Ji tikina, kad sistema turi būti aiškesnė ir paprastesnė, sprendimų reikalaus ir automatinio įtraukimo į kaupimą klausimas, o dalį valstybės indėlio į antrą pensijų pakopą buvusi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) vadovė siūlo skirti gynybos stiprinimui.
„Man atrodo, kad tas prisidėjimas yra gera idėja, bet išpildymas – nelabai. (...) Man atrodo, grįžtant prie pirmos pakopos, kad labai svarbu jausti didelę pagarbą ir tiems žmonėms, kurie sąžiningai moka mokesčius, nes šiais laikais tai irgi didelė vertybė. Jeigu mes skiriame tam tikrą paramą, galbūt turėtume skirti visiems, arba valstybinis prisidėjimas gal turėtų atliepti labiau reikalingus poreikius valstybei“, – laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo I. Ruginienė.
„Ne vieną kartą siūliau, kalbant apie gynybos mokestį, kas šiai dienai yra kritinis klausimas, galbūt valstybinis prisidėjimas prie antros pakopos galėtų tam tikram laikui, bent dalis to prisidėjimo, nukeliauti į gynybos stiprinimą. Nes man atrodo mūsų bendras interesas yra ir kuo saugesnė Lietuva“, – pažymėjo ji.
I. Ruginienė taip pat tikino sieksianti, kad minimali mėnesinė alga (MMA) būtų keliama tiek, kiek yra numatyta Trišalėje taryboje sutartoje formulėje, o nepamokestinamų pajamų dydis (NPD), jos nuomone, ilgainiui galėtų būti „pririštas“ prie 1,5 vidutinio darbo užmokesčio (VDU).
„Aš matyčiau, kad tai būtų idealiausias variantas. Ne tiek, kiek didinti NPD dydį prie minimalios algos, bet kiek pralėsti naudotųjų ribas ir galimybes pasinaudoti šia lengvata. Finansų ministrė visada man kartodavo, kad tai per brangi priemonė ir neįmanoma. Bet tai nenubrėžia brūkšnio ties tikslu, kad reikia matyti ir ieškoti galimybių, jog žingsnis po žingsnio, gal ne iš karto prie 1,5, bet artėti prie to, įvairiomis priemonėmis susitelkti į viduriniosios klasės stiprinimą“, – sakė naujai išrinkta parlamentarė.
Politikė teigė ir pritarianti keturių darbo dienų savaitės modeliui, kuris, jos teigimu, ateityje yra neišvengiamas.
„Neišvengiamai prisiminsite mano žodį, kad po tam tikro laikotarpio mums bus įprastas arba keturių darbo dienų savaitės modelis, arba šešių valandų per dieną. Ir mes galėsime pasijuokti, kad taip aršiai diskutavome, jog kažkas to ir nenorėjo, bet einant su visomis aukštomis technologijomis, tai, matyt yra ir mūsų ateitis“, – tikino buvusi LPSK vadovė.
Interviu metu I. Ruginienė taip pat kalbėjo apie savo sprendimą pasukti į politiką bei galimą darbą Vyriausybėje, įvertino ministrų Monikos Navickienės ir Vytauto Šilinsko darbą, išsakė poziciją dėl progresinio tarifo didžiausias pajamas gaunantiems gyventojams, darbuotojų streikų bei užsieniečių integracijos Lietuvoje.
– Dar vis norisi jus pavadinti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadove, bet jau keletas dienų, kaip ja nesate. Mačiau vieną jūsų pokalbį (...) apie motyvaciją, kodėl iš profesinių sąjungų perėjote į politiką. Ten buvote užsiminusi apie tai, kad yra poreikis įveiklinti savo idėjas, nes politika yra tikrasis priėmimų verpetas. Ar tai buvo vienintelė jūsų motyvacija pereinant iš profesinių sąjungų į politiką, ar dar turite dėl kažko kito taip pakeisti portfelį?
– Man atrodo, kad mano apsisprendimas yra visiškai natūralus, nes einant žingsnis po žingsnio, iš vieno etapo į kitą yra logiška, kad po profesinių sąjungų konfederacijos, kur praktiškai pasiekta maksimaliai viskas – tiek Europos, tiek Lietuvos lygmenyje, nejučia galvoji, ką galėtum padaryti dar daugiau, negu dabar darai. Tuomet atsirado mintis, atsiradus ir tam tikriems pasiūlymams, buvo ilgų ir sudėtingų svarstymų, nes išėjau iš mėgiamo, mylimo ir gero darbo.
