„Dažniausiai mes stebime tik tai, kas vyksta rinkimų metu ir nežiūrime, kokie pasiruošimai ir pasirengimai vyksta. Rusija vykdė ilgalaikę įtikinėjimo politiką. Ir jau seniai, jau daugiau kaip dešimt metų, panašiai nuo to laikotarpio, kada atsiranda toks posakis „didieji duomenys“ arba manipuliacija didžiaisiais duomenimis, naudojasi šia technologija, kuri reiškia, kad reikia išskirti atskiras socialines grupes ir jų interesus.
Atitinkamai išskiriama socialinė grupė – tai tie, kurie gali turėti Sovietų Sąjungai sentimentus. Vadinasi, vyresnio, pensinio amžiaus žmonės. Taip pat išskiriamos tos etninės mažumos, kurios galėtų bijoti, pavyzdžiui, rumunų dominavimo.
Jeigu pasižiūrėsime į šį balsavimą, tai matome, kad gagaūzų autonominė respublika balsavo apie 90 proc. prieš Europos Sąjungą (ES). Pagrindinis Majos Sandu priešininkas yra Aleksandras Stoianoglo, kuris anksčiau ilgą laiką dirbo Gagaūzijos prokuroru. Tik vėliau tapo Moldovos vyr. prokuroru, o dar vėliau pretendavo būti Gagaūzijos autonominės respublikos vadovu. Galų gale, jis pats ten gimęs ir iš ten kilęs, todėl akivaizdu, kad galima įtarti jo nuostatas, net jeigu jis jų atvirai nedeklaruoja“, – „Žinių radijui“ pasakojo VDU profesorius Gintautas Mažeikis.
Jis taip pat nurodė dar vieną veiksnį, kuris ypač Moldovoje pastebimas, kad labai didelė dalis jaunimo išvažiavo į Vakarus dirbti.
„Juos mobilizuoti, kurie yra išvažiavę dirbti į Italiją, Ispaniją ir kitus kraštus, <...>, balsuoti yra labai sunku. Vietos pensininkai, turintys prosovietinius sentimentus, taip pat kai kurios etninės mažumos ir atskirtos Padniestrės problemos suteikė Maskvai daug instrumentų. Taip pat ji dar investavo daug pinigų, kur buvo verta, pačių rinkimų metu.
Tai čia stebuklas, kad Moldovai pavyko įveikti šitą Maskvos spaudimą ir per plauką laimėti savo referendumą dėl ES. Taip pat atitinkamai parodyti ir įrodyti, kokios grėsmės egzistuoja prezidento rinkimų metu. Dar didesnės grėsmės bus, matyt, kitais metais parlamento rinkimų metu“, – sakė profesorius.
Jo teigimu, daug kas galvoja, kad propaganda vyksta tik rinkimų metu, tačiau šie pavyzdžiai parodo, jog įtaka gagaūzams ir Padniestrei yra daroma dešimtmečiais.
„Gąsdinimas ES irgi vyksta dešimtmečiais. Vadinasi, taip yra suformuotos nuomonės ir šie žmonės turbūt praktiškai iki savo amžiaus pabaigos balsuos būtent šitaip: prieš Moldovos aktyvų bendradarbiavimą su Rumunija ir stojimą į ES. Tai aš sakyčiau, kad tai yra labai didelis Majos Sandu, nepriklausomos Moldovos aktyvistų pasiekimas, kad jiems pavyko tokiomis sąlygomis laimėti“, – tikino G. Mažeikis.
Dezinformacija ir demografija – svarbūs veiksniai
Žinoma dezinformacijos atvejų, kai Europos Komisijos (EK) atstovais apsimetę asmenys išsiunčia netikrus laiškus Moldovoms valstybinėms įstaigoms ir nurodo kvotą, kiek turi būti pasamdyta homoseksualių asmenų dirbti. Pasak VU Komunikacijos fakulteto dėstytojo Manto Martišiaus, tokie įvykiai tikrai suveikia.
„Aš galiu pritarti ir tam, ką profesorius pasakė. Iš principo mes turime suprasti, kas yra Moldova. Moldova yra buvusi Rumunijos dalis ir Sovietų Sąjungos nuo jos atskirta. Kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, Moldovoje buvo tam tikros idėjos, kad gal reikėtų susijungti su Rumunija ir būti bendra šalimi. Dar daugiau, ką minėjo ir profesorius, labai daug jaunimo yra išvažiavę ir apskritai moldavų etnoso įprotis yra turėti du pasus, ypač turėti rumunišką pasą, kuris leidžia dirbti ir keliauti ES.
