„Brexit“ paliko svarbių neatsakytų klausimų: tai turės įtakos kiekvienam iš mūsų

Nepaisant pasiekto susitarimo su Jungtine Karalyste, kuri šiais metais jau formaliai išstojo iš Europos Sąjungos, ne visi pasiekti susitarimai veikia, o dalis susitarimų yra net ignoruojami. Nors bene daugiausiai aistrų kėlęs ES ir Jungtinės Karalystės žuvininkystės plotų klausimas buvo ir vis dar yra vienas iš kertinių klausimų, kuris stabdo susitarimo įgyvendinimo progresą, ne ką mažiau svarbus išlieka ir Šiaurės Airijos sienos atvirumo klausimas. Būtent Šiaurės Airija, būdama tarpinėje padėtyje tarp ES priklausančios Airijos Respublikos ir iš ES išstojusios Jungtinės Karalystės, yra savotiška teisinė ir ekonominė pilkoji zona, kurios galutinis statusas yra svarbus visai likusiai Europai.

Dar balsuojant dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, atskiri Jungtinės Karalystės regionai nebuvo visiškai vieningi šiuo klausimu, kadangi Škotijos ir Šiaurės Airijos regionų gyventojų dauguma nepritarė tokiam veiksmui. Šis faktas iš karto jau po įvykusio „Brexit“ referendumo iškėlė tam tikrų klausimų dėl šių regionų ateities ir padėties Jungtinės Karalystės sudėtyje, o drąsesni vietos politikai net pradėjo kelti klausimus, ar išstojimas iš ES yra legitimus šių regionų atžvilgiu ir ar tai negali būti potencialios nepriklausomybės paskelbimo priežastis. Nors šiai dienai Jungtinei Karalystei vis dar negresia skilimas į mažesnius politinius darinius ar net į atskiras valstybes, teisine ir ekonomine prasme Šiaurės Airijos regionas atitolo nuo likusio britų salyno, o tai lemia išaugusias diskusijas tiek tarp Jungtinės Karalystės politikų, tiek ir tarp ES institucijų atstovų.

Dar XX a. pabaigoje Jungtinė Karalystė ir Airijos Respublika pasiekė taikos susitarimą, dar žinomą kaip „Gerojo penktadienio susitarimą“ (angl. Good Friday Agreement), kurio rėmuose buvo nuspręsta, kad Šiaurės Airija išlieka Jungtinės Karalystės sudėtyje, tačiau siena tarp Airijos Respublikos ir Šiaurės Airijos turi išlikti atvira ir netikrinama. Taigi, išstojimas iš ES sukūrė savotišką precedentą ir prieštaravimą jau egzistuojančiam dvišaliam susitarimui, kadangi siena tarp ES valstybės ir išorinės valstybės negali išlikti visiškai atvira, net ir turint prekybos susitarimą, šiuo atveju žinomą kaip „Šiaurės Airijos protokolas“. Tai galioja ne tik žmonių, bet ir prekių judėjimui, taigi čia atsiranda taip vadinamoji pilkoji zona, per kurią įvairios nepatikrintos ar ES standartų neatitinkančios prekės gali patekti į ES vidaus rinką. Be jokios abejonės, tokia situacija netenkina visų pirma ES politikų, nes tokiu atveju siena tarp Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos taptų savotiška silpnąją grandimi visoje kokybės ir standartų užtikrinimo sistemoje.

Dėl šios priežasties Europos Sąjungos komisijos vicepirmininkas Marošas Šefčovičius ne kartą buvo susitikęs su de fakto Jungtinės Karalystės „Brexit“ ministru Davidu Frostu. Susitikimų metu buvo aiškiai išreiškiama ES pozicija palaikant „Gerojo penktadienio susitarimo“ įsipareigojimus, taip pat buvo išreiškiamas noras visapusiškai įgyvendinant Šiaurės Airijos protokolą bei būtinybė laikytis abipusiai sutartų reikalavimų.

Siekiant išspręsti šią problemą, dar „Brexit“ derybų laikotarpiu buvo nuspręsta sukurti naują sieną ir patikros punktus Airijos jūroje tarp Airijos ir D. Britanijos salynų, tuo pačiu paliekant atvirą žemyninę sieną pačioje Airijos saloje ir nepažeidžiant „Gerojo penktadienio susitarimo“. Iš esmės „Brexit“ nulėmė tai, kad visos prekės, patenkančios į Šiaurės Airiją, ir toliau turi atitikti ES nustatytus prekybos standartus, o Jungtinė Karalystė, norėdama plukdyti prekes į vieną iš savo šalies regionų, privalo jį traktuoti ne kaip savo šalies vidaus, bet verčiau kaip užsienio prekybos partnerį su vietinėmis prekybos taisyklėmis.

Kodėl Jungtinė Karalystė nori laikytis susitarimų?

