Politologas Žinių radijo eteryje atkreipė dėmesį, kad NATO yra tarpvyriausybinė organizacija.
„Tad joje visus sprendimus, ypatingai strateginės svarbos, priima visos valstybės narės, pasiekdamos konsensusą. Tai ir šiuo atveju generalinis sekretorius turi užsitikrinti visų valstybių paramą. Ir pasiekus šį konsensusą gali būti patvirtintas šiai pareigybei.
Dėl to turime keistą situaciją, nes rinkimai generalinio sekretoriaus kaip tokie nevyksta, nėra jokių formalių procedūrų ir viskas yra tiesiog šalių sutarimo ir patvirtinimo klausimas“, – kalbėjo L. Kojala.
Paklaustas, ar kuri nors NATO šalis turi svaresnį žodį, pavyzdžiui, JAV, ekspertas teigė, jog tam tikros tradicijos yra.
„Pagal tradiciją mes žinome, kad generaliniu sekretoriumi nebus JAV atstovas, kai NATO vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje visuomet bus JAV generolas. Amerikiečiai bent savo kandidatų nekelia į šią poziciją. Bet mes labai gerai suprantame, kad labai didelė dalis NATO karinių pajėgumų, šalių gynybos biudžetų sudaro JAV. Tad šios valstybės svoris yra milžiniškas.
Bet kadangi yra reikalingas ir kitų valstybių pritarimas, vien JAV nuomonės nepakanka. Ji yra be galo reikšminga, bet reikia sutarti ir su kitomis šalimis“, – Žinių radijo eteryje kalbėjo RESC vadovas, politologas L. Kojala.
Formalaus reikalavimo, kad NATO generaliniu sekretoriumi gali tapti tik šalių narių premjerai ar prezidentai nėra, teigė Žinių radijo pašnekovas.
„Aišku, yra sutariama, kad tai turi būti patyręs, aukščiausio rango politikas. Jeigu ne premjeras, ar prezidentas, tai bent ministrų lygmens pareigūnas, turintis tiesioginio darbo su kolegomis patirtimi, žinomas žmogus tiems, su kuriuo teks jam dirbti. Tad tokių formalių kriterijų nėra, bet yra tikimasi aukščiausio rango politinės patirties, gebėjimo ieškoti konsensuso.
Nes svarbu pažymėti, kad NATO generalinis sekretorius nėra savarankiškas sprendimų priėmėjas. Jis pirmiausia reprezentuoja valstybių konsensusą ir priimtą poziciją. Ir turi tam tikrų svertų, ypatingai formuojant politinį darbotvarkę, keliant tam tikrus klausimus, moderuojant diskusijas tarp šalių, bet nepriimant savarankiškus sprendimus“, – pabrėžė politologas L. Kojala.
O kodėl NATO vis dar prisibijo Aljanso vadovo iš Rytų flango? RESC vadovas, politologas L. Kojala tikino, jog sprendimą lemia visų šalių bendras sutarimas, o pozicijos Rusijos atžvilgiu kartais išsiskiria.
„Nemanau, kad čia yra savaiminis veto veiksnys, kuris užkerta bet kokias galimybes. Daug kas priklauso nuo konkrečių asmenybių, sutarimo su kitomis šalimis, asmens gebėjimo įtvirtinti savo statusą kolegų tarpe. Nes būtent jie ir turi patvirtinti generalinį sekretorių. Bet Rusijos faktorius čia yra reikšmingas ir visi supranta, kad Rusija šiuo metu yra esminė grėsmė NATO aljansui, jo saugumui ir stabilumui.
Bet tuo pačiu žinome, kad NATO šalių tarpe yra ir tokių, kurie laikosi švelnesnės pozicijos. Viena iš tokių narių yra Turkija, kuri net ir netaiko sankcijų Rusijai, palaiko dialogą. Bet kadangi generalinis sekretorius yra visų 32 NATO valstybių konsensuso ir nuomonių vidurkio reprezentuotoja, tai labai svarbu, kad jis atspindėtų visų, kartu ir tų, kurios Rusijos atžvilgiu nusiteikusios kur kas švelniau laikysena.
Galbūt tai yra veiksnys, susilpninantis kai kurių NATO rytinio sparno atstovų galimybes. Nors kiekvienas kandidatas turi pliusų ir minusų. Todėl labai sunku įvertinti, kurie iš jų galėtų būti lemiami“, – kalbėjo politologas L. Kojala Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“.
