Pervargę ir sunkumų patiriantys paaugliai retai sako galintys apie tai pasikalbėti, tarkime, su mokytoju.
„Dažniausiai iš moksleivių girdžiu frazę, kad „mokytojas manęs nesupras“, bet, iš kitos pusės, kaip pavargęs, perdegęs mokytojas gali atjausti? Čia yra sisteminės problemos, apie kurias turėtume kalbėti“, – sakė P. Sungaila.
„Delfi“ pokalbis su P. Sungaila yra dalis ciklo „Interviu su mokytojais“, išaugusiu ir į tinklalaidę „Po pamokų“. Didesnė dalis pokalbio yra iššifruota, ir jį galite perskaityti žemiau, o norintys išklausyti visą pokalbį galite pasižiūrėti jo įraše.
Norėčiau pradėti nuo temos, kuri, ypač po paskutinių skaudžių atvejų, labai svarbi ir labai skauda, tai yra paauglių psichikos sveikata. Pauliau, dirbate daugiausia su baigiamųjų klasių moksleiviais, ką girdite apie tai, kaip jie jaučiasi?
Labai stebina, kad trylikamečiai-septyniolikmečiai yra ta žmonių grupė, kurie patiria daug streso. Ir jie įvardina, kad jų bendraamžių pagrindinė problema šiandien yra padidėjęs nerimas ir tam tikri depresijos simptomai.
Tą patvirtina ir kai kurie moksliniai tyrimai, kurie sako, kad galima rasti iki maždaug 70 proc. atvejų, kai trylikos-septyniolikos metų jaunuolis pasakys, kad jo bendraamžio pagrindinė problema yra padidėjęs nerimas arba tam tikri depresijos simptomai.
Pagrindinis veiksnys, kurį įvardina moksleiviai, kas jiems kelia didžiausią nerimą arba nulemia depresijos simptomus, yra spaudimas gauti gerus pažymius, spaudimas gauti gerus rezultatus iš valstybinių brandos egzaminų (VBE).
Pagrindinis veiksnys, kurį įvardina moksleiviai, kas jiems kelia didžiausią nerimą arba nulemia depresijos simptomus, yra spaudimas gauti gerus pažymius, spaudimas gauti gerus rezultatus iš valstybinių brandos egzaminų (VBE).
Ir iš tikrųjų mes turime Lietuvoje tokią kultūrą, kuri yra orientuota į labai aukštų akademinių rezultatų pasiekimą. Mokiniai jaučiasi esą labai konkurencingoje aplinkoje: jie turi būti geriausi, tobuli. Todėl mes turime problemą dėl baimės kalbėti klasėje. Kai mes bandome išgauti mokinio aktyvumą, tai dažnai rasime fenomeną, kad klasėje kyla kelios rankos, dažniausiai tų, kurie žino teisingą atsakymą. Tuomet gali mokinio paklausti: „kodėl Jūs nekeliate rankos, nesiūlote savo sprendimo?“. Pagal atnaujintas ugdymo programas mes turime ugdyti komunikacijos kompetenciją.
Bet kuo dalinasi mokiniai, tai yra baime būti netobulu. Ir švietimo sistema Lietuvoje taip funkcionuoja, kad ta baimė būti netobulu kuria spaudimą, kad visada turi būti teisus, negali nežinoti, negali nepasiruošti pamokai. Dėl to moksleiviai labai išgyvena. Kai kuriose disciplinose dėl mokytojų siekių siekti gerų rezultatų jie patiria daug streso. Problema, kad mes supriešiname gerą emocinę sveikatą su aukštais akademiniais pasiekimais, o reikėtų ieškoti dermės tarp jų.
Problema, kad mes supriešiname gerą emocinę sveikatą su aukštais akademiniais pasiekimais, o reikėtų ieškoti dermės tarp jų.
Ar čia yra žmogaus vidinė nuostata, kad „turiu būti geriausiu“, kuri yra paveikta socialinių tinklų? Dabar daug kalbama apie tai, kad žmonės lyginasi su įvairiais pavyzdžiais socialinėje medijoje. Ar tai yra tėvų spaudimas? Ar tai – sistemos spaudimas, nes mokykla irgi nori būti geriausia reitinguose? Kur yra to priežastys?
Sakyčiau, kad yra suminis efektas. Prisiminkime ir tam tikrus švietimo dokumentus, švietimui visuomet keliamas uždavinys lenkti visuomenės raidą, būti visuomenės vedliu. Tai tarsi mes nukreipiame labai daug atsakomybės į jauną žmogų, kad jaunas žmogus kurs ateities Lietuvą, savo valstybę.