Aišku, tai sukelia tam tikras problemas, kada tie žmonės miesteliais, puse miestelio, kaimais išvažiuoja, tada, kaip juos suaktyvinsi rinkimų metu, kai jų fiziškai nėra? Kaip ir minėjo profesorius, Moldovoje yra didelės etninės grupės – gagaūzai, Padniestrė <...> su įšaldytu konfliktu ir t. t. Kai Lietuva 2004 m. buvo priimta į ES, iš tikrųjų, žmogaus [teisių] klausimai ir homoseksualių žmonių teisių klausimai buvo, bet nebuvo taip aktyviai [aptariami]. Dabar iš principo dėl socialinių tinklų, dėl dezinformacijos, dėl kitų dalykų yra pasakoma, ar esi „už“, ar „prieš“ partnerystę. Pasakoma iki tokio absurdo, kad jeigu būsite „už“, turėsite tapti homoseksualais“, – aiškino jis.
Pasak M. Martišiaus, dėl to vyresnės kartos žmonėms, kurie yra likę Moldovoje, tai yra nepriimtina ir jie to bijo.
„Pridėčiau dar vieną dalyką, kuris skiria Sakartvelą nuo Moldovos. Moldovai pasisekė tuo, kad ji geografiškai neturi sąlyčio su Rusija, juos dar dengia Ukraina. Jeigu būtų tas sąlytis su Rusija, ta fizinės įtakos baimė būtų didesnė ir tas poveikis galėtų paveikti rinkimų rezultatus. Aišku, kol Ukraina laikosi ir neleidžia Rusijai priartėti, tai Moldovoje saugumo jausmas yra šiek tiek didesnis negu Sakartvele“, – sakė dėstytojas.
Kalbėdamas apie didžiuosius duomenis ir tautines grupes, jis išskyrė, kad šioms grupėms yra sukuriami tik joms skirti naratyvai. Jie aktyvuoja ateiti į rinkimus.
„Kaip buvo teisingai pasakyta, rinkimai yra tik finalinė fazė, o viskas vyksta daug anksčiau ir, deja, Moldova, jos valdžia ir Vakarai gero atsako neturi.“
Kremlius nėra kvailių grupė
G. Mažeikis pastebėjo, kad 2004 m. referendume dėl stojimo į ES buvo pamatyta, kad lietuviai labai pasyviai dalyvauja, todėl teko imtis mobilizacinių priemonių. Toks dalykas, pasak jo, suteikia Kremliui įrankį vykdyti dezinformaciją, kad buvo manipuliuota žmonėmis.
„Čia yra tas dalykas, kada kai kurios šalys per daug pasitiki savo pačių demokratija ir tada vėlgi pakliūna Kremliui į rankas. Labai dažnai mūsų spaudoje Kremlius yra vaizduojamas kaip kvailių grupė. Tai yra visiškai neteisingai. Tai yra dirbantys žmonės su duomenimis, kurie sociologiškai analizuoja, kaip ir kokios grupės elgiasi.
Ypač Maskvos propagandai yra būdinga analizuoti etnines mažumas, taip pat, kas yra kairieji, kas yra dešinieji, kurios grupės galėtų skaldyti ir, pavyzdžiui, palaikyti nacionalistus, kurie kovoja prieš Kremlių. Vien tik tam, kad būtų sukiršinta visuomenė. Taigi, yra labai platus spektras priemonių. Ne visos ir ne visada tos priemonės suveikia. Kartais, pavyzdžiui, kaip Moldovoje tos investicijos nepasiteisina, <...>, bet Sakartvele sekasi.“
Pasiteiravus profesoriaus, kodėl Rusijai tokia didele grėsme tapo ES, G. Mažeikio nuomone, taip atsitiko dėl to, kad pasikeitė Kremliaus viršūnių ideologinės nuostatos.
„Tai yra svarbiausia, kad niekas netrukdė jų verslui Europoje, niekas netrukdė „Gazprom“ uždirbti pinigus. Rusijos oligarchai pirko vilas, plaukiojo jachtomis aplink Europą, maudėsi Viduržemio jūroje, jų šeimos ten mokėsi.
Tai pamatyti, kad buvo koks nors komercinis ar oligarchų interesas susipykti su Europa – jokiu būdu ne. Tuo metu Rusijoje, ypač Maskvoje, atsidarė daugybė gėjų klubų, niekas tam neprieštaravo ir koncertų metu ten visą laiką buvo juokaujama, kuris yra kuris.
Atrodė, kad viskas yra gerai, bet štai atsitinka toks dalykas, kad Rusija pradeda konstruoti naują savo ideologiją. Ten visa aibė žmonių dalyvavo. Tos ideologijos istorija, kaip kūrėsi ta paraistorija arba istorijos iškraipymas, gana ilgas ir sudėtingas dalykas. Kuriant šitą sugalvota, kad Rusija turi didesnius interesus tam tikroms valstybėms ir, žinoma, veikė minėtas sovietinis mentalitetas.“
Jo teigimu, nuo 2004 m. prasideda tam tikri įvykiai ir vienas iš jų, kuris paspartina procesus, buvo Ukrainos Oranžinė revoliucija.
