Velionis šarvojamas laidotuvių rūmų „Ritualas“ didžiojoje šarvojimo salėje. Čia dar prieš 12 valandą pradėjo rinktis G. Kirkilą pažinoję valstybės vadovai, politikai, visuomenininkai bei tiesiog visi, norintys atsisveikinti su G. Kirkilu, piliečiai.
Šimonytė: jis buvo valstybės žmogus
Viena pirmųjų į atsisveikinimą su ilgamečiu politiku atvyko premjerė Ingrida Šimonytė.
Ji, pripažindama, kad jo mirtis buvo labai netikėta, sakė, kad G. Kirkilą atsimins geromis mintimis.
„Gediminas turėjo puikų jausmą, aš visa tai vertinu, kaip ir apskritai žmonių gerą humoro jausmą, sveiką ironiją, gebėjimą iš savęs pasijuokti, iš situacijos, kartais galbūt ironizuojant. Apskritai, žiūrėti į gyvenimą kaip į galimybių rinkinį, o ne vien į problemų“, – komentavo I. Šimonytė.
Premjerės teigimu, G. Kirkilas buvo žmogus, kuriam pamatiniai valstybės dalykai – euroatlantinė ir NATO integracija – buvo labai svarbūs nuo pat pradžių.
„Jam tai buvo svarbu dar tada, kai dar galėjai sakyti, kad kairėje buvo ne tiek daug žmonių, kuriems tai buvo svarbu. Kitaip sakant, before it was cool (dar tuomet, kai tai tapo „kieta“, angl.). Gediminas Kirkilas visada tuos tikslus ir tą valstybės kryptį, ateitį matė labai panašiai.
Kai reikėdavo tuos klausimus spręsti susivienyjant su savo tarsi politiniais oponentais iš kitos lauko pusės, niekada tai nebūdavo G. Kirkilui problema“, – sakė I. Šimonytė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad dar tuomet, kai nebuvo labai įprasta kalbėti apie Ukrainos vakarietišką integraciją, G. Kirkilas buvo tas, kuris lankydavo Europos sostines ir šiai idėjai skyrė daug laiko bei jėgų.
„Jis buvo valstybės žmogus“, – konstatavo ministrė pirmininkė.
„Būdavo lengva su juo dirbti, jis buvo atviras, nesutrikdavo“
Diplomatas, signataras, ilgametis G. Kirkilo bendražygis Justas Vincas Paleckis sakė, kad bičiulį atsimins kaip atvirą žmogų, kuris niekada nebuvo pasikėlęs.
„Mes su juo nuo 1986-1987-ųjų, ypač 1988-ųjų, kai, Gorbačiovo laikais, prasidėjo tikroji demokratija, jos užuomazgos, dirbome kartu penktame dabartinių Vyriausybės rūmų aukšte“, – prisiminė J. V. Paleckis.
Jis prisiminė, kad tuomet su G. Kirkilu iškart pajuto bendrumą, kai suprato, kad, net ir priklausant Komunistų partijai, bet, santvarkai braškant, tai yra galimybė kažką pakeisti.
„Didžiulę įtaką jam, kaip ir man, darė tai, kad mes turėjome galimybę bendrauti su iškiliausiais Lietuvos žmonėmis“, – prisiminė J. V. Paleckis.
Atsisveikinti su ilgamečiu kolega atvyko ir Česlovas Juršėnas su Irena Šiauliene.
„1992 metais jis 28 metams buvo išrinktas į Seimą, kur dirbome tiek dirbdami valdžioje, tiek opozicijoje. Jis tikrai buvo talentingas politikas, gilinosi, kas labai svarbu, į visus reikalus, domėjosi. Galėjo ir šnekėti, ir rašyti, dalyvauti laidose, susitikimuose su žmonėmis. Su juo buvo smagu dirbti, nors, turiu pasakyti kaip buvęs partijos pirmininkas, kartais tekdavo pasiginčyti. Bet toks gyvenimas, tokia politika“, – prisiminė Č. Juršėnas.
Jis akcentavo, kad G. Kirkilas įsirašys į šalies istoriją savo euroatlantinėmis aspiracijomis ir konkrečiu darbu Lietuvai jungiantis į ES bei NATO.
I. Šiaulienė antrino, kad G. Kirkilas buvo žingeidus, mėgstantis skaityti,
„Nesutrikdavo situacijose, gebėdavo net įtemptas situacijas sušvelninti, išeiti iš to, nepanikuodavo. Su Gediminu buvo lengva dirbti, jis nebuvo sunkaus charakterio žmogus, galėjai pasitarti.
Jis nesakydavo Irena, sakydavo Irutė. Žinoma, tas buvo gal kartais egoistiškai, nupirkti simpatiją, bet manau, kad tai buvo nuoširdu“, – kalbėjo politikė.
