Žurnalistė J. Milašina buvo viena iš diskusijos „XXI amžiaus disidentai“, spalio 5 dieną vykusios Europos namų Konferencijų salėje, dalyvių. Šį renginį organizavo Europos Parlamentas (EP). Jis buvo skirtas Andrejaus Sacharovo premijos „Už minties laisvę“ įsteigimo 30-mečiui.
Be J. Milašinos šioje diskusijoje taip pat dalyvavo dailininkas ir vienas iš eitynių „Monstracija“ organizatorių Artiomas Loskutovas, Lietuvos EP narys Petras Auštrevičius ir tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ prezidentas Michaelas J. Abramowitzius. Diskusiją moderavo „Freedom House“ biuro Lietuvoje vadovas Vytis Jurkonis.
DELFI kalbėjosi su J. Milašina apie čečėnų gėjų persekiojimą, apie Lietuvos vaidmenį gelbėjant ir evakuojant juos iš Rusijos, apie tai, kas vyksta Ingušijoje ir kokios jėgos slypi už protestų dalyvių nugaros, bei kitas temas.
– Viena iš temų, kuria labai išsamiai domėjotės, yra tyrimas apie čečėnų gėjus. Jūsų publikacijos visuomenei padėjo sužinoti, kad Čečėnijoje žmonės grobiami, mušami ir žudomi dėl savo lytinės orientacijos. Kokia padėtis šioje respublikoje dabar? Ar pavyko ją kaip nors pagerinti, kai buvo atkreiptas visuomenės dėmesys? Ar gėjams Čečėnijoje tebetvyro grėsmė ir juos reikia išvežti?
– Kalbant apie gėjus, masinis jų persekiojimas iš tikrųjų liovėsi. Beje, liovėsi gana seniai. Tai buvo akivaizdus signalas iš Maskvos, kad tokias kampanijas reikia tiesiog nutraukti. Mes sugebėjome padėti visoms tos kampanijos aukoms, kurios kreipėsi į „Novaja gazeta“ ir LGBT tinklą – mes veikėme išvien.
Kalbant apie tyrimą. Dėl šios padėties pareiškimą parašė tik vienas asmuo – Maksimas Lapunovas. Čečėnai stebėjo, ar po jo pareiškimo seks kokia nors tyrimų organų reakcija. Ir, nepaisant Rusijos žmogaus teisių kontrolierės Tatjanos Moskalkovos palaikymo, tyrimas padarė išvadą, kad nors Maksimas ir buvo sulaikytas, jo niekas nemušė ir nekankino. Tai yra, su juo nieko nebuvo – jam viskas prisisapnavo.
Po tokio varianto, žinoma, niekas iš čečėnų nepanoro rašyti pareiškimų. Šie žmonės tiesiog išvyko, išvyko iš šalies ir dabar stengiasi pradėti naują gyvenimą. Kai kas jiems gaunasi, kai kas – ne. Nepaisant to, jie yra išgelbėti, grėsmės jų gyvybei nėra.
Kalbant apie kitus Čečėnijoje likusius žmones – gėjus, lesbietes, jiems pavojus tebetvyro, nes juos Čečėnijos valdžia jau yra identifikavusi kaip savo taikinį. Tačiau dabar pradėti prieš juos tokią kampaniją yra neįmanoma. Pavienius atvejus vis dar fiksuojame, bet masinio reiškinio nebėra. Tačiau bet kuriuo momentu gali kilti antroji banga, trečioji banga.
Tačiau suprantate, kur esmė, rašydama apie čečėnų gėjus, nedariau jokio skirtumo tarp čečėnų gėjų ir tariamų čečėnų „teroristų“, t.y. žmonių, kurie buvo sulaikyti ir apkaltinti teroristinės pakraipos nusikaltimais, nors iš tikrųjų Čečėnijoje nebėra teroristų ir nebėra pogrindžio. Mes tai išaugome, pergyvenome šį momentą. Su tuo susiję daug veiksnių. (Ramzano – DELFI past.) Kadyrovo politika ir tai, ką jis darė, yra paskutinis veiksnys, turėjęs įtakos tokiai situacijai.
