Po ketverių metų minėtasis bankas bankrutavo. Jo savininkui gresia belangė. Savo pinigų reikalauja nuožmūs buvę Rusijos karinių struktūrų darbuotojai, o prancūzų partijos iždininkas kas kelis mėnesius siunčia po 165 tūkst. dolerių paslaptingai Maskvoje gyvenančiai damai, nors neturi jokių garantijų, jog pinigai tikrai pasieks tikslą, ir skola galiausiai bus grąžinta.
Pinigai praeitais metais taip ir nepadėjo M. Le Pen laimėti prezidento rinkimų, tad ir Kremlius liko be galingos sąjungininkės pačioje Europos širdyje – kitaip tariant, it musę kandęs. Liko tik pralaimėjimo kartėlis ir 9,4 mln. eurų skola, pastūmėjusi politikės partiją į tamsų šešėlinį Rusijos tarpvalstybinių finansų liūną, ir privertusi ne visai savo noru atsidurti toje pačioje valtyje su žmonėmis, kaltinamais ryšiais su Rusijos organizuoto nusikalstamumo pasauliu, pinigų plovimu ir karinėmis operacijomis.
Mįslinga šios paskolos saga suteikia unikalią progą iš vidaus susipažinti su Rusijos įtakos aparatu, ir atskleidžia, kaip fiziniai asmenys ir bendrovės, veikiantys už Kremliaus ribų, padeda prezidentui Vladimirui Putinui, neretai net neturint centralizuoto plano, siekti norimų užsienio politikos tikslų.
„Rusija buvo suinteresuota paremti Marine Le Pen“, – konstatuoja Europos Parlamento narys Aymericas Chauprade‘as, kadaise patarinėjęs M. Le Pen užsienio politikos klausimais, tačiau vėliau partiją, išsiskyrus pažiūroms, palikęs.
„Kiekvieną kartą išgirdę politiką, bandantį aiškinti, jog vertėtų keisti politiką Rusijos atžvilgiu... galite būti tikri, kad Maskva suinteresuota jį remti ir galbūt jau net remia“, – teigia politikas.
2016 metais Rusijai prisikišus nagus prie Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų, žvalgybos bendruomenė pateikė išvadą, jog pats V. Putinas pasisakė už „aktyvias priemones“, kaip padidinti Donaldo Trumpo pergalės tikimybę. Tai dar labiau paskatino tiek Jungtinių Tautų, tiek kitų Vakarų valstybių nuogąstavimus, jog Rusijos prezidentas asmeniškai atsakingas už visas slaptas Maskvos operacijas.
Tik tai dar ne viskas. Kremliui prielankumą jaučiantieji užsienyje sulaukia paramos ir iš šaltinių, apie kuriuos Rusijos prezidentas net nenumano, o jų veiklai nereikalingas joks ypatingas šalies vadovo palaiminimas.
Anot analitikų, M. Len Pen gauta paskola – puikus pavyzdys, kaip visa tai veikia. V. Putinui savo pakalikų galvoje įkurdinus savą viziją, agentai tiek vyriausybės viduje, tiek už jos ribų imasi veiksmų, kaip ją paversti realybe. Žinoma, viliasi, kad sėkmės atveju neliks pamiršti.
Pinigai – geriausias įrodymas, jog pastaraisiais metais Rusijos operacijos užsienyje susijusios ne tik su propaganda skaitmeninėje erdvėje ir karinėmis provokacijomis, bet ir slaptomis finansavimo schemomis.
Tinklas, prisidėjęs prie šio sandorio, anot „Alliance for Securing Democracy“ organizacijos (ji kartu su ekspertų grupe C4ADS domėjosi šios konkrečios paskolos istorija) mokslinio darbuotojo Joshua Kirschenbaumo, prieš mūsų akis – „grynų gryniausias pavyzdys, kaip neteisėti finansai siejasi su užsienio šalies kišimusi į kitos valstybės vidaus reikalus“.
Reikėjo pinigų
Kaip ir dauguma, M. Le Pen partija 2014 metais apsisprendė imti paskolą, nes pristigo pinigų.
Tuo metu sąlyginai gaivus M. Le Pen politikos gūsis radikaliosios dešinės kontekste atrodė gana patraukliai, partija, įkurta politikės tėvo, sparčiai rinko šalininkus. Marine pristatė išgrynintą partijos politikos versiją, sumaniai derindama raginimus ištraukti Prancūziją iš NATO ir galbūt Europos Sąjungos su priešiškumu islamui bei imigracijai.
Deja, partijai, tuomet besivadinusiai „Nacionaliniu frontu“, o dabar – „Nacionaliniu sambūriu“, niekaip nepavyko įtikinti Prancūzijos bankų ja pasitikėti ir paskolinti pinigų. M. Le Pen bankus apkaltino diskriminacija.
