Savivaldos atstovai jau išrinkti, jau greitai išrinksime Lietuvos Respublikos prezidentą ir atstovus į Europos Parlamentą. Vieni šiai rinkimų virtinei intensyviai ruošiasi, kiti numoja ranka. Didelės viltys dedamos į jauniausius rinkėjus, 18–30 metų piliečius. Tik ar šie lūkesčiai nėra per dideli šiandienos jaunam žmogui?
Lietuviai vieni labiausiai remiančių savo šalies narystę Europos Sąjungoje, tačiau jų aktyvumas vykstant atstovų rinkimams į Europos Parlamentą yra pakankamai nedidelis. Remiantis Eurobarometro 2015 metų duomenimis ir vykdyta jaunų žmonių apklausa, 31 proc. apklaustųjų dalyvavo rinkimuose Europos lygmeniu. Deja, bet Lietuvos jaunieji rinkėjai, apklausos duomenimis, yra vieni neaktyviausių iš visų Europos Sąjungos narių – siekia vos 19 proc., kai tuo tarpu Švedijoje net 63 proc. jaunųjų rinkėjų balsavo rinkimuose Europos lygmeniu.
Kadangi lietuvių įsitraukimas į Europos Parlamento atstovų rinkimus yra vienas iš mažiausių lyginant su kitomis Europos sąjungos šalimis, kyla klausimas, kokios yra tokio neaktyvumo priežastys? Nenuostabu, kad Europos Sąjungos senbuvių šalių piliečiai daug aktyviau įsitraukdavo į rinkimus už neseniai į Europos Sąjungą įstojusias šalis, tarp jų ir Lietuvą, tačiau remiantis Europos Parlamento duomenimis, Europos Sąjungos senbuvės praranda rinkiminį aktyvumą. Pavyzdžiui, Prancūzijos jaunimo rinkiminis aktyvus per praeitus EP rinkimus buvo tik 25 proc., tuo tarpu Lietuvos jaunimo – 44 proc.
Vis garsiau girdisi euroskeptiškos nuomonės, kad Europos Sąjunga juda netinkama linkme ir joje dirbantys asmenys priima klaidingus sprendimus, švaisto mokesčių mokėtojų pinigus. Tiesa, tokio mąstymo priežastimi dažnai gali būti informacijos šia tema trūkumas – neretai žmones suklaidina melagingos žinios, dėl kurių piliečiai suformuoja klaidingą nuomonę apie tam tikrus įvykius ar žmones. Viena didžiausių interneto amžiaus problemų – negebėjimas atsirinkti teisingos informacijos – jaučiasi vis labiau.
Nemažos dalies jaunųjų piliečių, turinčių teisę dalyvauti rinkimuose, visai nedomina politika. Gyvendami pasaulyje, kurio dalis yra persikėlusi į skaitmeninę erdvę, jaunieji piliečiai nori, kad informacija būtų pateikta įdomiai ir žaismingai. Tačiau retai kada interneto platybėse pasiseka rasti informacijos, kuri būtų ne tik naudinga ir suprantama, bet ir įdomi. Retas jaunas pilietis laisvu metu nori skaityti net ir lietuvių kalba parašytą, bet vis tiek nesuprantamą informaciją, nekalbant apie šaltinius anglų kalba. O daugiausiai informacijos apie Europos Sąjunga būtent šia kalba ir galima rasti. Už visos šios gausybės informacijos, melagingos ir tikros, retai kada suprantamos ir įdomios, slepiasi politinis neišprusimas.
Žiniasklaida yra viena iš didžiausių nuomonės formavimo priemonių, tačiau, Lietuvos atveju, Europos Parlamento rinkimus užgožia šių metų gegužę vyksiantys Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai. Tikėtina, kad jaunimas pirmiausiai stengsis atlikti pilietinę pareigą savo šalies lygmeniu, daug labiau nuvertindami savo balso galią Europos Sąjungos mastu. Tačiau koks likimas laukia Europos Sąjungos, jei taip manys kiekvienas jos pilietis?