Tas dalykas, kai tu dirbi vienais klausimais, turi tam tikrą darbotvarkę, bet kai kada pritrūksta ir politinės valios. Dabar atėjus tokiam sezonui, kai kairioji politikos kryptis ateina į valdžią, tas ir pamotyvavo pereiti į kitą pusę, sustiprinti tą politinę valią. Kai kas netgi juokauja ir sako, kad va, ji iki šiol tik kalbėjo lozungais, dabar pažiūrėsime, kaip ji galės dirbti. Tas irgi motyvavo įrodyti, kad ne tik kalbėti galiu, bet kažką ir nuveikti.
– Liekant dar vienu sakiniu prie profesinių sąjungų, jus laikinai pakeitė Audrius Gelžinis. Ar jūs matote jį ne tik kaip laikiną įpėdinį savo buvusiose pareigose?
– Kuo džiaugiuosi ir kodėl man tas darbas buvo labai mielas, nes konfederacijoje mes turime demokratinius procesus. (...) Vyksta rinkimai ir bendruomenė susėdusi iš visų galimų kandidatų, aptarusi visus pliusus ir minusus, išsirenka vadovą. Taip ir aš atėjau į konfederaciją, ir ne vieną kadenciją. Manau, kad gruodžio mėnesį procesas bus lygiai toks pats ir greičiausiai bendruomenė išsirinks patį geriausią kandidatą.
– Šnekant apie politiką, jūs nesate socialdemokratų partijos narė. Ar planuojate stoti į partiją?
– Niekada nesakau ne, bet manau, kad aš ir pati norėčiau kažką padaryti dėl bendruomenės, jog tai būtų ne tik teorinis įsirašymas į partiją, bet kad ir partija jaustų, jog atnešu tam tikrą pridėtinę vertę ne tik partijai, bet ir visai Lietuvai. Visada gerai ateiti į šeimą, kai ta šeima nori tavęs.
Turiu tikslą įrodyti, kad aš tikrai buvau verta trečiojo numerio sąraše ir verta būti šios bendruomenės dalimi bei galiu nemažai nuveikti.
– Užsiminėte apie buvusius pasiūlymus, dar prieš jums tampant politike. Ar tai buvo iš skirtingų partijų, ar tik grynai socialdemokratų?
– Buvo iš skirtingų partijų, tas pasirinkimas buvo nemažas. Dėl to ir buvo sudėtingi svarstymai, viena vertus, išeiti iš gero, patikimo darbo į naujus vandenis, kita vertus – pasirinkti tą bendruomenę, kurioje nori būti.
– Kaip dar jus būtų galima įvardinti, tai „be penkių minučių socialinės apsaugos ir darbo ministrė“. Labai plačiai apie tai šnekama. Kiek jūs pati galite pasakyti, kiek yra realu, kad jūs tapsite ministre?
– Iš tikrųjų norėčiau gerbti būsimo premjero sprendimus ir tai yra premjero prerogatyva susirinkti komandą ir ją pristatyti. Tikrai norėčiau susilaukti to momento, kada premjeras tą padarys. Bet pati ne kartą sakiau, nėra ką slėpti – socialiniai klausimai yra mano stiprioji pusė. Daug metų aš dirbau šioje srityje, tai jaučiu, kad tos patirties tikrai turiu ir ministerija nėra nauja institucija man. Pažįstu ten daugybę darbuotojų, dirbta ties daugeliu teisės aktų projektų.
Ta sritis man ir yra artimiausia.
– Bet kokiu atveju, kažkuria prasme, dirbsite su tuo arba Seime komitete, arba, galbūt, ir ministre?
– Jeigu premjeras matys, kad aš galiu prisidėti prie Vyriausybė darbo, jeigu manimi pasitikės, tai tikrai nesikratysiu atsakomybės. Žinau, kad tai labai sudėtingas darbas ir manęs tai negąsdina. Jeigu reikės, tai dirbsiu.
