Europos Sąjungos Lisabonos sutarties – vieno iš pagrindinių Sąjungos pamatinių dokumentų – kalba tokia didaktinė ir pakyli, jog į praktines detales neretai niekas nekreipia dėmesio, nes jos paprasčiausiai nematomos. „Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises“. Jos tikslas – „propaguoti taiką“ ir „rūpintis Sąjungos piliečių gerove“, savo straipsnyje primena „Foreign Policy“.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Europos susivienijimo vyravusios pakilios nuotaikos nepaliko abejonių, jog taika ir žmonių gerovė – štai koks likimas laukia viso senojo žemyno. Vėliau paaiškėjo, jog ši euforija iš esmės tebuvo pereinamasis laikotarpis, o 1992 metai, pasirodo, buvo ne taip jau ir seniai (bent jau problemų atžvilgiu). Kai gegužę Europos Sąjungos piliečiai rinks Europos Parlamentą, bus sprendžiamas ne euro ar bendrosios rinkos, ir net ne pačios Europos Sąjungos, o visos pokarinės federacinės erdvės, harmonizavusios savo sprendimus ir politiką esminiais klausimais ir kartu pasižadėjusios ginti demokratiją ir teisinės valstybės principus, likimas.
Kas pasikeitė? Vėl iškilo nacionalistinės partijos, šiuo metu jau valdančios Vengriją, Lenkiją ir Italiją. Tiesą sakant, tokių politinių jėgų populiarumas iš esmės išaugo visose didesnėse Europos valstybėse. Pavyzdžiui, remiantis naujausiais viešosios nuomonės tyrimų Prancūzijoje rezultatais, šalies prezidento Emmanuelio Macrono partija „Respublika, pirmyn“ užima kone tokias pačias pozicijas kaip Marine Le Pen „Nacionalinis sambūris“ (buvęs „Nacionalinis frontas“). Italijoje „Šiaurės lyga“ ir „5 žvaigždžių judėjimas“, o Lenkijoje „Įstatymas ir teisingumas“ taip pat, remiantis prognozėmis, pelnys nemenką rinkėjų palaikymą. Tas pats galioja ir Žaliųjų partijoms iš Vokietijos ir Nyderlandų.
Nors populiariosios partijos ir neabejoja iškovosiančios žymiai daugiau mandatų, nei antieuropietiškos, skirtumas, deja, anot ekspertų, nebus toks didelis. Net ir tokios asmenybės kaip M. Le Pen ir Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas nebegrasina trauktis iš Europos Sąjungos. Jie gerai susipažinę su apklausų rezultatais, ir žino, kad net du trečdaliai Europos Sąjungos piliečių mano, kad jų šaliai narystė Sąjungoje naudinga – tai didžiausias toks šalininkų skaičius istorijoje. Užuot grasinę trauktis, jie dabar kalba apie „savarankiškų valstybių Europą“ – silpną federaciją, išsaugančią materialinius Europos Sąjungos privalumus, tačiau sumenkinusią jos vaidmenį užsienio politikos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės srityse. Štai didžiausias artėjančių rinkimų pavojus.
Galbūt Europoje ir gyvena daugiau internacionalistų,o ne nacionalistų, tačiau aistra ir užsidegimas veikti, deja, pastarųjų pusėje. Tik jie ir jų lyderiai siekia rinkimus paversti liberaliosios internacionalistinės vizijos laidotuvėmis. Praeitais metais charizmatiškasis Italijos „Šiaurės lygos“ lyderis Mario Salvini susirinkusiems šalininkams kalbėjo: „Kitais metais vyksiantys Europos Parlamento rinkimai bus referendumas, kur bus renkamas arba Europos elitas, bankai, finansai, imigracija ir rizikingi sprendimai, arba žmonių ir darbo Europa“. Buvęs JAV prezidento Donaldo Trumpo pilkasis kardinolas Steve‘as Bannonas siekė įkurti Europos populistų tinklą, tačiau tiesiog turėjo išmokti svarbią pamoką: nacionalistinė dešinė kaip reikiant susiskaldžiusi, ir jos taip lengvai nesutelksi.
O kas pasisako už Europą? Daugiausia vadinamieji eurokratai. Praeitą rugsėjį aštuoni įtakingi centro pakraipos politikai paviešino raginimą „iš naujo išrasti Europą“, nes priešingu atveju ją uždusins atgal į praeitį ją grąžinti norinčios politinės jėgos. Iš to nieko neišėjo. Europos Liaudies Partija, centro dešinės koalicija, šiuo metu kontroliuojanti daugumą Europos Parlamente, savo lyderiu išsirinko Manfredą Weberį – menkai kam įdomų politikos veteraną iš Vokietijos Krikščionių socialinės sąjungos. M. Weberis greičiausiai taps nauju Europos Komisijos pirmininku. Europos Sąjungos reikalų ekspertė Susi Dennison sako, kad „nacionalistams geriau nei centro partijoms pavyko perprasti šiuo metu Europos politiką valdančias emocijas ir vyraujančias nuotaikas“.
