Siekiant įveikti pandemijos sukeltą neregėto masto ekonominę recesiją, ES institucijos patvirtino finansinius instrumentus šalių narių ekonomikoms gaivinti ir dėlioja Europos ateities planą – kelią žalesnės, labiau skaitmenizuotos, tvaresnės bei atsparesnės ekonomikos Europos link.
Kaip pavyks susidoroti su esamais iššūkiais ir įgyvendinti išsikeltus tikslus, parodys laikas. Tačiau kol kas, natūralu, kad tiek tarp politikų, tiek tarp ekonomikos ir kitų sričių ekspertų bei paprastų piliečių netyla diskusijos ne tik dėl pasirinktų priemonių Europos ekonomikai gaivinti (vertinant tokias grėsmes kaip dėmesio koncentravimas į trumpalaikes finansines injekcijas versus ilgalaikės reformos), numatytų finansavimo sričių (žaliasis kursas ir skaitmeninė transformacija) ir finansavimo būdų (lėšų skolinimosi ir grąžinimo mechanizmo), bet ir dėl atskirų šalių narių galimybių ir biurokratinių, teisinių bei fiskalinių struktūrų pajėgumų, pasinaudojant ES parama, efektyviai įveikti pandemijos sukeltus iššūkius, o tuo pačiu ilgalaikėje perspektyvoje proporcingai tolygiai per mokesčius grąžinti į ES biudžetą gautą finansinę paramą.
Daugiau apie ES planą ekonomikai gaivinti, jo teikiamas galimybes šalims narėms, potencialius iššūkius ir perspektyvas Delfi.lt pokalbyje su Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nare bei Biudžeto komiteto pavaduojančia nare ir ekonomiste Aušra Maldeikiene.
– Kaip vertinate ES planą ekonomikai gaivinti ir konkrečią priemonę „NextGenerationEU“ („Kitos kartos ES“)? Pastaroji priemonė – naujo pobūdžio finansinis instrumentas. Kodėl jis reikalingas šalia esamo biudžeto ir esamų finansinių mechanizmų?
– Nors pandemijos poveikis Lietuvos ekonomikos plėtrai buvo švelniausias visoje Europos Sąjungoje, vis dėlto kaina, kurią už tai sumokėjome, didelė.
Lietuvos ekonomika pernai susitraukė 0,8 proc. (palyginus su 6,6 proc. Sąjungoje), tačiau to pasiekta drastiškai net 11,4 proc. punkto iki 47,3 proc. nuo BVP padidėjus valstybės skolai, 8 proc. punktais padidėjus biudžeto deficitui ir daugiau nei 2 proc. punktais iki 8,5 proc. išaugus nedarbo lygiui. Išvada ganėtinai paprasta: karantino pradžioje pasirinktas nevaldomas pinigų dalinimo kelias trumpu laikotarpiu amortizavo drastišką nuosmukį, bet vidutiniu ir ypač ilguoju periodu gali nemažai kainuoti Lietuvos gyventojams.
Šio fondo lėšomis taip pat siekiama spręsti ir konkrečias vienos ar kitos valstybės ūkio problemas, Lietuvos atveju ypatingai akcentuojant ilgametes šalies viešojo sektoriaus bėdas.
Būtent tai, kad pirmą kartą formuojant europinių lėšų skirstymo mechanizmą išskirtinis dėmesys skiriamas ne įtakingoms verslo grupuotėms, o viešojo sektoriaus (t. y. visos visuomenės) interesams ir kelia audras. Juolab, kad buvusi Vyriausybė savo DNR plane jau buvo verslui pažadėjusi šimtamilijoninius finansų srautus, kurie dabar perskirstomi, akcentuojant bendrų klausimų sprendimą – švietimą regionuose, sveikatos apsaugą ar skaitmenizavimą.
– Kas nutiks, jeigu ne visos ES šalys narės pasirašys Tarybos sprendimą dėl ES nuosavų išteklių sistemos, nustatantį ES biudžeto finansavimo sąlygas, tarp jų ir nuosavų išteklių viršutinę ribą, bei įgalinantį Komisiją skolintis pinigus, o tuo pačiu užtikrinantį Atsigavimo fondo veikimą?
– Na, jeigu jos nepasirašys sutarimo, tai nesulauks ir lėšų, o Atsigavimo fondas judės į priekį be tų, kuriems jis nepriimtinas.
Vis dėlto bent kol kas rimtesnių nuogąstavimų galima turėti tik dėl Nyderlandų. Ir net šiuo atveju neigiama baigtis menkai tikėtina: šalį visgi valdo ne radikalai, o centro partijos. Politikai vargu bau ar norės prisiimti panašaus sprendimo pasekmes, nes kad ir kaip vertintum, žmonės nori stabilumo, o jį garantuoja ir aptariamas Atsigavimo fondas.
Didesnių bėdų gal ir būtų galima laukti, jeigu Sąjungoje atsirastų blokas iš bent kelių valstybių, kurios atmeta nuosavų išteklių susitarimą, bet to tikrai nėra. Neverta kurti sensacijų iš atskirų politikų sugedusiu telefonu perduodamų, išplėštų iš konteksto frazių.
Jeigu grįžtume į Lietuvą, tai, manyčiau, galime laukti kitos nuostabos bangos.
Pernai liepą, taigi beveik prieš metus, prezidentas Gitanas Nausėda padėjo parašą ant dokumento, įpareigojančio Lietuvoje įvesti naujus mokesčius, minėtus nuosavus Europos Sąjungos išteklius.
Grįžęs iš derybų Briuselyje, garsiosios spaudos konferencijos tiesiog oro uoste metu, ąžuolo vainiku pagerbtas prezidentas gyrėsi, kad žemės ūkio išmokos ūkininkams augs. Tačiau apie tai, jog jis jau palaimino naujus mokesčius – nutylėjo. Ar tai yra atsakinga politika, palieku spręsti jums.
Sauliaus Skvernelio vyriausybė, pristatydama naujos ekonomikos DNR planus, taip pat „pamiršo“ pasakyti, jog norit gauti ten suplanuotas lėšas, teks įsivesti naujus mokesčius.
Matome, kad partija, kuri prisistato itin europietiška, akivaizdžiai neturi nė žalio supratimo, kas vyksta Europos Sąjungoje. Juoba kad pažadą neįvesti jokių naujų mokesčių ji dalino tuo metu, kai prezidentas Gitanas Nausėda, tikėtina, remdamasis S. Skvernelio vyriausybės paruošta derybine pozicija, jau buvo įsipareigojęs tą padaryti.
Galiausiai prisiminkime ir tai, kad naujų mokesčių klausimas, ypatingai toks, kuris tiesiogiai gali paliesti visus vartotojus, yra jautrus. Būtent todėl tiek Europos Vadovų Taryba, tiek Europos Komisija prašė valstybių narių konsultuotis su visuomenėmis, tačiau pats klausimas liko nuošalyje.
Tai irgi nėra sveika pozicija, nes analogiškai maitina radikalią dešinę, kuri po to kuria legendą apie „iš viršaus“ nuleidžiamus ES įsakymus šalims narėms. Nieko panašaus nevyksta, tačiau paprasčiausiai arba kalbam, ką norim, arba nekalbam apskritai nieko.
Kaip tai įmanoma? Paprasta: kai politika tampa ne argumentų kova, o viešųjų ryšių akcijomis, gali nutikti visko tiek Lietuvoje, tiek kitur. Ir net ten, kur rinkėjai gali būti ir geriau informuoti, ir plačiau išsilavinę.
Mano padėjėjas mėgsta cituoti Nyčę, kad pusė tiesos yra visas melas. Nuosavų išteklių klausimu, kiek stebėjau, nutylėjo arba melavo praktiškai visi, o dalis Seimo narių ir partijų net ir raštu rinkimų programose. Va čia, manau, tikra sensacija.
– Kaip, Jūsų vertinimu, Lietuvai sekėsi rengti nacionalinį ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą? Į kurias sritis mūsų šalis turėtų labiausiai orientuotis, norint ne tik ekonomiką atgaivinti, bet ir, kaip numatoma ES strateginiuose dokumentuose, ją iš esmės perorientuoti, prioritetą teikiant skaitmenizacijai ir žaliosioms iniciatyvoms?
– Pirma, privalu priminti, jog, norint pasinaudoti Atsigavimo fondo lėšomis, reikia įveikti aukštesnę kartelę, nei gaunant finansavimą iš įprastų Europos Sąjungos fondų. Ir, matyt, būtent tai Vyriausybei sukliudė anksčiau pristatyti planus ir pateikti juos plačiau ir suprantamiau. Kadangi projektai turi būti susieti su numatomomis pertvarkomis ir tvarkingai pagrįsti, tai jiems paruošti laiko reikia daugiau.
Sunku pasakyti, kokį palikimą paliko nuėjusi Vyriausybė, bet iš to, ką girdėjome viešojoje erdvėje, tai galime pasakyti tik tiek, kad projektai toli gražu nebuvo siejami su bendruoju gėriu. Akivaizdu tik, kad buvo nutylėta ne tik tai, jog bus įvedami nauji mokesčiai, bet ir tai, kad šio fondo lėšos nebus skirstomos tokiais pat principais, kaip Sanglaudos fondai. Būtent todėl atrodo, jog nuėjusi Vyriausybė tiesiog žadėjo pinigus visiems, kurie tik paprašė, nors neturėjo jokių realių Sąjungos įgaliojimų taip elgtis.
Nenorėčiau sutikti su kritika, jog nebuvo pakankamos komunikacijos su socialiniais partneriais. Nenorėčiau sutikti jau vien todėl, kad pernelyg gerai per savo buvimą politikoje ir ypač Seime mačiau, kokie yra tikrieji vadinamųjų socialinių partnerių veidai ir interesai.
Šito Atsigavimo fondo pinigais visų pirma turi būti finansuojami globalesni, į bendrąjį gėrį nukreipti projektai. Na, nors užmuškite, per ilgus metus, kai įdėmiai klausau vadinamųjų socialinių partnerių, neteko girdėti, jog jie bandytų savo pageidavimus ir idėjas bent jau bandyti pateikti per bendrojo gėrio prizmę. Visų tų pramonininkų konfederacijų ir visokių vežėjų asociacijų kalbos vienodos: mažinkit mokesčius ir didinkit paramą iš biudžeto. Kieno sąskaita? Taigi aišku, tų, kurie dirba viešajame sektoriuje – mokytojų, gydytojų, slaugių, valstybės tarnautojų, pareigūnų ir t.t.
Meskit į mane akmenį, bet gal ir geriau mums visiems, kad vadinamieji partneriai turi mažiau dėmesio. Kita vertus, labai abejoju, jog jiems to dėmesio trūko: iš stebimų Vyriausybės posėdžių labiau matyti, kad jie yra įtraukiami, tačiau ateina nepasiruošę, reikalauja privilegijų, nors nesugeba pagrįsti, kodėl turėtų jų sulaukti, ir kai jiems nėra aklai nusilenkiama – ima skųstis neteisybe.
Taigi, aš labai pritariu tam, kad galų gale bent jau pradedama kalbėti apie neišvengiamas investicijas į viešąjį sektorių, net jeigu kol kas nėra iki galo aišku, kam konkrečiai atiteks skirtos lėšos.
Tokiame kontekste labai keisti ir prezidento G. Nausėdos nuogąstavimai, kad pernelyg daug lėšų ir dėmesio plane esą tenka viešajam sektoriui, o ne verslui. Priekaištai skamba anekdotiškai jau vien todėl, kad jis pats rinkimus laimėjo su Gerovės valstybės šūkiu. Ar dabar turime manyti, jog ta jo žadėta gerovė turėtų ir vėl tekti tik tiems, kurie versle, o žmonės, kurie moko, gydo, kuria įstatymus, dirba valstybės tarnyboje liktų už borto? Sunku, kai ryte neprisimeni to, ką kalbėjai vakar.
Kita vertus, ir investicijos į viešąjį sektorių bus vykdomos ne kieno nors kito, o to paties verslo rankomis.
Taigi, kol kas nenorėčiau labai nuosekliai vertinti projektų, bet manau, jog kelios papildomos savaitės tikrai nepamaišys.
– ES planas ekonomikai gaivinti, kuris remiasi ES biudžetu 2021 – 2027 bei instrumentu „NextGenerationEU“, yra glaudžiai susietas su tokių ES tikslų įgyvendinimu kaip ES – klimatui neutrali ekonomika ir perėjimas prie skaitmenizacijos. Kitaip tariant 37 proc. numatytų lėšų ekonomikai gaivinti turi prisidėti prie klimato kaitos problemų sprendimo ir 20 proc. prie skaitmeninės transformacijos. Ar nemanote, kad tai yra per daug ambicingi tikslai ir ar šalys narės gali būti pajėgios įgyvendinti tokio pobūdžio (tokių tikslų siekiančius) projektus?
– Pasirinkimas menkas: arba klimato kaita aštrės, neapibrėžtumai augs ir gyvenimas darysis vis menkiau prognozuojamas, arba darysime viską, kad su tuo susidorotume. Sveikas protas sako, kad geriau imtis darbo, ypač, kai gauni dovanotų lėšų tam darbui atlikti.
Galime paklausti dar paprasčiau: ar tikrai sveiko proto žmogui po pastarųjų duomenų nutekėjimo skandalų, po užpiltų serverių ir savaites neveikiančių elektroninių sistemų vis dar gali būti neaišku, jog Lietuvoje privalu rimtai investuoti į skaitmenines paslaugas?
Tai ypač akcentuotina, tikintis, kad Vyriausybė geba matyti ir tai, kas ateina iš Europos Sąjungos.
Skaitmeninių paslaugų ir skaitmeninės rinkos aktai, kuriuos ruošia Europos Komisija, yra itin ambicingi. Jie pareikalaus didelių žmogiškųjų išteklių ir stiprių kompetencijų, siekiant vykdyti kontrolę, audituoti įvairius skaitmeninius instrumentus, užtikrinti vartotojų teises paslaugų rinkoje.
Jeigu trūksta fantazijos ar ambicijos sprendžiant įsisenėjusias problemas, visada galima ruoštis bene didžiausiam ateinančių dešimtmečių iššūkiui – siekiui reguliuoti ne vien tvartelius, bet ir telefono programėles.
Kol kas nereguliuojama interneto rinka yra labai palanki tarptautinėms paslaugų monopolijoms. Konkurencija aukščiausiu lygiu ten veikia itin ribotai. Vartotojų teisių užtikrinimas yra labai neefektyvus. Šias bėdas spręsti, aišku, reikalingi ne tik geri įstatymai, bet ir stiprus viešasis sektorius.
Tad tiesiog palinkėkime sau, kad kuo daugiau lėšų eitų į viešąjį sektorių, kuris yra pagrindinis gerovės šaltinis visiems, ką beaiškintų lietuviški socialiniai partneriai.
Tą patį galime pasakyti ir apie investicijas į žaliąjį kursą. Šios investicijos yra investicijos į tai, kas mums visiems svarbiausia, – būsto renovacijas; atsakingesnį vartojimą, kai nemetam šiukšliadėžėn daiktų tik todėl, kad galbūt vienas mygtukas nebeveikia; švaresnį orą; skaidresnę, upę, mažesnius dūmų kamuolius elektrinėse.
Kita vertus, tikiuosi, jog Vyriausybė išvengs ir kito slidaus ciniško kelio, kai pasamdoma armija visokių konsultantų, kurie už tūkstantinius honorarus prigamina visokių prezentacijų, pranešimų, tada galiausiai uždedamos varnelės, kad visi apšviesti. Tai yra bene blogiausia praktika, kuri mums gali ištikti ir todėl, kad per 30 metų nesugebėjome suprasti, kad už sudėtingus aukšto intelekto ir sąžinės reikalaujančius valstybės darbus privalu adekvačiai atsilyginti.
Ir pabaigai. Europos Komisija įpareigojo Vyriausybę konsultuotis su visuomene. Pabrėžiu – įpareigojo. Tačiau norėdama naudos visiems, visuomenė ir pati privalo aktyviai įsitraukti.