– Tai pradedame apie tuos sunkumus arba lengvumus. Pirmasis dalykas, kuris šauna į galvą, manau, bet kuriam, kuris pagalvoja apie socialinius reikalus dabar, tai yra pensijos arba antra pensijų pakopa, konkrečiai. Koks yra jūsų įsivaizduojamas modelis ir ar tai yra vienas iš prioritetinių dalykų, šnekant apie socialinius klausimus? Nes, tarkime, galima daug pagalvoti temų socialinėje srityje, ar dabar pensijų pakopų, pensijų fondų sutvarkymas yra prioritetas ir kaip jūs tai įsivaizduojate?
– Pirmiausia tai yra vienas iš pagrindinių socialdemokratų pažadų. Esu žodžio žmogus ir suprantu atsakomybes, kurią atsinešėme po rinkimų. Dėl to jaučiu, kad prisiėmus šią atsakomybę, turėsime savo pažadus įgyvendinti. Tai reiškia, kad antra pensijų pakopa vienareikšmiškai bus vienas iš prioritetinių, pirmųjų darbų, ties kuriuo pradėsime modeliuoti, kaip turi atrodyti pati sistema.
Bet tikrai noriu nuraminti visas suinteresuotas puses, nes girdžiu daug aplinkui diskusijų, tiek iš darbdavių organizacijų, tiek iš profesinių sąjungų, tiek iš Lietuvos gyventojų, kurie nepaprastai laukia tam tikrų pokyčių, tai noriu pasakyti, kad Konstitucinio teismo sprendimas jau mums duoda nuorodą, jog pokyčiai turėtų būti. Bet aš taip pat puikiai žinau, kas yra tarimosi kultūra ir ne vieną kartą sakiau, kad pradėsime nuo pokalbio su visomis suinteresuotomis pusėmis.
Kad pokyčiai įvyks ir jie turi įvykti, tą turi visi suprasti. Bet kokia linkme ir kaip mes rasime aukso viduriuką, labai tikiuosi, kad tai pavyks padaryti kartu su socialiniais partneriais.
– O kaip jūs žiūrite į tą pradžią, į tai, ką jau inicijavo buvusi Vyriausybė? Tie pirmieji pokyčiai, ar yra geras pamatas, ar dar tokia pradžia „ne itin“?
– Aš ne vieną kartą sakiau, kad jeigu kalbame apie išėjimą iš antros pakopos, vien tik apsiriboti viena ar dvejomis priežastimis, tai įneštų daugiau chaoso ir nežinomybės tiek patiems žmonėms, tiek pensijų fondams. Man atrodo, kad reikėtų surasti daug paprastesnę ir lengvesnę schemą.
Kas bus nemalonu pensijų fondams, tai turėsime spręsti automatinio įtraukimo klausimą. Vis dar tikiu, kad ši sistema turi būti savanoriško kaupimo sistema, kaip tai buvo iki šiol. Matyt, mes prie tų diskusijų turėsime sugrįžti. Kitas dalykas, kaip tai turėtų atrodyti, kaip turėtų išėjimas atrodyti, kaip nesupriešinti dviejų pusių, kai viena pusė žmonių galbūt norės ir toliau kaupti, jiems patinka, jie džiaugiasi rezultatais, tai aš manau, kad mes privalome gerbti jų apsisprendimą ir sudaryti galimybes toliau kaupti tomis pačiomis sąlygomis.
Bus ir grupė, kuri prarado pasitikėjimą dėl vienos ar kitos priežasties ir norės išeiti. Man atrodo, kad mes turime gerbti ir tą sprendimą bei padaryti taip, kad tai atsitiktų jiems kuo mažiau skausmingu keliu. Tie visi dalykai ir bus labai didžiulis darbas, su socialiniais partneriais aptarti ir surasti tikrąjį modelį. Gal pagaliau pradėsime kalbėti apie profesinius fondus, tai irgi yra viena iš krypčių, kas galėtų pagelbėti ateityje su didesnėmis pensijomis.
– Jūsų nuomone, ar turėtų valstybės indėlis kisti pensijų fondų klausimu?
