Vienas iš Europos Sąjungos tikslų – apsaugoti vandens kokybę ir biologinę įvairovę vandens telkiniuose bei suteikti saugias maudymosi vietas šalių narių gyventojams.
„Šiuo metu mes turime Lietuvoje situaciją tokią, kad 40 procentų ežerų neatitinka geros būklės kriterijų ir apie 50 procentų upių. Tai reiškia, kas antra upė neatitinka geros būklės kriterijų, bet tai nereiškia, kad Lietuvos vandenyse negalima maudytis ar kažkas ten yra negerai“, – vandens telkinių ekologinę būklę Lietuvoje komentuoja Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas Gintautas Sabas.
Specialistas pabrėžia, kad ežerų ir upių ekologinė būklė šalyje kasmet gerėja, o atsižvelgiant į maudymuisi skirtų vandens telkinių rodiklius, Lietuva nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio atsilieka vos puse procento.
„Gal labiausiai būklei įtakos turi pasklidoji tarša šiuo metu ir jaučiamas intensyvus žemės ūkis, jo poveikis vandens telkinių būklei. Kadangi žinome, kad žemės ūkis intensyvėja, daugiau ariamos žemės turime, daugiau trąšų yra naudojama“, – intensyvios žemdirbystės padarinius akcentuoja Gintautas Sabas.
Dėl žmonių veiklos įtakos vandens užterštumui sutinka ir Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų specialistas Gražvydas Jegelevičius. Specialistas išskiria du pagrindinius vandens taršos šaltinius – maisto medžiagų sankaupas, lemiančias vandens telkinių žydėjimą ir deguonies trūkumą, bei cheminę taršą. Pastarąją dažnai lemia žmonių vartojami produktai – valymo reikmenys, kosmetika. G. Jagelevičius atkreipia dėmesį – kas nepavojinga žmogui, gali kelti didelį pavojų aplinkai.
Pasak pašnekovo, su pagrindiniais teršalais, vėliau patenkančiais į vandenį, žmonės susiduria kasdien nė neįtardami, kad šios medžiagos gali turėti lemiamą įtaką vandens telkinių ekosistemoms.
„Iš tikrųjų, tai mes esam savo kasdieninėje aplinkoje nuolatos veikiami šitų medžiagų apkrovos. Dar kartą pasikartosiu, tai – iš įvairių gaminių ateinantys bisfenoliai, felatai, perplonintos medžiagos, degumą mažinančios medžiagos ir kitos endokrininę sistemą ir kitas funkcijas trikdančios medžiagos. Tai būtent jų pagrindinis šaltinis yra mūsų buitis, tai yra mūsų namų aplinka ir būtent iš ten sklinda į nuotekų vandenį tos medžiagos ir kai kurios praeina nuotekų valyklas, tai yra, neišsivalo. Gali 50 proc. išsivalyti, gali 90 proc. išsivalyti, bet didelis kiekis patenka į aplinką”, – nuogąstauja G. Jegelevičius.
Visgi, pasak Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus vedėjos Gražvydės Norkienės, gyventojai gali būti ramūs dėl vandens kokybės maudyklose – ji nuolat stebima.
„Vandens telkiniai yra stebimi, laikantis Lietuvos higienos normos reikalavimų paplūdimyje ir jų maudyklų vandens kokybė yra stebima tiek pajūrio, tiek gėlo vandens, tai yra, ežerų, upių, tvenkinių vanduo. Stebima reguliariai, kas dvi savaites. Per maudymosi sezoną yra imami aštuoni mėginiai“, – situaciją Lietuvoje komentuoja specialistė.
Gražvydės Norkienės teigimu, Europos Komisija prieš maudymosi sezoną vertina kiekvienos valstybės pateiktus duomenis – 2018m. Lietuvoje 85 proc. maudyklų buvo puikios kokybės.
Paklausta, kaip poilsiautojams atskirti šias geros kokybės maudyklas, specialistė patarė rinktis oficialius paplūdimius, kuriuose rūpinamasi poilsiautojų patogumu.
„Na, visų pirma, siūlytumėm ir rekomenduotumėm lankytis oficialiuose su sutvarkyta infrastruktūra paplūdimiuose. [Poilsiautojai] turėtų atkreipti dėmesį, ar yra pažymėta maudymosi zona tiek vaikams, tiek plūdurais, iki kur galima pačiam poilsiautojui plaukti. Taip pat, ar yra infrastruktūra pritaikyta lankytis, tai yra, ar yra tualetai, ar yra šiukšliadėžės, persirengimo kabinos, pagaliau – kaip dažnai informaciniame stende atnaujinta informaciją“, – patarimais dalijosi G. Norkienė.
Karštą vasaros dieną lietuviai nesibaimindami dėl savo sveikatos gali atsivėsinti daugelyje vandens telkinių, tačiau svarbu įvertinti savo indėlį į vandenų ir upių vandens kokybę, dažniau rinktis aplinkai draugiškus valiklius ir kitas chemines medžiagas, kosmetikos gaminius. Pailsėjus – susitvarkyti ir palikti švarias pakrantes.