Kūdikių bumas Europos mastu neužfiksuotas
Pasak Demografinių tyrimų ir ekspertizių centro ekspertės, Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto doktorantės Dovilės Galdauskaitės, pandemijos efektas gimstamumui Europoje nėra vertinamas vienareikšmiškai. „Kai kuriose šalyse stebimas neženklus gimstamumo padidėjimas, kitose – sumažėjimas arba jokio poveikio. Taip pat stebima regioninė variacija, kuri priklauso nuo šalies, pandemijos bangos etapo ir pandemijos valdymo priemonių įvedimo laiko bei trukmės“, – pažymi D. Galdauskaitė.
Vis dėlto, gydytojų bei ekspertų prognozės dėl galimo kūdikio bumo nepasitvirtino. „Iš tiesų gydytojų tarpe praėjusį rudenį nemažai juokavome, jog žiemą akušerijos skyriaus laukia tikras darbymetis, tačiau visų nuostabai didesnio pokyčio nepastebėjome. Priežasčių tam gali būti įvairių. Labiausiai tikėtina, jog daugelis porų paprasčiausiai nesiryžta planuoti nėštumo pandemijos laikotarpiu“, – teigia gydytoja rezidentė akušerė-ginekologė Saulė Starkauskaitė. Jai antrina ir Seimo sveikatos reikalų komiteto narys Aurelijus Veryga. „Prisipažinsiu, kad ir aš maniau, jog jo (kūdikio bumo – aut. past.) galima tikėtis, tačiau realybė parodė, jog klydome. Norint atsakyti į klausimą, kodėl mūsų spėlionės, kurios buvo grįstos anksčiau pasaulyje vykusiais panašiais reiškiniais, nepasitvirtino, reikėtų pakankamai gilios analizės ar bent sugretinimo kelių esminių dalykų su anksčiau buvusiais kūdikių bumais“, – sako A. Veryga
Dabartinė gimstamumo situacija Lietuvoje verčia sunerimti. „Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. gimė 25,1 tūkst. kūdikių, o tai 2,3 tūkst. (8,1 proc.) mažiau negu 2019 m. Svarbu suvokti ir bendrą Lietuvos gimstamumo situaciją, kuri tikrai nėra gera. Per pastaruosius beveik 30 metų gimusiųjų skaičius per metus sumažėjo daugiau nei per pusę (56 proc.)“, – pabrėžia D. Galdauskaitė. Vertindama absoliutų gimusiųjų skaičių, ji taip pat pastebi ženkliai sumažėjusį reproduktyvaus amžiaus moterų (15–49 metų) skaičių, kurį galėjo paveikti ne tik jaunimo emigracija, bet ir tai, jog moterys gimdo vis vėliau. „Vidutinis moters amžius, gimdant pirmą vaiką nuo 23,0 metų 1994 m. didėjo ir 2020 m. pasiekė net 28,2 metus“.
Ne viena priežastis lėmė sumažėjusį gimstamumą
Kaip vieną iš pagrindinių sumažėjusio gimstamumo priežasčių pandeminiu laikotarpiu, gydytoja rezidentė akušerė-ginekologė, įvardija didesnę grėsmę nėščiosioms susirgti sunkia ligos forma.
„Nėščiosios turi didesnę riziką sirgti sunkia COVID-19 ligos forma, infekcija gali lemti blogesnes nėštumo išeitis – didėja preeklampsijos, priešlaikinio gimdymo, vaisiaus augimo sulėtėjimo ar net vaisiaus žūties rizika“, – pasakoja S. Starkauskaitė. Nors COVID-19 liga serganti moteris nėštumo ar gimdymo metu negali užkrėsti vaisiaus, S. Starkauskaitė pažymi, kad infekcija tampa pavojinga vaikui jau po gimimo – tiek naujagimystės, tiek kūdikystės periodu. Kita galima priežastis, gydytojos rezidentės akušerės-ginekologės teigimu, yra pandemijos nulemta nežinomybė dėl ateities. „Moterys dažnai nerimauja, ar dėl pandeminės situacijos galės pasirinkti, kokioje gydymo įstaigoje bus sekamas jų nėštumas ir prižiūrimas gimdymas, ar gimdyme galės dalyvauti partneris. Tikėtina, jog poras neramina ir nestabili ekonominė situacija – daug žmonių praranda darbus, nėra užtikrinti dėl ateities“, – aiškina pašnekovė.
S. Starkauskaitė taip pat pastebi, kad nuolat augantys nevaisingumo rodikliai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje tampa vis aktualesne problema. „Pasak PSO, net 15 proc. reprodukcinio amžiaus porų yra nevaisingos. Maždaug 30–40 proc. atvejų nevaisingumą lemią moters reprodukcinės ar endokrininės sistemos patologija – ovuliacijos sutrikimai dėl hormonų disbalanso, tam tikros anatominės kliūtys, neleidžiančios įvykti apvaisinimui ar implantuotis apvaisintai kiaušialąstei. Apie 10–30 proc. atvejų būklę nulemia vyro vaisingumo sutrikimai, sąlygoti spermos formavimosi patologijos ar vėlgi anatominės kliūtys. Likusiais atvejais nevaisingi būna abu partneriai, o dalis nevaisingumo priežasčių lieka neišaiškintos“, – kalba gydytoja rezidentė akušerė-ginekologė.
Be anksčiau minėtų priežasčių, sumažėjusį gimstamumą galėjo lemti ir padidėjęs nerimas, sako S. Starkauskaitė: „Stresas yra vienas iš nevaisingumo rizikos veiksnių ir lemia didesnę persileidimo, priešlaikinio gimdymo riziką“. Savo ruožtu A. Veryga antrina gydytojai rezidentei akušerei-ginekologei. „Tai, kad pandemijos metu išaugo ne tik streso lygis, bet vėliau atsirado ir tam tikras abejingumas pandemijai, o gal ir dar kam nors, taip pat galėjo turėti įtakos. Žmogaus psichologija yra labai sudėtingas dalykas, o lytinis potraukis yra labai jautrus mūsų išgyvenimams ir net kasdienėms smulkmenoms“, – tvirtina Seimo sveikatos reikalų komiteto narys.
Šeimos politikos koreliacija su gimstamumu
Visgi gimstamumo pokyčiai yra nulemti gana kompleksiškos veiksnių visumos, sako D. Galdauskaitė: „Naujausiuose tyrimuose vis dažniau pabrėžiama galimas poveikis tokių veiksnių kaip visapusiškos gerovės užtikrinimo, dviejų dirbančiųjų partnerių šeimoms užtikrinimas, tėvo įsitraukimo į šeimos gyvenimą – vaikų priežiūrą ir namų ruošą, lygis, ekonominio ir socialinio neužtikrintumo, kultūriniai veiksnių, susijusių su vertybėmis bei nuostatomis – apsisprendimu likti bevaikiais, siekiant savirealizacijos kitose gyvenimo srityse“. Pritaria ir A. Veryga. „Bendraujant su žmonėmis ne kartą teko girdėti pasvarstymus, kad labai svarbu, ar gimus vaikui šeima galės gauti vietą darželyje, kokia bus ugdymo kokybė mokykloje, ar ji bus patogiai pasiekiama ir t. t. Daliai šeimų yra aktualus ir finansinis klausimas. Vienkartinė išmoka turbūt labai nedaug kam yra tiesioginė paskata susilaukti vaikų, bet ji kartu su vaiko pinigais yra tam tikro finansinio saugumo ir stabilumo garantas“, – teigia Seimo sveikatos reikalų komiteto narys.
Nors, pasak A. Verygos, duomenys rodo aiškias tendencijas – „visa ES yra iš esmės išmirštantis regionas“, vis dėlto Baltijos šalys neatsiduria pačioje blogiausioje situacijoje. „Lietuvos situacija pagal suminį gimstamumo rodiklį yra geresnė lyginant su ES šalių vidurkiu. Lietuvoje šis rodiklis 2019 m. buvo 1,61, o ES šalių vidurkis, buvo 1,53. Suminis gimstamumo rodiklis 2019 m. buvo didžiausias Prancūzijoje, kur siekė 1,86, vieni žemiausių rodiklių – Pietų Europos šalyse, kurios išsiskiria tuo, kad vaikų auginimas ir priežiūra yra sutelkti šeimoje ir vyraujant gana patriarchalinėms nuostatoms, dėl kurių didžioji dalis šių atsakomybių tenka moterims. Šiose šalyse šeimos politika gana silpnai išvystyta“, – tvirtina Demografinių tyrimų ir ekspertizių centro ekspertė. Pateikdama Prancūzijos pavyzdį, D. Galdauskaitė pastebi, kad ši valstybė išsiskiria ilgalaike ir kryptinga šeimos politika. „Prancūzijos šeimos politikos priemonių komplektas yra subalansuotas taip, kad priemonės yra viena kitą papildančios. Prancūzijoje sukurta šeimos politika teikia prioritetą ir atliepia abiejų dirbančių tėvų poreikius bei lūkesčius nukreiptus į darbo, šeimos ir vaikų auginimo derinimą. Sukurtas priemonių ir paslaugų tinklas orientuotas į skirtingo amžiaus vaikus, paslaugos prieinamos net vaikams nuo 2 mėnesių amžiaus, nuo šių metų pradžios ikimokyklinis ugdymas vaikams nuo 3 metų tapo privalomu. Tai reikšminga dėl ilgų, bet mažai apmokamų vaiko priežiūros atostogų“, – pasakoja D. Galdauskaitė.