Ieškodami finansavimo galimybių ne prancūzų bankuose, partijos nariai kreipėsi į Europos Parlamento deputatą Jeaną Lucą Schaffhauserį, ten atsidūrusi būtent nuo M. Le Pen partijos.
Ne vienerius metus J. L. Schaffhauseris siekė realaus Europos ir Rusijos bendradarbiavimo, turėjusio tapti krikščioniška atsvara Azijai ir Artimiesiems Rytams. Dirbdamas tarptautiniu konsultantu Prancūzijos naftos ir orlaivių bendrovėse, jis garsiai svajojo vieną gražią dieną įsteigti prorusišką fondą, dalinsiantį Rusijos pinigus organizacijoms Europoje ir pritrauksiantį senąjį žemyną arčiau Maskvos.
2004 ar 2005 metais, dirbdamas viename Prancūzijos ir Rusijos santykių vystymo projekte, J. L. Schaffhauseris susipažino su Rusijos verslininku ir parlamentaru Aleksandru Babakovu, 2012 metais tapusiu specialiuoju Kremliaus pasiuntiniu Rusijos organizacijose užsienyje.
J. L. Schaffhauseris, ieškodamas paskolos M. Le Pen, pareiškė su A. Babakovu vėl užmezgęs ryšį per bendrus pažįstamus Rusijos stačiatikių bažnyčioje. 2014 metų viduryje suorganizuotas susitikimas.
„Tai buvo susitikimas akis į akį. Jis užsiminė, kad yra vienas būdas“, – prisimena J. L. Schaffhauseris.
Tas „vienas būdas“, pasiūlytas A. Babakovo, anot J. L. Schaffhauserio, buvo paskola iš „First Czech-Russian Bank“. A. Babakovas ir jo atstovai šios informacijos komentuoti nepanoro.
„Man tai atrodė saugu“
„First Czech-Russian Bank“ pradžia – bendras Čekijos centrinio banko ir vieno Rusijos skolintojo projektas. XXI amžiaus pradžioje jis tapo Rusijos dujotiekio bendrovės dalis, o galiausiai atiteko verslui, priklausančiam milijardieriui V. Putino bičiuliui Genadijui Timčenkai.
Netruko ateiti diena, kai bankas pradėjo veikti savarankiškai ir atiteko vienam iš minėtosios bendrovės vadovų – finansininkui Romanui Popovui. Banko filialas Čekijos respublikoje netrukus gavo licenciją dirbti Europoje.
J. L. Schaffhauseriui ta licencija buvo žalia šviesa – nors klausimų dėl banko skolinimo schemų ir būta. Pats R. Popovas turėjo verslo reikalų Irane ir daug dirbo su vienu verslininku, kurį JAV Iždo departamentas neseniai nubaudė sankcijomis už vieno Rusijos nusikaltėlių sindikato globą.
Paklaustas, ar partijai banko veikla neatrodė įtartina, J. L. Schaffhauseris rėmėsi licencijos argumentu ir patikino: „Man tai atrodė saugu“.
Vieną 2014 metų rugsėjo dieną į Maskvą išvyko „Nacionalinio fronto“ iždininkas Wallerandas de Saint Justas. Banko būstinėje jis papietavo su R. Popovu ir jo kolegomis. Galiausiai pasirašė sutartį, kurioje numatyta, jog bankas „Nacionaliniam frontui“ skolina 9,4 mln. eurų su 6 proc. metinėmis palūkanomis. Skolos grąžinimo data įvardyta 2019 metų rugsėjo 23 diena.
W. de Saint Justas procesą prisimena kaip „itin draugišką“.
Tuo metu M. Le Pen ir jos partijos bendražygiai viešai skelbė prorusiškus pasisakymus, tačiau apie paskolą neprasitarė.
Netrukus yla išlindo iš maišo.
Prancūzijos tiriamosios žurnalistikos leidinio „Mediapart“ žurnalistas praėjus vos pustrečio mėnesio po sutarties pasirašymo ją demaskavo. Nuvilnijo galinga kritikos banga, o „Mediapart“ atkapstė ir daugiau Rusijos piliečių ir Prancūzijos radikaliosios dešinės finansinių ryšių.
M. Le Pen stengėsi gesinti ugnį, teigdama, jog neturėjo kito pasirinkimo, nes vietos bankai jai padėti nepanoro, ir aktyviai neigė kaltinimus, esą, tie rusų pinigai formuoja jos politiką ir ideologiją. M. Le Pen partijos atstovai pakomentuoti situacijos nepanoro.