– Turėtų. Ir man atrodo, kad tas prisidėjimas yra gera idėja, bet išpildymas – nelabai. Nemėgstu, kai mes šiose diskusijose supriešiname pirmą ir antrą pakopą. Kalbėdami apie antros pakopos būtinumą, tarsi nuvertiname „Sodrą“ ir sakome, kad ji neveiksni, nesugebės pasirūpinti mūsų senoliais ateityje, kad kas ten kaupia, tai jiems paramos ir pagarbos nelabai reikia, bet jos kuo daugiau reikia antrai pakopai.
Man atrodo, grįžtant prie pirmos pakopos, kad labai svarbu jausti didelę pagarbą ir tiems žmonėms, kurie sąžiningai moka mokesčius, nes šiais laikais tai irgi didelė vertybė. Jeigu mes skiriame tam tikrą paramą, galbūt turėtume skirti visiems, arba valstybinis prisidėjimas gal turėtų atliepti labiau reikalingus poreikius valstybei.
Ne vieną kartą siūliau, kalbant apie gynybos mokestį, kas šiai dienai yra kritinis klausimas, galbūt valstybinis prisidėjimas prie antros pakopos galėtų tam tikram laikui, bent dalis to prisidėjimo, nukeliauti į gynybos stiprinimą. Nes man atrodo mūsų bendras interesas yra ir kuo saugesnė Lietuva.
– Kaip jūs įsivaizduojate, ar per keturis metus galima įgyvendinti tokius „grand“ pokyčius, ar tai yra daug daugiau metų reikalaujantis procesas? Teko su dabartiniu ministru Šilinsku šnekėti apie tai, jis tai įsivaizduoja gal net kaip dešimtmečio klausimą, kad viskas būtų sutvarkyta. Koks jūsų požiūris?
– Nebus lengva ir aš tikrai matau, kad procesai bus sudėtingi, bet tam mes ir esame, jog susodintume skirtingas interesų grupes ir pradėtume diskusijas. Čia priklausys nuo mūsų visų požiūrio ir bendro tikslo, nes, viena vertus, tai yra sudėtingas procesas, kita vertus, reikėtų pagalvoti, kaip greičiau padaryti tuos tinkamus pokyčius, kad pagaliau sistema susibalansuotų ir jaustų ramybės periodą.
Jeigu mes dar diskutuosime arba tam tikrus pokyčius nutempsime dar dešimtmečiui, tada, man atrodo, turėsime dar didesnį nepasitikėjimą iš žmonių, auginsime nepasitikėjimą. Dar daugiau žmonių norės išeiti iš sistemos dėl tų begalinių pokyčių. Jau 20 metų antra pensijų pakopa veikia, ir pokyčiai po pokyčių, pokyčiai po pokyčių ir niekas neatneša to teigiamo rezultato.
Tie pokyčiai turi įvykti greitai ir pagaliau visi turi nurimti, gavę normalų, gerą rezultatą. Ir bendromis jėgomis, tiek socialiniai partneriai, tiek Vyriausybės pusė, turi pradėti didinti pasitikėjimą pačia pensijų sistema, turime kalbėti apie finansinį raštingumą, įvairius investicinius modelius. Turime mokyti ir aiškinti žmonėms, kad reikia kaupti, tik dabar nepriimtina, kad išskiriame tik vieną investicinį įrankį, nors jų turime daugiau.
– „Pokyčiai po pokyčių“ kaip folkloras pastaruoju metu jau buvo. Užsiminiau apie ministrą Vytautą Šilinską, toks bendrinis klausimas, kiek tiek jo, tiek buvusios ministrės Monikos Navickienės darbus apskritai vertinate socialinėje srityje? Nes su jais ir teko dirbti.
– Man, kaip Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkei, niekada nebuvo problemų dirbant tiek su Monika, tiek su Vytautu. Jų darbą vertinu puikiai, manau, kad dar nuo Lino Kukuraičio laikų būtent ši ministerija labai neblogai vystė įvairius projektus. Tai yra didelis iššūkis ne nuleisti kartelę, o ją kelti aukščiau.
Vytautui turiu labai šiltų padėkos žodžių. Jis buvo tas žmogus, kuris pirmas paskambino, pakvietė kavos ir mes daug diskutavome įvairiais klausimais, tiek apie pačią ministeriją, tiek apie įvairius projektus, kuriuos pradėjo dabar nueinanti Vyriausybė. Tas socialinių klausimų perdavimas labai sklandžiai ir gražiai eina...
