Lietuvos vardas pasaulinėje ir Kinijos žiniasklaidoje pradėjo skambėti vis garsiau po to, kai Lietuva priėmė kelis sprendimus iš eilės, kurie nulėmė gana stipriai atšalusius Lietuvos ir Kinijos santykius. Išaugęs Kinijos dėmesys net lėmė ir tai, kad be Lietuvos ambasadoriaus Kinijoje atšaukimo ar prekybinių santykių įšaldymo, pastaruoju metu net buvo girdimi vieši raginimai Kinijai ir Rusijai susivienyti bei nubausti Lietuvą už jos nederamą elgesį.
Iš tiesų, Lietuva priėmė ne vieną Kiniją supykdžiusį sprendimą, kas gali būti siejama ir su išaugusiu Lietuvos susidomėjimu rytų ir pietryčių Azijos regionu. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija artimiausiais metais ketina vis daugiau skirti dėmesio diplomatinių ir ekonominių santykių vystymui su rytų ir pietryčių Azijos regionu. Tokia politika gali būti siejama ir su galimybe šiose regionuose ieškoti naujų prekybos rinkų, kurios būtų daug patikimesnės ir saugesnės nei dabar esančios Kinijoje. Šią naujos krypties politiką atspindi ir dar liepos mėnesį Taivanui išsiųstas paramos paketas, kurį sudarė 20 tūkst. „AstraZeneca“ vakcinų nuo COVID-19.
Principinga Lietuvos užsienio politika
Dar gegužės mėnesį Lietuva tapo ketvirtąja šalimi, kartu su Nyderlandais, Didžiąja Britanija ir Kanada, kuri pripažino Kinijos vykdomą politiką Uigūrų mažumos atžvilgiu genocidu. Kiek vėliau buvo nuspręsta pasitraukti iš Kinijos inicijuoto 17+1 bendradarbiavimo formato, kurio rėmuose turėjo būti skatinamos tarpusavio investicijos, dėl pernelyg skaldančios Europos Sąjungos formato. Pasak Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio, tokiame formate Lietuva galėtų dalyvauti, jei jame dalyvautų visos Europos Sąjungos šalys.
Tuo pačiu Seime nacionalinio saugumo komitete buvo paskelbta iniciatyva apie Kinijos 5G technologijų draudimą. Nors Europos Sąjungoje vis dar nėra bendro sutarimo, kaip reikėtų traktuoti naujos kartos ryšio technologijas kylančias iš Kinijos, iš esmės yra pritariama, kad tokios technologijos yra potenciali rizika nacionaliniam saugumui. Nors vienos ES šalys renkasi šių technologijų nuolatinio tikrinimo ir vertinimo kelią, Lietuva nusprendė priimti paprastesnį, bet tuo pačiu saugesnį sprendimą ir visiškai nebeįsileisti naujųjų ryšio technologijų iš Kinijos. Vis dėlto, panašu, kad Taivano atstovybės atidarymas Lietuvoje perpildė Kinijos kantrybės taurę.
Pirmieji Lietuvos veiksmai gali būti siejami su nacionaliniu saugumu arba grubiais žmogaus teisių pažeidimas, kadangi Lietuva jau anksčiau įvardino potencialias investicijas iš Kinijos kaip nesaugias. Tuo tarpu sprendimas Lietuvoje atidaryti būtent Taivano, o ne Taipėjaus vardu pavadintą atstovybę, buvo politinis ir pažeidė pačios Kinijos propaguojamą „vienos Kinijos principą“.
Šioje situacijoje verta atsiminti, kad Taivanas yra gana sėkminga regiono demokratija, kurioje šiuo metu pasitenkinimas šalies demokratine sistema yra net aukštesnis nei Lietuvoje. Tokia Taivano sėkmė yra matoma kaip grėsmė pačiai Kinijos politinei sistemai ir saugumui, todėl bet koks išaugęs dėmesys ar Taivano pripažinimas yra laikomas iššūkiu pačiai Kinijai.
Taivano klausimas yra ypač jautrus pačioje Kinijoje ir dėl to, kad ji vis dar laiko Taivaną savo teritorijos dalimi. Lietuvai bent jau iš dalies pripažinus Taivano suverenumą, Kinija yra pasiruošusi į šią situaciją reaguoti ypač aktyviai. Tai yra svarbu ir tuo aspektu, kad jei Kinija šiuo atveju nusileistų ir sureaguotų pasyviai, kitos pasaulio šalys, jau turinčios veikiančią Taipėjaus atstovybę, taip pat galėtų nuspręsti pasekti Lietuvos pavyzdžiu.