Sumažėjęs gimstamumas – tik laikinas lūžis?
„Šio šimtmečio pirmojo dešimtmečio viduryje, kai būdamos jau vyresnio amžiaus ėmė susilaukti vaikų ir kurti šeimas tos moterys, kurios prieš tai atidėjo šiuos procesus, prasidėjo gimstamumo kompensacinis periodas, dėl kurio susidarė gimstamumo didėjimo įspūdis. Nepaisant tuo metu buvusio trumpalaikio atsigavimo ir kai kurių gimstamumo rodiklių svyravimo, gimstamumas iki šiol išlieka žemas ir neužtikrinantis kartų kaitos“, – pastebi Demografinių tyrimų ir ekspertizių centro ekspertė.
Pasiteiravus, ar gimstamumo sumažėjimas yra tik laikinas lūžis, S. Starkauskaitė sako, kad situacija daugmaž išliks panaši net ir pasibaigus pandemijai. „Nors paskutiniais metais gimstamumo sumažėjimas buvo ypač ryškus, tačiau daugelyje išsivysčiusių šalių šis kritimas stebimas jau keletą dešimtmečių. Tokia pati tendencija stebima ir Lietuvoje. Spėjama, jog pasibaigus pandemijai gimstamumo rodikliai trumpam šoktels į viršų, tačiau bendrai ši tendencija turėtų išlikti – daugiavaikių šeimų mažėja, daug žmonių yra nusiteikę neturėti vaikų ar turėti jų mažiau dėl klimato pokyčių“, – prognozuoja gydytoja rezidentė akušerė-ginekologė.
„Mokslininkų visuotinai pripažinta, kad kuriant efektyvią šeimos politiką svarbiausia yra ne siekis didinti gimstamumą, tačiau užtikrinti vaikų bei šeimų gerovę, sutelkiant dėmesį į darbo ir šeimos derinimui palankių sąlygų kūrimą“, – pabrėžia D. Galdauskaitė. Verta pastebėti, kad Lietuvoje jau yra atkreipiamas dėmesys į šį faktorių, o tai patvirtina Seimo pirmininkės siūlomas sutrumpintos 32 valandų darbo savaitės vienam iš tėvų, jei jis grįžta į darbą nepasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, taikymas. Savo ruožtu A. Veryga neabejoja šio pasiūlymo veiksmingumu: „Manau, kad iniciatyva tikrai gera. Dalį šeimų manau paskatintų gimdyti. Tik labai svarbu, kad tai nesuveiktų priešingai, jog neatsitiktų taip, kad darbdaviai pradės vengti tokių žmonių“, – svarsto A. Veryga, priurdamas, kad dabartiniu metu, trūkstant darbuotojų, tokia situacija yra mažai tikėtina.
Vakcinų ryšys su nevaisingumu
Nors neretai dvejonės skiepytis yra siejamos su nevaisingumu, S. Starkauskaitė ragina pasitikėti mokslu. „Manau, jog žmonių nerimas dėl vakcinų yra suprantamas – liga nauja, vakcina sukurta neseniai. Tačiau reikia pasitikėti profesionalais – visos svarbiausios pasaulio akušerijos ir ginekologijos organizacijos pataria skiepytis COVID-19 vakcina tiek planuojant nėštumą, tiek pastojus. Tikiu, jog praėjus šiek tiek laiko ir turint daugiau mokslinių įrodymų bei informacijos apie vakcinas, žmonės skiepysis drąsiau ir labiau pasitikės medicinos mokslu“, – teigia gydytoja rezidentė akušerė-ginekologė.
Seimo sveikatos reikalų komiteto narys teigia, kad sklando labai daug mitų, susijusių tiek su COVID-19, tiek ir su kitomis vakcinomis. „Tai, kad tokia dezinformacija išlieka gyvybinga ir plinta rodo, jog valstybės komunikacija yra nepakankama ar nekokybiška. Ne kartą esu sakęs, kad ji yra per daug moksliška ir per mažai emocionali. Negalima labai racionaliais argumentais „permušti“ emocinių argumentų. Dezinformacijos plitimas yra ženklas, kad reikia rimčiau žiūrėti į sveikatos raštingumo didinimą ir profesionalią komunikaciją iš valstybės pusės“, – akcentuoja A. Veryga.