– Tik pasitikslinu, jis paskambino jau po rinkimų?
– Taip ir tas mane, nepasakysiu, kad nustebino, nes Vytautas yra ir šiaip puikus žmogus, nors esame, matyt, skirtingų partijų atstovai. Bet be jokių blogų minčių, su gera intencija, matosi, kad dabartiniam ministrui ši sritis tikrai rūpi ir jis galvoja, kaip bus kitoje kadencijoje. Manau, kad viskas einasi neblogai ir tolimesnis šių projektų tęstinumas ir naujos idėjos pakankamai sklandžiai prasidės.
– Su juo jums daugiausiai ir Trišalėje taryboje, dar kai jis nebuvo ministru, teko bendrauti, kiek teko matyti. Jis gal net neatrodo visiškai politikas, nes jis ir nesiekė portfelio, ir nepriklauso jokiai partijai, jeigu gerai atsimenu.
– Tas ir padeda mūsų bendravime, kad pas jį nėra kažkokių užsibrėžtų tikslų siekti tam tikros pozicijos arba atstovauti tik vieną partiją. Tas objektyvumas, matyt, ir padeda sklandžiam darbų tęstinumui.
– Šnekant apie kitą temą, kuri kasmet visada būna aktuali, tai minimalios algos kėlimas. Jūs visada atstovaudavote poziciją, kad reikia laikytis formulės ir, jog būtent tiek turi būti didinama minimali alga, kiek yra nurodyta formulėje. Man atrodo, kad nei vieno karto tai taip ir nebuvo neišpildyta iki galo, nes visada būdavo sutarta šiek tiek mažiau pakelti minimalią algą. Ar dabartinėje kadencijoje, įsivaizduojate, kad gali pavykti grįžti prie formulės visiškai ir kelti MMA tiek, kiek numatyta?
– Mano nuomonė nepasikeitė. Yra sutarta socialinių partnerių formulė ir tas rezultatas, kurį formulė rodo, turi būti mums kaip esminė taisyklė nustatant minimalų darbo užmokestį. Bet aš ne vieną kartą sakiau tiek darbdaviams, tiek profesinėms sąjungoms, kad vis dėlto turi ateiti laikas, kai jie turi sėsti prie bendro stalo. Tie pavyzdžiai, kuriuos turime Europoje, tai kolektyvinės sutartys, per kurias nustatomas minimalus darbo užmokestis, ne vieną kartą esame kalbėję ir diskutavę apie diferencijaciją minimalaus užmokesčio pagal sektorius, kas būtų labai logiška.
Tie sutarimai galėtų rastis tarp dviejų socialinių partnerių. Jeigu jie sutartų, tai manau, kad Vyriausybė pakeltų rankas ir priimtų bet kokį jų sprendimą bei susitarimą. Stiprybė yra susitarime, tada yra patys tvariausi sprendimai. Neišvengiamai, jaučiu, kad ir mano viena iš misijų bus vis labiau ir labiau sodinti ir traukti šias dvi, galbūt nuolat nesutariančias puses ir kalbėtis apie pačią formulę, minimalią algą, nes darbdaviai ne vieną kartą išreiškė norą keisti formulę.
Visa tai yra įmanoma, jeigu yra tam tikra vizija ir sutarimas. Bet tai negali būti žaidimas kaip futbolo aikštėje į vienus vartus, kai darbdaviai sako „bus taip ir ne kitaip“, o profsąjungos turi tam pritarti. Man atrodo, turime žaisti bendroje aikštėje dėl bendrų tikslų. Tame procese matyti ministeriją arba Vyriausybę kaip moderatorių, tą vaidmenį reikės atlikti.
– Visada būna susijęs klausimas dėl nepamokestinamų pajamų dydžio. Jis kitais metais nekeliamas, bet biudžetas dar gali būti tikslinamas. Ar, jūsų požiūriu, turėtų būti išskirta eilutė, kad bent kažkiek NPD būtų pakeltas kitais metais?
– Programoje mes turime įsirašę tikslą, kad NPD turi būti keliamas ir ne per vienerius metus, ateities tikslas yra NPD sulyginti su minimalia alga, bet reikia žiūrėti bendrą vaizdą ir galimybes. Aš dėčiau akcentą ne NPD sulyginimui su minimalia alga, bet pasižiūrėti, ar įmanoma NPD taikymo ribas praplėsti, nes mūsų tikslinė grupė turėtų būti vidutinių pajamų turėtojai.