Vakarai išreiškia palaikymą Lietuvai
Europos Sąjungos užsienio reikalų ir saugumo politikos atstovė spaudai Nabila Massrali, neužilgo po Lietuvos sprendimo dėl Taivano atstovybės atidarymo teigė, kad Europos Sąjunga apgailestauja dėl tokių Kinijos atsakomųjų veiksmų ir tolimesni šio konflikto įvykiai jau yra atidžiai stebimi. Kas yra ne mažiau svarbu, Europos Sąjunga, nepriklausomai nuo pavadinimo, taip pat nelaiko Taivano atstovybės atidarymo „vienos Kinijos principo“ pažeidimu. Tačiau čia formuluotė vis dar išlieka svarbi, kadangi šis principas yra išsaugomas tol, kol yra atidaroma Taivano atstovybė, bet ne ambasada arba konsulatas.
Jei Kinija vis dėlto nuspręstų imtis dar griežtesnių veiksmų Lietuvos atžvilgiu, tai galėtų lemti dar labiau įtemptus ir suprastėjusius ES ir Kinijos santykius. Tai yra svarbus faktorius, pavyzdžiui, derantis dėl prekybos ir investicijų sutarties tarp ES ir Kinijos atnaujinimo, kuri šiuo metu yra užšaldyta. Be to, pastaraisiais metais Kinija vis dažniau pradėjo taikyti asmeninių sankcijų politiką Europos Parlamento nariams, kurie griežtai pasisako apie Kinijos vykdomus žmogaus teisių pažeidimus savo šalyje.
Tuo tarpu JAV į šią situaciją taip pat sureagavo žaibiškai ir pabrėždama NATO bei saugumo elementus teigė, kad Kinija neturėtų trukdyti Lietuvai vystyti abiem pusėm naudingus dvišalius santykius su Taivanu. Europos Parlamento narys Andrius Kubilius taip pat pareiškė, kad JAV valstybės sekretoriaus skambutį reikia traktuoti kaip unikalią paramos Lietuvai išraišką, ypač turint omeny šiuo metu vykstančius neramumus Afganistane.
„Neseniai įvykęs JAV valstybės sekretoriaus Anthony Blinkeno skambutis Gabrieliui Landsbergiui yra ne tik ypač stiprus Vašingtono signalas Pekinui ir Minskui (netiesiogiai ir Maskvai), kad Lietuva nėra tik „geografinis nykštukas“, kurį lengvai galima šantažuoti. Toks šantažas susilauks ne tik Lietuvos, bet ir JAV atsako“, – teigia Andrius Kubilius.
Tuo tarpu, pasak Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio, Lietuva visų pirma vykdo ne tik savo, bet ir Europos šalių politiką. Nors tik 15 pasaulio valstybių turi oficialias Taivano atstovybes savo šalyse, didžioji dalis ES valstybių bei JAV, taip pat yra neoficialiai priglaudusios Taivano atstovybes.
Šarūnas Liekis: Jei matai, kad negali laimėti muštynių, geriau ten nelįsk
Nepaisant Vakarų išreikštos politinės paramos Lietuvai, pastarosiomis dienomis tampa akivaizdu, kad tokia užsienio politika Lietuvai tikrai kainuos, visų pirma – finansiškai. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas ir politologas Šarūnas Liekis teigia, kad Lietuva netinkamai skaičiuoja tokios politikos kaštus.
„Iki šiol buvo taikytas politinis skaičiavimas, kad prekybos apimtys tarp Lietuvos ir Kinijos nėra didelės, todėl praradimas nėra svarus. Tačiau yra pamirštama apie žaliavas, puslaidininkius, vykdoma daugybę reeksporto, todėl čia yra daug platesnis laukas. Įmonėms, kurios turi Kinijoje interesų, bus didžiulis smūgis. Nėra aišku, kai JAV arba Taivanas kompensuos šiuos praradimus ir atsakomybė yra perkeliama verslui“, – teigia Šarūnas Liekis.
Kinija jau paskelbė, kad planuoja visiškai sustabdyti savo prekybinius ryšius su Lietuva, kas potencialiai gali kainuoti iki 300 mln. eurų per metus. Per pastaruosius penkerius metus prekybos apimtys su Kinija augdavo kasmet, dėl to Lietuva bent jau artimiausiam laikotarpiui netenka potencialaus ir augančio prekybos partnerio. Turint omenyje šias augimo tendencijas, Lietuvos prekybos apimtys su Kinija ateityje galėtų tapti net ir dar didesnės.