Iš tikrųjų mes visada rasime grupę žmonių, kurie individualiai siekia labai aukštų rezultatų, yra motyvuoti, bet čia labai svarbu minėti ir visuomenės spaudimą, kuris pirmiausia prasideda nuo tėvų. Mes vis dar gyvename tokioje kultūroje, kur turime daug stereotipų apie profesijas. Ir vietoje to, kad atskleistume vaiko profesinę tapatybę, mes dažnai jam formuojame įspūdį, kas yra gera ar bloga profesija. Ir kartais mes turime situacijas, kai tėvai tarsi labiau nori už vaiką. Kai jam yra formuojamas įspūdis, kas yra gera ar bloga profesija, tuomet, kuo renkiesi būti, dažnai tai yra net tavo paties sprendimas, kiek visuomenės suformuotas netikras prestižas, kad būtinai turi būti, pavyzdžiui, mediku ar advokatu.
Tai yra visuminė problema, kuri kyla ir iš mokyklų, nes mokyklos tikrai labai dažnai galvoja apie reitingus. Kaip tik iš Panevėžio gimnazijos mane pasiekė istorija, kad viena moksleivė susirgo gana sunkia liga, ir paprašė namų mokymo. Tada jai mokykloje pradėjo rašyti neigiamus pažymius, ir pradėjo grasinti, kad ją išmes iš mokyklos, ir patarė ieškotis kitos mokyklos. Labai atviru tekstu buvo pasakyta, kad „tu mums sugadinsi reitingus, nes nelankai pamokų, tavo sveikatos būklė yra prasta. Jei prastai išlaikysi VBE, tai mūsų mokyklos reitingas suprastės“. Tai yra nužmoginimas mūsų jaunosios kartos, kai į vaiką žiūri kaip į statistinę eilutę, kaip į tam tikrą trofėjų, kuris turėtų gerinti akademinius rezultatus. Ir įsivaizduokite, kai direktorius atviru tekstu sako, kad mokytojas privalo ruošti šimtukininkus, tai tuomet, kokį spaudimą patiria ta jaunoji karta?
Ir ypač pažiūrėkit, kas nutinka, kai parodai, kad esi silpnas? Nes iš tikrųjų mokiniai turi nerimo, depresijos simptomų, suicidinių minčių, ir tas dažnai tampa tabu tema, apie kurią moksleiviai bijo kalbėti. Nes jauna karta šiandien yra labai sąmoningi apie savo emocinę sveikatą, bet jie labai gerai supranta, kad, pavyzdžiui, „mokytojas nėra tas žmogus, į kurį galiu kreiptis, kuriam galiu atsiverti“. Ir mes kartu turime sistemiškai paanalizuoti, kodėl šiandieną mokykloje stovi mokytojas, kuris negali užjausti, suprasti tam tikrų mokinio situacijų?
Dažniausiai iš moksleivių girdžiu frazę, kad „mokytojas manęs nesupras“, bet, iš kitos pusės, kaip pavargęs, perdegęs mokytojas gali atjausti? Čia yra sisteminės problemos, apie kurias turėtume kalbėti. Pavyzdžiui, kaip visos tos švietimo reformos kelia atsakomybę ant mokytojo pečių ugdyti vaiką? Ir kaip tada mokytojo emocinė būklė tampa emociniu bendru fonu mokykloje?
Truputį atskleisiu skaitytojams: esate žmogus, kuris dirba „ant savęs“, ir turi prabangą bendrauti su žmogumi principu vienas su vienu, tai galbūt jie Jums yra artimesni, atviresni kalbėti apie tai, kaip jaučiasi? Prieš mūsų oficialų pokalbį minėjote, kad po skaudžių įvykių kalbėjotės su jais apie jų savijautą, ką jie Jums papasakojo? Kokiais sunkumais pasidalino?
Mokiniai, kai jų paklausi, kaip jie laikosi, tai, jeigu tai yra vienuoliktos ar dvyliktos klasės moksleivis, tai dažniausiai tokiu metu, jei kalbame apie lapkritį, arba turbūt kitu metu galėtume paklausti pavasarį, tai mokinys gyvens tokia nuotaika, kur iš esmės tu nesuprasi, ar skaitai Balio Sruogos „Dievų mišką“, ar kalbi su savo mokiniu?