„Ji staiga parodė, kad <...> Donbaso oligarchų interesai gali nesutapti su Maskvos interesais. Tai pirmas dalykas. Taip pat parodė, kad Ukrainoje nepasiseks viską tvarkyti pagal Maskvos norą arba iš esmės pagal Putino norą.“
Profesorius aiškino, kad iki 2014 m. ta neapykanta brendo, kadangi Ukraina nusprendė nebedalyvauti sąjungoje su Rusija ir Baltarusija. Po 2014 m. prasidėjo masinė propaganda prieš ES, kai buvo ieškoma kažkokių blogybių.
„Čia jau minėtos yra išskiriamos grupės, kad ES yra Šėtono sąjunga. Vadinasi, satanizmas, antras dalykas – kova prieš gėjus, trečias dalykas, kad prisigalvojama visokių fašizmų <...>, ir, galų gale, nusprendžiama, kad turi būti daugiapolis pasaulis. Tokiu būdu Rusijoje yra sukuriamas labai tvirtas tikėjimas ir daugiau nei 50 proc. Rusijos gyventojų yra giliai įsitikinę, kad ES yra visiškas blogis“, – teigė G. Mažeikis.
Sakartvele – politinis chaosas
Sakartvele laimėjo „Sakartvelo svajonė“, o tai buvo skaudus smūgis europinei šalies krypčiai. Viešojoje erdvėje buvo daug svarstymų, kad į rinkimus stipriai kištasi iš Rusijos pusės.
„Dabar galima daryti išvadą, kad Sakartvelas yra pasinėręs į tam tikrą chaosą, kadangi opozicinės partijos ir prezidentė ragina nepripažinti rinkimų rezultatų. Klausimas, kaip nepripažinti tų rinkimų rezultatų, todėl neaišku, kaip visa tai pasibaigs.
Priminsiu, kad istorija buvo tokia, jog 2004 m. irgi buvo kišimasis į Ukrainos prezidento rinkimus. Tuo metu laimėjo Rusijos remiamas Janukovyčius, o Juščenka nesutiko, todėl prasidėjo didžiuliai protestai, politinė krizė, didžiuliai mitingai. Galiausiai buvo nuspręsta surengti dar vieną prezidento rinkimų turą ir laimėjo Juščenka. Tarp kitko, dėl to perrinkimo <...>, važiavo Putinas į Kijevą, bandė daryti įtaką Maskva, kad laimėtų jų remtas kandidatas.
Kadangi nepasisekė, tai irgi buvo vienas iš tokių lemtingų momentų, kuris vis labiau stūmė Rusiją būti nepasitikinčia Vakarais ir vis labiau kištis į kaimyninių šalių rinkimų rezultatus. Dabar pasakyti, kaip baigsis Sakartvele, per anksti, bet galimas daiktas, kad gali būti didžiulė politinė suirutė“, – sakė M. Martišius.
Kita vertus, aiškino jis, „Sakartvelo svajonė“ apie 40 proc. balsų surinko, taip pat ši partija akcentuoja, kad jei ne jų išrinkimas, Rusija Sakartvelą okupuotų.
„Kadangi yra 2008 m. patirtis, kuri Gruzijai nebuvo labai sėkminga, taip pat mato karą Ukrainoje, todėl daliai žmonių tas gąsdinimas ir bauginimas <...> kelia klausimų, kaip gražiai ir ne su didžiuliais nuostoliai išeiti iš šios situacijos.“
Pasak M. Martišiaus, Rusija labai nenori, kad šalia jos esančios valstybės nudreifuotų nuo Maskvos įtakos. G. Mažeikis savo ruožtu akcentuoja, kad nors „Sakartvelo svajonė“ atrodo labai promaskvietiška, bet kažkuria prasme jos įkūrėjas Bidzina Ivanišvilis norėtų pakartoti Baltarusijos kelią, tik sėkmingą.
„Viena vertus, nepakliūti Maskvai į rankas. Kita vertus, dirbti su ja ir užsidirbti pinigų. Tai labai stipriai klaidina Sakartvelo piliečius, kadangi jie [partijos atstovai] niekada nesako, kad susijungsime su Maskva, remsime Putiną, bet sako, kad kelias į ES ilgas, normalios derybos bus nebent 2030 m., tada aiškina, kad nenori kartoti Ukrainos klaidų. Pagrindinė propagandinė priemonė, kai klausia žmonių, ar jie nori, kad miestai būtų taip pat sugriauti kaip Ukrainoje.“
Vadinasi, aiškino profesorius, lyg ir siunčiama žinutė, kad Sakartvelas visiškai nesusilies kaip Baltarusija su Maskva, bet ir nenori karo kaip Ukrainoje.
„Dabar toje aplinkoje, tame chaose, kuris jau egzistuoja, jie bando surasti kažkokį savo sprendimą ir tikrai jų situacija kitokia, nei Ukrainoje.“
Visą „Žinių radijo“ laidą galite klausyti čia:
