Švietimo mainų paramos fondas, kuris kuruoja Europos Parlamento remiamus ir kitus projektus, pasakoja, jog mokytojai gali išvykti tiek su savo mokiniais, tiek vieni stebėti kitų mokytojų darbą ir geruosius pavyzdžius pritaikyti sugrįžę į savo mokyklas.
Pabandžius nesinori sustoti
Vytautas Pačiauskas, Bendrojo ugdymo programų skyriaus vadovas, supažindina su dviem pagrindinėmis Erasmus+ veiklų kategorijomis: pirmosios trumpalaikės veiklos metu vyksta mokymo dėstymo vizitai, kai mokytojai patys kitoje šalyje, kitoje mokykloje moko vaikus; taip pat darbo stebėjimas – mokytojas vyksta pas kolegą į kitą šalį ir stebi, kaip jis dirba klasėje, bei dalyvauja kursuose. Tokie užsiėmimai gali trukti nuo 2 dienų iki 2 mėnesių.
Kita galimybė – strateginė partnerystė tarp universitetų. Tai ilgalaikiai, iki 3 metų trunkantys projektai, kuriuose dalyvauja kelios mokyklos iš skirtingų valstybių. Šie projektai labiau orientuoti į moksleivių mobilumą, kadangi šie yra nepilnamečiai, mokytojai į užsienį vyksta kartu.
Norinčių, pasak V. Pačiausko, dalyvauti tokiuose projektuose yra daugiau negu šiuo metu galima suteikti galimybę. „Vyksta konkursas ir labai gaila, bet mes galime finansuoti, priklausomai nuo metų sėkmingumo, tik ne daugiau nei trečdalį projektų. Sėkmės procentas yra apie 25 projektai.“
Tačiau yra ir kuo džiaugtis, sako V. Pačiauskas, 2018 metais buvo finansuoti 195 projektai, tai yra 87-iais projektais daugiau nei 2017-ais metais. Be to, Lietuva lėšų iš Europos Parlamento tvirtinamų struktūrinių ir investicinių fondų gauna daugiau nei kitos Europos valstybės dėl pačių mokyklų iniciatyvos.
Anot V. Pačiausko, tos mokyklos, kurios jau bent kartą yra dalyvavusios tokiuose projektuose, noriai įsitraukia į šią veiklą ir toliau, sunkiau sudominti tas mokyklas, kurios dar nėra išbanžiusios tokių galimybių, todėl būtent su jomis stengiamasi komunikuoti daugiau, bei uždegti joms „žaliąją šviesą“.
Sugrįžta su naujomis idėjomis
Vilniaus Balsių progimnaziją, ne pirmus metus teikiančią paraiškas konkursams dalyvauti tokiuose projektuose, turbūt būtų galima vadinti tarptautinių mainų vilke. Iki dabar 18 mokytojų dalyvavo Erasmus+ projekte „Besimokanti ir kurianti mokykla“, o šiuo metu 8 mokytojai dalyvauja strateginės, ilgalaikės Erasmus+ programos partnerystėse.
„Tai yra didelė pridėtinė vertė mokyklai, – teigia mokyklos direktorė Loreta Kačiušytė-Skramtai. – Visų pirma, mokytojai įgyja naujos patirties, pamato kolegų darbą užsienyje, <...> jie grįžta pasisėmę energijos daryti pokyčius, daryti savo darbe kažką kitaip ir, aišku, tai atsiliepia vaikams, ugdymo procesui ir rezultatams.“
Direktorė pasakoja, jog kai kurias perimtas patirtis ir idėjas realizuoti pavyksta. Kaip pavyzdį ji pateikia miško mokyklą – pamokas, vykstančias žaliosiose zonose. „Šiuo metu 12-ika klasių dalyvauja miško mokyklos projekte ir daugiau negu 300 pamokų vaikai mokosi lauke – miške, prie ežero, prie upės ir kitose žaliose erdvėse.“
Paklausus direktorės, kokius pagrindinius skirtumus ji pastebi tarp užsienio ir Lietuvos mokyklų, ji pastebi, jog daugelyje Europos mokyklų yra geresni mokytojų ir vaikų santykiai, šiek tiek draugiškesnė aplinka, laisvesnė ugdymo sistema. Jos nuomone, to turėtų siekti ir Lietuvos mokyklos.
Sėkmingos mokyklos elementas – išgirstas vaikas
Tai, jog mokytojų ir vaikų tarpusavio ryšys bei abipusė pagarba yra vieni svarbiausių sėkmingos mokyklos principų, sutinka ir Nerijus Buivydas, Demokratinės mokyklos, kol kas vienintelės tokios Lietuvoje, įkūrėjas.
Pasak jo, šioje mokykloje ryšys tarp mokytojo ir mokinio puoselėjamas atkreipiant dėmesį į vaikų norus, nuomonę, skiriant daug laiko bendravimui. Pamokų metu ir popamokinėje veikloje atsižvelgiama į vaikų individualius gebėjimus, jų poreikius, pasiūlymus ir idėjas, sprendžiant iškilusias problemas.
Demokratinio ugdymo idėja atsirado Didžiojoje Britanijoje dar prieš šimtą metų, pasakoja N. Buivydas, o jo įkurtoje mokykloje bandoma šį modelį pritaikyti.
