Jau kurį laiką ES diskutuojant apie sankcijas Baltarusijos režimui, Berlyno bandymai kalbėtis su Minsku ir Paryžiaus pokalbiai su Maskva daliai viešosios erdvės dalyvių pasirodė esantys per daug nuolankūs ir rodantys Bendrijos silpnumą. Kitiems tai atrodė geras pavyzdys, kad reikia problemas spręsti kalbantis, nepaisant to, kokia sudėtinga būtų susidariusi situacija.
Daug kalbų susilaukia ir pranešimai apie Rusijos kaupiamas karines pajėgas greta Ukrainos sienų. Reaguodamos į signalus apie potencialiai augantį karinio konflikto pavojų, dalis valstybių teigė, jog yra pasiruošusios siųsti karius, kitos apsiribojo griežtais pareiškimais, jog esant reikalui stos ginti Ukrainos ir ieškos būdų bausti Rusiją, kuriai ir taip taikomos sankcijos dėl Krymo aneksijos bei konflikto Rytų Ukrainoje kurstymo.
Nors Lietuvoje nėra plačiai diskutuojamos, tačiau šiuo metu nemažai dėmesio Europoje susilaukia kalbos apie galimas sankcijas konflikte Malyje ir kitose Afrikos šalyse dalyvaujančioms privačioms samdomų kariškių bendrovėms, įskaitant žymiąją Rusijos „Wagner“ grupę. Taip pat netyla diskusijos dėl poreikio įvesti sankcijas vis radikalesnę poziciją užimančiam Bosnijos ir Hercegovinos serbų lyderiui Miloradui Dodikui bei jo aplinkai. Pastarajam sankcijos gali grėsti už siekius nuo Bosnijos atskirti Serbų Respubliką.
Reikia pripažinti – sankcijų politika niekada nebūna lengva. Pasak „Politico“, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas jau tris kartus papildomiems taisymams grąžino Nacionalinio saugumo tarybos parengtą sankcijų Rusijai paketą. Vargu, ar galima tikėtis lengvesnio sutarimo tarp 27 valstybių, turinčių skirtingus interesus ir pasaulio matymą.
Nepaisant to, sankcijų klausimas šiuo metu kaip niekada svarbus. ES supa vis daugiau esamų ir potencialių krizių, o visas jas suvaldyti vien finansinės paramos raguolio gali neužtekti – kartais gali tekti imtis ir sankcijų botago.
Sankcijos – vienas ES užsienio politikos įrankių
Sankcijos arba kitaip vadinamosios ribojamosios priemonės – viena iš pagrindinių ES bendros užsienio ir saugumo politikos priemonių. ES jas naudoja kaip vieną iš integruoto ir visapusiško politikos metodo, apimančio politinį dialogą, papildomas pastangas bei kitų turimų priemonių naudojimą, komponentų.
Pagrindiniai tikslai priimant sankcijas yra apsaugoti ES vertybes, interesus, užtikrinti saugumą, išsaugoti taiką, stiprinti ir remti demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises bei tarptautinės teisės principus, užkirsti kelią konfliktams ir didinti tarptautinį saugumą.
ES sankcijas gali skirti sąjungai nepriklausančių šalių vyriausybėms dėl jų vykdomos politikos, taip pat bendrovėms, sudarančioms sąlygas vykdyti politiką, dėl kurios taikomos sankcijos. Ribojamosios priemonės gali grėsti ir grupėms ar organizacijoms, pavyzdžiui, teroristinėms grupuotėms bei atskiriems privatiems asmenims, remiantiems politiką, dėl kurios taikomos sankcijos, dalyvaujantiems teroristinėje veikloje.
Sankcijos rengiamos taip, kad būtų kiek įmanoma mažesnės neigiamos pasekmės subjektams, kurie nėra atsakingi už politiką ar veiksmus, dėl kurių patvirtintos sankcijos. Visų pirma ES dirba, kad kuo labiau sumažintų poveikį vietos civiliams gyventojams ir teisėtai veiklai.