Dabar teroristiniai nusikaltimai, kuriais kaltinami žmonės, skamba taip (cituoju kaltinamąjį aktą): „Sėdėjo ant suoliuko, pasisakė už veiksmus Sirijoje, norėjo prisidėti, tačiau per pusantrų metų užsienio paso taip ir nepasidarė“. Tai citata iš kaltinamojo akto! Tai reiškia, kad žmonės kaltinami už mintis. Tačiau tai yra teroristinis straipsnis ir už jį bausmė dabar yra labai sugriežtinta – mažiausiai 10 metų griežto režimo. Štai tokius teroristinio pobūdžio nusikaltimus mes dabar regime Čečėnijoje. Jais kaltinami ir už juos teisiami žmonės.
Taigi aš nedariau skirtumo, ar tai netradicinės seksualinės orientacijos žmogus, ar teroristinės mąstymo krypties žmogus. Jeigu jį sugauna, kankina, neteisėtai laiko kalėjime daug mėnesių ar metų, jei su šiuo „padažu“ iš žmonių prievartauja pinigus, priverčia perrašyti mašinas ir butus policininkams ir iš esmės juos reketuoja, jeigu visa tai vyksta, tai koks skirtumas, kas nuo to kenčia – narkomanas ar gėjus. Tai vadinama susidorojimu be teismo.
Su šituo nieko nepavyko padaryti. Čečėnijoje visa tai klesti toliau – prieš narkomanus, prieš įtariamuosius ekstremizmu ar separatizmu, prieš eismo įvykio dalyvius ar įtariamuosius sukčiavimu. Schema vienoda: žmogus suimamas, neteisėtai laikomas, mušamas, kankinamas, iš jo išgaunamas prisipažinimas. Po šito jis sutinka būti teisiamas ypatinga tvarka. Teismas jį uždaro ir viskas. Štai nuosprendis, jei asmuo nesugeba savęs išpirkti.
Tai dar vienas momentas: Čečėnijoje galima išvengti tokio likimo, tokio teisingumo. Tai brangiai kainuoja, bet žmonės tam ryžtasi. Štai kokia Čečėnijoje susiklosčiusi susidorojimo be teismo padėtis. Su tuo nieko nepavyko padaryti, nes Tyrimų komitetas ir Maskva naudojasi šia padėtimi, užmerkia prieš ją akis, jiems ji yra naudinga.
Ji naudinga ne tik Maskvai. Ji naudinga ir Europai. Kai Europoje dėl čečėnų kyla problemų, kurių ji nenori ar negali išspręsti, ji pasinaudoja Čečėnija kaip Gvantanamu – čečėnai deportuojami į Rusiją. Maskvoje jų niekas neliečia. Jie atvyksta į Čečėniją ir ten patenka į slaptą kalėjimą. Po šito jie prisipažįsta ir patenka jau į oficialų kalėjimą.
– Kaip tik tuomet, kai istorija su čečėnų gėjais sulaukė didžiulio rezonanso, į šį reikalą įsitraukė įvairios LGBT organizacijos, pradėjusios skubiai juos iš ten vežti. Iš pradžių į Maskvą, po to – į Sankt Peterburgą ir kitus miestus, o iš ten – į Europą. Jūsų duomenimis, ar Lietuvoje yra iš Čečėnijos evakuotų gėjų?
– Tai žinomas faktas. Lietuva pripažino oficialiai, kad ji yra pirmoji šalis, suteikusi prieglobstį gėjams, kurie buvo persekiojami. Šiuo atveju buvo svarbus būtent šis pirmasis žingsnis. Pamenu, kad laikraštyje „Novaja gazeta“ pasirodžius mūsų tyrimui, sulaukėme atstovų gal iš 13 įvairių ambasadų. Jie buvo apimti siaubo, išpūstomis nuo nuostabos akimis. Aš pati nė kiek neabejojau, kad Čečėnijoje tai yra įmanoma, ir buvo keista, kad tai nenutiko anksčiau. Tačiau kitiems žmonėms tai buvo sensacija. Kita vertus, nieko keista, jei ten už nieką gali užmušti žmones, tai kodėl negali žudyti gėjų?
Čečėnų mačizmas nepakenčia tokio pobūdžio socialinių modelių. Jie sako, kad tokie žmonės neturėtų egzistuoti. Jie įsitikinę, kad valo visuomenę nuo išsigimėlių ir iškrypėlių. Jie atvirai taip sako ir jų niekas nesudrausmina. Tačiau tai, beje, yra homofobiškos ir ksenofobiškos Kremliaus politikos rezultatas.