„Ieškome geriausio varianto, tinkančio mūsų šaliai ir viskas remiasi į pagarbą vaikui, susitarimus pamokų metu, atsižvelgiama į vaiko poreikius, mokyklos gyvenimą, socialinę demokratiją, kada visi yra svarbūs, visi gali pasisakyti ir, jei reikia, balsų dauguma priimti sprendimus“, – apie Demokratinės mokyklos išskirtinumą pasakoja jis ir papildo, jog viena pagrindinių idėjų, kuria remiasi užsienio mokyklos, yra individualus pokalbis su mokiniu, kurį, jo nuomone, būtina integruoti į visas Lietuvos mokyklas.
Aplankęs nemažai šalies mokymo įstaigų, N. Buivydas situaciją jose mato panašią, su tais pačiais iššūkiais ir problemomis, tačiau čia, jo nuomone, galima įžvelgti ir teigiamų dalykų – taip lengviau identifikuojamos problemos ir padaromas nacionalinis pokytis. Visgi net ir siekiant pokyčių nacionaliniu mastu, jie gali prasidėti nuo vieno žmogaus, mano N. Buivydas.
„Tikiu, kad pokyčiai prasideda vis tiek nuo vienos idėjos, nuo vieno žmogaus ir nuo mažų dalykų, tai nereikia galvoti, kad aš vienas nieko negaliu pakeisti, tikrai tu gali pakeisti savo klasės vaikus, savo kolegas. Kolegos gali pakeisti mokyklą arba, kaip neseniai matėme, susivienijus mokytojams, įvykiai gali atkreipti visuomenės dėmesį, o tas dėmesys po to atkreipia politikų dėmesį ir turbūt taip įvyksta pokyčiai,“ – sako N. Buivydas.
Tačiau jis skatina pirmiausia nepamiršti vaikų, mes dėl jų dirbama mokykloje, dėl jų mokytojai turi darbą. Jo teigimu, reikia stengtis, kad vaikai mokykloje jaustųsi gerai, būtų laimingesni, labiau norėtų į ją eiti, mokytis ir tada būsi laimingesni ir mokytojai.
Svarbu pamatyti kitą
Jaunatviškumo ir motyvacijos mokyti nestokojantis istorijos mokytojas Tomas Vaitkūnas, prieš gerą mėnesį grįžęs iš projekto „Mokytojai Lietuvai“ Suomijoje, sako tik dabar – pradėjęs važinėti į kitas mokyklas – ima suprasti, kokias patirtis iš ten parsivežė.
Keliaudami į mokymo įstaigas projekte dalyvavę mokytojai, pasak T. Vaitkūno, daugiausiai kalba apie mokymo prasmę, kaip priartėti prie mokinio, apie reformų lėtumą, neskubėjimą. „Man atrodo to dabar ir reikia – iš tiesų, neskubėkim, gal darykim pamažu, bet darykim“, – svarsto jis.
Vienas sėkmingiausių metodų, istorijos mokytojo nuomone, yra mokymasis kartu, kai mokytojai kolektyviai analizuoja vieną mokinį.
„Manau, kad nuo čia ir reikėtų pradėti, kad tas pokytis įvyktų realiai. Tai neįvyks dabar, neįvyks per metus, bet tai turi įvykti, tik turi trukti šiek tiek laiko. Tai, ką mokytojai gali daryti, tai pradėti daugiau bendradarbiauti ir skirti daugiau dėmesio būtent vienam vaikui – kiekvieno vaiko ugdymosi sėkmei“, – mano mokytojas.
Kadangi istorijos mokytojas T. Vaitkūnas yra ir „Renkuosi mokyti“ programos dalyvis, jis jau antrus metus gyvena Šilalėje ir moko Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. Jis pats sako mokykla nenusivylęs ir esantis „savo vėžiose“, bet pastebi, jog mokytojų bendruomenėse, ypač tarp vyresnių mokytojų, galima jausti nusivylimo nuotaiką, pastovumo ir ramybės trūkumą.
Tačiau ir čia sprendimą mokytojas mato. Jo nuomone, gali padėti bendruomenė, santykis vienų su kitais, pagalbos ieškojimas, jeigu mokykloje jaučiama įtampa. Jis skatina atsitraukti nuo rutinos, pažiūrėti į viską iš šalies, o tai padaryti padeda kitų stebėjimas, mokymai, stažuotės užsienyje.
„Nenoriu būti kategoriškas, bet tai yra labai svarbu ir vos ne kad būtina, pamatyti kitą, pamatyti kitokį, kaip vyksta kitur. Tai būtų atsakymas ir į įtampos nuėmimą, kai pamatau kitą, kaip jie elgiasi tose pačiose problemose, tuose pačiuose džiaugsmuose, ir iš ten pasiimti tam tikros patirties“, – tikina T. Vaitkūnas. Jis papildo, jog tų galimybių yra, tik reikėtų dėmesį skirti ne į mokymų ar diplomų kiekybę, bet kokybę.
Vilniaus Balsių progimnazijos direktorė L. Kačiušytė-Skramtai norėtų, jog mokytojai stažuotis išvyktų dar dažniau, tačiau pastebi ir esminius barjerus mokykloms į juos patekti – kompetentingų žmonių, galinčių rengti bei administruoti paraiškas projektams trūkumą, bei nepakankamą kitos kalbos žinojimą.