„Kalbant apie politinį aspektą, Kinija yra JT Saugumo organizacijos narė, tai yra didžiulė struktūrinę galią turinti valstybė ir kyla klausimas dėl ko mes konfrontuojame. Lietuva nėra pasiruošusi nei politinei, nei karinei konfrontacijai. Jei matai, kad negali laimėti muštynių, geriau ten nelįsk. Dabar yra matomas pataikavimas ideologinėms nuostatoms, o ne nacionaliniams interesams ir tai lemia pasekmes“, – teigia politologas.
Nors Lietuva visada pabrėžia rizikas, kalbant apie investicijas iš Kinijos, pasak Š. Liekio, negalima taip tiesmukai „nurašyti“ visų Kinijos investicijų, kadangi kitos valstybės jomis naudojasi.
„Net JAV sulaukia daugybę investicijų iš Kinijos, ar tai reiškia, kad jos visos yra nesaugios? Viskas gali būti nesaugu. Šiuo klausimu dirbti ir yra nesaugių investicijų, bet yra daugybę saugių ir normalių investicijų“, – kalba Š. Liekis.
Taip pat vis dar yra aktualus klausimas, kiek iš tiesų naujoji Taivano atstovybė Lietuvoje gali paskatinti išaugusius prekybinius ryšius su Taivanu. Remiantis jau esama patirtimi, galime matyti, kad didžioji dalis valstybių, nusprendusių įsteigti bent jau neformalias Taivano atstovybes savo šalyse, iš tiesų ženkliai savo prekybos apimčių su šia šalimi nepadidina. Taigi, tokį Lietuvos žingsnį visų pirma reikėtų vertinti kaip simbolinį ir politinį, kuris Lietuvai galimai kainuos. Be to, net ir padidinus bendradarbiavimo apimtis su Taivanu, vargu ar galima tikėtis panašių prekybos apimčių ir dėl paties Taivano ekonomikos dydžio.
Nors Lietuva yra užsibrėžusi ambicingą tikslą, siekdama diversifikuoti savo prekybą ir su kitomis rytų Azijos regiono šalimis, pavyzdžiui: Pietų Korėja, Japonija ar Singapūru, tai visų pirma turėtų būti strateginis bei ilgojo laikotarpio sprendimas. Bendradarbiavimo prioritetų kaita neleidžia greitai užmegzti naujų santykių, be to, tokiu būdų yra siunčiama žinutė kitoms regiono šalims, kad Lietuvos užsienio politiką nėra tęstinė ir ateityje, pasikeitus vyriausybei, Lietuvos užsienio politikos prioritetai galimai dar kartą keistųsi.
Tuo tarpu Lietuvos sprendimas palikti 17+1 bendradarbiavimo formatą nors ir buvo sutiktas pozityviai Europos Sąjungoje, kol kas nepanašu, kad kitos šiam formatui priklausančios šalys planuoja pasekti Lietuvos pavyzdžiu. Tai gali būti siejama ir su bendru išaugusiu Kinijos dėmesiu Lietuvai ir šio formato ateitimi, kadangi kitos šalys matydamos tokią aršią Kinijos reakciją, yra linkusios palaukti ir įvertinti Lietuvai iškylančius iššūkius.
„Nepanašu, kad kitos šalys gali pasekti Lietuvos pavyzdžiu. Kai Lietuva apeliuoja į Europos Sąjungos vienybę, reikia pažiūrėti, kokios investicijos yra Europoje. Visa vakarų Europa yra užtvindyta Kinijos investicijomis, ir jų trūksta rytų bei centrinėje Europoje. Didžioji Britanija palaiko Lietuvą, tačiau šioje šalyje bene daugiausia Kinijos investicijų, skaičiuojant tenkančias investicijas vienam gyventojui. 17+1 formatas turėjo daugybę tikslų, tačiau nesuprantama, kaip galima savanoriškai išeiti iš šio formato ir už tai nieko negauti. Galima šias investicijas nutraukti, tačiau mes nesame gavę jokių pažadų iš Taivano. Čia yra mūsų pagrindinė problema, kad mūsų darbai ir retorika neatitinka valstybinius interesus“, – svarsto Š. Liekis