Pradedant autorių teisių apsaugos reforma ir baigiant griežtais emisijų reikalavimais automobiliams – Parlamentas gana netikėtai, tačiau ryžtingai metė iššūkį Europos Komisijos ir valstybių narių valdžios turimiems įgaliojimams ir ambicijoms.
Dabar klausimas skamba taip: o kas bus toliau? Po gegužę vyksiančių Europos Parlamento rinkimų, kaip tikimasi, mandatų turėtų gauti daugiau jaunų ir skeptiškiau Europos Sąjungos klausimais nusiteikusių politikų. Naujasis Parlamentas neabejotinai bus labiausiai politiškai susiskaldęs per visą šios institucijos istoriją.
Ar tokie neišvengiami pokyčiai pavers Europos Parlamentą dar agresyvesniu ir dar ryžtingiau nusiteikusiu naudotis savo įgaliojimais, o Europos Vadovų Tarybai ir Europos Komisijai sukels nemenką galvos skausmą? O galbūt tai taps institucija, tiek rimtai susirūpinusi savo susiskaldymu ir nesutarimais, jog galiausiai iššvaistys visą sukauptą įtaką ir galią?
Netrukus pamatysime patys.
Perspėjimo šūvis
Nuo šurmuliuojančių improvizuotų televizijos studijų iki pirmyn atgal koridoriais zujančių patarėjų rimtais veidais bei viskuo besidominčių smalsuolių ekskursijų – Europos Parlamento būstinėje tvyranti atmosfera nepalieka abejingų: institucija tikrai turi savo unikalų veidą.
Kaip ir kitose įstatymų leidimo institucijose, Europos Parlamente taip pat nestinga pašlemėkų ir klounų, tačiau, kaip ir priklauso įstatymų leidžiamajai valdžiai, ėmėsi nuosekliau ir atsakingiau nagrinėti visus Europos Komisijos pasiūlymus. Tiesą sakant, net ne visi valstybių narių parlamentai taip griežtai prižiūri vyriausybių veiklą. Taigi, Europos Parlamentas šiuo atveju – sektinas pavyzdys.
Štai prieštaringai vertinama autorių teisių apsaugos reforma vis dar klaidžioja Briuselio koridoriais. Parlamento sprendimas liepą atmesti įstatymo projektą pasitarnavo kaip perspėjimo šūvis, jog institucijos nuomonė ir pritarimas nėra paprasčiausias formalumas, kuriuo galima drąsiai kliautis.
Nors galiausiai svariausią žodį dėl galutinės įstatymo versijos turėjo nacionaliniai parlamentai, jų nuomonę be jokios abejonės formavo ne kas kita, o Europos Parlamento deputatai, pavyzdžiui, deputatė iš Vokietijos Julia Reda, kuri gimtinėje sumaniai pasitarnavo savo įtaka konkrečios pozicijos įtvirtinimui.
Pripažinti Europos Parlamento autoritetą pasirengusi tik maža dalis senosios Europos gvardijos. Europos Komisijoje nestinga manančių, jog europarlamentarai – ne kas kita, kaip banda egoistiškų pagyrūnų. Diplomatai rauko nosis dėl lengva ranka deputatų, esą, švaistomų eurų. Kad ir koks pagiežingas bebūtų požiūris į šią instituciją, realybė tokia, kad ignoruoti jo svarbos paprasčiausiai nevalia.
Vienas iš deramai rimtai Europos Parlamentą vertinančių yra Michelis Barnier. Vyriausiasis Europos Sąjungos „Brexit“ derybininkas institucijoje reguliariai lankosi kone kas savaitę, kur pateikia naujausią informaciją apie pažangą ar regresą derybose su Jungtine Karalyste.
Nors Parlamentui derybose ir nenumatytas joks oficialus vaidmuo (už derybas atsakinga Europos Komisija, kuriai įgaliojimus veikti suteikė Europos Vadovų Taryba), būtent jam teks balsuoti dėl galutinio susitarimo varianto.
Europos Komisijos prekybos žinovai taip pat bent jau viena akimi nuolat stebi, kas ir kaip vyksta Europos Parlamente. Kovą Parlamentas balsuos, ar Europos Sąjungai vertėtų pradėti derybas prekybos klausimais su Jungtinėmis Valstijomis. Nors rezoliucija ir nebus privaloma, tvirtas „ne“ be jokios abejonės būtų bloga menantis ženklas, nes bet koks laisvosios prekybos susitarimas privalo pelnyti Parlamento palaiminimą.
Europos Parlamentas kišasi ir į valstybių narių vidaus politikos reikalus. Štai Nyderlandų Žaliųjų europarlamentarė Judith Sargetini garsiai prabilo apie Vengrijos valdžios piktnaudžiavimą įgaliojimais. Ir ką jūs sau manote: Budapeštas ir centro dešinioji Europos liaudies partija, kuriai priklauso šalies ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, kaip reikiant gavo velnių. Rugsėjį Europos Parlamente surengtas balsavimas kliovėsi ataskaita, kurioje teigiama, kad Vengrija rizikuoja paminti pamatines visos Sąjungos vertybes. Tai reiškia, kad šalis rizikavo įsivelti į rimtą konfliktą su Briuseliu.
Europos Parlamentas ryžtingai nusiteikęs ir dėl naujojo Europos Komisijos pirmininko – tikrai neketina palikti šio svarbaus klausimo vien Europos Vadovų Tarybai. 2018 metų vasarį Parlamentas pareiškė esąs pasirengęs atmesti bet kurį kandidatą, atrinktą ne vadinamojo pagrindinio kandidato proceso metu (Spitzenkandidat). Remiantis šia 2014 metais išbandyta sistema, Europos politinės partijos prieš Europos Parlamento rinkimus verčia varžytis „pagrindinius kandidatus“. Deja, bet Europos Sąjungos lyderiai tokiai Parlamento pozicijai nepritarė: jie sau pasiliko teisę nominuoti Spitzenkandidat, tačiau kategoriškai atsisakė apsiriboti galimybe rinktis vos iš vieno Spitzenkandidat.
Stiprėjantis euroskepticizmas
Artėjantys rinkimai – ir po jų prasidėsianti nauja penkerių metų kadencija – neabejotinai taps išbandymu Parlamentui, kaip išsaugoti neseniai atrastą (ir sustiprintą) įtaką.
Institucijos galios kaupėsi palengva – per ne vieną Europos Sąjungos sutarties pakeitimą, kurių pirmasis įvyko dar 1970 metais. Dabar europarlamentarai turi įgaliojimą atmesti eurokomisarų kandidatūras, užkirsti kelią prekybos susitarimams ir kiekvienais metais lemti dešimčių milijardų eurų išlaidas. Žinoma, yra ir vienas svarbus bet – tai įmanoma tik dirbant išvien ir formuojant daugumą.
150 mln. Europos piliečių gegužės 23–26 dienomis išsirinks Parlamentą, kuriam prognozuojama tapti labiausiai susiskaldžiusiu istorijoje. Tai reiškia, kad tradiciniai šios institucijos veiklos principai tokiomis sąlygomis gali būti visai nenaudingi.
Per rinkimus savo mandatų netenka praktiškai pusė europarlamentarų. Greičiausiai toks scenarijus pasikartos ir gegužę. Likus dviem mėnesiams iki oficialios registracijos rinkimams pabaigos daugumoje valstybių narių, POLITICO turėjo patikimos informacijos, jog savo noru į pensiją traukiasi 190 dabartinių europarlamentarų. Taigi, mažai kas nustebtų, jog birželį į Briuselį atvyktų net 400 naujų deputatų.
Prancūzijos parlamento Europos Sąjungos reikalų komiteto narė Sabine Thillaye sako, kad dauguma naujų rinkimuose dalyvaujančių partijų trūks plyš sieks palikti įspaudą Europos Parlamento istorijoje. „Norime naujų europarlamentarų iš pilietinės visuomenės“, – apie savo partijos „Pirmyn, Respublika“ planus kalba politikė.
Naujoji europarlamentarų karta nuo savo pirmtakų skirsis ir kitais būdais. Galimas dalykas, jog dauguma naujokų priklausys populistinėms politinėms jėgoms, tradiciškai gana skeptiškai vertinančioms pačią Europos Sąjungą.
Remiantis ekspertų skaičiavimais, euroskeptikų partijos gali iškovoti apie 250 mandatų iš 705. Sparčiausiai stiprėjanti tokia politinė jėga yra radikaliosios dešinės grupė „Tautų ir laisvių Europa“, kuriai priklauso Italijos „Lyga“ ir Prancūzijos „Nacionalinis sambūris“.
„Lygos“ lyderis ir Italijos ministras pirmininkas Matteo Salvini – puikiai suvokdamas, kad Europos Parlamentas yra vieta, kur euroskeptikų balsai girdimi garsiausiai iš visų Sąjungos institucijų – sako norintis „daugiau galių vienintelei demokratiniu keliu renkamai Europos Sąjungos institucijai“.
Politikas taip pat deklaruoja siekį suvienyti tradiciškai susiskaldžiusius Europos Sąjungos euroskeptikus. Šiuo metu dauguma dabartinių euroskeptikų yra skilę į keturias atskiras Parlamento grupes. Žinoma, susiskaldymas menkina jų įtaką.
Tuo menkai tikėtinu atveju, jei jie sugebėtų nuryti visus nesutarimus, ir dirbti išvien, euroskeptikai galėtų tapti didžiausia ir stipriausia Europos Parlamento politine grupe.
Jei M. Salvini pasisektų, jam pavyktų sutelkti jėgą, galinčią blokuoti svarbius sprendimus, ir į savo rankas perimti iki šešių iš dvidešimties Parlamento komitetų.