J. L. Schaffhauseris teigia tuo metu už tarpininkavimą užtikrinant skolą gavęs 140 tūkst. eurų. Jo užmokestis, kaip teigia pats, nugulė, paties žodžiams, šeimos fonde. Jo teigimu, A. Babakovui artimi žmonės taip pat svarstė galimybę investuoti į jo projektą.
Be to, J. L. Schaffhauseris piktinasi Rusijai pritaikytomis sankcijomis ir toliau advokatauja Kremliui Europos Parlamente. Jo teigimu, pagalba organizuojant paskolą ir už tai gauti pinigai nėra joks interesų konfliktas.
„Kur bėda? Turiu pilną teisę tam nepritarti“, – apie sankcijas sakė jis.
„Migruojanti“ paskola
Kelkimės į Maskvą. Ten su minėtąja paskola ėmė dėtis labai keisti dalykai. 2016 metų pradžioje „First Czech“ ėmė skubiai kratytis turimo turto. Rusijos pareigūnai spėjo, jog milijonų dolerių vertės turtas ėmė tiesiog dingti šios finansų įstaigos veikla susidomėjus priežiūros institucijoms. Viena iš tokių pradingėlių – paskola, suteikta M. Le Pen partijai.
Rusijos centrinio banko vadovė Elvira Nabulina ėmėsi griežtų veiksmų prieš įtartinus bankus, dauguma kurių buvo tapę įtartinų verslininkų, nusikaltėlių ir korumpuotų politikų prieglobsčiu.
Turėdama paties V. Putino užnugarį, ji ėmėsi uždarinėti blogų paskolų išdavusius ir nepakankamai atsargų turinčius bankus, kenkiančius Rusijos ekonominiam stabilumui. 2016 metų pabaigoje Centrinis bankas buvo uždaręs beveik 100 finansinių institucijų.
Rusijos finansinių institucijų prievaizdai „First Czech“ turtą pasmerkė kaip menkavertį, argumentuodami, kad bankas vien tik popieriuje egzistuojančioms bendrovėms paskolino 277 mln. skaičiuojant doleriais. Į rimtas bėdas įklimpęs bankas skubos tvarka atsidūrė administratorių rankose.
Perėmę banką, pastarieji susidūrė su rimtomis kliūtimis, nes bankas visomis išgalėmis ėmė slapstyti savo turtą. Vos per kelis mėnesius bankas neteko licencijos Rusijoje, o galiausiai paskelbtas nemokiu. Čekijos pareigūnai neilgai trukus atėmė ir Europoje galiojusią licenciją.
Tuo metu dingo ir visi dokumentai, susiję su paskola M. Le Pen. Pasirodo, kad šešios dienos iki banką perduodant administratoriams, „First Czech“ paskolą pardavė neaiškiai Rusijos bendrovei, remiantis dokumentais, besiverčiančiai įvairios įrangos nuoma.
Bet ir jos rankose paskola ilgai neužsibuvo.
2016 metų pabaigoje ji perduoda Maskvoje veikiančiai orlaivių dalių tiekimo bendrovei „Aviazapčast“. Ši bendrovė įkurta iš sovietinės Aviacijos ministerijos užsienio pardavimų skyriaus, kuris buvo atsakingas už lėktuvų ir sraigtasparnių, parduotų užsienyje, techninį aptarnavimą. Šiandien vienas iš jos klientų – Sirijos karinės oro pajėgos, kurias žmogaus teisių gynėjai kaltina nekaltų civilių naikinimu.
Bendrovė labai glaudžiai susijusi su Rusijos karinėmis pajėgomis. Trys iš keturių jos vadovybės narių, nurodytų svetainėje internete, dešimtis metų praleido sovietų ir Rusijos karinėse pajėgose. Be to, bendrovei išduota ir valstybinių paslapčių licencija, kurią parūpino Rusijos Federacijos federalinio saugumo tarnyba.
Antras svarbiausias bendrovės žmogus, kaip nurodyta svetainėje, yra Jevgenijus Barmiancevas, į atsargą išėjęs kariuomenės pareigūnas, kadaise ėjęs atašė pareigas sovietų ambasadoje Vašingtone. 1983 metais už šnipinėjimą (buvo 39 metų) jis gėdingai iš Jungtinių Valstijų išsiųstas. Federaliniai agentai jį sučiupo nusikaltimo vietoje – vagiantį dokumentus.
Kodėl „Aviazapčast“ panoro įsigyti M. Le Pen skolą, lieka neaišku. Bendrovė priklauso Rusijos verslininkui Valerijui Zacharenkovui, kuriam priklauso ir prabangus butas netoliese Triumfo arkos Paryžiuje.
Notarė Romanova
Ar skola tikrai priklauso aviacijos dalių bendrovei, klausimas, į kurį atsakymo ieško net Rusijos teismai.