Žvelgiant į „EU Sanctions Map“ galime matyti, kad daugiausia Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos sankcijų yra sulaukusi Šiaurės Korėja. „Solidų“ sankcijų sąrašą sukaupę taip pat turi Sirija, Libija, Iranas ir Lietuvos kaimynė Baltarusija. Gausus jų ir ties Rusija, okupuotu Krymu bei Rytų Ukraina.
Nuo 2020 metų spalio ES palaipsniui įvedinėjo sankcijas Baltarusijai. Šios priemonės buvo priimtos reaguojant į tai, kad 2020 m. rugpjūčio mėnesį Baltarusijoje vykę prezidento rinkimai buvo nesąžiningi, bauginti protestuotojai, opozicijos nariai ir žurnalistai, prieš juos naudotas smurtas. ES nepripažįsta Baltarusijos rinkimų rezultatų. Ji šiuos rinkimus pasmerkė ir nelaiko jų nei laisvais, nei sąžiningais.
Pagal Baltarusijai taikomą sankcijų režimą dabar į sąrašą įtraukti iš viso 166 asmenys ir 15 subjektų. Tarp jų – A. Lukašenka, jo sūnus ir patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Viktoras Lukašenka, taip pat kiti svarbūs politinės vadovybės ir vyriausybės veikėjai, aukšto lygmens teismų sistemos nariai bei keletas svarbių ekonomikos veikėjų.
2020-ųjų birželį ES vadovai nusprendė sugriežtinti esamas ribojamąsias priemones, taikomas atsižvelgiant į padėtį Baltarusijoje – uždrausta visų rūšių Baltarusijos vežėjams naudotis ES oro erdve ir patekti į ES oro uostus. Šios sankcijos įvestos po to, kai Minske buvo nutupdytas iš Atėnų į Vilnių skirdęs „Ryanair“ oro linijų lėktuvas, iš kurio buvo išlaipintas ir sulaikytas Baltarusijos žurnalistas, informacinio kanalo „Nexta“ įkūrėjas Romanas Protasevičius.
Šiuo metu ES diskutuoja apie naujas sankcijas Minskui: tai būtų reali reakcija į Baltarusijos režimo naudojimąsi žmonėmis kaip priemone politiniais tikslais. Visgi, ekspertų teigimu, sankcijos kelią skinasi per lėtai, ir jų – per mažai.
Bendrija pernelyg džentelmeniška?
Rytų Europos studijų centro asocijuoto analitiko Maksimo Miltos teigimu, tai yra tiesiog dar vienas etapas ES ir Baltarusijos sankcijų istorijoje, kuri tęsiasi dar nuo 1997 metų. Jau tada iš prestižinio Drozdy kvartalo Minske Europos ir Jungtinių Valstijų diplomatus išvaręs A. Lukašenka bandė būti ir problemos sukėlėju, ir sprendėju vienu metu.
Eksperto teigimu, esminė ES sankcijų Baltarusijai problema – jų trumpalaikiškumas ir paviršutiniškumas: „Suvokiant, kad tai yra jau daugiau nei 20 metų patirtis, sukaupta įvedant ir šalinant sankcijas, galime matyti tam tikras, deja, nelabai džiuginančias tendencijas. Kiekvieną kartą ES Baltarusijai įvedamos sankcijos netrunka ilgai. Kaip taisyklė, sankcijos taip pat pasižymi paviršutiniškumu – jos neapima visos sistemos.“
„Tiesa, kalbant apie sankcijas prieš fizinius asmenis, yra tam tikrų atvejų, kai ES sankcijos savo apimtimi buvo griežtesnės, negu esančios dabar. Po 2010 metų prezidento rinkimų sankcionuotų asmenų sąrašas buvo ilgesnis negu dabar, nors represijų mastas yra tiesiog nepalyginamas. Tą kartą ES reakcija buvo ne tik griežtesnė, bet ir greitesnė – sankcijos įvestos praėjus porai mėnesių po rinkimų“, – sakė M. Milta, pridurdamas, kad sankcijų trumpalaikiškumas sunaikina bet kokią viltį, kad sankcijos gali padėti pasiekti norimą rezultatą.