Nes toks sarkazmas, kažkokie net suicidiniai juokai atsiranda, – tu jauti dažniausiai, kad žmogus yra pervargęs. Galėtume padiskutuoti, ar čia yra normalu, kai šešiolikos ar septyniolikos metų žmogus gyvena tik mokykla, tik mokymųsi? Ir, ką aš dažnai girdžiu, kad visiškai nėra laiko sau. Visas gyvenimas yra ėjimas į mokyklą, miegojimas po penkias ar šešias valandas, tuomet gyvenimas dviejose švietimo sistemose. Viena švietimo sistema yra valstybinė mokykla, kita – korepetitoriai. Moksleivis iš esmės dirba nuo aštuonių ryto iki aštuonių-devynių vakaro su mokytojais mokykloje ir papildomais mokytojais. Tuomet seka ciklas pamokų rengimo, ruošimosi kitai dienai.
Galėtume padiskutuoti, ar čia yra normalu, kai šešiolikos ar septyniolikos metų žmogus gyvena tik mokykla, tik mokymųsi?
Ir, kaip dalinasi patys mokiniai, laiko sau nebelieka. Tuomet tu aukoji miego laiką, todėl jie yra pervargę, emociškai išsibalansavę. Iš kitos pusės, greitas būdas, kurio ieško mokiniai nusiraminti, atsipalaiduoti, tuomet yra psichoaktyvios medžiagos. Tai irgi yra jautri tema visuomenėje, kurią bandome ignoruoti, bet mokyklų direktoriai puikiai apie tą problemą žino, apie ją kalbėta. Šiandieną yra didžiulė problema, kad toje emocinėje būklėje, kai esi pervargęs, tai tikrai ne visi mato išeitį, kad „aš eisiu pasivaikščioti, gerai išsimiegosiu“. Kiti vartoja psichoaktyvias medžiagas, ir jos, kadangi yra labai pavojingas, kartais nepamatuoja dozės, kartais draugai padaro įtaką. Ir kuomet mes turime nelaimę, atvejus, kurie pasibaigia taip skandalingai, tai mes vėl atsisukame į emocinę sveikatą.
Mokiniai šiaip jaučiasi labai nesuprasti, nes, kai jie iškelia problemą tarkime apie darbo krūvį, tai juos vadina „tinginių karta“.
Mokiniai šiaip jaučiasi labai nesuprasti, nes, kai jie iškelia problemą, tarkime, apie darbo krūvį, tai juos vadina „tinginių karta“. Kai atsitinka nelaimė Lietuvoje, tuomet mes sakome, kad tai yra kažkokia nelaiminga karta su emocinėmis problemomis, ir vėl tarsi atsiranda kažkokio susipriešinimo. Jiems labai trūksta dermės, kad šalia akademinio aukštų rezultatų siekimo, būtų pagalvojama apie jų emocinę sveikatą ir gerovę.
Kai Jūs su jais kalbėjotės, kaip jie aiškina, kur jie ieško pagalbos, jei susiduria su nerimu, depresiniais simptomais, panikos atakomis, kas irgi turbūt yra gana dažna?
Prisiminkime prieš metus tarpinius patikrinimus, kurie atsirado vienuoliktokams. Mane pasiekė daugybė laiškų, kai mokiniai atsigulė į ligoninę dėl išsekimo ir pervargimo. Kiti atsigulė į psichiatrijos ligoninę. Tėvai pradėjo pirkti raminamuosius arba migdomuosius vaistus. Nerimas, panikos atakos ar depresijos simptomai yra tik vienas labai mažas spektras.
Kalbant apie tai, kur ieško pagalbos, kaip galima išgirsti, kad iš principo – pačioje sveikatos sistemoje. Mokykla turi psichologą, bet tai yra fikcinė figūra. Kiek girdžiu iš savo mokinių, dažnai jie nepasitiki mokyklos psichologais, dažnai vengia pas juos lankytis. Būtų galima kelti klausimą, koks yra to psichologo, dirbančio mokykloje, vaidmuo? Galbūt reikėtų ilgainiui didinti jo prestižą, kad tai nebūtų tik statistinė eilutė, kad mes turime tokį darbuotoją savo kolektyve.
Mokiniai, ieškodami pagalbos, dažnai remiasi vienas į kitą.
Mokiniai, ieškodami pagalbos, dažnai remiasi vienas į kitą. Kaip sakiau, jeigu turime mokinį, kuris yra jautresnis arba daugiau introvertiška asmenybė, tai jis gali ieškoti tos pagalbos ir psichoaktyviose medžiagose. Bet šiaip mokiniai pagalbos kreipiasi, tik, žinoma, šita tema yra šiek tiek stigmatizuojama, nes jie bijo pasirodyti silpni, netobuli. Bet jie dažnai atsigręžia vienas į kitą.