Į atsisveikinimą su G. Kirkilu žmonės renkasi gausiai: atvyko buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, garsus krepšinio treneris Jonas Kazlauskas, Seimo narys Jonas Pinskus, ilgametis politikas Juozas Bernatonis, diplomatas Remigijus Motuzas, Socialdemokratų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei kitų partijų nariai, šou verslo atstovai, visuomenininkai, žurnalistai, kiti žinomi žmonės.
Vieną iš geriausių draugų praradęs Bernatonis: jis viską pasiekė pats
„Aš praradau vieną iš geriausių draugų“, – su širdgėla pripažino J. Bernatonis.
„Jo ypatingas bruožas buvo jo gabumai – jis viską pasiekė pats, per savo gabumus“, – pabrėžė ilgametis politikas.
Jis neslėpė, kad G. Kirkilas nesiskundė sveikatos problemomis.
„Nesiskundė, buvo puikioje formoje, žaidė tenisą, žvejojo, dalyvavo įvairiuose renginiuose“, – kalbėjo J. Bernatonis.
Kartu su G. Kirkilu iki šiol jiedu pakalbėdavo apie politiką.
„Kalbėdavome ir apie kitus bendrus dalykus, nes mes buvome ne tik bendražygiai, bet ir draugai daug metų“, – pridūrė J. Bernatonis.
Socdemų frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė akcentavo, kad G. Kirkilas buvo nekonfliktiškas, kompromisų meistras.
„Vertinu jį kaip žmogų – valstybininką. (...) Jis buvo labai ryškus pavyzdys, koks turi būti žmogus – valstybininkas“, – dalijosi politikė.
Jai antrino ir ilgametis parlamentaras Algirdas Sysas.
„Aš manau, kad Gediminas būtų geras mokytojas mokyti to kompromiso. Man trūksta jo“, – pripažino A. Sysas.
Buvo ryškus politikas, aktyvus liko ir pasitraukęs iš Seimo
Kaip jau buvo skelbta, G. Kirkilas mirė šeštadienį, jam buvo 72-eji.
G. Kirkilas buvo ryški politinė asmenybė, pastaraisiais metais, nebeidamas Seimo nario pareigų, aktyviai dalyvaudavo įvairiose laidose, dalindavosi įžvalgomis, komentuodavo aktualijas. Pastaraisiais metais G. Kirkilas publikavo komentarus Delfi Nuomonių ringe. Jo publikacijas galite rasti čia.
Kartu su kitu buvusiu premjeru, Andriumi Kubiliumi, pernai Delfi vedė tinklalaidę 2K. Visas buvusių premjerų tinklalaides 2K galite žiūrėti čia.
G. Kirkilas gimė 1951 metų rugpjūčio 30 dieną Vilniuje, čia įgijo vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą.
Nuo 1972 m. iki 1978 m. dirbo Paminklų restauravimo treste auksavimo, lipdybos, marmuro restauratoriumi.
1978 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą (lietuvių kalbą ir literatūrą), 1982 m. – Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, 2004 – Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą.
Politinę karjerą G. Kirkilas pradėjo 1982 metais, buvo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Vilniaus Lenino rajono komiteto instruktorius, vėliau – LKP Centro komiteto (CK) Kultūros skyriaus instruktorius, 1988 metais tapo LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko padėjėju ryšiams su spauda, nuo 1990 metų – LKP narys, kurį laiką ėjo LKP CK sekretoriaus pareigas. Nuo 1990 metų G. Kirkilas buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputato Algirdo Mykolo Brazausko padėjėjas, o kai LKP pakeitė pavadinimą - LDDP pirmininko pirmasis pavaduotojas, laikinasis pirmininkas, LDDP prezidiumo narys.
Nepriklausomybės metais buvo renkamas į Seimą, kur dirbo 8 kadencijas. 2004–2006 metais ėjo krašto apsaugos ministro pareigas, 2006–2008 – ministro pirmininko. 2001–2007 metais tapo Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotoju, o 2007–2009 metais – pirmininku.
2017 metais įkūrė nuo LSDP atskilusią Lietuvos regionų partiją.
Velionis turėjo sūnų ir dukrą.
Nenorėjęs būti vadinamas ryškia politikos žvaigžde, tačiau itin daug Lietuvai padaręs politikas, sugebėdavęs reikiamais momentais telkti – tokiais ir panašiais žodžiais šeštadienį mirusį G. Kirkilą apibūdina jį pažinoję žmonės. Jo svarbą bei įtaką šalies raidai liudija ir paprastas faktas: pagarbiais bei jautriais žodžiais buvusį premjerą mini atstovai iš kone visų politinių jėgų – tiek politiniai oponentai, tiek bendražygiai, tiek ir ekspertai, turėję galimybę dirbti su G. Kirkilu politikos užkulisiuose.