Taigi, kai atėjo šios situacijos šokiruoti ambasadų atstovai, pirmasis jų klausimas buvo „Ką galėtume padaryti?“. Aš jiems atsakau: „Išduoti vizas. Išduoti šiems žmonėms humanitarines vizas ir suteikti prieglobstį, nes Rusijoje jiems nėra saugu, o Čečėnijoje – labai pavojinga. Juos lengvai suras, kad tiesiog sunaikintų ir įrodytų tą faktą, kad Čečėnijoje gėjų nėra“. Jiems nėra kur grįžti, nes jie yra atsidūrę tarp „dviejų ugnių“ – giminaičių, kurie yra priversti juos žudyti, nes yra spaudžiami valdžios, ir pačios valdžios, kuri juos persekioja. Ir Rusijoje taip bus visą gyvenimą.
Tuomet ambasadų atstovai pareiškė, kad jie gali viską, bet būtent šito padaryti jie negali, nes to neleidžia jų migracijos politika. Tuomet pirmąjį žingsnį, tarsi suduodama pirmąjį smūgį Berlyno sienai, žengė Lietuva. Ji ėmė ir išdavė vizas, išgelbėjo du žmones ir padarė tai pirmoji. Jei nebūtų buvę šio žingsnio, jei nebūtų buvę šalies, kuri visoms kitoms valstybėms būtų nusprendusi parodyti, jog kalbėti apie žmogaus teises nepakanka – reikia dar kažkaip jas įgyvendinti realybėje, manau, mes nebūtume sugebėję išgelbėti tiek žmonių, kiek galiausiai išgelbėjome.
– Ar gresia pavojus tiems čečėnams (gėjams ir ne gėjams), kurie šiuo metu yra Europos Sąjungos (ES) valstybėse ir laukia pabėgėlio statuso ar yra jau gavę tokį statusą?
– Suprantate, koks reikalas. Jeigu jie priešinasi ir toliau kalba, tuomet – taip. Štai Maksimas Lapunovas – čečėnai jo ieškojo. Jie žinojo, kur jis išvyko, į kokią šalį, nors mes niekur to neviešinome. Jie jo ten ieškojo ir mes kuriam laikui jį evakavome iš tos šalies. Tuomet įsitraukė specialiosios tarnybos, dabar jis ir jo šeima yra saugomi.
Taigi tiems, kas priešinasi (tiek gėjams, tiek ne gėjams), yra labai pavojinga – juos gali surasti. Visiems likusiems, jeigu jie sėdi tyliai ir nekritikuoja R. Kadyrovo, neužsiima nei politinėmis, nei kažkokiomis kitomis probleminėmis temomis, iš esmės manau, kad tie asmenys, kuriuos sugebėjome išvežti, didžia dalimi yra sąlyginai saugūs ir pavojus jų gyvybėms negresia. Ypač tiems, kurie yra ne Europoje, o toliau, nes Europa nėra labai toli nuo Rusijos ir joje gyvena didelė čečėnų diaspora.
– Pastarosiomis savaitėmis Šiaurės Kaukaze vėl tapo „karšta“. Nespėjo atvėsti aistros Kabardoje – Balkarijoje, kai atsirado naujas karštasis taškas – Ingušija. Šiaurės Kaukazas visuomet buvo jūsų, kaip žurnalistės, domėjimosi sfera. Kokias regite šių įvykių priežastis ir ar bus kokių nors publikacijų šia tema?
– Mes jau turime dvi publikacijas. Šiuo atveju kalbame apie susitarimo dėl administracinių sienų pasirašymą tarp dviejų respublikų – Čečėnijos ir Ingušijos. Tai du Rusijos Federacijos subjektai, tarp kurių visą šį laiką nebuvo nustatyta administracinių sienų – dar nuo to momento, kai 90-aisiais Ingušija atsiskyrė nuo Čečėnijos – Ingušijos ASSR. Šis klausimas buvo labai skausmingas, kaip ir visi kiti tokio pobūdžio klausimai Kaukaze.
Po Josifo Stalino deportacijų liko daugybė minų, padėtų laike. Kai iškeldino žmones, į jų vietą atkėlė kitus. Tai vyko prievarta – tiek iškeldinimas, tiek apgyvendinimas. Žmonėms grįžus iš deportacijos, kilo konfliktai. Jų Kaukaze buvo labai daug. Bet koks pokalbis apie sienas yra labai ekstremalus. Jis iš karto paliečia daugybę klausimų visais karštaisiais taškais, kurie, pasikartosiu, buvo sukurti dar J. Stalino sovietų laikais.