Nors tokia sistema ir galėtų veikti praktikoje, papildomų sienų ar ribojimų atsiradimas šalies viduje visada yra jautrus politinis klausimas, kurį išspręsti ir įgyvendinti nėra paprasta. Vos įvykus „Brexit“ didžioji dalis Šiaurės Airijos maisto prekių parduotuvių turėjo pasiruošti tiekimo sutrikimams. Dalis Jungtinės Karalystės politikų tokią situaciją tiesiogiai įvardina kaip grėsmę vidinei rinkai ir šalies integralumui arba net kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, nes COVID-19 pandemijos kontekste yra svarbu užtikrinti efektyvų apsauginių priemonių tiekimą į visus šalies regionus. Be to, tokia situacija vėl skatina kalbas apie galimą Škotijos arba net Šiaurės Airijos nepriklausomybės referendumus.

Panašu, kad ir pačioje Šiaurės Airijoje tokia situacija netenkina nei vietos gyventojų, nei politikų, nepriklausomai nuo jų pažiūrų Jungtinės Karalystės atžvilgiu. Didžiausia Šiaurės Airijos Demokratų partija (DUP), pasisakanti už glaudžius ryšius su Jungtine Karalyste, ne kartą tiesiogiai prašė panaikinti Šiaurės Airijos protokolą, nes pastarasis suteikia regionui atskirą statusą nuo likusios Jungtinės Karalystės ir sukuria kliūtis prekybai. Sinn Fein partija, pagrindinė autonomijos ir nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės šalininkė Šiaurės Airijoje, taip pat mano, kad reikia spręsti su Šiaurės Airijos protokolu susijusias prekių tiekimo problemas. Be to, nenuostabu, kad ir vietos gyventojai protestų metu išreiškia nepasitenkinimą susidariusia situacija.

Dėl to nuo pat susitarimo įsigaliojimo pradžios Jungtinė Karalystė bando kuo švelniau ir atsargiau pritaikyti naujus atsiradusius patikros reikalavimus arba net apskritai atsisako tikrinti tam tikrų prekių tiekimą ir naudoja tai kaip įrankį tolimesnėse derybose su Europos Sąjunga. Pagal pradinius Šiaurės Airijos protokolo susitarimus, Jungtinei Karalystei iki 2021 m. balandžio buvo taikomas pereinamasis lengvatinis periodas, per kurį vietos verslas ir institucijos turėjo pasiruošti naujiems patikrinimams, tačiau Jungtinė Karalystė nusprendė vienašališkai pratęsti šį laikotarpį motyvuodama Force Majeure situacija. Savo ruožtu Europos Sąjunga priešinasi bet kokiems raginimams atsisakyti Šiaurės Airijos protokolo ir nepriima tokio pasiteisinimo, kadangi tai pažeidžia tarptautinę teisę ir tuo pačiu yra norima apsaugoti savo muitų sąjungos vientisumą.

ES išlieka ryžtinga ir nusileisti neketina

Reaguodamas į visą po „Brexit“ susidariusią situaciją ir Jungtinės Karalystės elgesį Europos Sąjungos parlamentas pasisakė gana kritiškai ir dar prieš mėnesį įvardino „Brexitą“ kaip „istorinę klaidą“. Balandžio 28 d. ES parlamentas balsavimo metu patvirtino ir ratifikavo prekybos susitarimą su Jungtine Karalyste, tačiau priimtoje rezoliucijoje taip pat yra tiesiogiai sakoma, kad „Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES yra istorinė klaida ir tuo pačiu yra primenama, kad ES visada gerbė JK sprendimą, reikalaudama, kad JK taip pat turėtų sutikti su išstojimo iš ES pasekmėmis“.

Tuo tarpu ES parlamento narys iš Liuksemburgo Christophe Hansenas, taip pat tiesiogiai dirbęs su susitarimu, teigė, kad „sutarties ratifikavimas nėra aklas pasitikėjimas Jungtinės Karalystės vyriausybe ir jų ketinimais sąžiningai įgyvendinti susitarimus, bet tai verčiau yra ES draudimo polisas nuo tolesnių vienašališkų nukrypimų.“

Europos Komisijos pirmininkė Ursula Von der Leyen, kalbėdama apie Jungtinės Karalystės elgesį Šiaurės Airijos atžvilgiu teigė, kad „Europos Sąjunga nebijos „parodyti dantis“, panaudojant ginčų sprendimo mechanizmą ir prireikus ES gali imtis vienašališkų priemonių. Mes nenorime imtis šių priemonių, tačiau prireikus tai padarysime.“

Taigi panašu, kad šią situaciją galima išspręsti tik dviem būdais ir abu jie apima tam tikrą nusileidimą kitai pusei. Šiuo metu nepanašu, kad Europos Sąjunga būtų pasiruošusi priimti Jungtinės Karalystės mestą iššūkį sutarties sąlygoms ir lengvatinio laikotarpio pratęsimui, taigi išlieka klausimas, ar Jungtinė Karalystė yra pakankamai pasiruošusi susitvarkyti su šalies viduje kylančiu nepasitenkinimu ir ar turi politinės valios priimti ES sukurtus reguliacinius mechanizmus savo vidaus rinkai net ir po įvykusio „Brexit“.