Pasak jo, ES pasiduoda Minsko sukeliamam spaudimui ir bandymams prieš Bendriją naudoti „įkaitų prekybos“ taktiką: „Dėl savo pažeidžiamumo ES nesugeba paversti sankcijų tokia priemone, kuri leistų ne įteisinti egzistuojantį status quo, o kaip tik apeliuoti į pagrindinę sankcijų priežastį. Tai nėra pavieniai atvejai – tai yra tendencija. Kiekvieną kartą sankcijoms atsiradus, joms pašalinti, kaip taisyklė, užtekdavo paleisti politinius kalinius.ׅ Nors oficialiai sankcijos yra įvedamos dėl rinkimų pažeidimų ir rinkimų nepripažinimo, bet priežastimi sankcijas atšaukti tapdavo įkaitų paleidimas. Kartais tai dar būdavo pridengiama fasadinėmis rinkimų reformomis.“
Kalbėdamas apie sankcijas po 2020 metų prezidento rinkimų, M. Milta teigė, kad jos buvo įvestos per vėlai: kulminaciniu momentu buvo pati rinkimų diena, bet žmonių areštai prasidėjo anksčiau. Likus keliems mėnesiams iki rinkimų, buvo sulaikytas ne tik Sergejus Cichanouskis, bet ir kiti opozicijos politikai, kaip Mikola Statkevičius. ES nesiėmė jokių veiksmų, kad sulaikyti aktyvistai ir politikai būtų paleisti dar iki rinkimų.
Pasak M. Miltos, sankcijos yra įvedinėjamos labai lėtai: „Jeigu Baltarusija būtų labai nutolusi nuo ES geografiškai, ekonomiškai ar politiškai – tai būtų galima pateisinti. ES ir Baltarusija turi virš 1000 kilometrų bendros sienos, todėl informacijos apie tai, kas iš tiesų prisidėjo prie rinkimų klastojimo, kas prisidėjo prie represijų vykdymo – netrūksta.“
Pasak Baltarusijos eksperto, jeigu žiūrėtume į sankcijų paketus nuo pirmojo iki trečiojo – kiekvieną kartą atsirandančių naujų žmonių kiekis yra labai negausus, o nemaža dalis ES baudžiamų asmenų yra susitaikę su jiems įvestomis sankcijomis: „Tai toli gražu nėra tie žmonės, kurie svajoja nuvykti į ES. Tai, kad jų atžvilgiu bus taikomos sankcijos yra jų gyvenimo realybė. Daugelis jų jau susidurdavo su sankcijomis anksčiau. Būtų naivu tikėtis, kad sankcijos priverstų juos elgtis kitaip.“
M. Miltos teigimu, ekonominių sankcijų Baltarusijai srityje ES yra padariusi pažangą, o tai, kad sankcijos taikomos tik naujiems susitarimams, yra suprantama, mat bandymas blokuoti visus galiojančius susitarimus galėtų lemti teisminius procesus. Visgi pažvelgus į Baltarusijos trąšų pramonę matome, kad yra sankcionuojamos tik kelios jų rūšys, o kuo grįstas toks jų išskyrimas – suprasti sunku.
„Žiūrint chronologiškai, didžiausia paskata įvesti paskutinįjį sankcijų paketą buvo lėktuvo, kuriame dauguma keleivių – ES piliečiai, užgrobimas. Tai buvo milžiniškas skandalas. Ir nepaisant to ES bando palikti erdvę deryboms, sankcionuodami tik dalį trąšų pramonės, tarsi tai gali tapti tam tikru prekybos objektu. Tokiu būdu ES dar labiau save įvaro į kampą, nes režimai Minske ir Maskvoje supranta tik jėgos ir ryžtingumo kalbą.
Neryžtingumas, pažeidžiamumas, per didelis džentelmeniškumas – tai toli gražu nėra tos savybės, kurios privers Minską į tave žiūrėti rimtai. Apibendrinant ES sankcijas Baltarusijai galima pasakyti taip – per lėtai, per vėlai ir per mažai“, – teigė Rytų Europos studijų centro asocijuotasis analitikas M. Milta.