėjų pasiskirsto kone po lygiai.
Bendras paveikslas atskleidžia platesnį vaizdą
Iš pirmo žvilgsnio į apklausą rodytųsi, kad E. Vaitkaus pažiūrų patrauklumą galima būtų sieti su tautinių mažumų klausimu. Tačiau Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Karolis Dambrauskas yra įsitikinęs, kad tautinės mažumos čia yra tik didesnio paveikslo dalis.
„Iš šios apklausos duomenų man krito į akis, kad E. Vaitkus daug palaikymo gautų miestuose, tarp vyresnio amžiaus gyventojų, ir taip pat tarp gyventojų, kurie turi aukštą arba vidutinį išsilavinimą, taip pat, kurių pajamos nėra pačios mažiausios, ir tada, žinoma, – tarp tautinių mažumų atstovų. Ir dar, kad už E. Vaitkų balsuotų daug žmonių, kurie remtų Darbo partiją. Galbūt čia irgi yra ryšys su V. Uspaskichu, su prorusiškumu“, – atkreipė dėmesį K. Dambrauskas.
Pasak pašnekovo, kalbant apie vyresnio amžiaus gyventojus, kurie atitinka minėtas charakteristikas, atsakymas susivedą į procesą, kurį mokslininkai vadina demodernizacija, kurią visuomenės patyrė po to, kai griuvo Sovietų sąjunga.
„Tiesiog buvo grupės žmonių, kuriems tas buvęs gyvenimas sugriuvo, o tas gyvenimas, kuris atėjo, nebuvo geresnis. Čia galime kalbėti apie tos tranzicijos pralaimėtojus“, – aiškino K. Dambrauskas.
Čia – nebūtinai finansų klausimas
Mokslininkas patikslino, kad šiuo atveju turimas mintyje nebūtinai materialinių sąlygų pablogėjimas.
„Matome, kad žmonės, kurie balsuoja už E. Vaitkų galbūt nėra visiškai nepasiturintys“, – teigė K. Dambrauskas.
Jis labiau turėjo mintyje žmones, kurių statusas, pozicijos visuomenėje pasikeitė. Tuo labiau, kad, kaip rodo apklausa, reikšminga E. Vaitkaus rinkėjų dalis yra miestų gyventojai.
„Galbūt tai buvo žmonės, kurie anksčiau dirbo gamyklose, kokie nors inžinieriai, kurie turėjo visuomenėje gerbiamą statusą, pozicijas, ir tada po 1990-ųjų neteko to statuso, ir pateko pirma į kažkokias neigiamas gyvenimo sąlygas, tada pradėjo žiūrėti visokias alternatyvias naujienas iš prorusiškų, probaltarusiškų kanalų, ir taip tas ratas užsisuko. Galiausiai, dabar, būdami virš 70 metų amžiaus, balsuoja už E .Vaitkų“, – aiškino K. Dambrauskas.
Buvimas tautinių mažumų nariu, pasak sociologo, irgi pastiprina nusivylimą savo padėtimi.
„Susideda visi šitie dalykai – ne tik ekonominiai, bet ir psichologiniai, susiję su statuso pokyčiais. Matyčiau tokį panoraminį vaizdą. Tik tiek, kai kalbama apie tautines mažumas, tai , kas taikytina daugumai, mes dar pridedame dar vieną faktorių, kad tai yra mažuma. Bet yra labai daug persidengimų“, – apibendrino K. Dambrauskas.
Aplinkybės keitėsi, o šie žmonės įstrigo
Šioje situacijoje kyla platus klausimas, kaip nutiko, kad ta dalis visuomenės, keičiantis aplinkybėms, bendrai šaliai žengiant europietišku keliu, įstrigo su savo nuostatomis?
K. Dambrauskas sakė, kad šitoje vietoje, atsakydamas gali tik remtis savo tyrimais apie tai, kaip buvo vykdomas žemės grąžinimas Pietryčių Lietuvoje, ir, kokią tai turėjo įtaką tautinių mažumų gyventojams.