Mes ilgą laiką buvome susikoncentravę ties minimalių pajamų turėtojais ir man atrodo, mes išsprendėme šį klausimą per spartėjantį minimalaus darbo dydžio augimą. Dabar turime duoti daugiau dėmesio vidutinių pajamų turėtojui. Tai reiškia, kad NPD taikomą riba gali būti ne vienas vidutinis darbo užmokestis, bet galėtų būti galbūt daugiau.
Kita vertus norėčiau sugrįžti ir prie diskusijų, buvo prezidento pasiūlymas ir teikimas, tada valdantieji nepriėmė, tai papildomas NPD šeimoms, kurios turi vaikus. Vaiko pinigai, suprantama, yra visiems, bet aš jaučiu tokias diskusijas, darbuotojai, kurie dirba, moka mokesčius, jie galbūt norėtų dar didesnių lengvatų ir socialinių garantijų. Tai vienas iš kelių, kada būtų galima spręsti didesnes pajamas vieniems ar kitiems darbuotojams.
– Jūs būtumėte už tą prezidento papildomo NPD idėją?
– Aš jai ir anksčiau pritariau, ir dabar galvoju, kad tai yra gera idėja, kurią reikia diskutuoti, vystyti, skaičiuoti. Viskas priklausys ir nuo paties biudžeto. Dabar biudžetas yra nueinančios valdžios ir nors matome daugybę trūkumų ir taisytinų vietų, iki naujų metų, deja, nieko negalėsime padaryti dėl paprastų dalykų – kol Vyriausybė prisieks, kol visi procesai praeis, jau bus Kalėdos ir Nauji metai.
Matyt, kitų metų pirmas pusmetis bus intensyvus ir sudėtingas, nes per pirmą pusmetį galima tikslinti biudžetą. Skaičių stumdymas, matyt, vyks.
– Dar šiek tiek dėl NPD formulės, jūs kažkada esate įvardijusi tiksliai, kad matytumėte, jog būtų pririšta prie 1,5 vidutinio darbo užmokesčio. To ir laikotės?
– Aš matyčiau, kad tai būtų idealiausias variantas. Ne tiek, kiek didinti NPD dydį prie minimalios algos, bet kiek pralėsti naudotųjų ribas ir galimybes pasinaudoti šia lengvata. Finansų ministrė visada man kartodavo, kad tai per brangi priemonė ir neįmanoma. Bet tai nenubrėžia brūkšnio ties tikslu, kad reikia matyti ir ieškoti galimybių, jog žingsnis po žingsnio, gal ne iš karto prie 1,5, bet artėti prie to, įvairiomis priemonėmis susitelkti į viduriniosios klasės stiprinimą.
Tai yra ta darbuotojų grupė, kuri sąžiningai moka mokesčius, prisideda prie valstybės, bet daugiausiai sumoka ir jiems mažiausiai lieka. Jeigu minimalių pajamų savininkui mes turime dar įvairius paramos mechanizmus, nuo nemokamo maitinimo iki pašalpų ir visa kita, tai tas, kas artėja prie vidutinio darbo užmokesčio, už viską moka pilna kaina ir kartais, esant didelei šeimai, rankose grynųjų pinigų lieka labai nedidelis kiekis.
– Kalbant apie koalicinėje sutartyje paminėtus dalykus, bene labiausiai išskirtas buvo apie planuojamą progresinį tarifą didžiausias pajamas gaunantiems žmonėms. Ar tai yra esminis mokestinis pakeitimas, kurį turės įgyvendinti valdančioji koalicija?
– Kairieji visada kalbėjo apie realius progresinius mokesčius. Tą idėją, kad pajamos būtų sumuojamos arba gyventojų pajamų mokestis turi priklausyti ne nuo pajamų rūšies, bet nuo dydžio, tai yra esminis kairiųjų tikslas ir matymas, kas turėtų vykti su mokesčiais. Socialdemokratų programoje yra tai įrašyta, labai džiugu, kad dėl to pavyko susitarti ir su koalicijos partneriais. Pirmasis darbas ir būtų nuo to, kad gyventojų pajamų mokestis turėtų priklausyti ne nuo rūšies, bet nuo dydžio.
