Prezidentu perrinkus G. Nausėdą, jau dabar galima numanyti, kuriais klausimais tarp jo ir valdančiosios daugumos vyks nuožmios derybos ir kur galimi pozicijų išsiskyrimai. Tai – naujojo kariuomenės vado ir eurokomisaro paieška bei įgaliojimus grąžinančios Vyriausybės sudėtis.
G. Nausėda neslepia, jog sieks Vyriausybės sudėties peržiūrėjimo.
Pagal Vyriausybės įstatymą, tą dieną, kai išrinktas prezidentas pradeda eiti pareigas, šiuo atveju po G. Nausėdos inauguracijos liepą, Vyriausybė turės grąžinti jam įgaliojimus. Tada prezidentas per 15 dienų Seimui turės teikti svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės premjero kandidatūrą.
Kai Seimas pritars premjero kandidatūrai ir prezidentas jį paskirs, jei premjero pateiktoje ir prezidento patvirtintoje Vyriausybėje nepasikeis daugiau nei pusė iki įgaliojimų grąžinimo dirbusių ministrų, Vyriausybė iš naujo gaus įgaliojimus veikti pagal Seimo anksčiau patvirtintą programą. Jeigu Seimas nepritars premjero kandidatūrai, Vyriausybė privalės atsistatydinti.
Mano, kad Šimonytės gali neparemti jos pačios kolegos
Delfi kalbintas E. Gentvilas teigė, kad su frakcijos kolegomis dar nekalbėjo, kaip reikės balsuoti dėl I. Šimonytės tvirtinimo Seime.
„Nekalbėjome apie tai, manau, kad balsuos“, – sakė politikas, bet tuo pačiu pabrėžė, kad nebūtų toks garantuotas dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), delegavusių I. Šimonytę į pareigas, frakcijos kolegų.
„Sąžiningai pasakysiu, vakar su P. Saudargu kalbėjau <...>, kad gali būti daugiau problemų pas pačius konservatorius, ir štai dėl ko. Tuoj juos paskirstys į vienmandates – kažkam duos, kažkam neduos, kažkas jausis patempęs lūpą, kažkas jausis pamalonintas. Esame matę tokių situacijų, po kurių požiūriai į postus dalinančius asmenis gali skirtis. Tai neatmeskim galimybės“, – pažymėjo E. Gentvilas.
Jeigu I. Šimonytės kandidatūrai Seimas nepritartų, dangus nesugriūtų, vertino jis, bet, pasak liberalo, susiklostytų specifinė konstitucinė situacija.
„Prezidentas čia žaidžia tokį gudrų žaidimą: jis baksteli pirštu ir sako, pasižiūrėsime, ar valdančioji dauguma [premjerę] patvirtins. Mus gali įvelti į krizę, kada Vyriausybė pareigas eina laikinai. Pavyzdžiui, I. Šimonytė nepatvirtinama, tai nereiškia, kad dangus griūna, kad Lietuva griūna, nors reikėtų galvoti ir apie tai, ar Lietuva stipriai stovi <...>. Kas nors iš ministrų laikinai eina ministro pirmininko pareigas.
Man pačiam 2001-aisiais yra tekę būti tokioje situacijoje. Kol kas Lietuva turėjo tik tris tokius laikinus ministrus pirmininkus, be manęs dar – Irena Degutienė ir Zigmantas Balčytis. Tai – specifinė konstitucinė situacija ir ji gali susiklostyti. Ir aš ir dabar keliu klausimą, ne tik tuo požiūriu, bet ir kitu: kiek prezidentas čia pasirengęs draskytis“, – kėlė klausimą E. Gentvilas ir svarstė, kiek prezidentas ruošiasi veikti Konstitucijos ribose keldamas ministrų klausimą.
„Jis turi sąrašėlį pavardžių, ką galėtų pasiūlyti į ministrus, kai konstituciškai – ne jis siūlo, siūlo ministras pirmininkas. Tai reikėtų pasižiūrėti, kiek čia yra konstituciško veikimo, prezidentas turėtų veikti nė per nago juodymą nepažeisdamas Konstitucijos. Bet tai gali išbalansuoti Vyriausybės, valstybės veiklą“, – teigė E. Gentvilas. O, pasak jo, labiau norėtųsi ramybės.
Dėl ministrų su premjere sako nekalbėjęs
Kalbėdamas apie G. Nausėdos norą keisti kažkuriuos ministrus, E. Gentvilas vylėsi, kad tai – tik raumenų demonstravimas „euforijos apimto asmens retorikoje“.
„Po to turi ateiti ir tas supratimas, kad Konstitucija ne viską jam leidžia“, – pridūrė pašnekovas.
Jis pats sakė, kad su premjere dėl to, kiek ji užstos Liberalų sąjūdžio deleguotus kultūros ministrą Simoną Kairį ir aplinkos ministrą Simoną Gentvilą prieš prezidentą, nėra kalbėjęs.
„Nesame kalbėję ir tai būtų savo kiemo intereso demonstravimas, o ypač man kalbėti, kai dar vienas [ministras] yra mano šeimos interesas (S. Gentvilas – E. Gentvilo sūnus – Delfi). Tai aš tikrai nesu kalbėjęs ir nekalbėsiu. Niekada nesu girdėjęs, kad būtų buvusi kalba apie tuos mūsų du Simonus kaip galimus pažeidžiamus, pakeičiamus, išskyrus vakar, kai F. Jansonas (prezidento patarėjas komunikacijai – Delfi) pasakė, kad aš galėčiau Simoną Kairį pakeisti, jis nieko nedirba. Bet tokia bravūra – gerai, priimu politikoje. Bet rimtose diskusijose nebuvo minimos jų pavardės“, – teigė E. Gentvilas.
Kalbėdamas apie naujojo kariuomenės vado paieškas, išrinktasis prezidentas anksčiau nurodė, kad konsultacijos šiuo klausimu yra prasidėjusios. Dabar, pasak G. Nausėdos, reikia išsirinkti iš kelių kandidatų.
Dabartinio kariuomenės vado, generolo Valdemaro Rupšio kadencija baigsis šių metų liepą.
Pagal įstatymą, kariuomenės vadu skiriamas karininkas, turintis ne žemesnį kaip brigados generolo (flotilės admirolo) laipsnį. Kariuomenės vadą, Seimo pritarimu, penkerių metų kadencijai skiria prezidentas.
Gentvilas: kandidatas į kariuomenės vadus turi būti atsparus
Pasak E. Gentvilo, norėtųsi, kad į kariuomenės vadus būtų pasiūlytas toks kandidatas, kuris būtų profesionalas ir atsparus asmeninėms draugystėms, pažintims, politikų nuomonėms.
„Aš manau, kad turi būti tęstinumas. V. Rupšys, nepaisant asmeninio pobūdžio klaidų ir klaidelių, gerai atrodė NATO formate, augančio finansavimo kontekste. Augantis finansavimas reiškia naujus iššūkius suktis greičiau, pirkti daugiau, užsakinėti daugiau. Ir lyg nesigirdėjo, nesimatė jokių skandalų. Tai pagarba generolui ir svarbu turėti tą tęstinumą.
Bet ateina neramūs laikai, kai kariuomenė vis dažniau gali turėti prievolę politikams duoti karinį patarimą. Kad eiliniai žmonės suprastų, nėra taip, kad politikai sugalvoja ką nors ir daro – perkame granatas arba perkame raketas. Tam reikalingas profesionalų karinis patarimas, ir čia kariuomenės vadas turi būti tas, kuris pats būdamas profesionalas turi turėti valios pasakyti politikams net ir tada, kai politikams tai gali nepatikti.
Čia gal ir yra gerai, kad kariuomenės vadas negali būti skiriamas antrai kadencijai, nes tada pradėtų galvoti apie antrą kadenciją: gal aš čia geriau sakysiu tai, ką politikai nori girdėti, tada gaučiau dar penkerių metų kadenciją. Gal ir gerai, kad to nėra, tada jis turi veikti kaip profesionalas <...>.
Tai man norisi profesionalaus ir atsparaus asmeninėms draugystėms, pažintims, įsiklausymui į politikų šnabždesius ar nuomones. Čia turi būti atsparumas“, – mintį apibendrino politikas.
Naujo Lietuvos atstovo Europos Komisijoje paieškos turėtų prasidėti iš karto po birželį įvyksiančių Europos Parlamento rinkimų. Tradicija susiklostė taip, kad kandidatą į šias pareigas deleguoja didžiausia valdančioji partija, esamu atveju, – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD).
Įstatymas numato, kad kandidatą į eurokomisarus siūlo Vyriausybė, pritarus prezidentui, vėliau dėl jo balsuojama Seime. Iki šiol kaip potencialūs kandidatai į šias pareigas minėti TS-LKD lyderis, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir premjerė I. Šimonytė, nors pastaroji yra komentavusi, jog neturi planų kandidatuoti į Europos Komisijos narius.
Kiek anksčiau apie tai paklaustas prezidentas neįvardijo, ką į šias pareigas Lietuva galėtų deleguoti. Nes, pasak G. Nausėdos, galimi du scenarijai: pagal pirmąjį, kandidatą siūlys dar ši valdančioji dauguma, o pagal antrąjį, – jau kita, kuri susiformuos po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų.
Eurokomisaro paieškos: galimi scenarijai ir kliūtys
E. Gentvilo teigimu, besiklostančių scenarijų gali būti ir įvairesnių. Ir čia, kaip pažymėjo jis, svarbus ne tik prezidento, bet ir Seimo žodis. Parlamentarai, liberalo matymu, gali būti nelinkę palaikyti, pavyzdžiui, G. Landsbergio kandidatūros.
„Pasikalbėjau su V. Sinkevičiumi (esamu Europos Komisijos nariu – Delfi), ar tikrai gali užsitęsti tas procesas, ir, taip, jis gali užsitęsti. Ir tada ne šita Vyriausybė turės nominuoti ir įvardyti naują eurokomisarą. Gali atsitikti taip, kad – kita Vyriausybė.
Dabar, kalbant apie šią Vyriausybę, kada jai išpultų funkcija nominuoti. Įsivaizduokime, kad po spalio 13 dienos paaiškėja, kad bus nauja dauguma. Ar yra moralinė teisė šitai Vyriausybei nominuoti savo kandidatą, kai už mėnesio bus nauja Vyriausybė? Tai viena situacija.
Kita situacija – jeigu [reikia nominuoti] prieš Seimo rinkimus. Dar trečia, ar jau bus pasibaigusi situacija dėl to šiek tiek dirbtinai pučiamo konflikto dėl I. Šimonytės Vyriausybės performavimo, kas ten bus. Ar, pavyzdžiui, G. Landsbergis išlieka, ar ne.
Liepos 12 dieną prezidentas duoda priesaiką, dar nereikia nominuoti kandidato į eurokomisarus, o prezidentas kerta per užsienio reikalų ministrą tuo pačiu duodamas suprasti, kad, tu bičiuli, jeigu ir būsi nominuotas Vyriausybėje, tai neturi šansų praeiti. Ir šitoje vietoje prezidentas turi konstitucines galias, čia visko gali būti.
Dar daugiau: aš pasakysiu, jog nebūtinai Gabrieliui būtų lengva praeiti ir per Seimą, tą reikia pasakyti sąžiningai. Aš nesuasmenindamas sakyčiau taip: tai – žmogus, kuris niekada neparodė nė vienos telkiančios iniciatyvos. Nė vienos. Tiksliau bandė parodyti vieną: kviečiu visus susitikti ir aptarti Seimo paleidimo klausimą. Tai visi jam parodė, kas trijų pirštų kombinacijas, kas vidurinį pirštą. Tai žmogus, kuris niekada nebandė telkti, o dabar ateis į Seimą ir prašys [paramos] <...>. Aš esu tiek visko matęs, kad neatmetu galimybės, jog ir Seimas gali tapti neperžengiamu grioviu“, – komentavo E. Gentvilas.
Dėl naujojo eurokomisaro Seimas turėtų spręsti atvirame balsavime.