Nepaisant to, tai buvo gera iniciatyva (susitarimo tarp Ingušijos ir Čečėnijos pasirašymas), nes juk reikėjo pagaliau padėti tašką. Būtent šis klausimas tarp čečėnų ir ingušų keldavo labai daug ginčų. Pats susitarimas praktiškai nekeičia tos sienos, kuri formaliai jau buvo susiklosčiusi. Tačiau problema ta, kad Ingušija yra gana unikalus regionas tiek Rusijos, tiek, juo labiau, Kaukazo atžvilgiu. Kitaip negu visuose kituose regionuose (jį būtų galima palyginti nebent su Dagestanu), Ingušijoje galima pastebėti demokratijos ženklų. Tai yra, ji turi tvirtą valdžią, bet ji leidžia egzistuoti opozicijai. Ji leidžia opozicijai reikštis, kritikuoti valdžią.
Ingušijoje visa tai galima daryti ramiai, ne taip, kaip Čečėnijoje. Čečėnijoje apskritai nieko negalima – nei protestuoti, nei kritikuoti. Ten už tai yra baudžiama ir baudžiama labai griežtai. Ten visai kitokio pobūdžio režimas. Jei visoje Rusijoje jis yra autoritarinis, tai Čečėnijoje – totalitarinis.
Problema ta, kad Rusijoje visų tautų santykis su demokratija yra šiek tiek keistas. Kodėl mes niekaip nesugebame sukurti demokratijos institutų? Kodėl negalime laikytis europietiškų vertybių? Kodėl mums visais šiais metais tai nepavyko? Todėl, kad mūsų žmonės priprato prie autoritarinio ir totalitarinio režimo valdymo ir demokratiją jie laiko silpnumu. Kai jiems leidžia kalbėti, jie nesuvokdami pradeda naudotis savo teise savo pačių nenaudai. Taigi Ingušija dabar yra labai geras pavyzdėlis, rodantis, kad Rusijos piliečiai nesupranta, kas yra demokratija, nesupranta, kad laisvė yra atsakomybė, žinojimas.
Susitarimas, kurį pasirašė Ingušijos ir Čečėnijos vadovai, absoliučiai nieko iš nieko neatėmė, jokių žemių. Viskas kaip buvo, taip ir liko. Jei ir buvo apsikeista teritorijomis, tai šis procesas vyko metras už metrą, visiškai lygiavertiškai, ir tai buvo neapgyvendintos teritorijos. Ten, kur gyvena žmonės, niekas nepasikeitė.
Tačiau pasitelkus socialinius tinklus ir tradicinius ryšius Ingušijos visuomenėje, kur itin stiprūs taipai, kai šių taipų lyderiai priima sprendimus ir jais seka visas taipas, nesuprasdamas ir nesvarstydamas, kiek teisingas yra šis sprendimas, žmonėmis buvo pradėta manipuliuoti ir jiems sakyti, kad Čečėnija atplėšė milžinišką plotą teritorijos su naftos telkiniais, kad Ingušija buvo apiplėšta ir apgauta. Žmonės, nieko nesuprasdami, nes yra neišsilavinę, ir nenorėdami viską tiksliai išsiaiškinti (dėl to, žinoma, didele dalimi yra kalta valdžia, nesugebėjusi suprantama kalba paaiškinti žmonėms, kas iš tikrųjų įvyko), pasidavė išprovokuotiems neramumams, už kurių iš tikrųjų slėpėsi žmonės, norėję pašalinti (Ingušijos vadovą Junusą Beką – DELFI past.) Jevkurovą.
Tai vienas demokratiškiausių lyderių Kaukaze ir Rusijoje. Jis daug nusipelnė Ingušijai, nutraukė ten jėgos struktūrų terorą. Tačiau visuomenė, deja, pamanė, kad kai valdžia su jais kalbasi, ji parodo savo silpnumą. Štai dabar ši visuomenė pasiduoda manipuliatoriams. Šie manipuliatoriai yra žinomi. Jų tikslas – pasitelkiant labai aštrų, labai problemišką ir labai jaudinantį sienų klausimą, pakeisti Ingušijos valdžią.
– Jūs sakėte, kad šie manipuliatoriai yra žinomi. Kas jie, jei ne paslaptis? Ir kaip, jūsų požiūriu, ši situacija išsispręs?