„Tai, pavyzdžiui tam, kad šituo tranzicijos arba transformacijos aspektu turėtum geresnes galimybes praeiti biurokratinius koridorius, „muštis“ su valdininkais, tu turėjai turėti atitinkamas lingvistines kompetencijas. Pavyzdžiui, jeigu tarkime valstybine kalba tampa lietuvių, o tu esi per gyvenimą nespėjęs gerai išmokti lietuvių kalbos, tada galbūt jautiesi nedrąsus, nepakankamai užtikrintas.
Mano tyrimo atžvilgiu buvo žmonių, kurie tiesiog patikėdavo šitas visas procedūras pereiti savo atžaloms, kurios baigė mokslus, mokėjo geriau lietuviškai. Taigi reikėjo ištisos kartos, kad tas pasikeistų“, – pasakojo mokslininkas.
Antras dalykas, kaip parodė tyrimas, šitoje situacijoje padėdavo pažinčių turėjimas.
„Galbūt, jei esi tautinės mažumos atstovas iš kokio nors kaimiško regiono, tai neslėpkime, tada transformacija buvo labai susijusi su korupcijos atvejais. Reikėjo pažinčių, tautinių mažumų atstovai sudarė menkesnę dalį lietuviškoje nomenklatūroje, turėjo mažiau pažinčių buvusioje partijoje“, – teigė K. Dambrauskas.
Pasak jo, mokslininkai kalba apie tai, kad posocialistiniu laikotarpiu buvęs elitas, kuris kūrė naują Lietuvą (didelė dalis jų buvo buvę buvę nomenklatūros atstovai, buvę partiečiai Komunistų partijoje), konvertavo savo turimą simbolinį kapitalą, į ką įeina pažintys, išsilavinimas, statusas – į ekonominį kapitalą.
„Kitaip tariant, tie žmonės, kurie turėjo aukštas pozicijas, sugebėjo vėliau tapti tarkime privatizuotų gamyklų direktoriais. Jeigu tautinių mažumų atstovai turėjo mažiau pažinčių, mažiau simbolinio kapitalo prikaupę toje sistemoje, tai natūralu, kad jie turėjo mažiau ką konvertuoti nepriklausomybės laikais į geresnius darbus, geresnes ekonomines sąlygas“, – teigė K. Dambrauskas.
Pasak jo, tai yra tai, ką mokslininkai vadina „priklausomybe nuo nueito kelio“.
„Ir vėl čia yra daug kompleksinių dalykų, kur negali kažko suvesti į viena, pavyzdžiui, tik į kalbos faktorių“, – sakė K. Dambrauskas.
„Vatnikų“ leitmotyvas
Mokslininko vertinimu, šios visuomenės grupės atskyrimas ir vadinimas „vatnikais“ kelia grėsmę mūsų šalies ir visuomenės saugumui.
„Jeigu mes juos taip atskiriame, tokiu būdu tiesiog užšaldome šitą latentinį konfliktą, jį pratęsiame, nukeliame į ateitį. Ar nuo to, kad mes apšauksime kažkokią visuomenės grupę „vatnikais“, potencialiai nelojaliais žmonėmis, jie pradės galvoti apie tai, kad „kažkas gal su mumis negerai“?
Man atrodo, kad kaip tik tas „geriausiu“ atveju skatins tos visuomenės dalies pasyvumą ir apskritai depolitizavimąsi (išėjimą iš politinio proceso), kas mums irgi nėra gerai, nes mes norime , kad kuo daugiau žmonių dalyvautų politikoje. O blogiausiu atveju – priešgyniavimą šalies politiniam elitui“, – svarstė K. Dambrauskas.
Mokslininkas nesutinka su kartais viešoje erdvėje pasigirstančiomis interpretacijom, kad tai yra ta žmonių grupė, kuri ilgisi sovietmečio.
„Man atrodo, kad yra tik vienetai tokių, kurie norėtų grįžti į tą praeitį. Dažniau tai yra žmonės, kurie tiesiog priešgyniauja dabarties politiniam elitui, ir iš tikrųjų nori pasakyti ne tai, kad „anksčiau buvo geriau“, o, kad „dabar yra nepakankamai gerai“, neimplikuodami, kad mums reikia grįžti į Sovietų sąjungą arba praeitį“, – teigė K. Dambrauskas.