Noriu nuraminti visus smulkiuosius, nes buvo nepagrįstai sukelta banga prie šios valdančiosios daugumos, kad smulkiesiems padidės mokesčiai. Kalbame ne apie amatininkus, nekalbame apie smulkiuosius verslininkus, iš tikrųjų kalbame apie didesnį progresyvumą didelėms pajamoms.
Tą, ką mes turime su darbo santykiais, tas, kas gauna iki 60 vidutinių darbo užmokesčių gauna vienodą tarifą, progresyvumas didesnis įsijungia tik didelėms pajamoms, tai panašų modelį, kuris, vėlgi, būtų išdiskutuotas su socialiniais partneriais, galima būtų įdiegti ir visoms pajamoms.
– Dar vienas socialiai jautrus klausimas, kuris buvo itin aštrus 2–3 metai atgal, tai streikai. Buvo „Achemos“ darbuotojų streikas, buvo Vilniaus viešojo transporto darbuotojų streikas, labiausiai įsimintini tokie pavyzdžiai. Ir tuo metu ir jūs kalbėjote, ir patys darbuotojai, kiek yra sudėtinga apskritai išeiti į streiką dėl to, kiek reikia biurokratinių sąlygų atitikti. Tai vos ne stebuklui prilygdavo, jeigu gaudavosi padaryti streiką. Jūsų nuomone, ar reiktų kažką keisti šioje tvarkoje, kad streikuoti žmonės galėtų lengviau?
– Reiktų ir reikia esminių pokyčių. Aš dar dirbdama konfederacijoje, mes esame išdirbę ir įstatymo pakeitimo projektą. Nori, nenori, bet ši diskusija turėtų ateiti į darbotvarkę. Turime apie tai kalbėti ir nereikia bijoti streikų. Taip, kai kada vienai ar kitai barikadų pusei skauda, kai darbuotojai streikuoja, bet lygiai taip pat turime suprasti, kad gyvename demokratinėje visuomenėje ir streikai yra laisvė kovoti už savo teises.
Kuo daugiau turėsime aktyvių darbuotojų, tuo daugiau pokyčių bus galima padaryti ir politinėje arba teisėkūros erdvėje. Kuo aktyvesni darbuotojai, tuo mums, politikams, yra daug lengviau daryti esminius pokyčius. Ši diskusija turės įsivyrauti ir tam tikrus pokyčius aš matyčiau, bet bus be galo sunkus kelias.
Bet, bent jau pradėti kalbėti ir tuos pačius socialinius partnerius stumti prie tam tikrų sprendimų, manau, bus vienas iš pagrindinių darbų.
– O jūs matote jau įvykusių kažkokių pokyčių, nebūtinai įstatyminių, bet santykyje tarp darbdavio ir darbuotojo, tarkime po šių streikų?
– Man labai gaila, kad mes to aktyvumo ne tiek daug matome iš darbuotojų. Labai tikiuosi, kad per tam tikrą laikotarpį tie du streikai, kurie buvo pakankamai garsūs ir aktyvūs, kad jie darbuotojus išjudins labiau. Kai kas juokauja, kad „tu dabar būsi valdžioje ir įsivaizduok, prieš tave streikuos darbuotojai“. Aš to tikrai nebijau ir mano akys džiaugsis, kad darbuotojai aktyvūs, turi poziciją, jog turime aktyvią politinę visuomenę.
Tai leis mums padaryti daug daugiau gerų darbų. Labai tikiu, kad tie atvejai pastūmėjo darbuotojus būti pilietiškai aktyviais.
– Dar vienas dalykas, apie užsieniečius Lietuvoje, kur visada su socialiniais klausimais susijusiam žmogui būna užduodamas klausimas. Šiek tiek poliarizuoja šis klausimas tiek visuomenę, tiek politikus. Vieni sako, kad atvykstantys žmonės yra grėsmė, kiti – kad tai galimybė. Teko irgi jūsų mintis matyti apie tai, kad svarbiausia yra tokių žmonių integracija. Bet dabartinė sistema, kuri yra sukurta ir kas ateityje numatyta, dėl 40 tūkst. kvotos per metus, ar tai yra, jūsų požiūriu, teisinga, tokia, kokia turėtų būti sistema ar ir joje matote pokyčių, kurie turės būti įgyvendinti?