Valstybinė Rusijos indėlių draudimo agentūra 2016 metais kreipėsi į Maskvos arbitražo teismą, tvirtindama, kad sandoriai, kuriuos „First Czech“ tvirtino paskutinėmis savo gyvavimo dienomis, yra beverčiai ir neteisėti. Agentūros teigimu, turtas turėtų atitektų Rusijos finansų žinyboms, perėmusioms banką.
M. Le Pen partija su tuo sutinka.
„Likviduojant komercinę bendrovę, niekas neturi teisės savintis jos turto. Tai gali daryti tik paskirtas atsakingas bankroto administratorius. Kadangi šio reikalavimo paisoma nebuvo, ir tai buvo mums nepažįstamas asmuo, mes atsisakėme“, – teigia partijos iždininkas W. de Saint Justas. Jis pridūrė, kad „mums pasirodė keista, jog mūsų paskola atiteks bendrovei, prekiaujančiai lėktuvų dalimis“.
Iždininko teigimu, „Aviazapčast“ ėmus reikalauti palūkanų, jis kreipėsi į Rusijos pareigūnus. Kol kas palūkanas jis siunčia Maskvoje dirbančiai notarei – pilietei Romanovai. Pinigai bus pas ją tol, kol Rusijos teismas priims galutinį sprendimą, kur turėtų keliauti tos lėšos. Įrodymų, jog paskola mokama, iždininkas pateikti nepanoro.
Paklaustas, ar bendrovė „Aviazapčast“ kaip nors susijusi su Rusijos karine žvalgyba, W. De Saint Justas tik numojo ranka.
„Rusijoje jie ten visi buvę KGB nariai. Visi iki vieno“, – paaiškino.
„Aviazapčast“ situacijos nekomentuoja.
Šiais metais Maskvos arbitražo teismas nusprendė, kad „Aviazapčast“ yra teisėta paskolos savininkė. Rusijos pareigūnai pateikė apeliaciją. Byla bus vėl svarstoma vasarį.
Kol Rusijos pareigūnai bando atgauti prieš žlugimą pabėgusius „First Czech“ turtus, Maskvos prokuratūra medžioja tiek banko valdybą, tiek savininkus, tarp kurių ir R. Popovą.
Rusijos policija jau sulaukė banko viceprezidentą, teišdirbusį ten vos dvi savaites, tačiau prižiūrėjusį turto pardavimą. Jis kaltinamas finansinėmis machinacijomis. Pats bet kokią kaltę neigia. Balandį išduotas tarptautinis arešto orderis R. Popovui ir jo pavaduotojui – abu kaltinami turto iššvaistymu dideliu mastu.
R. Popovo advokatas sako, kad jo klientas ne Rusijoje. Kur, nepatikslino. Kitas bendrovės advokatas teigia, kad teismas R. Popovui visus kaltinimus panaikino. Kaip jau galite numanyti, su juo susisiekti taip pat nepavyko.
Nepaisant susiklosčiusios situacijos, M. Le Pen iždininkas teigia, kad dar kartą elgtųsi taip pat.
„Jei galėčiau, vėl susitikčiau su R. Popovu ir vėl paprašyčiau mums paskolinti pinigų. Tik banko nebėra. Viskas baigta“, – teigia jis. Anot W. De Saint Justo, jis turįs tik banko administracijos vadovės telefono numerį.
„Labai tikiuosi, kad ji rado naują darbą. Buvo labai graži ir labai kompetentinga“, – prisimena.
Vadovėlio nėra
Rusijos teismams ir toliau nagrinėjant šią keistą bylą, pati paskolos istorija tapo kone vadovėliniu pavyzdžiu, kaip Rusija remia potencialius šalininkus iš užsienio šalių, ir savotiška instrukcija Vašingtono bei Briuselio pareigūnams, kaip dekonstruoti Rusijos finansavimo schemas.
„Alliance for Securing Democracy“ ir C4ADS savo ataskaitoje paskolą įvardija kaip iliustraciją to, kaip Rusija politiniams tikslams pasitelkia pinigus. Tik neaišku, kaip dažnai ryžtamasi tokioms brangioms avantiūroms.
Maskva šios paskolos sėkmės istorija nelaiko – juk M. Le Pen rinkimų nelaimėjo, teigia Rusijos saugumo reikalų ekspertas Markas Galeotti. Jo teigimu, dabar Rusija mieliau naudoja mažesnes juodųjų pinigų sumas, kurias sunkiau atsekti.
„Visa ši istorija parodo, kad Rusija nėra jau tokia disciplinuota ir viską apgalvojanti žaidėja. Daug eksperimentuojama. Rusai neturi jokio standartinio vadovėlio. Tiesiog bando ir žiūri, kas pasiteisina“,– sako M. Galeotti.