Net ir menkai koordinuojami, euroskeptikai gali kelti nemenką galvos skausmą. Jie gali imtis ardyti Sąjungą iš vidaus – dirbdami vienoje iš pagrindinių jos institucijų. Gausus jų skaičius priverstų tradicines proeuropietiškas politines jėgas ryžtis nepatogioms sąjungoms.
Europos konservatorių ir reformistų eurodeputatas, siekiantis Europos Komisijos pirmininko posto, Janas Zahradilis sako, kad jo partijos paramos kaina – „ne tokie vieninga ir labiau decentralizuota Sąjunga, tačiau spartesnė ir lankstesnė integracija“.
Europos Parlamento vicepirmininkas ir įtakingiausias Italijos antivyriausybinės jėgos „5 žvaigždučių judėjimas“ narys Fabio Massimo Castaldo neslėpdamas džiaugsmo teigia, kad didžiosios proeuropietiškos partijos „bus priverstos su mumis derėtis dėl kiekvieno – net menkiausio – pakeitimo“.
Pirmą kartą po to, kai 1975 metais pirmą kartą tiesiogiai buvo išrinktas Europos Parlamentas, dvi didžiausios Europos partijos – centro dešinės „Europos Liaudies partija“ ir centro kairės Socialistai – per šiuos rinkimus kartu surinks mažiau nei 50 rinkėjų balsų.
Tokia situacija privers partijų lyderius žvalgytis kitų partnerių, pavyzdžiui, ALDE liberalų ar Europos Žaliųjų. „Daugumą, sudarytą iš tokių keturių partijų, bus sunku išlaikyti nesubyrėjusią, bus sudėtinga priversti ją veiksmingai dirbti“, – sako ilgiausiai Europos Parlamente dirbantis prancūzas Alainas Lamassoure.
Kai kuriais atvejais Europos populiarieji konservatoriai gali ryžtis neva lengvesniam keliui ir bandyti įkalbinti euroskeptikus priimti vieną ar kitą teisės aktą.
„Europos Liaudies partijai“ teks derintis prie mūsų, nes priešingu atveju gresia tik laiko gaišimas ir sprendimų vilkinimas“, – užtikrintai kalba Vokietijos europarlamentaras ir euroskeptikų politinės jėgos „Alternatyva Vokietijai“ kandidatas Jorgas Meuthenas.
Naujas dalykas
Naujo Europos Parlamento tapatybė priklausys tiek nuo rinkimų baigties, tiek nuo po rinkimų priimtų sprendimų. Kaip ten bebūtų, vienas dalykas akivaizdus: eurošalininkams, įprastai savo rankose laikiusiems Europos Vadovų Tarybą ir Europos Komisiją, ateina maksimalių išbandymų metas.
Pirmiausia, esminiai sprendimai greičiausiai bus priimami minimalia dauguma, o Europos Komisijos sudėtį lems ideologinių oponentų politiniai žaidimai. Parlamento vadovybės rinkimai greičiausiai bus itin įtemptas procesas, o naujos politinės jėgos bandys prasibrauti ir į komitetus.
Garsiai rėkiantiems ir pavojingai gerai organizuotiems euroskeptikams bandant perkelti Europos Sąjungos politinių sprendimų priėmimą į kitą lygį, susiskaldymas neabejotinai sumenkins Parlamento įtaką ir autoritetą įstatymų leidybos klausimais priešinantis Europos Vadovų Tarybai ir Europos Komisijai.
Darbas kai kuriais klausimais, institucijai taip ir neradus pozicijos, dėl kurios sutartų dauguma, gali pavojingai užtrukti.
Siekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas išsaugos įtakingo politinio prievaizdo ir novatoriaus vaidmenį, lyderiams teks dirbti išvien, teigia sparčiai populiarėjantis Švedijos liberalų europarlamentaras Fredericas Federley‘is. „Jei nenorime nusileisti Europos Vadovų Tarybai, privalome pasirūpinti, kad ardančių konfliktų Parlamento viduje nebūtų“, – teigia jis.
Tuo atveju, jei euroskeptikai sugebėtų susitelkti (arba jei euroskeptikų partijos gebėtų rasti kalbą su konservatoriais), Europos Vadovų Taryba ir Europos Komisija suvoktų susidūrusi su precedentų neturinčia naujiena. Netgi gali susivokti, jog Parlamentas kaip institucija subrendo – ir jas praaugo.
„Brexit“ paskatino net kelias euroskeptikų grupes imtis agresyvios agitacijos trauktis iš Europos Sąjungos, tačiau dauguma savo tikslu ir toliau įvardija Briuselio vidaus politikos pokyčius. Kaip ten bebūtų, naujasis parlamentas neabejotinai suteiks euroskeptikams šansą būti išgirstiems. Sutrikdyti sklandų darbų pakaktų ir veiksmingai dirbančios mažumos – kad ir užkirsti kelią naujai J. Sargetini ataskaitos apie įstatymo valdžią Vengrijoje versijai.