Kaip prieš pokalbį kalbėjome, kad dabar vienuoliktokai ir dvyliktokai du kartus gyvenime patiria baigiamųjų egzaminų momentus. Tas turbūt irgi sukuria psichologinį krūvį. Nors aiškinant, kodėl įvedami išskaidyti baigiamieji egzaminai, vienas iš motyvų buvo siekis mažinti psichologinį krūvį, ar tas davė tokį efektą?
Nedavė tokio efekto, davė priešingą. Galime drąsiai sakyti, kad bandymas išskaidyti egzaminą į dvi dalis ir sumažinti stresą jį padvigubino, ir net sakyčiau, kad galima tą skaičių drąsiai didinti. Bet, vertinant švietimo reformas, reikia vertinti ne tik pačią idėją, bet ir jos įgyvendinimą. Pati idėja tikrai yra palaikoma švietimo bendruomenės – egzaminus išskaidyti, padaryti kaupiamojo balo principą.
Bet problema yra tame, kad buvo startuota labai nepasiruošus. Pavyzdžiui, iki dabar dar kai kurie dvyliktokai neturi vadovėlių ruoštis egzaminams. Vienuoliktoje klasėje irgi neturėjo. Prieš metus, jeigu prisimintumėte, datos buvo nuolat keičiamos, vertinimo normos nebuvo patvirtintos ir vėluodavo. Tai iš esmės tik mokytojų, kurie yra labai pilietiška bendruomenė, dėka, kadangi jie labai spaudė Nacionalinę švietimo agentūrą (NŠA), tai mes sugebėjome gauti daugiau aiškumo apie matematikos, lietuvių k. ir istorijos egzaminus. Jeigu tam tikros disciplinos mokytojų bendruomenė silpnesnė, tai iš esmės su tais trūkumais gyvename iki dabar. Labai svarbu pabrėžti, kad stresas kyla iš nežinojimo, ir būtent švietimo reformų įgyvendinime to nežinojimo prieš metus buvo labai daug.
Šita vienuoliktokų dvyliktokų karta visą matė. O matė jie ne tik kažkokią NŠA klaidą egzamine, jie matė, pirmiausia, savo mokytoją, kuris yra pasimetęs, kuris nežino, kaip juos reikia mokyti, kuris nežino, kaip reikia ruošti egzaminui. Mes tiesiog sugriovėme gerai veikiančią sistemą, kuri turėjo trūkumų, ir vietoje to, kad tuos trūkumus pašalintume, mes tiesiog sukūrėme prastai funkcionuojančią sistemą, kurią dabar jau turime taisyti. Mokiniai pavargo būti eksperimentine karta, jie nori aiškumo, ir, kol to aiškumo nėra, kyla didžiulis nepasitikėjimas švietimo sistema.
Šiais metais, kiek suprantu, problemų mastas gal ir kiek mažesnis, bet jų vis dar yra. Bent lietuvių k. mokytojų bendruomenė aktyviai kalba apie baigiamųjų egzaminų organizavimą, kad A ir B lygiui suvienodinami reikalavimai. Ko reikia, kad galėtų šiek tiek nurimti tiek pati mokytojų bendruomenė, tiek ir būtų įnešta ramybės ir į paauglių gyvenimą?
Šiuo metu jau reikia turimos sistemos stabilizavimo. Tam tikri politiniai pareiškimai, kad naujai išrinkta valdžia atšauks ugdymo reformas vėlgi nėra sprendimas, nes tai vėl bus grįžimas į praeitį, ir tos sistemos, kurią vėl iš naujo sukūrėme, griovimas. Labai trūksta stabilumo, bet stabilumas nėra būsena, kuri pasiekiama stagnacija. Stabilumas yra pasiekiamas labai didžiuliu darbu. Pavyzdžiui, ekosistemose, gamtoje stabili ekosistema yra ta, kuri turi milžinišką biologinę įvairovę. Taigi mes turime labai didelį spektrą dalyvių toje sistemoje. Kiekvienos grandinės dalyvis, čia kalbu, plačiąja prasme, pirmiausia, Vyriausybės, savivaldybių, mokyklos bendruomenę, administraciją, turime ir jų paklausti, ką jie gali padaryti dėl mokytojų ir mokinių?
