Dabar Kijevo pavadinimas skamba visai kitokiame kontekste – Euromaidaną iš konteksto išstūmė galimybė pramogauti pigiai ir pakankamai kultūriškai pažįstamoje terpėje. Nepaisant to, Europos Sąjungos ir Rusijos šalininkų kovą mieste dar primena gyvi ir negyvi paminklai.
Kaip viskas atrodė prieš 6 metus
2013 metų gruodžio pradžioje, keliaujant į Gruziją, laukė persėdimas Kijevo Borispolio oro uoste ir 7 valandos laisvo laiko. Tada paskutinėmis lapkričio dienomis prasidėjęs Euromaidanas dar buvo taikūs, bet jau kilo masiniai protestai. Galimybė juos pamatyti iš arti viliojo labiau nei sėdėjimas oro uoste. Tiesa, su kolege neįvertinome, kad ukrainiečiai nėra itin sužavėti mūsų noro pamatyti neramumus savo akimis.
Praėjusios patikras, kur pareigūnai labai norėjo žinoti, koks mūsų vizito tikslas, pasidomėjome savo galimybėmis susipažinti su miestu informacijos centre.
„Arsenalna metro stotelė? Namas su chimeromis?“, – kiekvienam kijeviečiui žinomus turistinius objektus vardijome vieną po kito. „Jums nereikia į centrą“, – nepalenkiamai mums tvirtino ukrainietės, nekreipdamos į mūsų laužytą rusų kalbą.
Po tokio pasiūlymo mums beliko su vietiniais važiuoti autobusu – galimybė strigti Kijevo kamščiuose buvo milžiniška, bet noras pamatyti, kas čia iš tikrųjų darosi – irgi. Sėkmingai pasiekusios autobusų stotį persėdome į metro ir pralėkusios vieną giliausių metro stotelių išlipome Euromaidano aikštėje ir patekome į žygiuojančią minią.
Tai jausmas, kurį žino kiekvienas, atsidūręs nešančioje minioje – sustoti negali, ištrūkti negali – lieka tik paklusti minios diktuojamam ritmui. Vėliavos, skanduotės ir žmonės, sulipę ant barikadų gatvėse, vedančiose link prezidentūros, vyriausybės, parlamento. Smurto ir aiškaus pavojaus nuotaikų nebuvo, nors pyktis ir reikalavimai tvyrojo ore. Vienintelis nemalonus incidentas – nuo prezidentūros rūmų tvoros teko itin greitai atšokti ir su minioje sutikto vietinio fotografo pagalba atsiprašinėti kitoje tvoros pusėje staiga išdygusio ginkluoto kario. Mums labai nepatiko jo rėkimas ir, spėjant iš fotografo reakcijos, ukrainietiški grasinimai, o jam – mūsų bandymai fotografuoti per tvorą.
Ištrūkusios iš minios džiaugėmės, kad kol kas čia ramu – be tankų ir be šūvių. Tada dar nežinojome, kad po vos daugiau nei 2-jų mėnesių žinios iš Kijevo kardinaliai pasikeis – žuvusieji bus skaičiuojami dešimtimis, į ligonines patekusieji – šimtais, o sužeistieji – tūkstančiais. Neramiai pulsuojančio miesto centras taps visa griaunančių batalijų centru, iš kurio į Europos Parlamentą prašyti pagalbos atskubės Maidano karaliene praminta Eurovizijos laimėtoja Ruslana.
Dabartis
Dabar atvykus į Kijevo Maidano arba Nepriklausomybės aikštę stebina ramybė. Skulptūros, suoliukai, stikliniai po aikšte įrengto prekybos centro „Globus“ kupolai, iš toli šviečiantis masyvus viešbutis „Ukraina“, Nepriklausomybės kolona. Ir bent tamsoje nė ženklo, kad čia liejosi kraujas ir vyko kovos.