Tyrimai suteikia vilties, o realybė – nuvilia
Vis dėlto atlikti tyrimai džiugina ir suteikia vilties, kad situacija gerės. Pilietinės Visuomenės Instituto 2016 metais vykdytos apklausos rezultatai rodo, kad jaunimas labiausiai išsiskiria savo pilietinės įtakos vertinimu, yra labiau nusiteikęs veikti visuomenėje kylant įvairioms problemoms (ypač politinės problemos atveju) ir daugiau jaunimo sutiktų prisidėti prie problemos sprendimo, taip pat nemažai patys inicijuotų veiksmus problemai spręsti. Pilietinės Visuomenės Institutas savo vykdyta apklausa daro išvadą, kad jaunimas aktyviau nei visa visuomenė dalyvauja pilietinėse ir politinėse veiklose.
„Žinoma, norisi tikėti, kad šiais metais balsuojantis jaunas žmogus yra labiau pilietiškas, labiau įsitraukiantis į visuomeninę veiklą ir politinius procesus, tačiau matant vos pakilusį rinkiminį jaunimo aktyvumą, radikalių pasikeitimų tame nematome“, – teigia LiJOT (Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos) prezidentas Antanas Mikalauskas. Pasak jo, pilietinės visuomenės galią matuojantis pilietinės visuomenės indeksas, kuris nurodo, kad pilietinis jaunimo aktyvumas yra didesnis nei visos visuomenės, deja, neatsiliepia kalbant apie rinkimus taip, kaip norėtųsi.
Pilietinės Visuomenės Institutas skelbia, kad didžiausia politine galia pasižymi 25–29 metų jaunuoliai, o tai lemia aukštas išsilavinimo lygis ir geresnė socialinė padėtis. Tuo tarpu, ypatingu dalyvavimu pilietinėse ir politinėse veiklose išsiskiria ir 15–19 metų jaunuolių grupė. Kaip ir visoje visuomenėje, jaunimo pilietinę galią itin didina dalyvavimas visuomeninėse organizacijos ir ypač dalyvavimas įvairiose pilietinėse veiklose, susijusiose su rinkimais. Lietuvoje jų galime rasti tikrai nemažai: „Žinau, ką renku“, „Man ne Dzin“, „Baltosios pirštinės“ ir t.t.
Kol vieni yra pasimetę politikos platybėse, kiti jauni žmonės stengiasi veikti tokiose iniciatyvose ir padėti kitiems.
„Žinau, ką renku“ savanorė Kamilė taip pat yra ir jaunoji žurnalistė, tad nenuostabu, kad vienas iš pagrindinių jos tikslų – informuoti piliečius apie politikus, kurie atstovauja valdžios įstaigose. Kamilė prisideda prie politikų debatų organizavimo savo rajone. Paklausta, kas ją skatina dalyvauti ir savanoriauti būtent politikos, o ne kitoje srityje, Kamilė teigia, kad pastebi didelį žmonių abejingumą svarbiais politiniais klausimais, nes didelė visuomenės dalis yra informuojama iš nepatikimų, skandalingų žiniasklaidos šaltinių, todėl mato tik „nešvarią“ politikos pusę, kuri skatina piliečius nuo jos atsiriboti.
Pasak jos, debatų pasiklausyti ateina itin mažai jaunųjų rinkėjų, taip pat ir jų aktyvumas balsavime yra ne itin didelis. Nors jauni rinkėjai pasidomi siūlomais kandidatais, jų nuomonę nemažai formuoja tėvai ir giminės. Vis dėl to Kamilė pastebi, jog Lietuvos jaunimas pamažu įsitraukia į politinį gyvenimą ir galbūt netolimoje ateityje pasieks tokį lygį kaip kitose stipriose Europos šalyse, kur piliečių politinis aktyvumas yra ženkliai didesnis. Ji mano, kad nevyriausybinės organizacijos, dirbančios rinkimų tema, ir jų savanoriai turi nemažai puikių idėjų, kaip sudominti savo bendraminčius šia tema.