Bet, iš kitos pusės, apibendrinant sakyčiau, kad reikia pažiūrėti į jautriausius taškus šiandieną švietime. Jeigu vienuoliktokams arba abiturientams jautriausi taškai yra egzaminai, tai reikia pagalvoti, ko trūksta? Galbūt reikia daugiau pavyzdžių, kaip tiems egzaminams ruoštis, gal trūksta daugiau pačių egzaminų pavyzdžių? Labai gaila, kad švietimas dažnai pas mus kuriamas kopijuojant svetimas švietimo sistemas. Jeigu mes sustotume tai daryti, ir suprastume, kad reikia savo švietimo sistemą pradėti kurti, tai pažiūrėtume į tą vieną mažą problemą, kuri dažniausiai yra išsprendžiama. O dabar mes dažnai bandome švietimą reformuoti konceptualiai.
Iš tikrųjų švietimas nepražus, nesvarbu, ar pagal senas, ar pagal naujas programas dirbsime, bet reikia žiūrėti, kaip švietimas yra įgyvendinamas, ir, koks jam keliamas uždavinys? Šiandieną mes deklaruojame, kad ugdome mokinių kompetencijas, bet iš tikrųjų niekas tų kompetencijų mokykloje neugdo, nes mokytojas, kuris yra neparuoštas naujoms reformoms, dirba pagal seną sistemą.
Šiandieną mes deklaruojame, kad ugdome mokinių kompetencijas, bet iš tikrųjų niekas tų kompetencijų mokykloje neugdo, nes mokytojas, kuris yra neparuoštas naujoms reformoms, dirba pagal seną sistemą.
Tai švietimas dažniausiai gyvena iš tos senosios mokytojų kartos, ir čia labai svarbu pamatyti stipriausias švietimo sistemos dalis. Labai reikia atsigręžti į mokytoją. Sutinku, kad tikrai pagrindinis subjektas švietime yra mokinys, bet aš manau, kad mes labai nepastebime ir mokytojų, visomis prasmėmis – nuo parengimo iki kvalifikacijos kėlimo, iki bendrai ir mokytojų emocinės būklės. Dabar pakalbėjome apie mokinių emocinę sveikatą, bet yra be galo svarbi tema, ir, kodėl mes nepakalbame ir apie mokytojų emocinę sveikatą? Nes mokytojai įvairiose apklausose pabrėžia, kad 70-80 proc. mokytojų patiria perdegimo simptomus. Tai vėlgi pasiimi statistiką, ištiri, kodėl nedirba gerai tavo mokytojai, pabandai sukurti sprendimų spektrą, kaip padaryti, kad tas mokytojas nejaustų tiek daug krūvio, mažiau biurokratijos turėtų?
Ir dažniausiai šitoje vietoje, jeigu mokytojas būtų pailsėjęs, apsilankęs spektaklyje, kokybiškai pakėlęs savo kvalifikaciją, neturėtume labai daug tų problemų, su kuriais susiduria moksleivis. Nes moksleivis yra atspindys mokytojo, o mokytojas yra atspindys visuomenės. Kadaise ir Meilė Lukšienė yra sakiusi, kad iš esmės mokykla yra kaip visuomenės ląstelė. Tai, kokia yra visuomenė, tokia yra ir mokykla.
Čia turbūt irgi galima atsispirti nuo tos temos, apie kurią kalba daug mokytojų, kad nėra duomenų, mes nežinome ir tų perdegimo priežasčių, ir tikrojo masto.
Ir čia paliečiate gerą temą, kad turėtume grąžinti tai mokslininkams. Lietuvoje esame labai apleidę didaktikos sritį. Nebeturime mokslininkų, kurie tirtų, pavyzdžiui, ugdymo metodus: kokius juos reikėtų taikyti? Kaip jie kinta laikui bėgant? Taip pat turime diskusijų, kokius duomenis atverti, kokius slėpti, nors duomenys turėtų būti kuo atviresni, ir jie turėtų būti suteikiami mokslininkams. Jie galėtų tuos duomenis ištyrę teikti aiškias rekomendacijas švietimo politikos formuotojams. O dabar mes turime labai chaotišką sistemą, kur iš esmės mes arba labai konceptualiai reformuojame švietimą, arba tas švietimas pradeda skęsti, ir tada jau žiūrime, kaip tą skęstantįjį gelbėti.