Priėjus prie Nepriklausomybės kolonos dieną Maidanas išryškėja – koloną supa pasakojimo ir nuotraukų paminklas, primenantis, kas čia iš tikrųjų vyko. Žemėlapiai, istorijos, sustabdyti kadrai, socialinių tinklų žinutės... atsispindi viskas, kas buvo ir kaip veikė Euromaidanas. Šalia aikštės – ir paminklas „dangiškajai šimtinei“ – ukrainiečiams, praradusiems gyvybę kovose prieš prorusišką prezidentą Viktorą Janukovičių. Dabartinio šalies prezidento Petro Porošenkos paskelbtų nacionalinių didvyrių statusą gavusių asmenų nuotraukos matyti visoje gatvelėje vedančioje prie Maidano kankinių bažnytėlės.
Euromaidanui su juo siejamiems įvykiams Rytų Ukrainoje duoklę atiduoda ir garsusis Kijevo Antrojo pasaulinio karo muziejus, virš kurio stūkso „Motinos Tėvynės“ skulptūra. Čia naujausiosios Ukrainos istorijos etapas lankytoją pasitinka vos įėjus – tai kulkų suvarpyti automobiliai, kruvinos neramumų vėliavos ir Rytų Ukrainos karo fronto istorijos. Tai dabar teberašoma istorija, kai šeimos vis dar bėga iš nuniokotų teritorijų, tebesigirdi šūvių salvės, tebežūsta kariai.
Gyvųjų paminklų įspūdis
Apie tai, kad Kijevo centrui nesvetimos karinės ir kovinės nuotaikos, primena ir pražygiuojantys ginkluoti kariai. Automatai neatrodo draugiškai, patys kariai – irgi: prieiti nusifotografuoti noras nekyla.
O ir prie garsiojo Chimerų namo, oficialios rezidencijos šalia Ukrainos prezidento administracijos pastato, taip lengvai neprieisi – čia įkurtas karių saugomas patikros postas. Jau pasidėjus daiktus ir taikantis eiti pro metalo detektoriaus vartus man kelią pastoja karys – pirmiausiai jam reikėjo asmens dokumento, o tada – lydinčio asmens, kuris būtų Ukrainos pilietis. Ir nors netrukus poste pasirodę ukrainiečiai geranoriškai pasiūlė palydėti, karys mūsų norus užbaigė klausimu: „O jūs pažįstami“?
Nors tokios saugumo priemonės ir patikrinimai niekuo nesiskiria nuo situacijos Vakarų Europoje, kur po teroristinių išpuolių itin sustiprinta kai kurių miestų ir lankomų objektų apsauga, čia nuotaika tarsi kitokia. Ir tą kitoniškumą nulemia ne kas kita kaip žinojimas, kad šalis tebekariauja.
Euromaidanas gyvas ir vis atsinaujinančiomis šąlančių gėlių ir mėlynai-geltonos juostelių glėbiuose prie žuvusiųjų nuotraukų. Ryškios spalvos ir nesušalę žiedai rodo, kad ukrainiečiai šią vietą tebelaiko gyvu kapu.
Būtent čia ryškus ir lietuviškas pėdsakas – trispalvės juostelės išsiskiria ir mėlynai-geltonoje jūroje, ir ant kankinių bažnytėlės durų. Lyg lietuviškosios Sausio 13-osios solidarumas su ukrainiečių kova.
„Inžinierius, IT specialistas, bedarbis, karys… Nuo jauno iki seno. Mums labiau pasisekė, praradome mažiau”, – garsiai mąsto prie paminklo „Dangiškąjai šimtinei“ sustojusi lietuvė. Netylus jos pareiškimas svetima kalba nesustabdo ukrainietės, po Maidano aikštę vaikštančios su mėlynai-geltonų juostelių sauja ir kaži kokiomis rekvizitinėmis kortelėmis. Ji prieina ir klausia, ar žinome, kam skirtas paminklas ir kas čia įvyko. Pasakius, kas mes iš Lietuvos ir ne tik stebėjome Kijevo kovą, bet ir puikiai žinome, ką reiškia susidurti su priešiškąja kaimyne iš Rytų, ji primena, kad dešimtys sužeistųjų per kovas Maidane dar tebegydomi. Ir ji renka pinigus bei perveda juos į sužeistųjų ir jų šeimų sąskaitas.
Norisi tikėti, kad moteris sako tiesą. Bet finansinę ar kokią kitą pagalbą ukrainiečiams tiek pat norisi pasiųsti ir kokiu kitu, geriau žinomu ir, pagal asmeninę nuomonę, patikimesniu būdu.