L. Andrikienės lūkesčiai jauniems žmonėms
Ką apie jaunimo įsitraukimo į Europos Parlamento rinkimus situaciją mano europarlamentarai? Laima Andrikienė savo politinę karjerą pradėjo 1990-aisiais – nepriklausomybės atkūrimo metais. Tuo metu politikė manė, kad užaugs nauja karta ir ji bus kokybiškai geresnė – ji užaugs laisvoje Lietuvoje, bus labai pilietiška, turinti tvirtas vertybines nuostatas, tačiau, žvelgdama į dabarties situaciją, politikė pastebi, kad jos lūkesčiai neatitinka dabartinės tikrovės. L. Andrikienei norėtųsi, kad jaunimas būtų aktyvesnis ir pažadėjęs balsuoti, ateitų ir tikrai tą padarytų. Jos nuomone, jeigu į rinkimus įsitrauktų daugiau jaunesnių balsuotojų, rinkimų rezultatai būtų kitokie. Ir dabartinė valdančioji koalicija, ir dabartinė šalies padėtis būtų kitokia. Europarlamentarė skatina jaunimą įsitraukti į rinkimus: veda „Europos pamokas“ gimnazijose ir universitetuose, kuriose su mokiniais ir studentais kalba apie Europos padėtį, apie iššūkius, su kuriais mes dabar susiduriame, apie ateitį. Politikė jiems atvirai sako, kad jos klausytojai bus tie, kurie dirbs Seime, EP, bus Lietuvą atstovaujantys diplomatai bei susidurs su įvairiausiais iššūkiais ir problemomis.
Reikia pripažinti, kad bendravimas su mokiniais ir studentais yra iš tiesų veiksminga priemonė keliant jų politinį išprusimo lygį bei bendrą suvokimą apie tai, kaip veikia ir dirba Europos Parlamentas ir kokia yra dabartinė Europos Sąjungos situacija. Jauni žmonės yra pakankamai motyvuoti prisidėti prie geresnės Europos Sąjungos ateities, tačiau jiems yra būtinas bendravimas ir supažindinimas su realistiška tikrove ir nepagražintais faktais.
Ar balsavimas gali tapti mada?
Paklausti, ar balsuos artėjančiuose kandidatų į Europos Parlamentą rinkimuose, jauni žmonės atsako, kad taip, balsuos. Jauno piliečio aktyvumas priklauso daugiausiai nuo jo paties, bet taip pat ir aplinkos, kuri supa jį, teigia „Žinau, ką renku” savanorė Kamilė. Tačiau ji taip pat mano, kad pirmiausia turėtų pasikeisti visuomenės požiūris į valstybės reikalus, žmonės turėtų suprasti, kad tai vyksta ne kažkur toli, o čia pat – mūsų valstybėje, mūsų mieste ar kaime ir tai liečia kiekvieną pilietį. Tiesa, nuomonės apie rinkimus į Europos Parlamentą sukelia abejonių, nes nemaža jaunimo dalis yra itin menkai susipažinusi su šios institucijos veikla ir tikslais, nors remia Lietuvos narystę Europos Sąjungoje.
Taigi, kuo turėtų vadovautis jaunas žmogus, pilietis, rinkdamasis kandidatus, už kuriuos balsuos artėjančiuose atstovų į Europos Parlamentą rinkimuose? Europarlamentarė Laima Andrikienė teigia, kad jauni žmonės turi bent minimaliai domėtis politika, kad galėtų objektyviai įvertinti kandidatus, skaityti, ir atėjus balsuoti, nerinkti kandidatų pagal išvaizdą. Jaunasis balsuotojas turi gebėti įvertinti kandidatų atliktus darbus, rinkiminę programą. Taigi, balsuotojų pasirinkimas turi būti teisingas ir argumentuotas.
Kol kas teigti, kad Lietuvos, o kartu ir Europos Sąjungos ateitis sutelkta jaunimo rankose – drąsu ir ambicinga. Nors iš vienos pusės šalies jaunimo sąmoningumas politikos tema didėja, ne visi suskumba prisiimti atsakomybę ir savo pilietines pareigas. Reikia pripažinti, kad jaunuoliai mėgsta sekti ir elgtis taip, kaip tuo metu yra madinga. O juk padaryti aktyvų pilietinės pareigos vykdymą madinga jaunimo tarpe būtų puiku, tiesa?