Labai pritariu pozicijai, kad švietimo duomenų reikia daugiau ir atvirų, ir juos būtinai reikia suteikti mokslininkams. Ir čia kalbame apie įgalinimą, nes mes mokame pastebėti gerus mokslininkus ir mokytojus Lietuvoje, bet nemokame jų įgalinti. Kalbant apie mokytojų rengimo klausimus, kodėl mokytojų nerengia mokytojai? Pavyzdžiui, mokytojus dažnai rengiame universitetuose. Su visa pagarba, bet ir pats esu patyręs jausmą, kai mano kai kurie didaktikos dėstytojai buvo mano anksčiau lankytų studijų profesoriai, kuriuos aš prastai vertinau. Tai įsivaizduokite tą jausmą, kai turi dėstytoją, kuris tau nepatiko, kurį vertini kaip nekokybišką dėstytoją, ir jis ateina tau mokyti, kaip mokyti kitus.
Įsivaizduokite tą jausmą, kai turi dėstytoją, kuris tau nepatiko, kurį vertini kaip nekokybišką dėstytoją, ir jis ateina tau mokyti, kaip mokyti kitus.
Reikia labai rimtai peržvelgti, kas šiandieną ruošia mūsų mokytojus, ir reikėtų, kad juos ruoštų tie, kas yra geriausi. Turime Meilės Lukšienės premijos laureatus, Metų mokytojus, inovatyviausius mokytojus. Labai trūksta įgalinimo. Yra tiek daug specialistų, mokslininkų ir mokytojų, jeigu mes juos pastebėtume, ir įgalintume, tai tiesiog reikėtų juos pradėti „klonuoti“. Kadaise gavau labai gerą atsiliepimą viešoje erdvėje, kai pasidalinau, kiek mano mokinių gavo šimtukus, tai vienas kolega labai gražiai parašė: „tave reikia klonuoti“. Tai yra tokia metafora, kurią galime panaudoti, kad mes negalime gerųjų praktikų replikuoti švietime, ir tai yra visuminė problema. (…)
Bet tikriausiai laikomės nuomonės, kad mokytojas turėtų būti žmogus, kuris turėtų būti su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu, ar Jūs kitaip mąstote?
Čia yra siekiamybė. Mokytojas yra profesija, kuriai keliama labai daug uždavinių, ir kartais tai yra irgi didelė problema jaunam žmogui, kuris nori apsvarstyti rinktis šią profesiją. Mes matome, kad šiuolaikinis mokytojas apibrėžiamas kaip filosofas, psichologas, geras didaktikas, mentorius ir konsultantas. Ir, kai pasižiūri, kiek reikalavimų keliama geram mokytojui, tai bandymas sukurti gero mokytojo paveikslą tampa atstumiančiu veiksniu. (…) Kalbant apie išsilavinimo aspektą, tai, aš manau, kad, kai mes norime iš mokytojo labai daug, kai norime, kad tai būtų ne tik dalyko žinių perteikėjas, bet ir žmogus, kuris išmano ir psichologijos, filosofijos teorijas, kuris iš esmės gali ugdyti aukštesnio mąstymo gebėjimus, kuris gali ruošti ateities pasauliui, tai taip, aš neįsivaizduoju mokytojo be aukštojo išsilavinimo.
Bet čia mes kalbame apie aukščiausio kalibro mokytojus ir orientaciją į labai aukšto mąstymo įgūdžių formavimą. Jeigu imtume bendrąją imtį, tai turime suprasti, kad taip, kaip yra didžiulis spektras mokinių su specialiaisiais ugdymo poreikiais, taip yra nemažas spektras mokinių, turinčių aukštesnį mokymosi potencialą. Bet, kaip ir natūralu gamtoje, didžiausią dalį turime vidutinių gebėjimų mokinių spektrą. Sakyčiau, kad dėl to mes drąsiai galime pedagogo profesiją paversti amatu. Dėl to gal nėra būtina visais atvejais mokytoją konstruoti būtinai per bakalauro, magistro studijas. Galbūt būtų galima tą daryti ir profesiniame ugdyme, nes šiaip mokytojo profesija yra amatas, ir dažnai amatai yra vystomi profesinėse mokyklose. Bet, kadangi mes šiandien labai stigmatizuojame profesinį ugdymą, tai vėl čia prasideda stereotipai, apie kuriuos kalbėjau, kurie kartais iš tėvų kyla, kad „mediku tu būk, mokytoju nebūk“. Net ir mokytojams turbūt tą sakė, kai jie rinkosi profesiją, kad „kas tu toks, kad mokytum“ arba „ką tu pasieksi su savo mokymu?“. (…)
Dėl to gal nėra būtina visais atvejais mokytoją konstruoti būtinai per bakalauro, magistro studijas. Galbūt būtų galima tą daryti ir profesiniame ugdyme, nes šiaip mokytojo profesija yra amatas, ir dažnai amatai yra vystomi profesinėse mokyklose.