– Na, pavyzdžiui, Musa Kelikovas. Tai Ingušijos „pilkasis kardinolas“, lobizmo keliais siekęs, kad būtų paskirtas Muratas Ziazikovas. Tai antrasis Ingušijos prezidentas. Tai žmogus, prie kurio federalinės jėgos struktūros masiškai grobdavo ingušus, juos kankindavo, išveždavo į kaimyninį regioną – Osetiją, Čečėniją. Pasipylė žmonių skundai. M. Ziazikovui baigėsi liūdnai. 2008 metų rugpjūčio 31 dieną jis skrido lėktuvu, kuriame buvo ir jo oponentas Mahomedas Jevlojevas (Ingušijos opozicijos politikas, vadovavęs svetainei ingushetia.ru). Jie atskrido, nutūpė Magase, Ingušijos oro uoste. M. Ziazikovas išlipo iš lėktuvo, o M. Jevlojevą sulaikė M. Ziazikovo saugumo viršininkas ir automobilyje jį nužudė. Štai tuomet, manau, žmonės išėjo gatves labai teisingai ir pagrįstai. Tvyrojo panaši įtempta padėtis ir Vladimiras Putinas priėmė sprendimą, kad M. Ziazikovą reikia nušalinti. Jis paskyrė J. B. Jevkurovą.
Žvelgiant kadrų požiūriu, tai buvo labai geras pasirinkimas. J. B. Jevkurovas Kaukaze niekam neįtinka, pradedat R. Kadyrovu. Štai du regionai – viename tvyro ramybė, kitame – milžiniško teroro ir milžiniškų žmogaus teisių pažeidimų keliu stengiamasi sukurti ramybės ir stabilumo regimybę.
Ingušijoje žmonės gali kalbėti viską, ką mano, gali reikštis, piketuoti, daryti tai, ką nori, kreiptis į valdžią vienodomis teisėmis. Čečėnijoje tai apskritai neįmanoma. Nesakau, kad Ingušijoje nėra problemų. Jos tokios pačios, kaip ir visoje Rusijoje – nėra teisingumo, didelė korupcija. Tačiau žodžio laisvė, politinių susibūrimų ir mitingų laisvė yra. Atkreipkite dėmesį: visi dabar vykstantys mitingai yra nesankcionuoti. Valdžia net nekelia šio klausimo.
Manau, kad visi šie neramumai nepraeis be pėdsako J. B. Jevkurovui. Manau, kad naujos kadencijos, kuriai jį ką tik paskyrė V. Putinas jis, žinoma, neišbus – jis bus pakeistas. Čia galimi du variantai. Arba ateis toks pat žmogus kaip R. Kadyrovas – labai žiaurus. Kaip Muratas Ziazikovas, kuris jau buvo. Ingušai jau pamiršo, kaip buvo prie M. Ziazikovo.
Dar vakar susirašinėjau su vienu pažįstamu iš to regiono. Sakau jam: „Prisiminkite, kaip buvo prie Ziazikovo“. Jis atsako: „Aš jau nepamenu“. Gaila, kad nesena istorija jų nieko neišmokė. Štai aš gerai pamenu, kaip grobė ir į mišką vežė teisių gynėjus, kaip žudė ingušus, kaip juos kankino, beje, masiškai. Tai vyko lygiai taip pat, kaip Čečėnijoje, ir tai išprovokavo Ingušijoje teroristinę veiklą, kurią J. B. Jevkoruvui beveik visiškai pavyko numalšinti. Pastaraisiais metais, kitaip negu Čečėnijoje, negirdėjome nė vieno teroristinio akto, surengto Ingušijoje.
– Antrasis variantas, veikiausiai, kaip Dagestane: atsiųsti „variagą“?
– Taip, visiškai teisingai. Rusą. Ir tai irgi būtų labai blogai, nes vėl prasidėtų federalinių jėgos struktūrų teroras. Federalinių jėgos struktūrų santykis su Kaukazu yra visiškai vienodas: jaunimas ten religingas. Beje, visas sąlygas tam, kad jis būtų religingas, sukuria būtent federalinis centras. Ten kitos alternatyvos, išskyrus religiją, praktiškai nėra. Nėra darbo, nėra kokių nors karjeros galimybių. Nieko nėra.