– Tinkamoje sistemoje tai galėtų būti galimybė. Natūralu, kad kalbėti apie tai, jog Lietuva staiga taptų izoliuota valstybe, turėtų savo uždarą burbulą, neįsileistų nei vieno žmogaus, tai tada taptume Šiaurės Korėja. Bet Lietuva yra Europos Sąjungos šalis ir tikėtis, kad sienos bus uždarytos, matyt, yra naivu.
Žmonių judėjimas vyks, tik klausimas kaip ir kokiu būdu. Žinant šalies pajėgumus, aš pasisakau už kontroliuojamą migraciją. Niekada nesakiau, kad blogai, jog trečiųjų šalių piliečiai atvažiuoja į Lietuvą dirbti. Man labai svarbu, kokiomis sąlygomis atvažiuoja ir kas jais pasirūpina. Jokiu būdu nenorime, kad trečiųjų šalių piliečiai keistų mūsų vietinius gyventojus ir juos išstumtų iš darbo rinkos, kuomet matome didesnį nedarbą regionuose, kuomet matome sudėtingesnes įsidarbinimo galimybes tam tikruose sektoriuose, žmonės priversti išvažiuoti į kitas Europos Sąjungos šalis, tai to proceso niekas nenori.
Lygiai taip pat nenorime, kad atvažiavęs pilietis iš trečiųjų šalių būtų pavartojamas kaip daiktas ir tiesiog po to paliekamas likimo valioje, kuomet jis nei turi galimybių integruotis pas mus, nei grįžti atgal pas save namo, net jei to nori.
Vis dažniau kalbame, ar turi toks darbuotojas mokėti kalbą, dirbantis paslaugų sektoriuje. Jis gali, galbūt ir nori, bet mes turime sukurti tam tikrus įrankius. Ne vieną kartą pasakojau pavyzdį, kuomet man teko lankytis Norvegijos ne vienoje įmonėje ir sutikti ten dirbančius lietuvius. Jie pasakojo apie labai neblogą sistemą, kai darbdavys atsiveža darbuotoją, bet jis ir suteikia įrankių integruotis, galimybę mokytis norvegų kalbos nemokamai, turėti tam tikrus kursus apie Norvegijos santvarką, sisteminius dalykus, kur žmogus galėtų kreiptis, gauti pagalbą ir pan.
Tai toks bendras integracijos procesas, kai jame dalyvauja ne tik valstybė, bet ir tas pats darbdavys, kuris yra suinteresuotas atsižvelgti į darbuotojus, tai jis įgalina darbuotoją virsti tuo pačiu darbuotoju, kaip ir visi vietiniai gyventojai. Bet jeigu turime procesą, kai darbuotojai šaukiasi pagalbos, nes jie negavo 2–3 mėnesius atlyginimo, kai jie neturi gyvenamosios vietos, kai jas įkuria palapinėse, miškuose, tai tokių istorijų, kurios veda į socialinius neramumus, mes tikrai nenorime. Dėl to turi atsirasti migracijos politika, o tai ir yra kompleksinis sprendinys su visais klausimais.
– Paskutinis klausimas būtų dėl keturių darbo dienų savaitės. Jūs už ar prieš ir kodėl?
– Aš tikrai už, net negalėčiau sakyti prieš, nes tai buvo mano idėja prieš daug metų, kuomet visi su šypsniu žiūrėjo į šią idėją. Bet aš labai džiaugiuosi, kad vis daugiau visuomenės apie tai diskutuoja. Kai kam dar per ankstyva ši idėja, kai kas jau suvokia teigiamą efektą ir iš to gauna gerus rezultatus.
Neišvengiamai prisiminsite mano žodį, kad po tam tikro laikotarpio, mums bus įprastas arba keturių darbo dienų savaitės modelis, arba šešių valandų per dieną. Ir mes galėsime pasijuokti, kad taip aršiai diskutavome, jog kažkas to ir nenorėjo, bet einant su visomis aukštomis technologijomis, tai, matyt yra ir mūsų ateitis.