Žinoma, neskaitant optimizmo ir energijos nestokojančio E. Macrono. Prieš dvejus metus E. Macronas Sorbonoje pasakė labai ilgą kalbą, deklaruodamas, kad „mūsų kovos, mūsų istorija, mūsų tapatybė, mūsų horizontai, mūsų saugumas ir ateitis – tik Europoje“. E. Macronas kalbėjo, kad Europai reikia dar daugiau, o ne mažiau Europos Sąjungos. Tik tada ji sugebės įveikti transnacionalines problemas – tai ir gynyba, ir Europos pasienio policijos pajėgos, ir kiti klausimai. Būta nuostabios paveikios kalbos, tik gaila, jog labai greitai teko sugrįžti į realybę: svarbiausia Prancūzijos prezidento sąjungininkė Vokietijos kanclerė Angela Merkel po truputį traukiasi, o ir pačias tokias ateities vizijas vertina įtariai.
E. Macronas neketina nuleisti rankų. Kovo 4 dieną jis 28 laikraščiuose (išsirinko po vieną iš visų Europos Sąjungos valstybių narių) jis paskelbė „Europos atgimimo“ raginimą. Kaip ir prieš tai, jis ryžtingai patvirtino savo tikėjimą Europos idėja. Ir, kaip ir anksčiau, pasisakė už naujų Europos Sąjungos institucijų poreikį. Europos Sąjungos valstybių narių lyderių reakcija buvo šilta, tačiau vangi: nei A. Merkel, nei kas nors iš jos kolegų nenori bloginti dabartinės situacijos (kuri ir taip gana pavojinga). Panašu, kad Prancūzijos prezidentas yra vienintelis Europos lyderis, dėl Europos Sąjungos pasirengęs viskam. Apmaudu, kad protestai šalies viduje ir smūgiai reputacijai jo balsą Europoje kaip reikiant prislopino.
Visgi, E. Macronas teisus. Nors dešiniojo sparno Jungtinės Karalystės politikai 2016 metais ir įtikino šalies žmones, kad visų jų problemų priežastis – Briuselis, o tokie veikėjai kaip M. Salvini ir V. Orbanas Sąjungą vaizduoja kaip tolimą ir svetimą, niekas negalėtų ginčytis, kad Europa nepajėgi spręsti tokių problemų kaip imigracija ar pabėgėlių antplūdis, Rusijos keliamos grėsmės, kibernetinis saugumas ir privatumas, jeigu visos šalys nedirbs išvien. Maža to, nė viena Europos valstybė ekonomine prasme negali varžytis su didžiosiomis galiomis. Tiesa ir tai, kad, jeigu Europos Sąjunga nebegins žmogaus teisių ir teisinės valstybės principų (ką prognozuoja V. Orbanas), iš Europos teliks geografinė nuoroda be gyvybės.
Didžiausia internacionalistų bėda ta, jog Europos Sąjunga neretai atrodo tolima ir nežmogiška. Žmonėms Europos Parlamentas menkai rūpi iš dalies ir todėl, kad didžiausia galia ir įtaka priklauso ne renkamiems, o skiriamiems Europos Komisijos administratoriams. Pirminės Europos Sąjungos institucijos įkurtos pokario eroje, iš jų niekas nesitikėjo skaidrumo ar atskaitomybės; tik ginti liberalius principus nuo neliberalių demokratinių mažumų. Taigi, tokia Europos Sąjunga – tiesiog idealus taikinys populistų lyderiams. Štai kodėl E. Macronas ir Europos Sąjungos partijų koalicijos lyderis Guy Verhofstadtas puikiai supranta, jog Europos Sąjungą reikia perkurti. Bėda ta, kad Europos Sąjunga – kaip ir Jungtinės Tautos – gali būti nebeperkuriama. Arba bus uždusinta taip ir nespėjusi transformuotis.
Kaip ten bebūtų, pasipriešinti esminiams politiniams pokyčiams Europoje institucija negali. Ir visai nesvarbu, ar prieš Europos Sąjungą pasisakančios partijos sugebės gauti trečdalį balsų (savo publikacijoje S. Dennison būtent tokį skaičių įvardija kaip lūžio tašką), didžiosios centro dešinės ir centro kairės partijos, patyrusios nesėkmių visoje Europoje, pasirodys prasčiau nei kada nors anksčiau.
Iki šiol šios dvi gausios politinės jėgos Europos Parlamentą laikė savo rankose. Dabar jiems teks konstruoti naujų koalicijų. Stefanas Lehne ir Heather Grabbe iš „Carnagie Europe“ įsitikinę: nors dar nė vienai reformai nepavyko paskatinti didesnio susidomėjimo Europos Parlamentu, partijų grūsties dekonstravimas gali tai padaryti. „Nors Europos Parlamento įstatymų leidžiamosios galios procesas ir nebe toks veiksmingas, tačiau iš esmės demokratijos situacija visos Europos Sąjungos lygiu vertinama palankiai“, – konstatuoja ekspertai.