Sistemoje gali cirkuliuoti labai įvairių mokytojų. Tai gali būti ir profesinių mokyklų parengtas specialistas, bet ir aukščiausio kalibro aukštųjų mokyklų parengti specialistai, bet svarbu suprasti, kad tai yra profesija, kur tu tobulėji nuolat. Negalima taip pradėti mąstyti, kad baigei studijas, ir todėl tapai geru mokytoju. Kaip ir pilotai, ir kitų profesijų atstovai, viskas yra apie valandų skaičių, kurį surenki. Pavyzdžiui, užsienio universitetuose mokytojais tampama po kelių šimtų mokymo praktikos. Ten yra žiūrima, kiek tu turi mokymo valandų, o ne, kokį diplomą esi gavęs iš universiteto.
Įdomus tas Jūsų mąstymas, bet, kai žiūriu į diskusiją apie duomenų atvėrimą, tai ten irgi dažnai susiję su problematika, kad tėvai grūda masiškai savo vaikus į aukštai reitinguose vertinamas mokyklas. Ar tikite, kad užtektų visuomenei sąmoningumo priimti žinią, kad „gerai, mano vaikas, tikėtina, yra vidutinių gebėjimų, ir aš jį patikėčiau mokytojui be aukštojo išsilavinimo“?
Čia man primena diskusiją, kurią kadaise turėjau su savo kolega apie pažinčių programėles. Jos dažnai paremtos algoritmu, kad tu žymi, kokio norėtum partnerio. Ten gali išsirinkti ūgį, akių spalvą ir kitus kriterijus, kurie tave tenkina, ir tuomet filtras atrenka žmones, iš kurių gali rinktis. Tokia algoritme padaroma fatalinė klaida. Todėl, kad esminis klausimas yra, kokius mano poreikius turėtų patenkinti mano partneris? Jeigu, pavyzdžiui, algoritmas būtų sukurtas tokiu būdu, tai visiškai kitaip veiktų programa.
Perkelkime visa tai į Jūsų klausimą ir šitą situaciją, tai mes irgi kalbame, kad tu „vidutiniokas“, ir tas iš karto padaroma trūkumu tavo gyvenime, bet iš tikrųjų nereikia kategorizuoti vaiko į vidutinioką, stiprų ar silpną, reikia tiesiog paklausti: kokie yra tavo poreikiai, tavo gebėjimai, kuriuos reikia atskleisti?
Perkelkime visa tai į Jūsų klausimą ir šitą situaciją, tai mes irgi kalbame, kad tu „vidutiniokas“, ir tas iš karto padaroma trūkumu tavo gyvenime, bet iš tikrųjų nereikia kategorizuoti vaiko į vidutinioką, stiprų ar silpną, reikia tiesiog paklausti: kokie yra tavo poreikiai, tavo gebėjimai, kuriuos reikia atskleisti? Vidutiniai gebėjimai yra terminas, kuris kyla tiesiog lyginant vaiką su aukštesnių gebėjimų mokiniu, bet mes per daug lyginamės. Ir tai yra irgi vienas iš faktorių, dėl ko mokiniai patiria stresą, nes jie turi daug lyginimosi. (…)
Labai svarbu pripažinti įvairovę, ir tas turėtų prasidėti nuo sąmoningumo kėlimo visuomenėje: normalu turėti silpnus gebėjimus. Normalu būti vidutinioku. Ir negalima gyventi iliuzijoje, kad visi turi potencialą tapti medikais, advokatais ar kitų profesijų atstovais. (...)
Žiūriu į Jus, esate jaunas mokytojas, kodėl, Pauliau, nedirbate mokykloje? Ar tai yra asmenis dalykas, kad Jums kaip žmogui lengviau dirbti „vienas su vienu“ ar „vienas su dviem“ negu su didele grupe žmonių? Ar yra kažkokios sisteminės priežastys, kas stabdo eiti į instituciją?
Priežastys yra sisteminės. Pirmiausia, kaip ir minėjau, aš labai stengiuosi atvirai komunikuoti apie mokytoją profesiją, kuri yra prestižinė, garbinga, bet drąsiai sakau, kad mokykla šiandien nėra labai patraukli darbovietė. Kol tai nepasikeis, manau, kad tikrai prarasime didelį spektrą žmonių, kurie į mokyklą neateis. Labai daug kas su tuo susiję, tai yra ir darbo lankstumas, ir kolektyvas, ir net mobingas, kurį patiria jauni mokytojai.