Kaukaze vis tiek tvyro aukštas ksenofobijos lygis. Už Kaukazo ribų jie virsta antrarūšiais žmonėmis. Į juos žiūrima kitaip. Tiek buitinėje, tiek politinėje sferoje. Ten jauni žmonės negali dirbti ir atsiduoda religijai, kuri suteikia jiems savivertės jausmą. Tai ten sukurtos socialinės sistemos rankų darbas. Ten apskritai nieko nėra. Dėl korupcijos taip pat nėra galimybių kurti savo verslą. Dėl šios priežasties Rusijos jėgos struktūros vadovaujasi nuomone, kad šią kartą reikia šienauti ir šienauti. Taip bus ir Ingušijoje, jei pakeis J.B. Jevkurovą.
Man labai gaila, kad šiuo metu Ingušijoje vykstančių įvykių pirmosiose gretose dalyvauja žmonės, kuriems turėtų pakakti žinių, proto ir patirties. Aš kalbu apie teisių gynėjus, apie Ruslaną Mucolgovą iš partijos „Jabloko“. Jų pastangomis dabar į valdžią Ingušijoje gali ateiti diktatorius.
– Jūs gana išsamiai domėjotės teroristinio akto Beslane tema. Norėtume paklausti, kokios stadijos šiuo metu yra žuvusių vaikų motinų ieškiniai ir ką joms pavyko pasiekti?
– Šiuo metu ruošiamas ar jau yra pateiktas skundas dėl to, kad Rusija neįgyvendino Europos žmogaus teisių teismo nuosprendžio, kuris buvo paskelbtas, jei neklystu, prieš dvejus metus. Tuomet buvo pripažinta, kad šalis, neįgyvendindama savo įsipareigojimų saugoti gyvybes, padarė pažeidimą. Tai reiškia, kad Rusija ne tik neišgelbėjo žmonių gyvybių ir neužkirto kelio šiai situacijai, bet ir pati dalyvavo naikinant įkaitus. Tai buvo principinis momentas. Po šito nuosprendžio turėjo būti atgaivinta baudžiamoji byla ir pradėtas tyrimas dėl šios situacijos kaltininkų (o tai buvo operatyvinio štabo darbuotojai). Jiems turėjo būti pateikti kaltinimai.
Svarbus pats nuosprendžio faktas, kad taip negalima elgtis su savo piliečiais. Jei žmogus buvo paimtas įkaitu, jis vis tiek lieka tos šalies piliečiu ir jam galioja Konstitucija, valstybė jam garantuoja teisę į gyvybę. Tai buvo labai svarbus momentas. Dėl šito mes Beslane praleidome tiek daug metų. Manau, mes pasiekėme bent jau tai, kad rugsėjo 1-ąją žmonėms nebepasakojamos pasakos, kad visus įkaitus pražudė teroristai. Juk pirmieji teroristų sprogimai nugriaudėjo sporto salėje, o dauguma įkaitų žuvo ne sporto salėje, bet šturmo metu. Šis melas virto istorija ir didele dalimi mūsų dėka pasklido vieša ir teisinga informacija.
– Jūs gimėte Primorėje. Pastaruoju metu tai yra vienas iš regionų, dažnai figūruojančių federalinėse žiniose dėl skandalingai praėjusių rinkimų. Ar sekate padėtį savo mažojoje tėvynėje? Kuo baigsis komunistų ir valdančiosios partijos susipriešinimas?
– Ne, neseku. Kartais nespėju sekti net savo laikraščio. Šią savaitę pirmą kartą per pusantro mėnesio atvykau ir patekau į savo laikraščio redakciją, į savo darbo vietą. Pamačiau, kiek ten korespondencijos ir nedelsiant iš ten pabėgau. Nes negaliu dabar niekuo kitu užsiimti.
Čečėnijoje vyksta labai svarbus procesas dėl mano bičiulio Ojubo Titijevo. Tai žmogaus teisių gynėjas, čečėniškojo „Memorialo“ vadovas. Mes suprantame, kad bus skelbiamas nuosprendis, bet darome viską, kad Europos žmogaus teisių teismas jį atšauktų. Vėliau seks sprendimas dėl teisės į gynybą pažeidimo ir tai bus pagrindas jo nuosprendžiui atšaukti. Mes taip pat darome viską, kad visi suprastų, kas slypi už šio persekiojimo, už šios baudžiamosios bylos, ir bent taip palaikome mano draugą. Dabar aš tam skiriu visas savo jėgas.