Jau nekalbu apie tam tikras darbo sąlygas. Tai yra darbas, kuris yra per mažai apmokamas. (…) Mokykla, kaip institucija, negalėtų šiuo metu man suteikti sąlygų labai saugiai kurti šeimą, imti būsto paskolą ir pan. Tai yra ir tam tikri pragmatiniai sumetimai. Kitas aspektas, kad labai vertinu autonomiją, kurią šiuo metu turiu. Galiu taikyti, kokius noriu, ugdymo metodus. Man nereikia pildyti dokumentų, ir žinau, kad mokytojai yra perkrauti biurokratija. Pavyzdžiui, vienas sprendimas, atėjus naujai politinei valdžiai, jeigu sumažintų mokytojams biurokratiją, jau irgi nustebtume, kokį tas padarytų efektą mokytojų savijautai ir po to – ir ugdymo kokybei.
Aš dar prisiimu misiją būti švietimo balsu. Kadangi nepriklausau švietimo organizacijoms, politinėms partijoms, mokykloms, galiu kaip nepriklausomas asmuo pabrėžti tam tikras švietimo problemas, kuriomis mokytojai bijo dalintis. Mano kolegos po laidų, diskusijų, problemų atsivėrimo dažniausiai gauna ir mobingo mokykloje, ir pokalbių su direktoriais.
Mokytojų bendruomenė yra pilietiška ,bet ji yra labai įsibaiminusi kalbėti viešai. Manau, kad šiandieną viešumas turi didžiulį poveikį, ir kol kas prisiimu šitą misiją būti kaip laisvasis mokytojas, ir šalia būti švietimo apžvalgininku, švietimo balsu. Tai yra mano tokia pilietiškumo išraiška. Manau, kad šiuo metu darau didesnį poveikį bendrai švietimui ir net mokyklos, nebūdamas vienoje institucijoje ir neprisirišęs prie jos. Tikrai kasmet turiu spektrą mokinių iš labai skirtingų miestų. Tikrai nesu kažkoks Vilniaus burbulo mokytojas. Turiu mokinių iš Kelmės, Kėdainių, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio. Tai aš susirenku labai objektyvų vaizdą, kokia yra situacija, kalbant apie biologijos mokymo kokybę, kokios yra švietimo problemos?
Pabaigai, dabar esame valdžios kaitos momente, ateis naujas žmogus į švietimo sistemą, ir tikriausiai ateis šiek tiek įsitempęs, su mintimi, kaip nesudegti ant laužo per baigiamųjų egzaminų sesiją. Kokių klaidų jam patartumėte nepadaryti pačioje darbo pradžioje? Ir į kokias temas, probleminius aspektus nedelsiant koncentruoti dėmesį?
Pirmiausia, koncentruotis į kuo išsamesnės metodinės medžiagos parengimą mokytojams, kad jie galėtų turėti darbo priemones kasdien dirbant su vienuoliktokais dvyliktokais. Tuomet labai daug dėmesio siūlyčiau skirti leidybos klausimams: apmąstyti, kaip būtų galima leisti vadovėlius ateityje? Ar tai turėtų būti verslo iniciatyvos, ar galbūt galima grąžinti tai į valstybės rankas?
Labai didelis dėmesys turėtų būti skirtas NŠA, jos kokybės kontrolei, ar ji padarė visus žingsnius, nekartojant praeitų metų klaidų, rengiant egzaminų užduotis, jas recenzuojant? Ir, aišku, labai svarbu formuoti gerą komandą, kuri tikrai suprastų tikrąjį švietimo vaizdą.
Nes mes turime fenomeną, kad tam tikros organizacijos, komitetai kartais tau linguoja galva, ir tau sudaro įspūdį, kad tu viską darai tikrai gerai, o, kai ateina, pavyzdžiui, egzaminų sesija, pamatome, kad buvo padaryta aibė klaidų, ir tuomet turi prisiimti atsakomybę. Čia būtų labai gerai susiformuoti stiprią komandą, ir labai svarbu, kad toje komandoje būtų mokytojų. Ir šiaip švietimą keičiant tu turi būti stiprus vadybininkas. Turi išgirsti mokytojus, orientuoti tą švietimą į vaiką ir į mokytoją.
Ir, aišku, galbūt būsiu naivus, bet, jeigu ambicingas žmogus ateitų, tai reikėtų ilgalaikės švietimo strategijos. Ta strategija turi turėti tęstinumo faktorių, nepriklausomai nuo politinės administracijos pasikeitimo. Su gera strategija ir jos įgyvendinimo punktais galbūt būtų galima stabilizuoti situaciją. (…)
